Trumpi išmintingi pasakojimai

444 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jeigu gėlę paslėpsi kambaryje, kad nei saulė, nei vėjas negalėtų jos pasiekti, tu, gali būti, nuspręsi, kad ją apsaugojai. Bet tu ją naikini, tu ją žudai.

Žinoma, tu viską darai su geriausiais ketinimais, juk už namo sienų per daug vėjo, saulės ir lietaus ir tu nori apsaugoti švelnų pumpurą. Taigi, tu jį slepi savo miegamajame, uždarai visas duris ir langus. Gėlė numirs.

Ji gali išsiskleisti, kai ją sušildo saulė, kai ji ima šokti vėjyje, ji atsivers po to, kai išsimaudys lietuje, po to, kai pasikalbės su žvaigždėmis. Gėlė priklauso vieniui ir atsiveria, kai jos šaknys įsiskverbia giliai į vientisumą.

Žmogus lieka tik pumpuru, jo palaima lieka tik pumpuru todėl, kad jis per daug nerimauja dėl savo saugumo, bijo pavojų, nestabilumo, rizikos. Jis laiko save nustatytose ribose, laiko save užrakintą už apsauginės sienos. Taip jis tampa kaliniu.

Gyvenimas negali būti nepavojingu, kitaip jis ne gyvenimas. Rūpindamiesi saugumu, mes prarandame galimybę atsiverti. Bijodami mirties mes prarandame nemirtingumą. Priimti iššūkį ir, džiaugiantis juo, eiti pasitikti pavojaus, nuotykio - štai kas paverčia gyvenimą palaima. Tik narsios sielos žino, kas yra Dievas. Aš jus mokau drąsos, narsos, mokėjimo rizikuoti. Aš jus mokau gyvybingumo.

 

Ošo „Vakarinės meditacijos“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„...Yra moterų, kurioms pasisekė. Pabučiuotos dangaus, jos gimsta patraukliomis ir viskas jose traukia žvilgsnį – ir veidas, ir figūra, ir judesiai. Tėvai visada jas vadino „savo princesėmis“. O mamos būdavo pavyzdys savo moteriškomis puošmenomis ir miela šypsena.

   Bet yra moterų, kurioms nepasisekė. Sudėtingas grožis, sudėtinga padėtis šeimoje. Tėvai joms teigė, kad svarbiausia – protas. Jų mamos visą gyvenimą kūprinosi po sunkių krepšių našta, vilkėdamos vis tą pačią suknelę. Jų tėvas joms niekada nesakė komplimentų. Vietoj pirmųjų pasimatymų jos užsidirbdavo pirmuosius pinigus. Ir užaugo – mąslios, sudėtingos, be koketiškų šilko suknelių su siaurutėmis petnešėlėmis. Ir jas labai retai kviečia į pasimatymus.

   Tada šioms moterims tenka visko mokytis savarankiškai. Pragariškas darbas – išauginti savyje visiškai naują moterį: lengvą, viliojančią, žaismingą. Išmokti vertinti ne tik savo protą, bet ir kūną. Išmokti mėgautis savimi veidrodyje. Išmokti šypsotis, tiesiog einant gatve. Išmokti klausytis mėgstamos muzikos ir juoktis iš vyriško sąmojo. Pakeisti visus gyvenimo primestus įpročius. Ir, nežiūrint Dievo duotų sąlygų, leisti sau – būti gražia...“

 

Tamriko Sholi „Moters viduje“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

3 dvasingumo dėsniai

 

1. Nustokite save smerkti – tai pirmasis dvasingumo dėsnis.

Nekaltinkite nei savęs, nei kitų. Nustokite save kaltinti: „Aš negeras“, „Aš to nepadarau kaip reikia“, „Aš turiu tokią silpnybę“.  Gyvenime vyksta geri ir nelabai geri dalykai. Jeigu jūs nuolat kaltinate save, tai prarandate savo šypseną ir pasitikėjimą. Tada sukyla pyktis ir nusivylimo jausmas, o tai palanki terpė atsirasti smurtui. O smurtas iššaukia suicidines tendencijas.

2. Nustokite smerkti kitus: kiekvienas žmogus yra tiesiog paštininkas, pristatantis laišką, siuntinį, kuris skirtas jums.

Jei užsakydamas aštrų čili padažą jūs tikitės saldaus, tai kaltė ne žmogaus, kuris tai jums atneša. Jeigu norite kam nors pasakyti apie jo klaidą, padarykite tai supratingai, o ne piktai. Pasakykite jam apie tai įtikinamai, bet su šypsena ir užuojauta.

3. Visas pasaulis – jūsų šeima, mes neturime priešų. Tai trečias dvasingumo dėsnis.

Jeigu negalite priimti viso pasaulio kaip savo šeimos, tai pradėkite nuo: „Aš neturiu priešų“. Tada į jūsų gyvenimą ateis ramybė... ir niekas negalės iš jūsų jos atimti.

 

Sri Sri Ravi Shankar - dvasinis mokytojas

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAKYTI „NE“

dar kartą apie gebėjimą atsisakyti

 

Prieš daug metų aš nemokėjau sakyti „ne“. Aš labai bijojau pasipriešinti aplinkiniams. Man atrodė, kad jei sau leisiu atsakyti kai ko nors prašo, manimi neišvengiamai nusivils. Manęs nebemylės draugai ir pažįstami.

Taip ir įvyko! Kai apsisprendžiau ir ėmiau sakyti „ne“ draugams, pažįstamiems ir kolegoms... DAUGUMA MANIMI NUSIVYLĖ. KAI KURIE IŠ TIKRŲJŲ ĖMĖ MANĘS NEMĖGTI.

Bijojau ne veltui.

Niekam nepatinka, kai jam atsako. Tiesiog neįtikėtina, kaip smarkiai galima pykti ant to, kuris griauna tavo planus, atsisako tavo pasiūlymų, ir iš viso, tau sako „ne“.

Tai galima suprasti. Ir aš pykstu, kai man atsako. Mums patinka gauti tai, ko prašome. Mums patinka, kai duoda tai, apie ką užsimename, ko reikalaujame.

Taip jau mes sutverti.

Bet reikalas tame, kad man nepakanka jėgų patenkinti absoliučiai visus: emociškai ir fiziškai. Aš negaliu iki begalybės duoti tai, ko prašo. Negaliu visada ir visiems sakyti, kad sutinku.

Galbūt, jūs irgi.

Aš bandžiau būti gera ir sutikti, kol buvo jėgų. Bet aš nesusidorojau. Žmonės norėjo daugiau ir daugiau. Niekas nesilaikys mano galimybių ribų, jeigu aš neparodysiu, kur jos yra.

Taip jau mes sutverti.

Todėl nusprendžiau sakyti „ne“.

Daug žmonių laikui bėgant iškrito iš mano bendravimų rato. Jie pyko dėl mano nesukalbamumo ir elgėsi taip, tarsi būčiau jiems kažką skolinga.

Pagalvojau: na ir tebūnie.

Žinoma, aš nusiminiau! Bet mane guodė tai, kad kai kurie pažįstami ir draugai manęs nepaliko. Šie nuostabūs žmonės nusprendė mane mylėti bet kokiu atveju. Net jei neskiriu jiems viso savo laiko. Jie išliko. Nežiūrint to, kad laikas nuo laiko girdėdavo „ne“.

Tai patys artimiausi ir man brangiausi žmonės. Jų mažiau, nei anksčiau, bet jie artimesni ir svarbesni. Šie žmonės panašūs į mano dabartinį gyvenimą: sveiką, protingą ir prasmingą.

Kartais ir jie man sako „ne“. Bet aš ir toliau juos myliu. Netgi, gali būti, kad labiau, nei anksčiau, nes mane žavi jų mokėjimas ginti savo ribas.

 

Elizabet Gilbert (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Kartą vienas žmogus man parašė: „Man labai norėtųsi skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, tačiau, patys suprantate, - žmona, darbas, vaikai...“. Jis, matyt, dar nesuvokia, kad jo šeima ir darbas ir yra dvasinė praktika, be to sunkesnė ir naudingesnė pagal rezultatus, nei meditavimas ant snieguotų Himalajų viršūnių. Aš žinau, apie ką kalbu, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.

Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Pagal tai, kiek ryškėja jūsų atspindys kasdienybės veidrodyje, jūs vis giliau pažįstate ir priimate save tokį, koks esate. Mokydamiesi iš realių savo poelgių pasekmių – įgyjate išminties, taip reikalingos asmeninio ir dvasinio augimo kelyje.

Dvasinė praktika prasideda ant žemės, ne danguje.

Šis supratimas mane nušvietė vieną rytą, prieš ketvirtį amžiaus, kai tyliai sėdėdamas meditavau. Tuo metu priėjo mano trejų metukų dukrytė Holli ir timptelėjo už kelnių klešnės, reikalaudama dėmesio. Aš atsakydamas piktai sušnypščiau: „Neliesk manęs, aš medituoju!“. Ir tuoj pat supratau, kad praleidau tai, kas svarbiausia visoje dvasinėje praktikoje: apkabinti savo dukterį tuo metu buvo kur kas svarbiau, negu vieną po kitos kartoti mantras.

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę arba reinkarnaciją, aš atsakydamas būtinai jų klausiu, kaip reikalai su mankšta, sveika mityba, miegui skirtu laiku ir gerumu santykiuose su kitais.“

 

Dan Millman (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš gyvenu 

 

Vienas žmogus pasiteiravo mokytojo Bokudžiū:

- Kokia yra jūsų religinė praktika?

Mokytojas atsakė:

- Aš gyvenu įprastą gyvenimą - tokia mano praktika. Kai jaučiu alkį - valgau. Kai jaučiuosi pavargęs - einu miegoti.

Išgirdęs tokį atsakymą žmogus nustėro:

- Bet juk tame nėra nieko neįprasto.

Bokudžiū atsakė:

- Čia visa esmė - nėra nieko neįprasto. Trokštantys kažko netikėto yra egoistai.

Tačiau toks atsakymas netenkino klausiančiojo:

- Tačiau juk taip daro visi: kai alkani - valgo, kai pavargę - miega...

Mokytojas nusijuokė ir pasakė:

- Ne. Kai jūs valgote, kartu užsiimate šimtais kitų dalykų: galvojate, svajojate, įsivaizduojate, prisimenate. Kai aš valgau, tiesiog valgau: tuomet yra maistas ir nieko daugiau. Kai jūs miegate, jūs sapnuojate. Kai aš sapnuoju, tuomet yra sapnas, ir tiek. Nėra net Bokudžiū. Kai aš vaikštau, yra tik pasivaikščiojimas - jokio Bokudžiū - tik pasivaikščiojimas.

 

Balto lapo istorijos

(Dzeno pasakojimai)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Trumpa meno terapeuto instrukcija. Ką daryti, jei...?

 

Pavargai – piešk gėles.

Piktas – piešk linijas.

Skauda – lipdyk.

Nuobodu – užpildyk popieriaus lapą įvairiomis spalvomis.

Liūdna – piešk vaivorykštę.

Baisu – nerk vąšeliu arba daryk audinių aplikacijas.

Panikuoji – padaryk skudurinę lėlę.

Pasipiktinai – plėšyk popierių į smulkius skutelius.

Jauti nerimą – lankstyk origamius.

Nori atsipalaiduoti – piešk visokius raštus.

Svarbu ką nors prisiminti – piešk labirintus.

Jauti nepasitenkinimą – piešk paveikslo kopiją.

Esi neviltyje – piešk kelius.

Reikia kažką suprasti – piešk mandalas.

Reikia greitai atgauti jėgas – piešk peizažus.

Nori susigaudyti savo jausmuose – piešk autoportretą.

Svarbu įsiminti būseną – piešk spalvotas dėmes.

Jei reikia susisteminti mintis – piešk korio akis arba kvadratus.

Nori susigaudyti savyje ir savo troškimuose – kurk koliažą.

Svarbu sukoncentruoti mintis – piešk taškeliais.

Ieškant optimalios išeities iš situacijos – piešk bangas ir apskritimus.

Jauti kad „įstrigai“, o reikia judėti toliau – piešk spirales.

Nori susikoncentruoti tikslui – piešk tinklus ir taikinius.

-------------------

Bet gerai ir taip: pieškite kas piešiasi, nesusimąstydami. Ir jau bus lengviau. Nesvarbu kur, nesvarbu ant ko. Tai gali būti laikraščio skiautė, popierinė servetėlė, parduotuvės čekis. Tiesiog reikia TAI atiduoti.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ieškokite variantų

 

Sėdžiu jaukiame viešbučio, esančio vaizdingoje vietovėje, pušų apsuptyje, kambaryje. Karšta liepos diena. Sėdžiu ir klausausi įnirtingos kovos už gyvenimą, vykstančios už kelių žingsnių nuo mano fotelio, garsų.

Maža musė ant lango stiklo zirzia, beprotiškai bandydama išsiveržti iš nelaisvės, bet jėgos senka. Virpčiojantys sparneliai akivaizdžiai liudija šeimininkės strategiją: dirbti reikia įtemptai ir sunkiai, ir tada sugebėsi įveikti stiklą ir pateksi į laisvę.

Bet jėgos išeikvotos veltui, ir nėra vilties išsigelbėti. Kova su lango stiklu – dalis spąstų, kurie įtraukia vis labiau ir labiau. Ir kaip įtemptai musė stengtųsi įveikti stiklą, nėra jokių šansų sėkmei.  Bet vabzdys išsikėlė tikslą ištrūkti iš lango nelaisvės ir atkakliai to siekia.
Musė pasmerkta ir netrukus ant to lango stiklo ji numirs.

Tolimajame kambario kampe yra durys – jos atviros. Dešimt sekundžių skrydžio – ir tikslas gali būti pasiektas: musė atsidurtų laisvėje. Tik keletas sparnų mostų – ir spąstai atsivers, išleisdami musę į laisvę. Atrodytų, taip lengva ir paprasta...

Kodėl musė nebando surasti kito kelio išsigelbėjimui, o toliau daužosi į lango stiklą? Juk šis kelias be perspektyvos. Vabzdys neturi proto, jis negali išnagrinėti savo veiksmų variantų. Kelias, kurį pasirinko musė, veda į aklavietę, bet ji to nesupranta.

-------

Nuostata, kad reikia dirbti atkakliai ir įtemptai, ne visada teisinga, ir tikslų, kuriuos žmogus kelia sau, nepavyksta pasiekti. O kartais panašus mąstymo stereotipas tiesiog kenkia žmogui, šansus sėkmei sumažindamas iki nulio.

 

Prajs Pritčett (Price Pritchett)

vertimas
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išmintinga moteris

 

Man neseniai papasakojo istoriją apie mokslininką, kuris padarė kelis svarbius išradimus medicinos srityje. Interviu metu žurnalistas jo paklausė, kaip jis suprato, kad gali pasiekti daugiau, nei paprastas žmogus, kas jį išskiria iš kitų žmonių tarpo? Mokslininkas atsakė, kad, jo manymu, to pradmenys buvo vienoje pamokoje, išdėstytoje mamos, kai jam buvo dveji metai.  Jis bandė šaldytuve pasiekti pieno butelį, tas išslydo iš rankų, jo turinys užliejo visas virtuvės grindis – tikra pieno jūra!

Kai mama įėjo į virtuvę, vietoj to, kad imtų šaukti, moralizuoti ar bausti sūnų, pasakė: „Robertai, kokia nuostabią betvarkę padarei! Niekada nemačiau tokios didelės pieno balos. Ką gi, padaryta, tai padaryta. Jei nori, gali truputį pažaisti su pienu, o paskui viską sutvarkysim.“

Jis pažaidė, o po kelių minučių mama pasakė: „Supranti, Robertai, padarius purvyną, galų gale tenka jį sutvarkyti. Kaip tu nori tai padaryti? Su kempine, rankšluosčiu ar šepečiu? Ką pasirinktum?“ Jis pasirinko kempinę ir jie kartu išvalė išpiltą pieną.

Paskui mama pasakė: „Tai, kas čia įvyko, galima pavadinti nesėkmingu didelio pieno butelio nešimo dviem mažomis rankomis eksperimentu. Eikim į kiemą, pripilkim į butelį vandens ir pažiūrėsim, ar nėra būdo jį nešti neišmetant.“ Mažylis išsiaiškino, kad gali išlaikyti butelį neišmesdamas, jei paims už kaklelio prie pat dangtelio. Kokia puiki pamoka!

Toliau garsus mokslininkas pasakė, kad būtent tą akimirką suprato, kad neverta bijoti daryti klaidas. Priešingai, jis suprato, kad klaidos – tai galimybė sužinoti kažką naujo, o tai galų gale ir yra mokslinių eksperimentų esmė. Net jei eksperimentas nepavyksta, jo dėka mes dažniausiai sužinome kažką vertingo.

Kaip būtų puiku, jei visi tėvai reaguotų taip pat, kaip tada sureagavo Roberto mama!

 

Autorius: Džekas Kenfildas (Jack Canfield)

(vertimas)
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atrodo, aš pagaliau supratau Dievo pokštus.

Kaskart, kai ko nors bijau, nenoriu arba tingiu daryti, jis situaciją pateikia taip, kad man visgi tektų tai padaryti arba peržengti savo baimę. Iki tol, kol užsispyrusi išsisukinėju, man situacija kartojasi ratu. O kai tik aš sutinku - sėkmė garantuota. Pavyzdžiui, kaskart, kai bandau įgyvendinti kažką suplanuoto ir man kyla problemų, aš psichuoju, lyg jauna drakonė spjaudau ugnimi į artimuosius. Ir, savaime aišku, šios problemos man kils ir toliau ir dažniau, iki tol, kol neišmoksiu į jas reaguoti ramiai. Taip pokštauja Dievas.

Taigi faktas, kad maldose Dievui/Visatai/Gamtai niekada neverta prašyti to, ko beprotiškai trokšti arba bijai. Nes jei labai stropiai prašysi Dievą mylimo žmogaus, jis duos tokias situacijas, kuriose privalėsi išmokti susitvarkyti savarankiškai, mylėti save ir pamėgti savo vienatvę. O jeigu atkakliai prašysi namo prie jūros, tave persekios situacijos, kuriose privalėsi suvokti, kad laimė visai ne name. Ir kai tik iš tikrųjų tuo patikėsi, tuojau pat atsiras galimybė gyventi tokiam name.

Dievui reikalingas mūsų vidinis augimas, kuris neįmanomas neįveikiant savęs.

Niekada nieko neprašykite. Tik dėkokite už tai, kas yra. Už viską, kas yra.

 

Tamriko Sholi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žodžio jėga ir motinos išmintis

Kartą jaunasis Tomas Edisonas (Thomas Edison) grįžo namo iš mokyklos ir mamai padavė mokytojos laišką.

Mama su ašaromis akyse laišką perskaitė sūnui garsiai:

„Jūsų sūnus - genijus. Ši mokykla per maža ir čia nėra mokytojų, gebančių jį ko nors išmokyti. Prašytume, kad jį mokytumėte patys.“

Praėjus daug metų po motinos mirties T.Edisonas, tuo metu jau tapęs vienu didžiausių amžiaus išradėjų, peržiūrėjo seną namų archyvą ir aptiko tą laišką. Jis jį atsivertė ir perskaitė: „Jūsų sūnus - protiškai atsilikęs. Mes negalime toliau jo mokyti kartu su visais. Todėl rekomenduojame jį mokyti namie savarankiškai.“

Edisonas verkė kelias valandas. Paskui į savo dienoraštį įrašė: „Tomas Alva Edisonas buvo protiškai atsilikęs vaikas. Savo didvyriškos motinos dėka jis tapo vienu didžiųjų savojo amžiaus genijų.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Direktoriaus laiškas

 

Šį laišką mokinių tėvams parašė vienos Singapūro mokyklos direktorius.

Betgi taip norisi, kad jį perskaitytų visų pasaulio mokyklų mokinių tėvai.

 

„Brangūs tėvai. Jūsų vaikams greitai prasidės egzaminai. Žinau, kad jūs visi labai nerimaujate, norite, kad jie juos išlaikytų gerai.

Bet, prašau, atminkite: šiame egzamine tarp mokinių bus dailininkas, kuriam nėra būtinumo suprasti matematiką. Bus verslininkas, kuriam ne taip svarbi istorija ar anglų literatūra. Muzikantas, kuriam neprireiks chemijos. Sportininkas, kuriam fizinė kultūra svarbiau už fiziką.

Puiku, jei jūsų vaikas gaus gerus įvertinimus. Bet, prašau, jei taip neįvyks, neatimkite iš jų pasitikėjimo savimi ir savivertės.

Pasakykite jiems, kad tai normalu, kad tai tiesiog egzaminas. Jie sutverti daug reikšmingesniems dalykams gyvenime. Pasakykite jiems, kad kokie bebūtų jų pažymiai, jūs juos mylite ir jų neteisite.

Prašau, padarykite tai – ir tiesiog stebėkite, kaip paskui jie užkariaus pasaulį. Vienas egzaminas ar blogas pažymys neatims iš jų svajonės ir talento.

Ir, prašau, nemanykite, kad tik gydytojai ir inžinieriai vieninteliai laimingi žmonės planetoje.

 

Su geriausiais linkėjimais,

mokyklos direktorius“.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mūsų gyvenimo angelai

 

  Dabar madinga sudarinėti sąrašus: pavyzdžiui, norų. Arba vertybių, kurias turi turėti artimas žmogus. Arba trūkumų, kurių reikia atsikratyti. Sąrašas gali būti labai sudėtingas ir painus.

   Rekomenduoju  vieną sąrašą pasilikti, svarbiausiąjį. Į jį surašyti žmones, kuriems sunkią minutę

galite paskambinti ar parašyti žinutę. Ir jie jums atsakys. O jeigu reikia – atskubės į pagalbą, bet kuriuo paros metu. Galbūt jie prikelti iš miego žiovaus. Galbūt susierzinę kažką burbės panosėje. Arba duos kvailus patarimus. Bet jie tikrai atsilieps ir tikrai atskubės. Ir jums nebus nesmagu jiems rašyti, net jei visus metus apie save nepriminėte. Ir skambinti nebus gėda. Paskui, galbūt, bus nejauku, bet sunkią minutę – nė kiek.

   Ir kiek gi žmonių bus tame sąraše? Štai. Nedaug. Gal vienas. Gal du arba trys. Jei sąrašą sudarinėsite sąžiningai, žinoma. Tai štai, su šiuo sąrašu eikite į bažnyčią, jeigu einate ten melstis – ir užprašykite maldų už šiuos žmones. Arba patys mintyse palinkėkite jiems sveikatos ir visko paties geriausio. Tas trumpas sąrašas – tai jūsų gyvenimas ir jūsų angelai. Be kitų sąrašų galima apsieiti, o be šio – niekaip. Be šito labai trumpo meilės ir ištikimybės sąrašo. Tik juo ir esame gyvi.  

 

A. Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Vakar per pietus iš namų paskambino mažasis ir baisiu balsu pranešė, kad „mes visai atsitiktinai, prisiekiu katinu, sudaužėme tavo foto aparatą“. Tarp kitko, su prisiektu katinu.

Foto aparatas buvo ant palangės ir, kaip maniau, niekam netrukdė. Bet, kai namie vaikas ir katinas, saugios vietos nėra. Kas ir buvo įrodyta.

Na, manau, grįšiu namo, ausis abiems nurausiu. O katinui ir dar kai ką. Nes jau pernelyg aktyvus, kai manęs nėra! Tuo labiau, kad tas foto aparatas dabar kainuoja daug. Žodžiu, jie sužaidė visai ne biudžetinį žaidimą.

Į mano klausimą, kas sudužo, liūdnas balsas paaiškino, kad „sudužo viskas“. Ir po visą kambarį skeveldros, skeveldros...

Mintyse foto aparatą palaidojęs ir pasakęs iškilmingą atsisveikinimo kalbą, vakare įgriūnu į namus, visas toks rūstus ir apsuptas teisingo nusikaltusiųjų baudimo auros. 

Persirengiau, nusiprausiau. Pasiklausiau, kaip „katinas ten šoko... o aš puoliau prie jo... o jis kaip šoko... aš jam padėti... o jis ten... o aš... o jis... ir nukrito foto aparatas. Štai“.

Na ką gi, sakau. Dabar teks visus tavo žaislus parduoti. Planšetę, telefoną, kolonėles, viską, kas ten dar yra, ir pirkti man naują foto aparatą.

Mažasis tik linktelėjo ir nuėjo į savo kambarį. Po kurio laiko matau, tempia kolonėles ant stalo. Kam? – klausiu. Rinksime pinigus naujam foto aparatui, sako. Ir visas toks liūdnas liūdnas...

Jam traumuotas kelis, jau trečią mėnesį niekur neina, namie mokosi. Tarp keturių sienų. Mes vis darbe, jis vienas su katinu. Na, mokytojai dar ateina. O berniūkščiui 9 metai, pats laikas šokinėti ir lakstyti kieme, o ne namie sėdėti. Pagalvojau apie tai, ir širdį suspaudė. Tegu bala viską, galvoju sau! Ir skeveldras kambary, ir tą suknistą foto aparatą. Dėl mokslų išbarsiu, jei ką. Už nevyrišką elgesį irgi. Už melą. O už šitą... Tegu prasmenga tos geležėlės ir stikliukai!

Už foto aparatą jam nieko blogo nepasakiau, nebariau, nebaudžiau. Tik paaiškinau, kad už sudaužyto foto aparato kainą galima visą jo kambarį „Lego“ konstruktoriumi išdėlioti. Įspūdis buvo.

O paskui prisiminiau, kaip būdamas 16, sudaužiau tėvo mašiną. Jis man leido per kaimą pravažiuoti, o aš į kelią išvažiavau. Sukdamas į šalikelę neapskaičiavau ir, pralėkęs pro tiltelį, įlėkiau į griovį. Snukis visas susitraukęs, mašinai nuo smūgio, man – iš baimės. Parėjau namo ir, pažindamas tėvą, laukiau stiprokų pliaukštelėjimų per organizmą. Jis pažiūrėjo į mane, tylėdamas apsirengė ir nuėjo prie mašinos, kuri vis dar stirksojo griovyje. Paskui atvažiavusiems policininkams paaiškino, kad pats vairavo ir nesuvaldė mašinos. O man nė pusės žodžio priekaištų. Tik paklausė – gyvas? Tai ir gerai...

Nė vienas sugadintas, tuo labiau netyčia, daiktas nevertas barnių tarp mylinčių žmonių. Ir ką man besakytų naminiai pedagogai-teoretikai, dabar aš pasielgiau teisingai. Kaip ir mano tėtis. Ir labai norėčiau tikėtis, kad esu panašus į jį. Ir ne tik šiuo poelgiu. Ir mano sūnus bus panašus į mane tuo gerumu, kuris yra manyje“.

 

Sergej Kobach (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas išmintingas senukas berniuką nusivedė į zoologijos sodą.

- Matai tas beždžionėles?

- Aha.

- Matai štai tą, kuri blaškosi ir ieško blusų pas kitas beždžionėles?

- Taip.

- Ši beždžionėlė „ieškotoja“!  Ji visas likusias laiko blusuota banda ir mėgina visas „išvalyti“.

- O kitos kaip?

- Nieko, tiesiog kartais kasosi. Arba nesikaso.

- O kas valo „ieškotoją“?

- Niekas. Todėl jinai – labiausiai blusuota...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Į vaikystę porai valandėlių

 

Bet visgi – aš norėčiau pasilikti vaikystėje. Norėčiau važiuoti tramvajumi ir visiškai negalvoti, kodėl ir ko jis važiuoja, ir kodėl aplink tiek daug lagaminų, kuprinių, krepšių. Aš norėčiau sėdėti prie stalo, gerti skanų pieną ir užkąsti jį saldžiais sausainiais ir visiškai nesusimąstyti apie tuos gražius popierėlius, be kurių negalėčiau gerti šalto pieno ir užkąsti jį saldžiu sausainiu. Aš norėčiau eiti gatve ir visiškai negalvoti apie tai, kur einu ir kuri dabar valanda. Aš svajočiau įlipti į aukštą medį ir visiškai neprisiminti to, kad tai pavojinga, kad galima susilaužyti kaulus ir ilgai gulėti ligoninėje. Bet...

Bet mane jau išmetė spyriu į užpakalį ir pasakė – tu turi žinoti ir kodėl važiuoja tramvajus, ir kodėl aplink tiek daug lagaminų ir krepšių. Tu privalai galvoti apie gražius popierėlius, be kurių tu nevalgysi skanaus sausainio ir negersi šalto pieno. Tu negali nesusimąstyti apie tai, kur esi, kodėl tu ir kam tu. Ir nelipk į aukštus medžius, nes pavojinga...

Žmonės, aš viską suprantu. Tegu išspyrė, bet juk negali būti taip, kad nebūtų galima užeiti ten, kur reikia užeiti tokiais atvejais, ir užsisakyti – man, prašyčiau, vaikystę porai valandėlių.

- Dvigubą?

- Galima - dvigubą.

- Be debesėlių?

- Taip, bet su saulėtu lietučiu.

Ir, prašau, nereikia trukdyti. Aš – vaikystėje. Tiktai porai valandų.

 

Džimas Morisonas (Jim Morrison)

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Mačiau šiandien, viena labai sena močiutė

Stovėjo prie metro ir siūlė katiną visiems.

Aš priėjau. Galvojau – žmogui badas...

Norėjau pinigų nors kiek jai duot,

Bet būtumėt akis senutės matę!

„Paimkit katinėlį, man greitai mirti metas...“

 

Pasaulyje, kasdienių dulkių sūkury

Man netikėtai tapo tuščia.

Senutė ne savos mirties bijojo,

Nuo jos ji bandė gelbėt savo katinėlį...“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pats trumpiausias mokėjimo bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis kursas:

 

6 patys svarbiausi žodžiai: „Aš padariau klaidą ir tai pripažįstu.“

5 patys svarbiausi žodžiai: „Tu padarei labai gerą darbą.“

4 patys svarbiausi žodžiai: „Man visada malonu padėti.“

3 patys svarbiausi žodžiai: „Kokia tavo nuomonė?“

2 patys svarbiausi žodžiai: „Labai ačiū.“

1 pats svarbiausias žodis: „Mes.“

1 mažiausiai svarbus žodis: „Aš.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dievas jam pasiūlė pačiam pasirinkti pro kurias duris įeiti - rojaus ar pragaro.

- Bet kaipgi aš galiu nuspręsti?

- Prisimink savo gyvenimą, - atsakė Dievas.

- Prieš penkis metus aš neišgelbėjau žmogaus, kuris skendo upėje. Tikriausiai, man į pragarą.

- Bet tas žmogus turėjo po metų suvažinėti tris vaikus. Taigi, viskas susiklostė gerai.

- Taip? Puiku! O dar metais anksčiau aš padėjau moteriai nešti krepšius ir ji suspėjo į traukinį.

- Tas traukinys paskui nuriedėjo nuo bėgių, moteris žuvo.

- Viešpatie, kaipgi aš tada nuspręsiu, kur man eiti?

- Lengva. Tik spręsti reikia ne pagal savo poelgius, o pagal savo ketinimus.

 

Tamriko Sholi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą, kai Akbaras išplaukė į jūrą, prasidėjo stipri audra. Vienas iš vergų ėmė verkti ir spiegti iš baimės, nes jis niekada nebuvo plaukęs jūra, todėl labai išsigando. Jo klyksmas buvo garsus ir tęsėsi ilgai, kiti ėmė pykti ant vargšo.  Akbaras jau buvo pasiruošęs jį išmesti iš laivo. Tačiau jį sustabdė Barbalas:

- Leisk man jį nuraminti.

Sulig tais žodžiais jis liepė jūreiviams išmesti varguolį už borto. Vandenyje vergas rėkė dar smarkiau, ėmė rankomis taškyti vandenį.  Po kelių sekundžių Barbalas liepė jį įkelti į laivą. Atsidūręs denyje, vergas atsisėdo kampe ir nutilo.

Kai Akbaras paprašė Barbalą paaiškinti jo veiksmus, tas atsakė:

- Mes niekada nesuvokiame, kiek esame laimingi, kol nepatenkame į tikrą bėdą.

 

Indų sakmė (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Metodas 5 plius

 

Vienai negatyviai minčiai sugalvokite 5 pozityvias mintis ir jūs ne tik išvengsite jos įtakos, bet ir gerokai pagerinsite savo gyvenimą. Bet čia kalbame labiau apie mąstymą, nei apie trumpus pastebėjimus galvoje.

Štai pagrindinės metodo 5+ naudojimo instrukcijos:

-  Bet kokioje situacijoje galite surasti mažiausiai 5+, tai yra 5 pozityvias mintis. Jei jus aplankė nenorimos mintys, sukurkite joms 5 teigiamas mintis.

-  Ieškokite naudos. Ką naudingo jums duoda situacijos, mintys ar daiktai?

-  Ieškokite gero. Pavyzdžiui, pavėlavote į susitikimą? Gerai, kad turite kelnes, kad iš viso galėtumėt eiti į visokius susitikimus.

-  Pagalvokite, pamąstykite apie savo „pliusus“. Pamenate, mūsų pozityvios mintys stipresnės? Sukurkite reikiamas mintis. Mąstykite, medituokite.

-  Kiekvieną kartą, kai jums taps liūdna arba kels nerimą mintys, naudokite metodą 5+.

-  Jokiu būdu nesustokite, kol nesukursite būtent 5 pozityvių minčių vienai negatyviai. Jeigu jus kažkas nutraukė, susitvarkykite su tuo, paskui mintyse vėl grįžkite prie savo 5+ ir pabaikite iki galo. Visada užbaikite savo 5+.

 Jūs galite netikėti tuo, ką darote. Jei kursite teisingas mintis, gausite trokštamą rezultatą. Kaskart dauguma žmonių, kurie tai išbandė, buvo maloniai šokiruoti to, kaip tai veikia.

 

Niko Bauman

ištrauka iš knygos „Dėmesio sutelkimo jėga“

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką nors susitikę, jūs galite tylomis pasiųsti jam palaiminimą, palinkėti laimės, džiaugsmo ir kuo daugiau juoko. Ši dovanojimo tylomis rūšis turi labai didelę jėgą. Vienas iš naudingų dalykų, kurio mane išmokė vaikystėje ir kurio aš išmokiau savo vaikus, - tai niekada neiti į kieno nors namus tuščiomis rankomis, niekada pas nieką neiti be dovanos.

Jūs galite pasakyti: „Kaip aš galiu duoti kitiems, jei šiuo metu man pačiam trūksta?“.

Jūs galite atnešti gėlytę. Vieną gėlytę.

Jūs galite atnešti raštelį ar atviruką, kurie kažką pasakys apie jūsų jausmus tam žmogui, pas kurį atėjote. Jūs galite atnešti komplimentą. Jūs galite atnešti maldą...

Priimkite sprendimą duoti, kur beeitumėte, su kuo besusitiktumėte. Kuo daugiau duodate, tuo daugiau pasitikėjimo, nuostabaus šio įstatymo veikimo dėka,  jūs įgyjate. O kai daugiau gaunate, jūsų galimybė duoti daugiau taip pat auga.

Mūsų tikroji prigimtis – gausa ir turtingumas, mes turtingi iš prigimties, nes gamta palaiko bet kokį mūsų poreikį ir troškimą. Mes nieko neprarandame, nes mūsų esmė – gryna potencija ir begalinės galimybės.

 

Dipak Čopra (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vilkai miršta vieniši

 

Vilkai miršta vieniši – tai tiesa.

Stiprūs žmonės gyvena vieniši ir miršta vieniši. Nors, tiesa, aplink daug žmonių.  Draugai, bičiuliai, kaimynai, kolegos...

Bet stiprus žmogus nesiskundžia, - sunegaluos truputį, pasilaikys už širdies, išgers tabletę. Ir toliau gyvena žmonių gerovei ir priešų pykčiui.

Tik jis negali prisiminti, kada paskutinį kartą jo klausė, kaip jis jaučiasi. Lyg ir nepriimta stiprius apie tai klausti. Priimta jiems išsakyti problemas ir prašyti pagalbos. Ir apie pinigus stiprių neklausia, gal reikia?

Gi aišku, ką jis atsakys: nereikia! Aš turiu daug!

Stiprų giria: koks tu stiprus! Toks šiaip sau pagyrimas, jei sąžiningai. O kartais ir pagirti pamiršta – visi priprato, kad jis visada gali pagelbėti ir pats savimi pasirūpinti.

Štai koks jis stiprus! Tiek išgyveno, ištvėrė, visus išgelbėjo, - ir nei skundo, nei ašarėlės! Imkite pavyzdį! O kam gi jam pasiskųsti? Pas ką paverkti?

O kas žino, ar neverkia stiprus žmogus naktį, nestaugia prieš mėnulį, vienišas vilkas?

Štai dar vienas išėjo – kalba pavymui: „Tai buvo stiprus žmogus!“. Todėl ir išėjo anksti.

Stiprus – tai delikatus, geras, viską laikantis savyje, kad tik nieko neapsunkintų, neapkrautų problemomis ir nusiminimais.

Ir joks jis ne vilkas. Nors labai romantiškai skamba. Tokius reikia saugoti, silpnais yra kam pasirūpinti. O stipriais – nėra kam.

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Indijoje viena neturtinga moteris kas rytą kepdavo du paplotėlius. Vieną šeimai, o kitą, papildomą, atsitiktiniam praeiviui. Antrąjį paplotėlį moteris visada padėdavo ant palangės, ir bet kuris pro šalį einantis žmogus galėjo jį pasiimti.

Kasdien, dėdama paplotėlį ant palangės, ji sukalbėdavo maldą už savo sūnų, išėjusį iš namų ieškoti geresnio gyvenimo. Daug mėnesių motina nieko nežinojo apie savo berniuką ir visada meldėsi, kad grįžtų gyvas ir sveikas.

Greit ji pastebėjo, kad kažkoks kuprius ateina kiekvieną dieną ir pasiima paplotėlį. Bet vietoj dėkingumo žodžių, tik sumurmėdavo: „Blogis, kurį darote, pasilieka su jumis, o gėris jums sugrįžta“, ir nueidavo tolyn.

Tai tęsėsi diena iš dienos. Nesulaukdama laukiamų dėkingumo žodžių, moteris jautėsi apgauta. „Kasdien tas kuprius šneka tą patį! Bet ką jis nori pasakyti?“
Kartą, būdama ypač susierzinusi, ji nusprendė su tuo baigti.

„Aš atsikratysiu šiuo bjauriu kupriumi!, - pasakė sau ir į paplotėlį įbėrė nuodų.

Bet kai ruošėsi jį padėti ant palangės, moters rankos sudrebėjo. „Ką gi aš darau?“ - pagalvojo ji. Ir nedelsiant nuodingą paplotėlį metė į ugnį, iškepė kitą ir padėjo ant palangės.

Kuprius, kaip įprasta, pasiėmė paplotėlį, murmėdamas tuos pačius žodžius: „Blogis, kurį darote, pasilieka su jumis, o gėris jums sugrįžta!“ ir nuėjo savo keliais, neįtardamas apie moters viduje siaučiančias emocijas.

Tą patį vakarą kažkas pasibeldė. Kai moteris atidarė duris, pamatė už jų stovintį savo sūnų. Atrodė jis baisiai: alkanas, liesas, silpnas, sudriskusiais rūbais. „Mama, tiesiog stebuklas, kad aš čia! Aš buvau vos už mylios nuo namų, bet buvau toks alkanas, kad nualpau. Tikriausiai būčiau numiręs, bet būtent tada kažkoks senas kuprius ėjo pro šalį ir buvo man toks geras, kad atidavė savo paplotėlį. Jis pasakė, kad tai vienintelis jo maistas visai dienai, bet jis mato, kad man jo reikia labiau, nei jam“.

Kai moteris išgirdo šiuos žodžius, jos veidas išblyško ir ji atsirėmė į duris, kad neparkristų. Ji prisiminė užnuodytą rytinį paplotėlį. Juk jei nebūtų jo sudeginusi, jos sūnus būtų negyvas!
Štai tada moteris suprato žodžių prasmę: „Blogis, kurį darote, pasilieka su jumis, o gėris jums sugrįžta!“

-----------------

Istorijos moralas: stenkitės daryti gera visada, netgi jei to dabar niekas nevertina.

 

(internetas, vertimas)
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nesvarbu, kokią dainą sau panosėj niūniuoji rytais, tegu tik jinai dovanoja tau sparnus visai dienai.

Nesvarbu, kiek didelis tavo namas, tegu tik jame dažnai šypsomasi ir greit atleidžiamos nuoskaudos.

Nesvarbu, kokius gyvūnus myli, svarbu tik, kad neskriaustum tų, kurių nėra tarp tavo numylėtinių.

Nesvarbu, ar gyveni vienas, ar didžiulėj šeimoj, svarbu, kad gyvenimą jaustum  ne kaip emocijų ir garsų sąvartyną, o kaip persiliejančių spalvų pojūčių harmoniją.

Neturi reikšmės, ką apie tave kalba „visi aplink“, svarbu, ką žinai apie save pats ir tie, kurie geria vandenį iš tavo išdegintų ąsočių.

Ir nesvarbu koks yra kevalas, - gyvos širdies daina, skambanti po juo, kuri pažadina sušilti ir atsiliepti kitas širdis - štai kas iš tikrųjų turi reikšmės.

 

Al Sneg (vertimas)

*

Vieną pamoką aš išmokau dar teatro mokykloje.

Mokytojas mūsų paklausė: „Ką jums reiškia būti karaliene?“.

Visi lenktyniaudami ėmė aiškinti apie laikyseną, autoritetą.

Jis pasakė: „Ne, tai yra tai, kaip keičiasi atmosfera kambaryje, kai Jūs ten įeinate!“

Mano patarimas: neeikvokite tiek daug laiko rūpesčiams apie tai, ar ideali jūsų oda arba ar priaugote kilogramą.

Susimąstykite, ką iš viso padarėte šiame gyvenime, ką turite savo rankose.

Jūs turite priimti savo amžių, tai, kad kasmet tampate vyresni. Gyvenimas toks neįkainojamas!

Kai pradedate netekti žmonių aplink save, tai suprantate, kad kiekviena diena yra dovana jums.

 

Meryl Stryp (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ar matei, kaip be jokios priežasties bėgioja, šūkauja ir šoka vaikas? Jis nieko neturi. Paklausk jo: „Kodėl tu toks laimingas?“, - ir jis negalės atsakyti. Jis pagalvos, kad tu išprotėjai. Argi reikia priežasties, kad būtum laimingas? Vaikas bus šokiruotas, kad tas „kodėl“ iš viso atsirado. Jis gūžtels pečiais, nubėgs savo reikalais, vėl šoks ir dainuos. Jis nieko neturi. Jis dar ne premjeras, ne prezidentas, ne Rokfeleris. Visas jo turtas – tai kelios kriauklelės ar akmenėliai, kuriuos jis pasiėmė ant jūros kranto. Štai ir viskas.

 

Ošo (vertimas)

*

Ar kada nors girdėjote, kaip dainuoja Žvaigždės? Vienos Žvaigždės skamba kaip varpeliai, kitos dainuoja kaip fleitos, trečios skamba kaip varpai...

Ir visgi yra Žemėje žmonių, kurie girdi žvaigždes. Jie jas girdi ne ausimis... Tie žmonės Žvaigždžių muziką girdi Širdimi. Kai Žvaigždė jaučia, kad jos klausosi kažkieno Širdis, ji atitrūksta iš savo vietos ir krinta žemyn susitikti su ta Širdimi. Kartais Žvaigždės skeveldros visgi atskrenda iki Žemės atmosferos, tada tamsiame danguje mes matome Žvaigždžių lietų. Sudega Žvaigždė, bet nesudega jos muzika. Ji krinta į Žemę ir patenka į žmonių Širdis. Būna, žmogus net nesupranta, iš kur jo širdyje atsirado muzika. Muzika prašosi į išorę. Ją reikia sudainuoti. Ir jis ją dainuoja Širdimi.

Klausykitės savo Širdies!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Leidimas būti... paprastu.

 

Tai yra gerai - būti paprastu, vidutiniu ir normaliu žmogumi. Daryti viską, kas įmanoma ir žinoti, kad to pakanka. Patirti nesėkmę. Pabandyti kažką padaryti ir tėkštis veidu žemyn. Būti netobulu. Būti adekvačiu, ne išskirtiniu ir ne ypatingu.

Bet kuriuo atveju, tu patrauklus ir nuostabus. Tavo žmogiškos ribos ir trūkumai Visatos akyse gražūs ir tobuli. Nustok spausti save, trokšdamas būti didžiu ir pačiu geriausiu, pačiu sėkmingiausiu, pačiu mylimiausiu, ir laimink save už tai, kad tu būtent toks, koks esi.

Suvok, ši radikali savimeilė neturi nieko bendro su „pasidavimu“ arba „pasitenkinimu mažu“; iš tiesų, tai džiugaus, laisvo ir turtingo gyvenimo pagrindas.

Būk paprastas ir šok gyvenimo stebukle.

 

Džeff Foster

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Patylėti kartu su Dievu

 

Mums reikia mokytis melstis, bet nebūti prašinėtojais, o susitikti su Dievu. Tai yra atsistoti prieš Dievą vakare, rytą ar bet kada ir pasakyti: Viešpatie, aš žinau, kad Tu visur esantis, Tu visur, Tu ir čia, ir aš - Tavo akivaizdoje; tai tikras stebuklas! Galima, aš su Tavimi truputį pasėdėsiu, ir vietoj to, kad Tau kalbas sakyčiau, tiesiog patylėsiu su Tavimi?..

Jūs žinote, kaip kartais būna, draugai susitinka, sėdi prie židinio. Atėjo vakaras. Pradžioje gyvas pokalbis, paskui pokalbis darosi tylesnis, gilesnis, o paskui netgi kalbėtis nesinori, nes taip gera būti kartu. Ir draugai sėdi, ir tyli kartu. Štai to mums reikia ieškoti maldoje. Ne to, kad pasakytumėme Dievui kažką Jam naujo, ką jūs galite pasakyti Dievui naujo po tūkstantmečių? Bet jūs galite pradėti nuo to, kad su Juo pasikalbėtumėte, Jam papasakotumėte: šiandien štai tokia buvo diena, mane gyvenimas mėtė į tą ar į kitą pusę, tas trikdė, anas glumino, tas buvo didelis džiaugsmas, štai taip diena praėjo; o dabar truputį tyliau pasėdėsiu su Tavimi...

Paskui pasidarys tylu, kambaryje taps tylu, kai nustosiu malti žodžius ar mintis. Ir tada pabūti su Dievu: aš į Jį žiūriu, Jis į mane žiūri, ir mums taip gera vienam su kitu...

 

Metropolitas A. Surožskij (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naktį ant ežero kranto tupėjo vieniša nusiminusi varlė. Ji su liūdesiu žiūrėjo į šviečiantį mėnulį, klausėsi kvaksėjimo, sklindančio iš visų pusių, ir tyliai svajojo apie meilę. Ją apimdavo tai liūdesys, tai malonus nuovargis, svajonėse ji labai troško, kad ją pamiltų.

Varlė taip pavargo būti viena. Bet ji visai nenorėjo mylėti ir būti prie ko nors prisirišusi. Tiesiog labai norėjo, kad mylėtų ją, ir tik ją, juk ji tokia graži ir gera. Tegu gi ją pamilsta, kartą ir visiems laikams.

O tada, įgavusi drąsos, ji garsiai ant viso ežero kvaksėdama sušuko:

- Noriu būti mylima, noriu būti mylima!

Jos šauksmas pasklido visu vandens paviršiumi.

Akimirkai įsiviešpatavo tyla. Tikriausiai, visi įsiklausė, ir net gali būti, koks nors gražus, žalias varlius jau ir ėmė plaukti į jos pusę, kad pamatytų ją, vienintelę. Bet, įsijautusi į savo mintis, varlė nepastebėjo, kaip iš nugaros priėjo gandras. Jis čiupo varlę ir akimirksniu prarijo. Truputį pagalvojęs, patenkintas ištarė:

- Ak, kaip aš myliu varles.

Ją pamilo, kartą ir visiems laikams. Gal taip ir išsipildė jos svajonė.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Gražuole, duok telefono numerį.

- Užsirašykite, jaunuoli...

- Hm... Taip iš karto...

- Rašykit, rašykit, nesigėdykit.  Paskambinsit šiandien, lygiai šeštą. Septintą susitinkam vakarienės. Valgyti vėliau aš nemėgstu. Sekso šiandien nebus. Anksti. Pasiimkite pinigų. Aš krabus mėgstu. Gėlių nereikia. Pataupykite. Rytoj galimas ir seksas. Aš mėgstu ant viršaus. Pusės metų jums užteks? Aš negaliu ilgai atidėlioti vaikų. Jūs irgi. Berniukas. Paskui mergaitė. Aš sustorėsiu. Jūs prapliksite. Išeisite pas kaimynę. O aš atimsiu jūsų butą.

- Kvailė kažkokia...

- Geriau prarasti porą minučių, nei dvidešimt metų.

***

Jaunuolis kavinėje geria kavą ir stebi gražią merginą prie gretimo staliuko. Pagaliau ryžtasi prieiti:

- Mergaite, gal galima prie jūsų prisėsti?

Mergina kaip užriks ant visos kavinės:

- Aš nesiruošiu su tavimi gulėti!!!

Žmonės atsisuko, ėmė šypsotis. Vaikinas išraudęs grįžo prie savo staliuko.

Netrukus prie jo prisėdo ta pati mergina.

- Jūs, žinoma, atleiskite, bet yra taip, kad aš esu psichologė ir rašau disertaciją tema „Įvairių žmonių tipų elgesys neadekvačiose situacijose”.

Vaikinas, netikėtai, ant visos kavinės:

- KĄ?! DU ŠIMTAI BAKSŲ?!!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą pas vieną žilą išmintingą senolį atėjo apsiašarojusi jauna graži mergina.

- Ką man daryti? – pro ašaras skundėsi ji. – Aš visada stengiuosi gerai elgtis su žmonėmis, nieko neskriausti, stengiuosi visiems padėti, kaip galiu. Ir nors aš su visais maloni ir draugiška, dažnai vietoj pagarbos ir dėkingumo iš žmonių sulaukiu įžeidimų ir karčių pajuokų. Kiti atvirai su manim su manimi konfliktuoja. Aš niekuo nenusikaltau ir tai taip neteisinga ir skaudu, iki ašarų. Patarkite, ką man daryti.

Išminčius pasižiūrėjo į gražuolę ir nusišypsojęs tarė:

- Išsirenk nuogai ir tokia pereik per miestą.

- Jūs išprotėjote! – pasipiktino gražuolė. - Tokios manęs ne tik niekas negerbs, bet ir dar nežinia ką padarys.

Tada išminčius atidarė duris ir ant stalo padėjo veidrodį.

- Štai, matai, - sakė jis, - pasirodyti žmonėms apnuoginusi kūną tu bijai. Tai kodėl eini per pasaulį su apnuoginta siela? Ji pas tave atvira, kaip šitos durys. Todėl visi, kas tik netingi, nesiklausę lenda  į tavo gyvenimą. Ir jeigu tavo dorybėse, kaip veidrodyje, jie mato savo ydų bjaurumo atspindį, tai stengiasi apšmeižti, pažeminti ir įžeisti tave. Ne kiekvienas turi tvirtybės pripažinti, kad kažkas yra geresnis nei jis. Nenorėdamas keistis, ydingas žmogus visada konfliktuoja su teisuoliu.

- Tai ką gi man daryti? – paklausė mergina.

- Eikim, aš tau parodysiu savo sodą, - pasiūlė senolis.

Vedžiodamas ją po sodą, jis kalbėjo:

- Daug metų aš laistau šias puikias gėles ir jas prižiūriu. Bet aš nė karto nepastebėjau, kaip išsiskleidžia žiedo pumpuras, nors paskui gėriuosi kiekvieno jų grožiu ir aromatu... Taip ir tu, būk panaši į gėlę. Atverk savo širdį žmonėms neskubėdama, nepastebimai. Žiūrėk, kas geras žmogus ir vertas būti tavo draugu ir daryti tau gera – tam ir atverk sielą, o tie kas drasko žiedlapius ir trypia kojomis... Tie, kuriuos matai esant grubius, nesąžiningus ir nedėkingus – nuo tokių nueik ir niekuo jiems nepadėk. Ne kiekvieną žmogų įsileisk į savo gyvenimą, grubius žmones reikia laikyti už nuo jų užrakintų savo sielos durų...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neįtikėtinas dosnumas

 

Vienas šykštuolis savo kelionėje sutiko sufijų ir jie nuėjo kartu.

Kad sutrumpintų kelią, šykštuolis išsikalbėjo. Jis sufijui papasakojo, kaip prekiaudamas užsidirba pinigus, kaip taupo kiekvieną smulkią monetą, kokius nesuskaičiuojamus turtus sukaupė per gyvenimą ir kaip nekenčia giminių, kurie pavydi jo turto.

- Tik pagalvok: juk jie visi tinginiai! - susijaudinęs kalbėjo šykštuolis. - Elgetos, plikiai! O mane dėl taupumo vadina šykštuoliu!

- Jie neteisūs, - rimtai atsakė sufijus, - dosnesnio žmogaus savo gyvenime nesu sutikęs!
- Tikrai? - nustebęs nepatikliai paklausė šykštuolis.

- Tikrai. Juk tu tik manai esąs taupus. Iš tikrųjų tavo dosnumas beribis. Nes artėja diena, kai visą savo turtą išdalinsi paveldėtojams: ir tiems, kuriuos myli, ir net tiems, kurių negali pakęsti.
 

Sufijų sakmė

(Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tarsi tu ir esi Dievas

 

- Mieloji, turiu į tave prašymą, - Dievas sustojo, nulipo nuo dviračio ir nusiėmė akinius. Akys jo buvo geros, bet po visų išbandymų mano gyvenime, aš nežinojau ko dar iš jo tikėtis. Toliau žiūrėjau į jį, o jis ramiai gėrė vandenį. – Sunki buvo įkalnė, bet užtat koks vaizdas!

- Kas per prašymas?

- Taip, prašymas. Aš turiu svarbių reikalų, ar negalėtum pagyventi mėnesį grynai dėl savęs, mylėdama save, jausdama malonumą. Užsiimti tuo, kas tau patinka, nieko neprašyti, nieko neplanuoti ir nesitikėti? Taip, tarsi manęs nebūtų.

- Betgi tu esi, - rodomuoju pirštu paliečiau Dievą.

- Iš kur žinai? Iš kur žinai, kas esu iš tikrųjų? Galbūt aš – tavo vaizduotės tvarinys, galbūt aš tiesiog tavo vidinis balsas, intuicija, kuriai suteikei pavidalą.

- Keturiasdešimtmečio vyriškio, kuris dievina slapyvardžius?

Dievas nusikvatojo.

- Žmonės priprato, kad aš – esu. Kad visada galima pasakyti „Viešpatie, atleisk“, ir tarsi nebūtų buvę bjaurasčių. O paskui pasimiršta, ir vėl iš liejasi smarvė, nes visada galima pasakyti „Viešpatie, atleisk“. O jei kas ne taip – „Tai tu dėl visko kaltas, Viešpatie!“. O jei tingisi, tai „Padaryk, Viešpatie, ir aš daugiau nieko neprašysiu!“. Kada išmoksite gyventi taip, tarsi manęs nėra?

- Tarsi tavęs nėra? – aš sutrikau. Buvo toks pojūtis, lyg man iš po kojų dingsta žemė ir pradedu kristi neaišku kur.

- Tarsi tu ir būtum Dievas. Mieloji, tik mėnesį. Pagyvenk dėl savęs tik 30 dienų. Tu nori, kad kažkas tave pamiltų visam gyvenimui, bet tuo pat metu negali pamilti pati savęs, net mėnesiui.

- Visam mėnesiui...

- Tiktai mėnesiui. Tiktai mėnesiui. Laikas pralėks greit, o aš tau parvešiu gražų magnetuką.

 

Tamriko Scholi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vokiečių mistikas, pamokslininkas ir mokslininkas Johanas Tauleris (1300-1361m.) pasakoja, kad kartą jis susitiko elgetą.

- Tegu tau Dievas duoda gerą dieną, drauge mano, - pasakė jis jam.

- Ačiū Dievui, man niekada nebuvo blogos dienos, - atsakė elgeta.

- Tegu tau Dievas atsiunčia laimingą gyvenimą, - pasakė Tauleris.

- Ačiū Dievui, - atsakė elgeta, - aš niekada nebuvau nelaimingas.

Nustebęs Tauleris paklausė:

- Ką tu nori tuo pasakyti?

- Na, - atsakė elgeta, - kai viskas gražu, oras irgi, aš dėkoju Dievui; kai lyja - aš dėkoju Dievui; kai turiu pakankamai maisto - dėkoju Dievui; na, o kadangi Dievo valia yra mano valia, ir viskas, kas patinka jam - patinka man, argi galiu pasakyti, kad aš nelaimingas, tada, kai esu laimingas?

Tauleris sutrikęs žiūrėjo į elgetą.

- Kas tu esi? - paklausė jis.

- Aš karalius, - atsakė elgeta.

- O kur tavo karalystė? - paklausė Tauleris.

Elgeta ramiai atsakė:

- Mano širdyje.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Kartais aš susitinku žmones iš savo planetos. Būna - mes einame ta pačia gatve, ta pačia kryptimi. Susigretinę, tuo pačiu metu atsisukame ir atpažįstame vienas kitą pagal tokias pažįstamas akis. Su kažkuo atsiduriu tame pačiame seminare, o kažką pastebiu tik jau nuvažiuojančiame traukinyje.

Tos akys iškart išduoda savus, tokiais momentais skamba vidinis varpelis. Kaip taip gali būti, kad mes pažįstami valandą ar dvi (o gal matėmės tik kartą per keletą metų), o aiškus jausmas krūtinės centre šnabžda, kad pažįstame vienas kitą tikrai ne vieną dešimtį ar šimtą metų.

Matyt, kažkada labai seniai, galaktikos pakrašty, su kažkuo buvome gėlėmis, mes tiesiog augom ir žydėjom šalia. Su kitais tikrai šimtą metų kažkur ėjau petys į petį, kirsdamas kontinentus ir vandenynus, o su kažkuo net dalinausi viena širdimi dviems ir kvėpavau tuo pačiu oru.

Kiekvienas toks žmogus, iš gimtosios planetos, kurį tarp milijonų atsitiktinumų staiga susitinkame, tai priminimas apie Namus. Tą vietą, iš kur atėjome ir kur mums teks grįžti.“

 

Aleksej Kuzmin (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

5 dalių mokymosi iš savo klaidų procesas.

 

1 dalis. Aš einu gatve. Kelyje pasitaiko gili duobė. Aš į ją krentu. Aš nieko nematau... Aš visai bejėgė. Tame nėra mano kaltės. Praeina ištisa amžinybė, kol išsiropščiu į šviesą.

2 dalis. Aš einu gatve. Kelyje pasitaiko gili duobė. Stengiuosi jos nepastebėti. Ir įkrintu vėl. Sunku patikėti, kad aš vėl toj baisioj situacijoj. Bet tai ne mano kaltė. Man vėl reikia daug laiko, kad išlipčiau iš duobės.

3 dalis. Einu ta pačia gatve. Ta pati gili duobė. Aš ją puikiai matau. Tačiau vis tiek įkrentu į ją... tai jau tampa tradicija... bet aš atsimerkusi. Dabar aš žinau, kur esu. Tai jau mano klaida. Išlipu gana greit.

4 dalis. Einu ta pačia gatve. Štai duobė. Aš ją apeinu.

5 dalis. Aš einu kita gatve.

 

P. Nelson „Duobė kelyje“ (vertimas)
 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kiaušinis

Tuo metu, kai mirei, buvai pakeliui namo.
Tai buvo autoavarija. Nieko ypatingai išskirtinio neįvyko, tačiau visgi baigėsi tragiškai. Miręs palikai namuose žmoną ir du vaikus. Tavo mirtis nebuvo skausminga. Greitoji pagalba darė viską, kad tave išgelbėtų, tačiau buvo beprasmiška. Tavo kūnas buvo taip subjaurotas, kad patikėk manim, galbūt taip netgi geriau.
Tuomet sutikai mane.
– Palauk… Kas atsitiko? – paklausei.
– Kur aš? –
Tu mirei, – atsakiau tiesiai šviesiai. Nebuvo prasmės vynioti žodžių į vatą.
– Pamenu… Sunkvežimį.. Jis slydo…
– Aha, – linktelėjau.
– Aš… Aš miriau?
– Aha. Bet neturėtum dėl to jaustis blogai. Visi miršta, – paaiškinau.
Apsidairei. Nieko nebuvo. Tik tu ir aš. – Kas čia per vieta? – paklausei. – Ar čia pomirtinis gyvenimas?
– Daugmaž, – atsakiau.
– Ar tu dievas? – paklausei.
– Aha, – atsakiau. – Aš esu Dievas.
– Mano vaikai… Mano žmona… – pratarei.
– O kas dėl jų? – Ar jiems viskas bus gerai?
– Tai būtent tai, ką aš ir noriu matyti, – pasakiau.
– Tu mirei, o tavo didžiausias rūpestis yra tavo šeima. Tai išties šaunu. Tu žiūrėjai į mane su pasigėrėjimu. Visgi tau aš neatrodžiau panašus į Dievą. Atrodžiau kaip eilinis vyras. Ar moteris. Kažkokia miglota autoritetinga būtybė. Labiau kaip pradinės mokyklos mokytoja, nei Visagalis.
– Nesirūpink, – pasakiau. – Jiems viskas bus gerai. Tavo vaikai prisimins tave kaip tobulą visais atžvilgiais. Tavo žmona išoriškai tavęs gedės, bet slapčia jaus palengvėjimą. Atvirai sakant – jūsų santuoka po truputį byrėjo. Jei tau nuo to bus nors kiek geriau, galiu pasakyti, kad ji jausis labai kalta dėl jaučiamo palengvėjimo.
– Ak… – atsidusai.– Tai kas dabar? Keliausiu į rojų arba pragarą ar panašiai?
– Nei ten, nei ten, – atsakiau.
– Tu būsi reinkarnuotas.
– Aaa, – nustebai.
– Tai vis dėlto induistai buvo teisūs…
– Visos religijos tam tikra prasme yra teisios, – atsakiau. – Eime su manim. Tu nusekei paskui mane į tuštumą.
– Kur mes einam?
– Niekur konkrečiai, – atsakiau. – Tiesiog maloniau kalbėtis vaikštant.
– Tai koks gi tikslas? – paklausei. – Kai gimsiu iš naujo, būsiu tiesiog baltas popieriaus lapas, tiesa? Kūdikis. Ir visa mano patirtis ir viskas, ką veikiau šiame gyvenime, nebeturės prasmės.
– Netiesa! – atsakiau. – Savyje tu turi visas žinias ir visą patirtį iš visų tavo praeitų gyvenimų. Tiesiog šiuo metu tu jų neprisimeni. Sustojau ir uždėjau rankas tau ant pečių. – Tavo siela yra puikesnė, gražesnė ir didesnė, nei kada nors galėtum įsivaizduoti. Žmogaus protas gali suvokti tik mažytę kruopelę to, kas tu esi. Tai tas pats, kaip įkišti pirštą į stiklinę vandens norint patikrinti, ar jis karštas, ar šaltas. Tu įkiši mažytę dalelę savęs į indą, o kai ją ištrauki, perimi visą patirtį, kurią ji patyrė. – Tu buvai žmogus pastaruosius 48 metus, – toliau aiškinau aš, – ir dar neišsilaisvinai, kad pajustum likusią savo neaprėpiamą sąmonę. Jei pabūsime čia ilgiau, pradėsi viską prisiminti. Bet nėra prasmės tai daryti po kiekvieno gyvenimo.
– Tai kiek gi kartų aš buvau reinkarnuotas?
– Oi, daugybę. Didžiulę daugybę. Ir į daugybę skirtingų gyvenimų, – pasakojau. – Šį kartą tu būsi kinietė mergaitė 540 metais.
– Palauk, palauk? – sumikčiojai. – Tu siunti mane atgal laiku?
– Formaliai kalbant, tikriausiai tu teisus. Laikas, toks kaip tu jį supranti, egzistuoja tik tavo visatoje. Ten, iš kur aš esu, viskas kitaip.
– Iš kur tu? – paklausei.
– Ak, tikrai, – atsakiau, – aš esu iš kažkur. Iš kažkur kitur. Ir ten yra daugiau tokių kaip aš. Suprantu, kad norėtum sužinoti, kaip ten viskas atrodo, bet atvirai sakant, tu nesuprastum.
– Ak… – pratarei tu, šiek tiek nusivylęs. – Bet palauk. Jei aš būnu reinkarnuojamas į kitus laikotarpius, gali būti, kad kažkada gyvenime buvau sutikęs save. – Žinoma. Tai vyksta nuolat. Bet kadangi tuo metu tiek tu, tiek tas, kurį sutinki, žinote tik apie savo gyvenimą, tu net nežinai, kad tai vyksta.
– Tai kokia gi viso šito prasmė?
– Rimtai? – paklausiau. – Rimtai? Tu klausi manęs apie gyvenimo prasmę? Ar tai ne šiek tiek stereotipiška?
– Tai visai logiškas klausimas, – tu buvai atkaklus.
Pažvelgiau tau į akis. – Gyvenimo prasmė, priežastis, dėl kurios sukūriau visą šią visatą, yra tam, kad tu subręstum.
– Turi galvoje visą žmoniją? Nori, kad mes subręstume?
– Ne, tik tu. Sukūriau šią visatą dėl tavęs. Sulig kiekvienu nauju gyvenimu tu augi ir bręsti, tavo intelektas tampa vis didesnis ir nuostabesnis.
– Tik aš? O kaip dėl visų kitų?
– Nėra visų kitų, – atsakiau. – Šioje visatoje esi tik tu ir aš. Žiūrėjai į mane sumišusiu žvilgsniu.
– Bet visi žmonės žemėje…
– Visi jie – tu. Skirtingos tavo reinkarnacijos.
– Palauk. Aš esu visi?!
– Pagaliau pradedi suprasti, – atsakiau ir sveikindamas patapšnojau tau per petį.
– Aš esu kiekvienas žmogus, kuris kada nors yra gyvenęs?
– Arba kuris kada nors gyvens – taip. – Aš prezidentas Abraomas Linkolnas?
– Tu taip pat ir jį nušovęs John Wilkes Booth.
– Aš esu Hitleris? – ištarei išsigandęs.
– Tu ir visi tie milijonai, kuriuos jis nužudė.
– Aš esu Jėzus?
– Ir visi tie, kurie buvo jo pasekėjai.
Tu tylėjai.
– Kiekvieną kartą, kai ką nors terorizavai, – pasakojau, – tu terorizavai save. Kiekvieną gerą darbą, kurį padarei, padarei sau. Kiekviena linksma ir liūdna akimirka, kurią kada nors patyrė bet kuris žmogus, arba kurią dar tik patirs –tavo patirtis. Tu kuriam laikui susimąstei.
– Kam? – paklausei manęs. – Kam visa tai daryti?
– Nes vieną dieną tu būsi toks, kaip aš. Nes štai kas tu esi. Tu vienas iš mūsų. Tu mano vaikas. – Negali būti, – ištarei skeptiškai.
– Nori pasakyti, kad aš esu dievas?
– Ne. Dar ne. Tu vaisius. Tu vis dar augi. Kai pergyvensi visų laikų kiekvieno žmogaus gyvenimą, būsi užaugęs ir galėsi gimti.
– Tai visa visata, – bandei paaiškinti, – tai tik…
– Kiaušinis, – pabaigiau.
– Dabar jau laikas tau pereiti prie tavo kito gyvenimo. Ir aš nusiunčiau tave tęsti tavo kelionės.
 
The Egg/ Kiaušinis
Written by Andy Weir
Translated by Simas Zikaras

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

   „...Niekas nenori mirti. Žmonės, kurie žada patekti į dangų, irgi nenori. Ir vis tiek mirtis - galutinė stotelė mums visiems. Niekas jos negalėjo išvengti. Taip ir turi būti, nes Mirtis tikriausiai yra geriausias Gyvenimo išradimas. Ji - permainų priežastis. Ji išvalo sena, kad atvertų kelią naujam. Dabar nauja esate jūs, bet kada nors (ne už kalnų tas laikas) tapsite seni - ir jus išvalys. Atleiskite už tokį dramatizmą, bet tai tiesa.
   Jūsų laikas ribotas, todėl neeikvokite jo gyventi kažkieno kito gyvenimui. Nepakliūkite į spąstus dogmos, kuri liepia gyventi kitų žmonių mintimis. Neleiskite svetimų nuomonių triukšmui pertraukti jūsų vidinį balsą. Ir svarbiausia - turėkite drąsos sekti paskui savo širdį ir intuiciją. Jie kaži kokiu būdu jau žino, kuo iš tikro jūs norite būti. Visa kita - antraeiliai dalykai...“

 

Steve Jobs

iš kalbos, pasakytos Stenfordo absolventams (2005 m.)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

GIMIMAS - MIRTIS

 

Ošia mums kapų pušys. Lapkričio tyloje šnabžda juodi kryžiai: „Skubėkite daryti gera!” Labai trumpam teateinam į žemę nepaliaujamo laiko jūroje. Kapinių akmenys skelbia: buvo gyvenimo pradžia ir tuoj pat pabaiga. Iš visų dienų ir metų teliko tik dvi datos: gimimas – mirtis... Pasaulio atradimo džiaugsmas ir išeinančiojo kančia. Neaprėpiamos viltys ir visada netikėta uždanga, už kurios jau negalima nieko pakeisti. Gimimas – mirtis...

Ką mes nusinešim anapus? Nepasiekto tobulumo ilgesį? O gal tik nepasotintą daiktų godulį? Sunkią aistrų naštą ir garbės troškulį? Arba tik tuščias abejones. Jokiu balsu neprabilusią aklą ir kurčią sielą.

 

SUŽIEBTA ŽIBĖK

 

Pasiilgau ugnies, jaukiai plevenančios duonkepėj krosnyje, kai nuo skiedros įsižiebusi ji apgobia iš vakaro tėvo sukrautas malkas. Tarsi iš meilės degina jas, švelniai glostydama ir apkabindama.

Kartą, kai krosnyje ugnis ėmė gausti, traškėti, regis, net suvaitodama, senelė pasakė, kad ugny apsivalą vėlės.

- Kieno? - klausėme ją.

- Mano vaikų, tėvų ir jūsų prosenelių, - atsiduso ji, paskui tyliai pridūrė: - Apsivalo vėlės ne bet kokioj, o tik jas mylėjusių žmonių įžiebtoj ugny.

Gabija, gyvenk mano ugniakure, saugok mano namų židinį. Būk kaip atmintis, atėjusi iš pradžios, iš mano pramotės, iš giminės židinio, iš akmenų vainiko.

 

BALTA KIELE IŠSKRIDĘS

 

Į lapkričio darganą panašus rūškanas veidas. Skaudus žvilgsnio kirtis paskleidžia pyktį. Padaugina ir pasėja.... Rytoj sudygs.

Kaip mums atšaukti gerumą, balta kiele išskridusį, giliam šuliny užkastą, apleistam vienkiemy pamirštą?

Tu primeni jį mums patikliomis kūdikio akimis, lyg išsiskleidusiu lino žiedu, obelim, rudenį atiduodančia obuolius, ąžuolu, į mane spinduliuojančiu šilumą, ir savo palikta malda.

Ar suspėsim nusiprausti skaidriame ežere? Ar suspėsime dugno plėnis rūko rankšluosčiais nusišluostyti? Ar atšauksim gerumą? Nesulaikomos bėga mūsų dienos. Perkūno menėje dar dega mūsų žvakės...

Per mus jau teka laiko upės...

 

TĖVO ATMINTIS

 

Virš kapo liūdi svyruoklio šakos. Tyloj ilgai ilgai krinta pageltęs lapas.

Tačiau Tavęs nerandu po svyruoklio šakom. Tavęs nėra po šalta kapo velėna.

Tu kasdien apeini savo artas dirvas, šienautas pievas, aplankai sodo obelis, priskini vaikams obuolių. Tu ilgai stovi prie avilių, žiūri, ar su žiedadulkėm grįžta iš laukų bitės. O paskui ateini gimtinės trobon, atsisėdi už stalo po šventųjų paveikslais, nusikabini nuo sienos mėlyną savo rožančių ir meldiesi už mane ir visą giminę.

 

Vygandas Račkaitis, Milda Telksnytė

ATMINTIES MEDIS, 1991 m. Miniatiūros, meditacijos

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VIENKARTYBĖ

 

Ne žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinom. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.

   Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigimas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.

   Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šią pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės.

 

Justinas Marcinkevičius

***

Dar sykį atvert tas duris, peržengt slenkstį, sulytą kepurę pakabint ant vinies, vandens kibire pamatyt savo veidą ir, pažvelgus į ugnį, tyliai ištarti: jau vakaras.

Visi jūs susėdę prie stalo. Visi – ir gyvieji, ir mirę. Pažįstu visus, bet kodėl gi jūs tylit, kodėl atskirai jūsų rankos?

Jie tyli ir žiūri į tuščią vietą prie stalo. Aš sėduos, ir ant abiejų savo rankų juntu, mylimieji, jūsų rankas.

Gyvenimas eina ir eina. Tai vienas, tai kitas tamsoj atsidūsta: jau vakaras. Ugnies atspindžiai šokinėja ant sienų, ant mūsų veidų, susikibusių rankų.

Sakytum, kad nieko nevyksta.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būna, žmogaus gyvenime ateina toks laikas, kai nėra ką paprašyti patarimo. Visiškai nėra.

Ne todėl, kad nieko nėra šalia ar nėra nieko iš vyresniųjų. Yra. Tiesiog jie nėjo tavo keliu. Jie ėjo tik savuoju, ne tavuoju.

O tu nuėjai jau pakankamai toli, kad klaustum patarimo kitus. Ir visi jų žodžiai dabar ne daugiau, nei pašalinių stebėtojų, ant kurių nepavyks suversti savo nesėkmes, nuomonė.

Tenka ieškoti viduje to taško, kuris padės priimti sprendimą. Ir palyginti jį su sufleravimais iš šalies. Būti atsakingam už bet kokį sprendimą ir mokytis atlaikyti savo vidinius uraganus.

Daugelis bando išvengti šio momento. Jie tuokiasi su tais, kurie jam pasakys, ką daryti. Draugauja su tais, kas teisingai juos įvertins. Dirba pas tuos, kurie pasiima sau atsakomybę. Taip ir nugyvena iki senatvės. Ir nieko baisaus tame nėra.

O kai eini vienas, kartais atrodo, kad viską darai neteisingai (ir abejojantys būtinai tau dėl to priekaištaus). Ne todėl, kad iš tikrųjų kažkas ne taip, o todėl, kad kiti daro kitaip. Todėl, kad be tavęs niekas taip nedaro. Todėl, kad tai tik tavo kelias. Nežinoma teritorija su vidiniu kompasu ir savarankiškai išrasta prasme...

 

Aglaja Datešidzė (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai kurių dalykų tu negali suprasti, kol esi vaikas.

Kad mes visada mylėsime būtent tuos, į kuriuos norime būti panašūs. Kad magija, visada nujaučiama oda, nuo prisilietimų pažyra kibirkštimis.

Kad viską pamiršti – blogiausia iš bausmių. Ir geriausias išsigelbėjimas.

 

Kai kuriuos dalykus tu supranti tik kol esi vaikas.

Kad pabundi jau gavęs atleidimą, laisvas, trapus. Jautrus šio pasaulio balsui. Štai dabar jis kviečia blynelių, o paskui - žaisti. Tiksliai žinai, tu – saulės zuikių ir katinų draugas, ir saulės rezginyje nešiojiesi šviesą. Tu puikiausiai moki priimti sprendimus – pavyzdžiui, ką daryti su šiuo persiko kauliuku: asmeninį amuletą, ar auginti medį – tikrą medį prie savo laiptinės.

 

Kai kurie dalykai taip ir liks paslapties sidabre.

Laikas, kuris užgimsta viduje, išorėje atsispindėdamas pulsu.

Popierinio lėktuvėlio kelias.

Šviesa, kuri užsidega dabar ir čia.

 

Tu – tai ir yra gyvenimas.

 

Autorius, kurio pseudonimas Kit ne spi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 13 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietingą dieną pabeldė į jos duris. Įvykius, kurie toliau vyko, suprasti sudėtinga...

 

Daktaras Markas buvo garsus specialistas onkologijos srityje.

Kartą jis susiruošė į labai svarbią konferenciją kitame mieste, ten jam turėjo įteikti premiją už tyrimus medicinos srityje. Jis labai jaudinosi, nes šioje konfrencijoje turėjo būti įvertintas jo daugybės metų triūsas.

Tačiau, praėjus porai valandų po lėktuvo pakilimo, dėl kažkokių techninių gedimų teko leistis avariniu būdu artimiausiame oro uoste.

Daktaras bijojo pavėluoti, todėl išsinuomojo mašiną ir nutarė pats nuvažiuoti į miestą, kur turėjo vykti konferencija.

Tačiau, greitai po to, kai jis išvyko, subjuro oras ir prasidėjo stipri audra. Dėl labai stiprios liūties jis pasuko ne ten ir paklydo.

Po dviejų betikslio važinėjimo valandų jis suprato, kad viskas pražuvo. Jis jautėsi alkanas ir siaubingai pavargęs, todėl nutarė paieškoti kur apsistoti. Po kurio laiko pagaliau atsidūrė prie mažo sukriošusio namo. Nusivylęs išlipo iš mašinos ir pabeldė į duris. Duris atvėrė graži moteris. Jis paaiškino kas atsitiko ir paprašė leisti pasinaudoti telefonu. Tačiau moteris jam atsakė, kad neturi telefono, bet jis galįs užeiti ir palaukti, kol pasitaisys oras. Alkanas, sušlapęs ir pavargęs daktaras priėmė jos malonų kvietimą ir įėjo.

Moteris jam davė karštos arbatos ir maisto. Ji pasakė, kad jis galėtų prisijungti prie jos maldos. Bet daktaras Markas nusišypsojo ir atsakė, kad tiki tik sunkiu darbu ir atsisakė.

Sėdėdamas prie stalo ir gurkšnodamas arbatą, daktaras žvakių prieblandoje stebėjo kaip moteris meldžiasi prie vaiko lovelės.

Daktaras suprato, kad moteriai reikia pagalbos, todėl, kai ji baigė melstis, paklausė ko būtent ji nori iš Dievo ir nejaugi ji mananti, kad Dievas kada nors išgirs jos maldas. O paskui paklausė apie mažą vaiką lovelėje, prie kurio ji meldėsi. Moteris liūdnai nusišypsojo ir paaiškino, kad vaikas lovelėje yra jos sūnus, kuris kenčia nuo retos rūšies vėžio ir yra tik vienas daktaras, jo vardas Markas, kuris galėtų jį išgydyti, bet ji neturi pinigų, kad sau tai leistų, be to daktaras Markas gyvena kitame mieste. Ji pasakė, kad Dievas iki šiol neatsiliepė į jos maldą, bet ji žino, kad jis jai padės ir niekas nesulaužys jos tikėjimo.

Apstulbęs ir praradęs kalbos dovaną, daktaras Markas tiesiog pravirko. Jis šnabždėjo: Dievas didis. Ir prisiminė viską, kas jam šiandien nutiko: gedimą lėktuve, liūtį, dėl kurios išklydo iš kelio; ir visa tai įvyko todėl, kad Dievas ne šiaip atsiliepė į jos maldą, bet ir jam suteikė šansą ištrūkti iš materialaus pasaulio ir padėti vargšams nelaimingiems žmonėms, kurie neturi nieko, išskyrus maldą.

Visada būkite pasiruošę padaryti tai, ką Dievas jums numatė. Gyvenime atsitiktinumų nebūna.

 

Tekstas iš interneto (vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai