Trumpi išmintingi pasakojimai

444 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 valandos 21 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02
Trumpi išmintingi pasakojimai

Mokinys kreipėsi į mokytoją:

- Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir ant nieko nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.

Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

- Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, - pasakė mokytojas, - imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas ir dėkis ją į maišelį.

- Ir tai viskas? - ...nusistebėjęs paklausė mokinys.

- Ne, - atsakė mokytojas. - Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kas kart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.

Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.

Mokinys atėjo pas mokytoją:

- Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.

Mokytojas atsakė:

- Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kart, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Klausimas: jei būtų paskelbta, kad ateina psaulio pabaiga, kaip įsivaizduojate žmonių reakciją? Ir ką pats darytumėte paskutinę valandą?

Marselis Prustas:

„Aš manau, kad jei mums visiems iškiltų pavojus žūti taip, kaip jūs sakote, gyvenimas staiga pasirodytų labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek užmačių, kelionių, meilės intrigų, studijų jis - mūsų gyvenimas - nuo mūsų slepia, dengia mūsų tingumu, kuriuo, būdami įsitikinę ateitimi, be paliovos jas gožiame. Bet jei šis slaptumas amžiams pasidarytų nebeįmanomas, koks gražus vėl taptų gyvenimas! O! Jei tik šį kartą katastrofa aplenks, mes būtinai aplankysime naują Luvro galeriją, pulsime panelei X po kojų, nukeliausime į Indiją... Katastrofa praeina pro šalį, bet mes nedarome to, ką ketinome daryti, nes vėl pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas."

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sūnui: „Leisk man pasakyti tai, ką jau žinau. Pasaulis nėra vien saulė ir vaivorykštės. Tai labai nedora ir baisi vieta ir nesvarbu koks stiprus esi, ji privers tave klūpoti ir vers tai daryti tol, kol tu leisi. Nei tu, nei aš, nei kas nors kitas taip stipriai netrenks kaip gyvenimas. Nėra svarbu kaip stipriai gali trenkti. Svarbu kaip stipriai gali trenkti tau, o tu vis vien judėsi į priekį; svarbu kiek gali ištverti ir judėti į priekį. Štai kaip laimima. Dabar, jei žinai ko esi vertas, eik ir pasiimk tai. Bet turi būti pasiruošęs priimti smūgius ir nerodyti pirštais sakydamas, kad nesi ten, kur turėtum būti dėl jo, jos ar bet ko kito. Taip daro bailiai ir tu nesi vienas iš jų. Tu geresnis už juos! Aš visuomet tave mylėsiu, kad ir kas beatsitiktų. Kad ir kas benutiktų. Tu mano sūnus ir mano kraujas. Tu geriausias dalykas mano gyvenime. Bet kol nepradėsi tikėti savimi, neturėsi gyvenimo."  (Rokis Bilbo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

NETEISK

 

Mes smerkiame žmogų už tai, kad jis šįryt suklupo, bet nežinome, kokius smūgius jam teko iškentėti vakar. Smerkiame moterį už šlubčiojimą, bet nematome akmenuko jos bate. Šaipomės iš baimės žmonių akyse, bet nė nenutuokiame, kiek akmenų į juos buvo mesta, kiek strėlių jie išvengė.
Kažkas jums atrodo pernelyg triukšmingas? Gal žmogus bijo, kad ir šį kartą jo niekas nepaisys. Pernelyg drovus? Gal baiminasi dar kartą suklysti. Kažkas per lėtas? Gal paskutinį kart skubėdamas parkrito. Jūs to nežinote. Šių žmonių teisėju gali būti tas, kas matė vakarykščius jų žingsnius.
Mes nieko nežinome ne tik apie jų praeitį, bet taip pat ir apie rytdieną. Argi drįsime vertinti knygą, kol dar neparašyti visi jos skyriai? Ar turime teisę paskelbti nuosprendį paveikslui, kol teptukas dar dailininko rankose? Kaip jūs galite „nurašyti" sielą, kol Dievo darbas dar nebaigtas? „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos" (Laiškas filipiečiams1:6).
---------------------
Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami (Evangelija pagal Matą 7:2).

(Max Lucado „Malonė šiai akimirkai")



rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nepaprastą įtaką visam mano gyvenimui padarė tėvas, be galo išmintingas žmogus.

Tai štai jis kartą pasakė, kad kinų hieroglifas, reiškiantis „laidotuvių laužą”, neįtikėtinai panašus į hieroglifą „nerimas”.

- Nuostabu, - aš tada jam atsakiau.

- Čia nėra nieko nuostabaus, - švelniai tarė tėvas. - Tiesiog vienus žmones sudegina po mirties, o kiti sudega dar gyvendami.

(Robin Sharma „Kas verks, kai tu mirsi.”)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 valandos 21 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Vienos merginos papasakota istorija:

 

Mano laiptinėje, penktame aukšte gyvena senutė. Prieš penkis metus mirė jos vyras, o prieš du, dukra su visa šeima žuvo autoavarijoje. Grįždama iš universiteto ant laiptinės durų pastebėjau ranka rašytą skelbimą:

„Pamečiau dešimt litų, kas rasite – prašau grąžinkite į 76 butą, pensija maža, neužtenka duonai.“

Bute nr. 76 gyveno toji senutė. Išsitraukiau iš piniginės 10 lt ir pakilau į penktą aukštą. Kai atidaviau senutei pinigus ji apsiverkė: „Tu jau dvyliktas žmogus, kuris man atnešė pinigus. Ačiū“. Aš nusišypsojau ir jau pasisukau eiti, kai senutė pratarė: „Dukrele, nuplėšk skelbimą nuo durų, ne aš jį rašiau“. Senutė stovėjo ir verkė: „Žmonių gerumas ir užuojauta suteikia man vilties“.

Visada palikite savyje šiek tiek vietos GERIEMS darbams.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dešimt įsakymų tėvams:

1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks, koks esi tu ar kokiu nori jį matyti. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko užmokesčio už tai, ką tu dėl jo padarei. Tu jam davei gyvybę, kaip jis gali už tai atsidėkoti? Jis duos gyvybę kitam, šis trečiam - ir tai negrįžtamas dėkingumo įstatymas.

3. Neišliek vaikui savo nuoskaudų, kad senatvėje negautum valgyti karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

 4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jo jėgas ir būk tikras, kad vaikui jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal ir daugiau, nes jis dar neturi patirties.

5. Nežemink!

6. Neužmiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai - jo susitikimai su vaikais. Kreipk daugiau dėmesio į juos - mes niekada negalim žinoti, ką sutinkame vaiko asmenyje.

7. Negraužk savęs, jei negali kažko padaryti dėl vaiko. Graužk, jei gali, bet nedarai. Atmink, kad dėl vaiko nepadarei pakankamai, kol nepadarei visko.

