***

Rodos, nieko neįvyko,

O įvyko šitiek daug,

Tu nuo šio saulėto ryto

Jau penktokas, bręsk ir auk.

Knygos, skaičiai ir raidelės

Tavęs laukia ant suolų.

Mokslo duonos paragavęs

Tapki dideliu žmogum.

***

Prirašėm sąsiuvinius,

Perskaitėm knygas.

Netyčia juoką išbėrėm

Prie klasės slenščio.

Vienas kitam pažvelgiam i akis,

Nepasakytų žodžių išsigandom..

Suvirpo pirštai nejučia,

Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.

Jau eisim?! Taip greit?!-

Dar patylėkim..

Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,

Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm…

***

Tik pastangos užaugina troškimų medžius,
Tik nuoširdūs siekiai nuveda į tikslą.
Gal ne visada žinių pasaulis būna pavaldus,
Bet karšta tikėjimo ugnis įveikia viską.
Ir galiausiai išsipildymo aušra
Atrakina pergalių vartus,
Bet be galo turi stengtis augantis žmogus.
(Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė)

Tu atėjai?!

Tai sėskis ir klausyk,
Ką tau širdim ir lūpomis kalbėsiu,
Nes atiduoti noriu viską,
Ką žinau, ką suprantu
Ir ką jaučiu,
Ir ką myliu,
Ir ko neapkenčiu.
Išmokyt noriu
Mylėt, atleist, patart,
Padėt suklupusiam
Ir jo nebart,
Girdėt, kai lūpos tyli,
Matyt, kai akys užsimerkę,
Pajusti ilgesį,
Išgirst, kai verkia.
Išmokyt noriu
Būti žmogumi.
(Ona Jasinskienė. Susitikimas)

***

Rodos nieko neįvyko,
O įvyko šitiek daug,
Tu nuo šio saulėto ryto
Jau pirmokas
Bręsk ir auk…

***

Nepabėkit iš vaikystės – verks
meškiukai

Ir guminės baltaplaukės lėlės.

Paskutinis valsas – ligi ryto –

Vysta prie krūtinės baltos gėlės.

 

Nepabėkit iš vaikystės – verks meškiukai,

Mirs liūdni kamputy susirietę.

Širdys (net pliušinės) nepajėgia

Ilgesio ir skausmo išturėti.

 

Nepabėkit iš vaikystės – verks meškiukai,

Neatleidę jūsų išdavystės.

Tylinčių jų niekad neprišauksit,

Nesugrįžtančių jų nepavysit…

 

Nepabėkit iš vaikystės – verks meškiukai…