***

Liko 100 dienų tarp klasės draugų,

Liko 100 dienų tarp geltonų suolų,

Vienas šimtas dienų svajomis apsuptų,

Vienas šimtas dienų, kai jauties čia savu.

Laiko jūra banguos, dienos plauks kaip laivai,

Tu moksleivio dalia džiaugsies nebeilgai.

Juokis, šėlk ir kvailiok su draugais artimais,

Nes pavasarį teks atsisveikint su jais.

***

Nepamirši vaikiškų išdaigų,

Savo mokslo metų ir senų draugų,

Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,

Nors širdy ir daros neapsakomai sunku…

***

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo

ūkanotoj gegužio nakty.

Šįryt visos kasdieniškos knygos

Ir visi užrašai užverti.

Nežinau paskutinio skambučio,gal jūs

Laukėt be galo seniai,

o gal metai jums buvo trumpučiai

Kaip keli paprasti sakiniai.

Bet štai surasti gyvenime vietą,

Sunkiau pasirodo, nei lygtį išspręst

Nėra užrašuos panašių variantų,

taisyklių pritaikyti čia negali.

Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi!

***

Noris šaukti, noris paukščiu skristi

Noris virsti vėju ir daina.

Netiesa, kad baigiasi jaunystė

Amžina ji

Girdit? Amžina.

(J. Strielkūnas)

***

Nepamirški draugų Tu ir klasės

Prisiminki mokyklos takus,

Niekur nieko gražesnio nerasi

Už mokyklinius savo metus.

***

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,

Kaip negrįžtantis aidas dainos…

Taip tos klasėj praleistosios dienos

Nebegrįš, nebegrįš niekados.

***

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,

Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni,

Tarytumei ir gėlės jaustų,

Jog šiandien iš mokyklos išeini.

Ketvirtokams

Ketverių metu žingsniai nutilo už durų,

Tyliai sėdime suole, rimties paliesti,

Išgaravo šėliojimas, juokas pritilo:

– Kas nutiko? – paklausė kreida nedrąsi.

Ach, sena baltanose, vaikystės bičiule,

Jau nebetelpam suole, išaugom kėdes.

Jau kvailiot šioje klasėje laiko neliko,

Kitąmet čia sėdės pirmokėliai, o mes

Tik svečiais beužklysim, suradę minutę.

Vis toliau ir toliau nuo vaikystės šalies –

Štai todėl šiandien mes truputėlį nuliūdę,

Lik sveika, mano klase pirmoji. Sudie.

 

Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė

***

Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,

Ir neišvengsit žmogiškų klaidų.

Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę

Su uždegančiu laimės šokimu,

Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,

Su meile ir troškimais dideliais.

Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės..

O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?

***

Tu paklausyk skambučio paskutinio aido –

Nekvies į klasę jis daugiau…

Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki,

Šviesiais atsiminimais pasidžiauki

Paskui – gyveniman keliauki…