Tavo gyvenimo prasmė – ruduo…
Taip ir klampoja metai po gyvenimo
Takus, paženklintus laukimo.
Laukimo derliaus, to, kurį
Tavi delnai kartų kartoms sodino…
tavo gyvenimo prasmė – ruduo…
***
Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį „ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
***
Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis- jusų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau (esu) mokinys.
***
Iš Tavo rankų
Išaugęs medis
šaknijas ir skleidžia manyje
Pažinties šakas.
Iš Tavo akių, mokytojau,
Išplaukia debesys,
Apgaubiantys ir lydintys mane
Į pasakų žemę.
Iš Tavo minčių išsilieja žodžiai,
Mano būčiai suteikiantys prasmę…
(I. Daubarienė)
***
Tegul Jūsų išmintis, kūryba,
savitarpio supratimas, pasiaukojimas,
kantrybė puošia Jūsų sielas ir
uždega jose norą dalintis savo
dvasiniais lobiais su mokiniais.
***
Ateina laikas…
ir į tavo gyvenimą įžengia Mokytojas.
Lengvai ir žaismingai jis parodo,
kaip įminti didžiausią Gyvenimo paslaptį.
***
Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį "ačiū",
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjote save surast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
***
Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties krūva sąsiuvinių linksi
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.
***
Be pastangų ir siekių
Kiek toli nuplauksime gyvenimo upe?
Pakrantės minioje taip paprasta pranykti.
Tad raginkim kantrybę
Ir pasiryžimą vaiko širdyje,
Kad per žinių bangas į žydinčių dienų pilnatvę
Jis galėtų nusiirti…
(Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė)
***
Gyvenimas – nepakartojamas ir toks neilgas,
Jis neša mus kaip trykštanti srovė,
Ir štai plaukai tarsi šerkšnu sužvilga…
Skausmingai ieškai jo tikros prasmės.
Kaip greitai bėga dienos tos ratuotos –
Pripildytos darbų, svajonių ir rimties.
Kasdien tarsi atakon Tu eini kovoti
Už šviesą, gėrį, Žmogų ateities.
Tebūna visos Jūsų dienos gražios
Ir skaisčios lyg pavasario versmė!
Nors valandų sunkių, žinau, vėl bus nemaža.
Dalint save kitiems – gyvenimo prasmė.