8. Vaikas ne tironas, užvaldantis tavo gyvenimą, ne vien kūnas ir kraujas. Tai brangi siela, kurią Gyvenimas davė tau saugoti ir lavinti jos kūrybinį pradą. Tai išlaisvinta mamos ir tėčio meilė, ir augs jis ne kaip „mūsų", „savas" vaikas, o kaip atskira unikali siela.

9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekad nedaryk kito vaikui to, ko nelinkėtum savam sulaukti.

10. Mylėk savo vaiką visokį - netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo - džiaukis, nes vaikas - šventė, kuri kol kas yra su tavimi.

(Janoš Korčak)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų. Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“. Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti. Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.

Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:

– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!

Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:

– Kokia ji – saulė?

– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.

– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.

Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.

Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę. Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.

Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.

----------

Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos.

Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAULIO BRANGENYBĖ

 

Legenda pasakoja: baudžiant angelus, jie pasidalino į dvi grupes. Vienas pasitraukė nuošaliai ir tarė: „Dabar aš nepriklausysiu nė vienai grupei, aš noriu pamatyti kuri laimės, ir tada prie tos ir prisijungsiu". Tada jis buvo nubaustas: tol negalės sugrįžti į dangų, kol neatneš iš pasaulio brangiausios brangenybės. Susimąstė angelas ir leidosi ieškoti didžiausios brangenybės. Kartą rado jis milžinišką brangakmenį. „Pasiimsiu šį deimantą", - pagalvojo jis. Bet jam nukeliavus į dangų, sutirpo deimantas rankose. Turėjo vėl grįžti žemėn. Štai pasiekė jo ausis šaukiantys pagalbos balsai: mažas vaikas įkrito sraunion upėn ir bangos neša jį tolyn. Žmonės bėga krantu šaukdami, bet nieko negali padaryti. Vaikas pasineria bangose – angelas pamato jo skaisčią kaip sniegas širdį ir skuba gelbėti vaiką. Bet jį bangos užlieja. Angelas paima tyrą mirusio vaiko širdį ir skuba į dangų: „Štai atnešiau pasaulio brangenybę!" Bet jis pavėlavo... Vaiko siela jau anksčiau atkeliavo dangun, ir ji brangesnė už širdį. Nuliūdęs angelas vėl iškeliavo žemėn. Giliai dykumoje rado vienumoje atsiskyrėlį, kuris apverkė savo senas nuodėmes. Viena ašara nukrito ant lapo ir blizgėjo daug gražiau, negu deimantas. Jis nusiskynė lapą ir nunešė į dangų. Ir štai, jis buvo įleistas ir galėjo ten pasilikti, nes atnešė didžiausią pasaulio brangenybę, kokią tik galima rasti žemėje: ašarą žmogaus, apverkiančio savo nuodėmes. (Tihamer Toth, „Jaunos sielos auklėjimas",1935m.)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Senovės Graikijoje visi Sokratą laikė dideliu išminčiumi, daugelis į jį kreipdavosi, negalėdami išspręsti vienokių ar kitokių problemų. Tačiau kartą atėjo pas jį žmogelis ir tarė:

- Ar žinai, ką aš girdėjau žmones kalbant apie tavo draugą?

- Vieną sekundę, - tarė Sokratas, - prieš pradėdamas savo pasakojimą, aš tau noriu užduoti vieną klausimą. Ar tai, ką ruošiesi man pasakoti, esi perkošęs per tris filtrus? Pirmas filtras yra Tiesos filtras. Ar įsitikinęs, kad tai, ką ruošiesi papasakoti, yra tiesa?

- Ne, iš tiesų aš tai pats nemačiau, man tik kiti pasakojo.

- Taigi, labai gerai. Tu net nežinai, ar tai, ką ruošiesi pasakoti, yra tiesa. Pabandome perkošti per antrąjį, Gėrio filtrą. Ar tai, ką ruošiesi papasakoti apie mano draugą yra gera žinia?

- O ne, visai priešingai, girdėjau, kad tavo draugas blogai pasielgė.

- Taigi, - tęsė Sokratas, - tu nori papasakoti blogų dalykų apie mano draugą, nors pats nesi tikras, kad tai yra tiesa. Nelabai gera ir gražu. Pabandykime perkošti tai, ką man norėjai pasakyti per trečiąjį filtrą - Naudingumo. Kokia man nauda iš to, ką tu papasakosi apie mano draugą?

- Nauda, na, aš negalvoju, kad tu, Sokrate, turėtumei iš to naudos.

- Taigi, tai, ką tu nori man papasakoti apie mano draugą, nėra nei tiesa, nei gėris, nei nauda. Tuomet aš visiškai negeidžiu nieko žinoti, ir tavęs prašau tik vieno - pamiršk visa tai.

(iš tsi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

LAIMĖS IEŠKOJIMAS

 

Išmintingasis Sadi, sako persų legenda, penkiasdešimt metų keliavo po pasaulį, ieškodamas laimės. Jis lankėsi didžiūnų rūmuose ir vargšų lūšnelėse. Jis ieškojo turtų ir malonumų, žmonių meilės ir pagarbos, meno ir mokslo. Bet niekur laimės jis nerado. Kur tik jis nueidavo, visur rasdavo daug kentėjimų ir maža džiaugsmo. Sadi paseno ir pailso beieškodamas laimės. Pagaliau jis priėjo didelę šventyklą ir čia pamatė užrašą: „Čia nesigirdi jokių verksmų, negraužia joks skausmas, čia gyvena laimė, čia randa ramybę širdis." Linksmas žengė Sadi marmuro laiptais į didingą šventyklą, drebančiomis rankomis atidarė duris, rengdamasis džiaugsmingai pasveikinti taip seniai jo ieškomą laimę. Bet, atidaręs duris, jis pamatė ne ką kitą, kaip... karstą.

(„Kitų pėdomis", Josef Fattinger, 1935m.)

--------------------------

Pompilijus, senovės Romos karalius, įsakė savo veidrodį papuošti kaukole ir šitokiu užrašu: „Šis veidrodis neapvils."

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KAS YRA KELIO GALE

 

Jis keliavo... A, užtruko tiek daug laiko, kol jis vėl grįžo prie kelionės pradžios, ten, kur jis pradėjo. Jis keliavo ilgai, tūkstantį mylių jis keliavo. Jis visados norėjo sužinoti, kur tas kelias veda. Jis dirbdavo, kaip ir visi, ir tada pakeldavo savo galvą ir žiūrėdavo į tolį. Tai žmonės jo vis klausdavo:

- A, ko tu vis žiūri į ten?

- Aš noriu žinoti, į kur tas kelias veda, - jis atsakydavo.
Taip, jis norėjo žinoti, kas yra kelio gale. Bet kai jis po daug metų kelionės pagaliau priėjo kelio galą – ne, ten jau net nė kelio nebuvo, o tik nedidelis mažas takelis, - ne, ten nebuvo nieko, nieko tik nedidelė krūvelė kiškio spirų. Net kiškio ten jau nebebuvo.
Tada jis suprato visą beprasmingumą sužinot, kas yra kelio gale, ir jis galvojo apie visus tuos metus, praleistus kelionėje – ir jis dabar juokėsi. Jis staiga suprato, kad kažkas jam iškrėtė juoką, kažkas pasijuokė iš jo – ir jis juokėsi. Tą sekundę jis suprato, visiškai suprato viską, ir jis buvo laimingas. Tada, vėl iš naujo, jis pradėjo savo ilgą kelionę atgal.
Ir kai žmonės jo klausdavo:

- A, tai kas ten yra tame kelio gale?

- Ne, nėra nieko kelio gale, nėra nieko, tik kiškio tupėta ten, ir spirų palikta, - jis atsakydavo.

Taip, taip jis atsakydavo. Bet niekas jam netikėjo.

(J.Mekas „Pati pradžios pradžia")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Turistas sumanė aplankyti įžymų rabiną. Išvydęs jo namus, labai nustebo - tai buvo tik vienas kambarys, prigrūstas knygų. Vieninteliai baldai buvo tik stalas ir suolelis.

- Mokytojau, kur tavo baldai? - paklausė turistas.

- O tavo baldai kur? - klausimu į klausimą atsakė rabinas.

- Mano? Bet aš juk keliauju, užsukau čia tik trumpam, - nustebo turistas.

- Aš irgi, - tarė rabinas.

(B.Ferrero)

*****

Yra tokia atrikiečių patarlė:

“Kas rytą Afrikoje pabunda liūtas. Žino, jog turi bėgti greičiau už gazelę, kad ją sučiuptų, jei ne - mirs iš bado.

Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė. Žino, jog turi bėgti greičiau už liūtą, kitaip žus.

Kiekvieną rytą, kai pabundi, nesvarstyk, ar esi liūtas, ar gazelė, bet būtinai bėk.”

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAVYZDYS

- Tėti, - paklausė mažylis Andrius, sukrėstas televizijos vaizdų, matytų per žinias, - kaip prasideda karas?
- Matai, mažuti, visi karai prasideda maždaug taip: jei, pavyzdžiui, tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kyla stiprus nesutarimas dėl ko nors...
Įsiterpė mama:
- Ką ten plepi kvailystes. Anglija ir Amerika niekada nekariavo!...
- Koks skirtumas? Aš norėjau pasakyti kaip pavyzdį.
- Su tokiais pavyzdžiais prikimši vaiko galvą visokių nesąmonių!...
- Bent jau kažką jam paaiškinsiu, ne taip kaip tu, visą laiką lyg vandens į burną prisisėmusi!...
- Žinai, padaryk man malonę ir užsičiaupk... Turbūt net nepastebi, koks esi juokingas...
Tada berniukas tarė:
- Ačiū! Jau supratau...
------------------------
Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį. (Patarlių 15:1)

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

NESĄŽININGUMAS

Statybos darbų vykdytojas daug metų dirbo didelėje įmonėje. Vieną dieną gavo nurodymą išsirinkti labiausiai patinkantį gyvenamojo namo projektą ir pagal jį pastatyti namą. Taip pat turėjo išrinkti namui pačią gražiausią vietą ir neskaičiuoti išlaidų.
Netrukus statybos prasidėjo. Tačiau, pasinaudodamas tokiu aklu pasitikėjimu, darbų vykdytojas nusprendė pirkti pačias prasčiausias statybines medžiagas, samdyti žemos kvalifikacijos darbininkus, kuriems užtektų nedidelio užmokesčio, ir taip sutaupytas lėšas pasisavinti.
Kai namas buvo baigtas, iškilmingos šventės metu darbų vykdytojas įteikė įmonės vadovui namo raktus.
Vadovas nusišypsojo ir, spausdamas darbų vykdytojo ranką, sugrąžino jam raktus sakydamas:
- Už jūsų ilgametį gerą ir nepriekaištingą darbą šioje srityje, šis namas yra mūsų dovana jums.
------------------
Melagingos lūpos pasibjaurėtinos Viešpačiui, o kas ištikimai elgiasi, tas jam patinka. (Patarlių 12:22)
(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Indijoje prieš 1000 metų vienas šuo atsidūrė 1000 veidro­džių šventykloje. Užkopęs laiptais, įėjo pro sukamas duris į 1000 veidrodžių šventyklos vidų, pažvelgė į 1000 veidrodžių ir pamatė 1000 šunų. Išsigandęs pradėjo urgzti - ir 1000 šunų ėmė urgzti ant jo. Pabrukęs uodegą jis paliko šventyklą, galvo­damas, kad pasaulis pilnas piktų šunų ir todėl daugiau ten nie­kada nesilankė.

Po kurio laiko į šventyklą atbėgo kitas šuo. Ir šis užlipęs laiptais, pro sukamas duris pateko į vidų, pažvelgė į 1000 veid­rodžių ir pamatė 1000 šunų. Apsidžiaugęs pradėjo vizginti uo­degą. 1000 šunų taip pat džiugiai vizgino uodegas. Jis išėjo iš šventyklos mąstydamas, kad pasaulis pilnas draugiškų šunų.

Pasaulis yra tik mūsų pačių veidrodinis atspindys.
Spindėkite kaip saulė. Apšvieskite pasaulį, ir pasaulis švies Jums.

 (gyvenimoguru.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Didis asketas, pagarsėjęs visame pasaulyje šventumu, gyveno atokioje oloje. Kiaurą dieną praleisdavo melsdamasis.
Vieną sykį asketui meldžiantis, iš tamsos išniro mažytis peliukas ir pradėjo graužti atsiskyrėlio sandalą. Žmogus pasipiktinęs atsimerkė.
- Ko drumsti mano maldą?
- Aš alkanas, - gailiai cyptelėjo peliukas.
- Bėk iš čia, netikęs padare, - supyko asketas, - kaip išdrįsai prie manęs artintis, kai ieškau vienybės su Dievu?
- O kaip tu rasi vienybę su Dievu, - paklausė peliukas, - jei nesugebi sutarti net su manimi?
---------------------------
„Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje\" (1 Jono laiškas, 2,9).

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Diena prasidėjo blogai ir, rodės, baigiasi dar blogiau. Kaip įprasta, autobusas buvo sausakimšas. Jis supo į visas puses, ir aš vis labiau nusiminiau.

Staiga iš autobuso priekio atsklido žemas balsas:
- Puiki dienelė, ar ne?
Per keleivių spūstį to žmogaus neįžiūrėjau, tačiau girdėjau, kaip jis gražiai nupasakoja pavasario vaizdą, atkreipdamas mūsų dėmesį į tai, prie ko artėdavome: bažnyčia, parkas, kapinės, gaisrinė. Pamažu visi keleiviai pradėjo žvalgytis pro langus. Entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad pirmąkart tą dieną nusišypsojau.
Privažiavome mano stotelę. Sunkiai irdamasi prie durų, žvilgtelėjau į mūsų „vadovą“: stamboka figūra, juoda barzda, akiniai nuo saulės, rankoje balta lazdelė. Jis buvo aklas!
Išlipau iš autobuso, visa įtampa akimirksniu išgaravo. Išmintingasis Viešpats atsiuntė akląjį, kad padėtų man praregėti: pamatyti, jog pasaulis vis tiek puikus, nors kartais nesiseka ir viskas atrodo tamsu ir liūdna. Niūniuodama melodiją, užlipau laiptais į savo butą. Nekantravau pasisveikinti su savo vyru: „Puiki dienelė, ar ne?“

(Bruno Ferrero)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 valandos 21 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šitas B. Ferrero pasakojimas labai patiko. Ačiū.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Musė ir bitė.

 

Jei paklaustumėte musės, ar yra apylinkėje gėlių, ji atsakys:
- Nežinau.. O va nešvarumų štai tame griovyje – pilna.
Ir musė pradės vardinti visas šiukšliavietes, kuriose ji pabuvojo.
O jeigu paklausite bitės:
- Ar tu matei čia apylinkėse kokias nors šiukšliavietes?
Tai ji atsakys:
- Šiukšliavietes? Ne, niekur nemačiau. Čia tiek daug kvapnių gėlių!
Musė iš tiesų pačioje gražiausioje pievoje ras nešvarumų, o bitė dumbliniausioje pelkėje ras lotoso žiedą ir surinks iš jo kvapnų nektarą.

(www.ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paskėčia apie kibirą.

 

Nusipirko žmogus erdvų ir gražų namą su vaismedžių sodu, o šalia, sename namelyje, gyveno pavydus kaimynas, kuris nuolat stengdavosi sugadinti jam nuotaiką. Tai šiukšlių prie vartų papila, tai dar kokią šunybę iškrečia.

Kartą žmogus nubudo su gera nuotaika, išėjo į prieangį, o ten – kibiras su pamazgomis. Išpylęs pamazgas, kibirą nušveitė iki blizgesio, pririnko į jį geriausių obuolių ir nuėjo pas kaimyną.

Tas, išgirdęs beldžiant į duris, piktdžiugiškai pagalvojo: „Pagaliau išvedžiau jį iš kantrybės!“. Atidaro nusiteikęs barniui duris, o žmogus ištiesia jam pilną kibirą obuolių ir sako:

- Kas kuo turtingas, tas tuo ir dalijasi.

(svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TYLA


Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save. 

(Bruno Fererro)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 valandos 21 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

ŠEIMOS KAPITALAS

Tėvas išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino. Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo.

- Matai, sūnau, - kalbėjo tėvas, - automobilis yra šeimos kapitalas: turime skirti dėmesio, jėgų ir laiko.

- Žinoma, tėti.

- Šaunuolis, kad supranti!

Akimirką stojo tyla.

- Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, - pusbalsiu sumurmėjo sūnus.

- Kaip tai?

- Tu niekada neskiri man laiko.

 

Koks yra tavo šeimos kapitalas?

 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 333p.)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

...žmogus, kuriam reikalingi pinigai, kreipiasi į savo šeimininką pagalbos. Šis meta jam iššūkį - jei jis įstengsiąs praleisti ištisą naktį kalno viršūnėje, gausiąs didelį atlygį, priešingu atveju turėsiąs dirbti veltui...
Išeidamas iš parduotuvės žmogus pajuto pučiant ledinį vėją. Išsigandęs paklausė savo geriausio draugo Aidžio, ar nebus kvailai pasielgęs priimdamas iššūkį.
Mažumėlę pamąstęs, Aidis jam atsakė: "Aš tau padėsiu. Rytoj, užlipęs į kalno viršūnę, pažvelk į priekį. Aš praleisiu visą naktį šalia esančio kalno viršūnės, kur būsiu užkūręs laužą. Stebėk tą ugnį galvodamas apie mūsų draugystę - ji tave sušildys. Tau pavyks. Vėliau man atsilyginsi."
Ali laimėjo lažybas, gavo pinigus ir nuėjo į draugo namus: "Tu sakei, kad norėsi atlygio mainais į pagalbą."
Aidis atsakė: "Taip, tik ne pinigais. Pažadėk man, kad jei kada nors gyvenime man teks kęsti šaltį pučiant lediniam vėjui, tu irgi užkursi man draugystės laužą."
 (Paulo Coelho „Alefas")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vieną dieną jauna moteris gavo puokštę rožių ir raštelį: „ Tave mylintis žmogus.“ Tačiau parašo nebuvo.

Kadangi buvo netekėjusi, pradėjo galvoti apie savo gyvenimo vyriškius: senas meiles, naujas pažintis. O gal tai mama ar tėtis? Koks nors kolega iš darbo? Mintyse tuoj sumetė vardų sąrašą. Galop paskambino vienai draugei, kad ši padėtų perprasti paslaptį. Besikalbant su ja, staiga moteriai dingtelėjo mintis:

- Sakyk, ar tu atsiuntei man gėlių?

- Taip.

- Kodėl?

- Paskutinį kartą kalbėjomės apie prastą nuotaiką. Norėjau, kad vieną dieną pagalvotum apie tuos žmones, kurie tave myli.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Juodas taškas

 

Kartą mokytojas parodė mokiniams švarų popieriaus lapą, jo centre buvo juodas taškas, ir paklausė: "Ką matote?"

Pirmas mokinys: "Tašką".

Antras: "Juodą tašką".

Trečias: "Riebų tašką".

Tada mokytojas atsakė: "Jūs visi pamatėte tiktai tašką ir niekas nepastebėjo balto didelio lapo!"

Moralas:
Paprastai taip mes sprendžiame ir apie žmogų, tik pagal jo smulkius trūkumus.

(Iš www.gyvenimoguru.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiau jis netrunka nustatyti autorių: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, užkliūva už Narcizo istorijos.

Alchemikas žino legendą apie Narcizą - gražuolį, kuris kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtis savo atspindžiu vandenyje. Visiškai apkerėtas savojo grožio, sykį jis įkrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta narcizu.

Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.

- Ko gi tu verki? - paklausė oreadės.

- Aš verkiu Narcizo, - atsakė ežeras.

- Tai mūsų nestebina, - pasakė laumės. - Nors ir mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu.

- Vadinasi, Narcizas buvo gražus? - paklausė ežeras.

- Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti? - nustebo oreadės. - Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas!

Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:

- Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš jo verkiau, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį.

- Kokia graži istorija, - ištaria Alchemikas.

(Paulo Coelho „Alchemikas")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nepakanka matyti

 

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
- Paaiškink, Mokytojau, kodėl aš, turėdamas tokias pat akis kaip tavo, dažnai nematau to, ką matai tu?
- Luktelk, – atsakė Mokytojas.
Jis išėjo iš kambario ir netrukus grįžo, laikydamas rankose rankraštį, parašytą nepažįstama senovine kalba.
Išvyniojęs jį, Mokytojas paklausė:
- Ką tu matai?
Nenorėdamas pasirodyti neišmanančiu, mokinys atsakė:
- Aš matau šiame rankraštyje amžių išmintį...
Mokytojas nusišypsojo:
- Iš tiesų prieš tavo akis – graikų prekeivio ataskaita. Aš tai žinau todėl, kad sykį, nebijodamas sau pripažinti, kad nieko nesuprantu – ėmiausi ir išmokau šią senovinę kalbą...

(www.ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

BŪK SAVIMI

Į psichiatrą kreipėsi žmogus, iš pažiūros atrodęs pasitikintis, rimtas, elegantiškas. Jiems pradėjus kalbėtis, gydytojas suprato, jog pacientą kamavo ilgalaikis gilus nerimas ir sekinantis liūdesys.
Psichiatras, sąžiningai atlikęs terapijos seansą, patarė:
- Kodėl jums šį vakarą nenuėjus į mieste gastroliuojantį cirką? Pamatytumėt įžymų juokdarį, kuriam nėra lygių. Visi tik ir kalba apie jį. Sako, jog tam artistui pavykę prajuokinti pusę pasaulio. Jums reiktų prasiblaškyti.
Žmogus paplūdo ašaromis sakydamas:
- Tas juokdarys – tai aš.

------

Šiandien pamėgink atsipalaiduoti, atmesk baimę bei nepasitikėjimą ir nebūk niekuo kitu kaip tik savimi!

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
- Nuostabus sapnas!

Ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.
--------
Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas. 

(Bruno Fererro)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą, nelabai seniai, Meksiko mieste, turtingo pirklio namuose, prabangos ir visokiausių prietaisų apsuptyje, gyveno Šuo. Dienų dienas jam kvaršino galvą mintis: kaip tapti žmogumi. Ir jis visaip stengėsi tai padaryti.

Po kelerių metų, stiprios valios pastangomis jis išmoko lengvai vaikščioti ant užpakalinių letenų, ir jau kartais jam rodės, jog tuoj tuoj virs žmogumi. Trūko tik keleto dalykų: jis nesikandžiojo, vizgino uodegą sutikęs pažįstamą, triskart apsiversdavo kūliais prieš miegą, seilėdavosi užgirdęs bažnyčios varpus, o naktimis užsikardavo ant tvoros pastaugti, ilgesingai žvelgdamas į mėnulį.

(Augusto Monterroso, Gvatemala)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DU ANGELAI 

Gyveno sau du angelai. Vienas beveik visą laiką ilsėjosi ant debesėlio, o kitas nuolat skraidė iš Žemės pas Dievą.
Poilsiaujantis angelas nusprendė paklausti besidarbuojančio angelo:
- Ko gi tu nuolat skraidai ten ir atgal?
- Aš atnešu Dievui pranešimus, kurie prasideda “Padėk man...” O tu kodėl beveik visą laiką ilsiesi?
- O aš turiu pristatyti Dievui pranešimus, kurie prasideda “Dėkoju Tau...”

****************

NE TIK ŽODŽIAI
Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
- Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
- O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako. 

(Bruno Fererro)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŠIRDŽIAI

   Vokiečių poetas Rilkė kurį laiką gyveno Paryžiuje. Su drauge jauna prancūzaite kasdien triukšminga gatve žingsniuodavo į universitetą. Viename  tos gatvės  kampe jie nuolat matydavo elgetaujančią moterį. Moteris sėdėdavo vis toje pačioje vietoje, sustingusi tarsi statula, ištiesusi į praeivius ranką, akis įsmeigusi į grindinį.

Rilkė jai niekados nieko neduodavo, o jo bičiulė dažnai paaukodavo pinigėlį.

Kartą prancūzaitė su nuostaba paklausė:

- Kodėl niekada nesušelpi tos vargšelės?

Poetas  atsakė:

- Reikėtų padovanoti ką nors jos širdžiai, o ne rankoms.

Po kelių dienų Rilkė atėjo nešinas nepaprastai gražia, vos prasiskleidusia rože. Prisiartinęs  prie elgetaujančios moters, įdėjo rožę į rankas ir buvo nueinąs...

Tuomet nutiko nelauktas dalykas: elgeta pakėlė akis, pažvelgė į poetą, vargais negalais atsistojo, pačiupo jo ranką ir pabučiavo. Tada priglaudė rožę prie krūtinės ir nuėjo.

Visą savaitę jos niekur nesimatė. Po aštuonių dienų elgeta vėl sėdėjo savo įprastoje vietoje gatvės kampe. Tyli ir sustingusi kaip visuomet.

- Iš ko ji gyveno visas šias dienas? - paklausė prancūzaitė.

- Ji džiaugėsi rože, - atsakė poetas.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

NAKTIS ŠIRDYJE

 

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinių:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, – papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, – pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.

----------
“Išmokome skrieti lyg paukščiai, plaukioti kaip žuvys, bet mums dar svetimas menas gyventi kaip broliams” (Martin Luther King)

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VERTINIMAS

Erelis, paukščių karalius, jau kurį laiką girdėjo liaupsinant didžius lakštingalos talentus. Būdamas geras valdovas, nusprendė įsitikinti, ar tiesa, tad išsiuntė du  savo pavaldinius - vyturį ir povą - įvertinti lakštingalos grožį  ir giesmę.

Pasiuntiniai, įvykdę užduotį, grįžo pas karalių.

Povas prakalbo pirmasis:

- Lakštingalos plunksnos tokios kuklios, kad net juokinga. Man ji pasirodė negraži, todėl nekreipiau dėmesio ir į giesmę.

Tarė žodį ir vyturys:

- Lakštingalos suokimas mane taip sužavėjo, kad, akimirksniu viską pamiršęs, net ir nepažvelgiau į jos plunksnas.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

LIETUJE

Lauke lyja. Nelynoja, bet ir nepliaupia, o tiesiog tolygiai lyja, ir lašai ritasi stogais, tuščiais suoliukais, skėčiais, lapais, automobilių stogais...

Gatve eina Jis. Vilki madingą kostiumą, avi brangius batus, virš galvos didžiulis juodas skėtis, o rankoje gražus odinis portfelis. Eina... keiksnodamas balas, kurios gali sugadinti jo batus; mintyse burnoja lietų, nes reikia nešti didelį skėtį; pyksta, kad negali miesto centre pasistatyti automobilį stovėjimo aikštelėje, todėl štai tenka kėblinti pėsčiomis iki tikslo; o ir pyksta ant savęs, kad jaučiasi dėl viso šito toks nelaimingas...

Priešais eina Ji. Basutės peršlapo, skėtis paliktas namuose. Šukuosena nuo lietaus jau niekam tikusi. Eina... šlepsėdama per balas savo džiaugsmui... Ji pakelia veidą į dangų ir mėgaujasi kiekvienu lietaus lašeliu. Nuo jos plaukų varva kutenančios vandens srovelės, ir ji nusijuokia. Ji ištiesia delnus lietui ir niūniuoja mėgiamos melodijos motyvą. Ji jaučiasi laiminga...

Jie prasilenkia ir nužvelgia vienas kitą...

"Gražus... Turbūt, laimingas", - pagalvoja Ji.

"Sušlapusi, nelaiminga, beprotė", - pagalvoja Jis.

Moralas: Dažnai mes klystame, galvodami apie kitus ...

(iš: gyvenimoguru.lt) 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

STIKLINĖ VANDENS

Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą.

Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir... išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:

- Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo... Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens...

--------

Moralė: Mūsų gyvenime daug tokių "vandens stiklinių", kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

(iš gyvenimoguru.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įsivaizduokime du žmones, kurie sėdi vienas šalia kito ir kalbasi - pavadinkime juos Petru ir Pauliumi, ir paskaičiuokime, kiek figūrų dalyvauja šiame pokalbyje. Pirmiausia čia yra Petras, koks jis nori atrodyti Pauliui, ir Paulius, koks jis nori atrodyti Petrui; po to yra Petras, koks jis iš tikro atrodo Pauliui, kitaip sakant, Pauliaus susikurtas Petro įvaizdis, kuris paprastai visiškai nesutampa su tuo įvaizdžiu, kurio pageidautų Petras, ir vice versa; be to, dar yra Petras, koks jis atrodo pats sau, ir Paulius, koks jis atrodo pats sau; ir galiausiai tikrasis Petras ir tikrasis Paulius. Dvi gyvos esybės ir šešios iliuzinės figūros, įvairiausiais būdais įsiterpiančios į pokalbį! Tad kur dar gali tilpti žmogiškumo tikrovė!

(Martinas Buberis) 

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

“Jei žiūrėsi į savo atvaizdą baloje – esi mažas ir purvinas”, – sakė vienas išminčius.

Tačiau upeliukas, kad ir koks mažytis jis būtų, savyje nesulaiko purvo, lieka švarus pats ir nepurvina kito. Ir tu niekada nežiūrėk į savo atvaizdą baloje, žiūrėk į upelį ir mokykis iš jo gyvenimo džiaugsmo. Pats gyvendamas džiaugsmingą, linksmą ir judrų gyvenimą, ir tave nejučiomis pakvies keliauti kartu. Ir nesvarbu upelio dydis, svarbu, kad jo vandenėlis skaidrus! Koks jo gyvenimas – toks ir vanduo, koks jo vanduo – toks ir tavo atvaizdas jame. Žiūrėk į jį, mokykis iš jo gyvenimo džiaugsmo! Jis taip užsiėmęs savo linksmu tekėjimu, kad jam nėra laiko kaupti savyje šiukšlių ir purvo. O kai neturi purvo pats – nepurvina ir kitų.

Ir gyvenime ieškok Žmogaus-Upeliuko. Tik būdamas judrus, žaismingas ir švarus, įsiliesi į savo gyvenimo vandenyną. Palik tuos, kurie temoka savyje kaupti purvą. Vieną dieną niekas prie jų nebeprieis pasižiūrėti į savo atvaizdą.

(Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo”)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sielos muzika.

- Aš toks blogas, toks blogas... – skundėsi mokinys Mokytojui.
- Tu nesi blogas, bet tau reikia pasikeisti.
- Kaip? Jei aš ne blogas, kaip jūs sakote, tai kam gi man keistis? Ar aš turiu tapti blogu?
- Ne, – nusišypsojo Mokytojas, – kam gi būti blogu. Geriau aš tau parodysiu.
Tada davė mokiniui dūdelę ir paprašė ja pagroti. Mokinys dūdele groti nemokėjo, tad pūsdamas ją ir uždengdamas tai vieną tai kitą kiaurymę leido nemalonius garsus.
- Na matai, kokia tavo muzika, – pasakė mokytojas. – O jei pasimokytum keletą metų, tai tavo grojimas taptų visai kitoks. O kas pasikeistų? Juk grotumei vis tiek tas pats tu, ir dūdelė ta pati, ir rankos tos pačios, ir oras, bet… Nors ir visa būtų lyg ir tas pat, bet pati muzika būtų kitokia, ji ramintų, gydytų ir įkvėptų sielą…

Taip ir gyvenime. Tavyje yra viskas ko reikia, ir tau tai atrodo blogai tik todėl, jog tu dar nemoki išgauti tų nuostabių melodijų iš savo širdies. Kai išmoksi įsiklausyti į pačias sielos gelmes, išsiugdysi gebėjimą girdėti savo sielos balsą, bei harmoningai valdyti mintis, jausmus ir valią, tada šie instrumentai tavo rankose jau neatrodys blogi ir nepaklusnūs. Visa, kas sklis iš tavęs, bus gražu ir tobula. Tada tu suprasi, kad ydos – tai paslėptos dorybės, kuriomis tu tiesiog dar neišmokai naudotis.

(Iš: psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- O varge, varge, – sėdėdamas ant suolelio, dūsavo žmogus, o ašaros tekėjo jo veidu.
- Kodėl tu nuolat dūsauji? – supyko žmona. – Jei nori būti laimingas – bent jau nustok dejuoti.
- Kaip gi aš galiu būti laimingas, jei laimė manęs neaplanko? Užtat nelaimės liejasi ant mano vargšės galvos viena po kitos: derlius mažas, stogas prakiuro, tvora sulūžo, kojas skauda. O, vargas man, vargas, – verkė žmogus.
Išgirdo Laimė žmogaus dejones ir pagailėjo vargšelio. Nusprendė užsukti į jo namus.
Pabeldė Laimė į langą ir tarė: “Jei nori būti laimingas – būk!”
- Palauk, nustok verkti, kažkas šviečia mūsų lange! – pasakė žmona žmogui.
- Užtrauk užuolaidas! Ši šviesa mane akina ir trukdo dejuoti, – liepė žmogus žmonai ir vėl pradėjo raudoti.
Gūžtelėjo pečiais Laimė ir… nuskrido sau.

(A. Lopatina, iš mintys.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Potvynis. Visi žmonės kaip įmanydami stengiasi gelbėtis. Tik vienas žmogelis sėdi sau ramus prie namų ir nesijudina.
- Greičiau šok į mašiną, tai paskutinis! – šaukia jam žmonės iš pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
- Dievas man padės! – sušunka žmogus ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Prie žmogelio priplaukia paskutinė gelbėtojų valtis.
- Seneli, lipk greičiau, dar yra vietos! – kviečia gelbėtojai.
- Dievas man padės! – ramiai atsako senelis ir toliau meldžiasi.
Vanduo vis kyla. Senukui tenka užsiropšti ant stogo, kad vanduo nepasiektų. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę…
Virš namo pakimba virvinės kopėčios, nuleistos iš malūnsparnio.
- Kabinkis, žmogau! Tai paskutinis šansas!
Tačiau senis nenustoja kartojęs:
- Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didelė banga ir nubloškia šį užsispyrėlį. Atsidūręs rojuje, žmogelis sutinka Dievą ir ima jam priekaištauti:
- Viešpatie, kodėl tu mane apleidai nelaimėje, aš juk taip laukiau tavo pagalbos?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
- Kvailas žmogau, o kas tau siuntė sunkvežimį, valtį ir malūnsparnį?

(iš mintys.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas peliukas stebėjo ūkininką ir jo žmoną per skylę sienoje. Jie laikė rankose maišą ir peliukas spėliojo, koks maistas jame buvo. Deja, ūkininkai ištraukė pelėkautus. Peliuko galvoje iš karto užgimė mintis:
- O ne, pelėkautai namuose, pelėkautai namuose!
Tvarte jį pamatė višta ir tarė:
- Peliuk, tai mirtinas pavojus tau, o ne man. Taip kad man nėra dėl ko jaudintis.
Peliukas pasisuko į paršelį ir perspėjo:
- Pelėkautai namuose, pelėkautai namuose!
- Man labai gaila, – tarė paršelis – bet aš niekuo negaliu tau padėti, tik pasimelsti už tave…
Peliukas pasisuko į karvę ir perspėjo dėl pelėkautų:
- Sakai pelėkautai? Tai man negresia joks pavojus. Tikrai ne.
Peliukas tik nuleido galvą ir grįžo į namus, grįžo prie pelėkautų.
Tą naktį, kai visi miegojo, pasigirdo garsas, panašus į pelėkautų. Ūkininko žmona iš karto atbėgo pažiūrėti, kas gi ten nutiko. Pasirodo, į pelėkautus papuolė gyvatė, kuri įgėlė ūkininko žmonai. Vyras tuojau pat nuvežė ją į ligoninę, o iš jos moteris grįžo su aukšta temperatūra. Visi žinome, kad karštis gydomas su vištienos sultiniu, tai ūkininkas papjovė vištą ir išvirė žmonai sultinį. Bet žmona nepasveiko, ji dar ilgai gulėjo lovoje, o jo aplankyti ateidavo daug žmonių, kuriuos reikėjo pamaitinti. Todėl ūkininkas papjovė ir paršiuką. Bet moteris niekaip nesveiko ir galiausiai ji numirė… Į laidotuves susirinko daug žmonių ir ūkininkas turėjo paskersti karvę, kad turėtų kuo pamaitinti susirinkusiuosius.
------------
Taigi, kitą kartą kai išgirsite, kad kažkas turi problemą – nenusigręžkite. Prisiminkite, kad jos sukelta grėsmė gali paliesti ir jus net jeigu tai atrodo neįmanoma.
Padėkime vieni kitiems, nes visi esame tos pačios Žemės vaikai.

(autorius nežinomas, sekmeavansu.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas turistas stebėjo idilišką vaizdą: savo laive miegantį žvejį, kurį sūpuoja jūros bangos. Turistas nuspaudė fotoaparato mygtuką ir žvejys pabudo. Tada turistas pasiūlė žvejui cigaretę ir pradėjo pokalbį:

- Čia geras vanduo, daug žuvies, tai kodėl tu miegi, o ne žvejoji?

- Todėl, kad šį rytą jau pasigavau pakankamai žuvies.

- Bet tu tik įsivaizduok, jeigu tu žvejotum tris kartus per dieną, namo parneštum tris kartus daugiau žuvies! Ir žinai ką tai reikštų?

Žvejys papurto galvą.

- Reikštų, kad maždaug po metų tu galėtum įsigyti motorinę valtį. O po dviejų metų galėtum nusipirkti dar vieną, o dar po metų dar vieną. Ir žinai ką tai reikštų? Vieną dieną tu galėtum nusipirkti šaldiklį ar įsirengti rūkyklą. Galiausiai, tu galėtum įsigyti sraigtasparnį, kuris tau padėtų žvejoti ir valdyti savo valtis. Arba tu galėtum įsigyti sunkvežimį ir vežti savo žuvį parduoti į sostinę ir.. ir…

- O kas tada? – paklausė žvejys.

- Tada tu galėtum tiesiog ramiai sėdėti ant jūros kranto ir stebėti vandenyną!!!

(Henrich Böll)

Moralo jokio čia nėra, tiesiog mokėkite džiaugtis tuo, ką turite dabar.

(lyderiulaikas.smm.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jauna moteris po darbo važiavo automobiliu namo. Vairavo labai atidžiai, nes automobilis buvo naujutėlaitis, tik vakar gautas iš įmonės, pirktas už santaupas, daugiausiai sukauptas vyro, kuris daug ko atsisakydavo, kad tik galėtų įsigyti šį modelį.
Vienoje sausakimšoje sankryžoje moteris akimirką sudvejojo, ir automobilio sparnas bakstelėjo į kitos mašinos buferį. Ji apsipylė ašaromis. Kaip reikės paaiškinti vyrui?
Kito automobilio vairuotojas buvo supratingas, tačiau panoro apsikeisti vairuotojo pažymėjimo numeriais ir paso duomenimis. Didžiuliame kaštoniniame plastiko aplanke moteris susirado dokumentus. Netikėtai iškrito popieriaus skiautelė. Aiškia vyriška rašysena buvo parašyti žodžiai: “Jei įvyktų avarija… atmink, brangioji, myliu tave, ne mašiną!”

Tą vertėtų visada atsiminti. Svarbu žmonės, ne daiktai. Kiek daug dėmesio skiriame įvairiems niekučiams, mašinoms, namams, organizacijoms, materialinei gerovei. Jei visą šį laiką ir dėmesį skirtume žmonėms, pasaulis tikrai būtų kitoks. Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, keliauti.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prieš keliolika metų, Sietlo Olimpiadoje devyni atletai-invalidai pasiruošė startui šimto metrų bėgimo takelyje. Paskelbus startą, prasidėjo rungtynės - ne visi dalyvavo bėgime, bet visi troško atbėgti pirmi ir laimėti rungtynes. Vydamasis pirmuosius tris bėgikus, vienas vaikinas suklupo ir nukritęs ant asfalto pradėjo verkti. Likę aštuoni, išgirdę verksmą, sulėtino žingsnį ir pradėjo žvalgytis. Jie sustojo ir ėmė bėgti atgal... visi. Viena mergaitė, turėjusi Dauno sindromą, pritūpė greta jo ir ėmė jį bučiuoti, sakydama: „Ar dabar neskauda?" Visi devyni dalyviai apsikabino ir vėl ėmė judėti link finišo. Stadiono žiūrovai atsistoję tribūnose ėmė ploti, ir lig šiol dar pasakoja šią istoriją. Kodėl? Todėl, kad giliai širdyje mes žinome, kad svarbiausia - ne pačiam laimėti. Svarbiausia - padėti kitam laimėti, net jeigu tam reikia stabtelėti ir pakeisti savo judėjimo kryptį.

(gyvenimoguru.lt)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IEŠKANT TIESOS

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.
- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.
- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.
Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.
- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!
- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.
(Paulo Coelho)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MAŽI DALYKAI

Sykį gyveno kablelis, džiūte džiūstantis dėl dėmesio stokos. Net pradinės mokyklos vaikai, ir tie dažnai iš jo šaipydavosi. Ir kam jis galų gale reikalingas? Štai laikraščiuose naudojamas retai arba numetamas bet kur. Kablelis nusprendė sukelti maištą.

Vieną dieną valstybės prezidentas po ilgo pokalbio su priešiškos šalies vadovu parašė trumpą žinutę ir skubiai perdavė ją generolui:

„Taika, negalima šaudyti".

Tuo metu mažas, nepastebimas kablelis nusprendė įgyvendinti savo planą ir šoktelėjo į kitą vietą. Šuolis buvo nedidelis - kablelis peršoko vos vieną žodį.

Generolas perskaitė tokią žinutę: „Taika negalima, šaudyti".

Ir kilo pasaulinis karas.

------------

Kolorado valstijos girioje turistai gėrisi milžiniško medžio liekanomis. Medis buvo sulaukęs beveik penkių šimtų metų. Kristupui Kolumbui išsilaipinant Amerikos žemyne, jis buvo dar tik liaunas augalėlis. Vėliau medis iškentė uraganus ir žemės drebėjimus, atsilaikė prieš tūkstančius žaibų ir sniego nuošliaužų. Apglėbti jo storą kamieną išskėstomis rankomis tegalėjo dvidešimt vyrų.

Ir štai vos įžiūrimas vabzdys po medžio žieve padėjo savo mikroskopinius kiaušinius. Iš jų išsirito mažytės ėdrios lervos. Per kelis mėnesius girios milžinas, nugalėjęs šimtmečius ir audras, sutręšo.

------------

Atkreipk akis į mažus dalykus, nes jie - didelių dalykų pradžia.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jaunas indas išvyko prie upės medžioti laukinių ančių tepasiėmęs svaidyklę. Žvyruotoje pakrantėje pasirin­ko keletą akmenėlių ir iš visų jėgų ėmė juos laidyti. Ypač taikė į tuos paukščius, kurie neapdairiai tūpda­vo ant kranto.
Sviesti akmenys dažniausiai pūkštelėdavo į upės gel­mę. Tiktai du akmenukai, prieš dingdami vandens tėkmėje, mirtinai sužeidė du paukščius.
Grįždamas į miestą, jaunuolis savo kuprinėje teparsinešė dvi antis, o saujoje — vieną akmenuką. Netoli turgaus, šūktelėjęs iš nuostabos, jį sustabdė vienas ju­velyras:
- Tu laikai saujoje mažiausiai tūkstančio rupijų vertės deimantą!
Jaunasis medžiotojas išblyško ir nusiminė:
- Koks aš kvailys! Svaidžiau šiuos deimantus, kad užmuščiau porą ančių… Jei būčiau buvęs atidesnis ir nesvaidęs jų upės tėkmėn, dabar būčiau turtingas.

-------

Kiekviena mūsų diena yra lyg neįkainojamas deimantas. Svarbu tą suvokti ir neiššvaistyti jų „medžiojant“.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno kartą dvi mergaitės. Abiejų veidai buvo strazdanoti. Viena, vardu Auksė, visad linksma ir gerai nusiteikusi, o kita, vardu Mėta, dažnai liūdėjo. Liūdnoji Mėta linksmosios Auksės paklausė:

- Ko tu visad linksma ir laiminga tokia?

- Todėl, kad turiu šias nuostabias strazdanas, – atsakė ši. – Mano tėtis pasakė, kad kai aš miegu, atskrenda angelai ir mane laimina. Jie bučiuoja į žandus. Tėtis sakė, kad ten kur prisilietė angelų lūpos liko strazdanos, todėl aš visada esu tokia laiminga. O kodėl tu visada tokia liūdna?

- Todėl, kad ir aš turiu strazdanas ir mano tėtis sakė, kad kai miegu, tai atskrenda musės. Jos tupia man ant skruostų ir pridergia. Tėtis sakė, kad mano strazdanos, tai musių palikti pėdsakai.

Mergaitė pravirko.

----------

Mūsų požiūris į gyvenimą ir jo įvykius lemia kiek būsim laimingi.

(psichika.eu)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 18 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokinys atėjo pas Gyvenimo Mokytoją ir paklausė:
- Mokytojau, kiek žmogui reikia turėti draugų – vieną ar daugiau?
- Viskas labai paprasta, – atsakė Mokytojas, – nuskink štai tą raudoną obuolį, kabantį ant pačios aukščiausios šakos.

Mokinys užvertė galvą ir tarė:
- Bet obuolys labai aukštai. Aš nepasieksiu!
- Pasikviesk draugą. Tegu tau padeda, – atsakė Mokytojas.

Mokinys pasikvietė draugą ir užsilipo jam ant pečių:
- Vis tiek nepasiekiu, Mokytojau, – sušuko nusivylęs mokinys.
- O tu daugiau neturi draugų? – nusijuokė Mokytojas.

Mokinys pasikvietė daugiau draugų, kurie visaip papsėdami ir stenėdami sulipo vienas ant kito į gyvą piramidę. Bet obuolys buvo vis dar per aukštai ir piramidė subyrėjo, taip ir nepasiekus obuolio.

Tada Mokytojas pasikvietė mokinį pas save:
- Na, dabar supratai, kiek žmogui reikia draugų?
- Supratau, Mokytojau, – pratarė mokinys trindamas guzą kaktoje, – daug – kad galėtų išspręsti bet kokią problemą.

- Taip, – atsakė Mokytojas liūdnai linksėdamas galva, – išties reikia labai daug draugų, kad iš visos šios gimnastų krūvos atsirastų bent vienas protingas žmogus, kuris susiprotėtų atnešti kopėčias!

--------

Žiūrėkite ne kiekybės, o kokybės!

(psichika.eu)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai