***

Tai ne žiedai ant rankų žėri,

Tai jūsų priesaika šventa.

Tegul prasmė jos neišblėsta

Per amžius, niekad, niekada!

***

Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų

Palieski lūpas bučiniu švelniu,

Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas

Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių

Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą

Būt viens kitam ir broliu ir draugu,

Ir iškentėti viską ir suprasti,

Paguost viens kitą, kai labai sunku.

Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,

Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.

Brangusis būkime širdim jauni mes visad,

Kaip žaluma pavasario miškuos.

***

Kai paukščiai gers dangaus žydrynės gaivą,-

Mylėkit vienas kitą.

Kai viesulai ims siausti

Ir negandom dangus pajuos,-

Laikykit vienas kitą.

Kai laiko rūdys bandys pagraužti Jūsų meilę,-

Matykit vienas kitą.

Kai džiaugsmas degs,

Ar skausmas maus Jums širdį,-

Girdėkit veinas kitą.

***

Kiek pavasarių žaliuoja prieky,

Mokėkit laukti – patys jie ateis,

Gyvenimą mylėdami mokėkit

Dalytis juo kai reikia su kitais

Ir kliūties nepabūgtumėt pirmos,

Kad akys, rankos, žodžiai, balsas

Kasdien ieškotų džiaugsmo, šilumos.

***

Šauniesiems pinsime vainiką
Iš pakalnučių ir lietaus,
Papuošim jį aušrom, svajonėm,
Tyrąja žydruma dangaus.

Tegul kasdien giedroj ir sningant
Aidės ir kils lig pat žvaigždžių
Lyg volungės giesmė svajingas
Plakimas mylinčių širdžių!

***

Tiktai žiedus, tiktai saulės spindulius namo parneškit
Tik džiaugsmą dovanokit viens kitam.
Juk sunku surasti laimę,
O prarasti …
O prarasti šimtą kart lengviau.

***

Kokia graži diena, kai meilė
Lyg saulė šviečia jums abiem,
Kai šypsosi dangus ir žemė,
O pievos sveikina gėlėm.
Tegul ši pasaka neblėsta
Rytoj, poryt ir niekados,
Lai priesaikos žodžius it maldą
Jūs širdys nuolat atkartos…

***

Neskubėkit, dar pabūkit dviese,
Kol negęsta vakaro žara.
Žvaigždės dar svajonę tegul tiesia,
Tegul šildo židinio liepsna.

***

Žmogus – kaip medis, kurio šakose gyvena paukščiai ir žvaigždės.
Žmogus – kaip saulė, kurios atokaitoje skleidžiasi žiedai ir bunda žemė.
Jūs nežinote, kiek palydėjote paukščių, nepajutote, kiek išdalijote žvaigždžių.
Juk jau 50 metų esate kartu.
Didelė ir marga Jūsų gyvenimo puokštė.
Leiskite į ją įdėti ir mūsų pagarbos bei nuoširdumo gėlę.

***

Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami..
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir jį tik pats surast gali.

Sunku, oi būna! Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.

Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys-
Gyvenime suklysti negali.

Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.