***

Kiekviename rasos lašė atrask save
ir pažiūrėki, kokiso dienos trumpos!
Jos tirpsta tarsi žvaigždės danguje,
ir,rodos, liekam daug ko nepasakę…

Tad džiaukimės vieni kitais dažniau,
tegul dienų tėkmėn prisnigs gerumo,
tebūna lengva eit visais keliais –
stiprybės, laimės ir gerumo.

***

Kartais laimė būna paprasta,

sudėtinga ji – kol nerasta.

Maži dalykai, miela ponia,

Gyvenimo pataiso skonį!

 

Kava iš ryto daug skanesnė,

kartu su muzika gera.

Ant lango kaktusai pražysta,

Paskambink mamai ta proga!

Ištrūkusią iš palto sagą,

Skubiai pakeiski raudona…

Gal ir nebus labai į toną,

bet bus bičiuliams pramoga.

Piknikas ant aukščiausio stogo,

tiesiog privalomas yra,

arba dainuoti karaoke,

vidurvasario pilnaty miške.

Iškepti kibirą sausainių,

ir prilankstyti lėktuvėlių,

tada juos išdalint praeiviams,

šį rytą gatvė bus pašėlus!

Dalykų nusotabių mažų,

Kasdieną sau nepagailėki,

Gyvenimas yra gražus,

tad švęst šiandien nepatingėkim!

***

Lai margučiai bus tvirti ir gražūs,

Lai namai gerumą spinduliuos,

Lai darbai sėkmingi nuo pat pradžios

Jus lydės gyvenimo keliuos!

***

Jūsų rankos sujungtos bendram gyvenimui

Jūsų širdys sujungtos vienai laimei kurti…

Mylėkit vienas kitą iš širdies ir gelbėkit, ir ginkit vienas kitą.

Tiktai išėję į gyvenimo kelius, Jūs neužmirškit šito krašto,

Kuriame užsiauginote sparnus, kuriame išmokot meilės raštą.

Ir neužmirškite Jūs šių žmonių, Kurie Jums laimės ir sėkmės linkėjo,

Kurie Jums širdį nešė dovanų.

 

***

Mylėkite viens kitą iš širdies, gelbėkite, ir ginkite viens kitą.

Tiktai išėję į gyvenimo kelius, jūs nepamirškite gimtinės,

kurioj užsiauginote sparnus, kurioj pažinot meilės raštą.

Ir neužmirškit jūs šitų žmonių, kurie jums laimės ir sėkmės linkėjo,

kurie jums širdį nešė dovanų ir į svajas įpynė šiltą vėją.

Mes linkime mylėt tvirtai viens kitą, ir drąsiai žengti gyvenimo keliais,

sukurti gražų ir saulėtą rytą, su meilės ir ramybės spinduliais.

Juk kartais būna ir takai nelygūs, ir apsiniaukęs rudenio dangus,

ir kartais žodžiai, lyg erškėčiai dygūs, užtemdo tai, kas buvo taip brangu.

Bet kai tvirtai mylėsite viens kitą, ir gerbsite viens kito troškimus,

tai laimė nekviesta ir neprašyta, kasdieną pasibels į judviejų namus.

 

***

O meilė juk suartina krantus.

Ji net didžiausius viesulus nutildo,

Tebūna Jūsų židinys jaukus-

TAurė jaunystės džiaugsmo prisipildo.

Jūs pradedate statyti svajonių pilį –

savo šeimyninę laimę.

Būkite kantrūs kaip kregždės,

darbštūs kaip bitelės,

drąsūs ir gražūs kaip per šaltus

žiemos pusnynus besistiebiantys snieguolių žiedai.

Ir niekada nepamirškite, jog didžiausias turtas

yra judviejų meilė ir savitarpio supratimas.

***

Jau nusileido ant žiedų tylos giesmė

Baltųjų debesų darnaus orkestro

Ir vėl nauja diena, dosnia versme,

Tave pavers gyvenimo maestro…

Drąsių svajonių ornamentais

Dabinki kasdienybės drobę

Tada net ir sunkiais momentais

Gyvenimo vertė – kaip duonos…

Ir mažmožiai stebuklais rodos,

O mintys tarsi gardžios uogos

Nuo medžio išminties nuskintos,

Iš jų dainas draugams supinki

Ir švęski, švęski, švęski!!!

***

Jei dienos būtų kvepiantys žiedai,

kiek daug medaus širdis turėtų…

Medus saldus, užtektume ilgai

ir sau, ir draugui,

kai padėt reikėtų…

Lai Tavo dienos būna kvepiantys žiedai!

***

Tavo gyvenimo prasmė – ruduo…

 

Taip ir klampoja metai po gyvenimo

Takus, paženklintus laukimo.

Laukimo derliaus, to, kurį

Tavi delnai kartų kartoms sodino…

 

tavo gyvenimo prasmė – ruduo…

Moteris

Kai moterys rytais šukuoja plaukus,

Nustebusi aušrinė slepiasi už šilo,

Pasaulis visas pagarbiai nutyla

Ir baltas rytas šypsosi palaukėj,

Kai moterys rytais šukuoja plaukus…

 

Kai moterys rytais bučiuoja vaiką,

Nutyla paukščiai ir nurimsta vėjas,

Ir džiaugsmas vaikšto saulėtom alėjom,

Ir rausta debesynuos žvaigždės paikos,

Kai moterys rytais bučiuoja vaiką…

 

Kai moterys rytais palaisto gėlę,

Ją laimina dangus ir meilės deivės…

Jos saugo šį pasaulį lyg kareivės,

Jų ginklas – grožio ir kantrybės strėlės,

Nes jos kas rytą laisto gėrio gėlę…

 

Dalia Teišerskytė