***

Jei vieną dieną tavęs neberasiu –

Iš jūros prišauksiu,

Iš žemės iškasiu.

Numirtum – prikelsiu,

Apaktum – už rankos vedžiosiu

Per vasaras rudenius eisim drauge,

Apkurstum – ausimis tavo būsiu,

Mylėsiu nelaimėj, mylėsiu varge,

Pavargusį, sužeistą – visokį priimsiu –

Nebūsi našta.

 

Karaliumi būsi ar elgeta virsi

Vis tiek aš pažinsiu namo parsivedus,

Duris užsisklendus – nerodysiu niekam-

Mylėsiu viena.

Surasiu ko ieškai – tik tau atiduosiu,

Naktim tavo būsiu, tau būsiu diena.

Išbarsi – tylėsiu

Skaudu bus – kentėsiu,

Tik tavo, tik tavo

 

Aš būsiu…..

***

MEILĖ- reiškia gyventi – ne būti :
Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…

***

Tu nenustok. Tik nenustok.
Širdie, liepsnoki, siek dangaus.
Prašau tavęs. Prašau.
Ieškok –
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus…

***

Ką šiandien besakyčiau – liks ne tai…
Širdy tiktai geri, šilti jausmai
Srovena nenutrūkstama gija,
O žodžiai – tai tik tiltas į tave.
Ką šiandien bedaryčiau – viskas Tau,
Brangus ir nuostabus, žmogau.

***

Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip:
Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip:
Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę! Ir už Valentiną!

***

Kas yra meilė? Tie, kurie jos nemėgsta, vadina ją atsakomybe.
Tie, kurie žaidžia su ja, vadina žaidimu.
Tie, kurie neturi jos, vadina svajone, kurie supranta ją, vadina likimu.
O aš meilę vadinu – Tu. Mylekime vieni kitus.

***

Tirpsta baltas sniego kelias,
Šėlsta, linksminas širdelės,
Tarsi vasara aguonas,
Barsto šypsenas raudonas!
Tų širdelių spindesy
Atjaunėjame visi!

***

Kur likimas mane benuves,
Pas Tave pirmiausia ateisiu.
Ir tuomet, kai nerasiu Tavęs,
Aš vis vien pas Tave ateisiu…

***

Mes draugavom ilgai.
Meilė liejos eilėm.
Ir siūbavo beržai
Pakelėm, pakelėm…
(P. Širvys)

***

Meilė – tai rožė, kuri turi skausmingus spyglius
Ir nuostabiai gražų žiedą…
Verta ir įsidurti į spyglius
Ir išvarvinti daug kraujo tam,
Kad pamatytum, pajustum, įkvėptum
To nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo…