Trumpi išmintingi pasakojimai

468 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Man patiko vienas psichologas. Labai pozityvų dalyką pasakė vienai damai, kuri apgailestaudama vardino, ko ji neturi. Tikrų draugų neturi. Gero atlyginimo neturi. Padorios mašinos neturi. Gero buto neturi. Jaunystės jau nebeturi. Ir vilties neturi visa tai kada nors turėti.

Tada toks putlutis, malonus psichologas su barzdele, pasitaisė akinius ir visiškai ramiai pasakė:

- Žinoma, jūs daug ko neturite. Sąrašą galima tęsti. Sunkios nepagydomos ligos neturite. Milijoninių skolų neturite. Atsakomybės už ką nors - sergantį artimąjį ar silpnaprotį senelį, - neturite. Kupros neturite. Neįgalumo irgi. Daug ko jūs neturite. Ir, jeigu surašytumėte ko neturite, tai jūsų nuotaika iškart pagerėtų. Ir viltis atsirastų, kad kažko neturite, bet ir neturėsite.

Dama pamąstė, mintyse, matyt, sau išvardino, nes nusišypsojo.

----

Taigi, mes daug ko neturime. Ir nereikia. O visa kita galima užsidirbti, pagerinti, gauti dovanų arba laikinai be to apsieiti. Nieko baisaus. Svarbiausia - būti gyvu ir sveiku. Ir kad artimieji būtų gyvi ir sveiki. Ir kad nebūtų nieko blogo. Ir tai - jau gerai. Taigi, nuo to ir pradėkime vardinimą to, ko mes neturime...

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėžlio laidotuvės

 

Mažas berniukas labai nusiminė, pamatęs, kad jo mylimas vėžlys nejudėdamas guli prie tvenkinio aukštyn kojomis ir nerodo jokių gyvybės ženklų. Tėvas stengėsi mažylį nuraminti:

- Neverk, sūneli. Mes surengsime iškilmingas vėžlio laidotuves. Užsakysime jam mažą karstelį, aptaisytą šilku, ir paprašysim, kad padarytų paminklą su jame iškaltu vėžlio vardu. Mes kasdien ant kapo atnešime šviežių gėlių; kapelį aptversime maža tvorele.

Berniukas nusišluostė ašaras. Jį labai sudomino tėvo planas. Greit viskas buvo paruošta, ir eisena, kurioje dar žygiavo tėvas, mama, namų tvarkytoja ir sūnaus draugas, iškilmingai pajudėjo link tvenkinio, kad paimtų kūną. Bet jis dingo. Netikėtai visi pamatė, kaip vėžlys išneria iš vandens ir praplaukia pro šalį.

Mažylis su neslepiamu nusivylimu pažiūrėjo į draugą ir pasiūlė:

- Klausyk, užmuškim jį!

 

Šiuolaikinė sakmė iš interneto (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena geriausių sakmių apie santykius.

Su humoru ir ironija, bet velniškai teisingai:

 

Sėdi Liūtas su Jaučiu, vakarieniauja.

Liūtui skambina žmona:

- Brangusis, ar greit grįši namo?

- Taip, brangioji, greit būsiu!

Jautis kvatojasi:

- Na, tu, Liūte, duodi: „Taip, brangioji, greit būsiu!“. Tu gi žvėrių valdovas! Aš tai į stalą - taukšt! - tylėt, boba, kai reikės, tada ir pareisiu!

Į tai Liūtas atsako pastebėjimu:

- Tai tu nelygink, tavo žmona - karvė, o mano - Liūtė!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dėkingumas

 

Viena moteris, įvaldžiusi dzeno pagrindus, keliavo piligrimų keliu ir vakarėjant atėjo į kaimą. Ji paprašė prieglaudos nakčiai. Bet kaimo gyventojai jai užtrenkė duris. Jie, ko gero, buvo ortodoksai budistai ir negalėjo pas save priimti dzeno moterį, todėl išvijo ją iš kaimo.

Naktis buvo šalta, moteris liko alkana ir be prieglaudos. Ją priglaudė tik vyšnia pievoje.

Naktį buvo išties šalta, ji vis negalėjo užmigti... Tai buvo ir pavojinga – laukiniai žvėrys... Vidurnaktį ji pabudo, drebėdama nuo šalčio, ir pamatė: pavasariniame nakties danguje prasiskleidę vyšnios žiedai šypsosi miglotam mėnuliui.

Perpildyta širdimi, nugalėta grožio, ji atsikėlė ir nusilenkė į kaimo pusę: „Jų dėka aš likau be nakvynės, bet naktį, po žydinčia vyšnia ir miglotu mėnuliu, suradau pati save!“.

Labai nuoširdžiai ji dėkojo tiems žmonėms, kurie nepriėmė jos nakvoti; juk tada ji būtų miegojusi po paprastu stogu ir nebūtų pamačiusi šių vyšnios žiedų, nebūtų išgirdusi šio žiedų ir mėnulio šnabždesio, šios nakties tylos, tokios turiningos nakties tylos.

Ji nepyko, ji priėmė tai. Ne tik priėmė, ji sveikino tai. Ji jautėsi esanti dėkinga.

---------

Gyvenimas puikus, ir kiekvieną akimirką jis atneša tūkstantį ir vieną dovaną Jums. Bet Jūs taip užsiėmę, taip panirę į savo mintis ir savo proto norus, Jūs tokie pilni savų minčių, kad atstumiate visas tas dovanas.

Dievas ateina nuolat, o Jūs ir toliau atsisakinėjate.

Mielieji, priimkite viską, ką mums atneša gyvenimas, su dėkingumu.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Mes sužinome kuo esame ir kuo nesame, kai kam nors nepatinkame. Iš esmės tie, kiti, mums pasako, kad mes nuo jų skiriamės. Kad mes - ne jie. Kad mes kažkas atskiro, netinkančio tai situacijai, nepasirinkto, kitokio. Ne todėl, kad mes blogi, o todėl, kad mes turime tam tikrą formą. Skirtingą, nežiūrint visų panašumų. Netinkančią, nežiūrint visų galimybių. Unikalią.

Atsisakymas, nepasitenkinimas ar konfrontacija mums pasako apie mūsų ribas. Apie bortus, išdėliotus palei mūsų pasistatytą pasaulį, kurio viduje mes, o išorėje jau kažkas kitas. Žmonės, kuriems pasisekė ne visiems patikti, turi šansą greičiau pažinti save ir tapti aiškesniais sau.

Susitikimas su kito riba dažnai sustabdo, išblaivina, priverčia susimąstyti, pažadina išeities ir savo asmeninio kelio, kuris negali ir neturi kam nors visiškai patikti, išskyrus juo einantį, ieškojimui.“

 

Aglaja Datešidzė (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Aš turiu pilną indą laimės. Štai jis - mano rankose. Kiekvieną dieną, tiksliau - į dienos pabaigą, ant kokio nors popierėlio užrašau vieną laimingą akimirką. Ir įdedu į indą.

Ir viskas.

Užima 30 sekundžių.

Taip paprasta.

Visada yra kažkas, ką galima įdėti į indą. Net blogiausioje dienoje būna laimės akimirkų (na arba, blogiausiu atveju, mažiausiai blogo iš visko kas buvo blogiausia per visą dieną). Aš rašiau tuos raštelius apie dėkingumo ir džiaugsmo akimirkas laidotuvėse, ligoninėje, kai labai skaudėjo, kai išgyvenau netektį, pačiais sunkiausiais laikais. Tai galėjo būti nepažįstamojo gerumo gestas. Kava iš kieno nors rankų. Ta minutė, kai pavyksta nusispirti batus po ilgos dienos, bėgiojant su reikalais. Staiga nustojus lyti. Visada yra šviesos blyksnis. Įamžinkite jį. Įmeskite į indą. Išsaugokite visiems laikams.“

 

Elizabet Gilbert (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neišskiriamųjų sodas

 

Knyga yra sodas, kurį augina dviese.

Vienas sodininkas augina, puoselėja, tobulina tą sodą; kitas yra tas, kuris skina to sodo vaisius.

Net seniai numirus sodininkui, mes valgome tobulas apvalias formas iš senų vaismedžių sodo.

Kuo geresnė knyga, tuo abiejų sodininkų meistriškumas ir subtilumas didesnis ir gilesnis.

Didesnis jų abipusis džiaugsmas ir vis didėjanti draugystė, nors abu sodininkai dažniausiai niekada nesusitinka.

Knyga yra sodas, kurį augina du neišskiriamieji.

 

Alis Balbierius

***

Būti

 

Žmonės bijo b ū t i, todėl tiesiog gyvena.

B ū t i yra sunkiau nei gyventi; gyvenimas kartais teka pasroviui lyg upės vandenys.

B ū t i reikalauja tam tikros intensyvios įtampos, kai dvasia ir kūnas įsitempia it membrana ir pulsuoja kartu su pasaulio materialiais ir nematerialiais daiktais.

Kad nebūtų, žmonės lekia karjerų laiptais, nors visi ir visada krenta į tą patį karjeros tašką - mirtį.

Bijodami būti, jie užsidengia nuo pasaulio daiktais ir įpročiais, svaiginasi alkoholiu ir iliuzijomis, užsimerkia prieš melą ir užsidengia akis prieš tiesą, sukiša kūnus ir sielas į TV, kompiuterių ir mobiliųjų ekranus - kad tik nereikėtų b ū t i.

Nes b ū t i iš tiesų yra sunkiau, kartais net baisu, kai išvysti vandenyną klausimų, į kuriuos nėra ir niekad nebuvo atsakymų.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Grožis yra tai, ką jaučiame viduje

 

„Patikėkite, grožis – ne ilgi plaukai, lieknos kojos, įdegusi oda ir puikūs dantys.

Grožis – tai veidas to, kuris ką tik verkė ir staiga nusišypsojo.

Grožis – tai randas ant kelio, kuris liko nuo tų laikų, kai pargriuvai, būdamas mažas.

Grožis – tai ratilai po akimis, kai esi įsimylėjęs ir negali užmigti.

Grožis – tai veido, pažadinto žadintuvo skambučio, išraiška; tai nutekėjęs makiažas, kai maudaisi duše; tai kada šypsaisi iš pokšto, kurį tik tu tesupranti.

Grožis – tai laiko nupieštos raukšlės.

Grožis – tai yra tai, ką jaučiame viduje, ir tai, kaip nuo to keičiamės išorėje.

Grožis – tai visos žymės, kurias palieka gyvenimas; visos rakštys ir visi bučiniai, kuriuos saugo atmintis.“

 

Emma Watson (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kukli Verbų sekmadienio šakelė

 

„...Galbūt ne veltui pačios didžiausios krikščioniškos šventės savaip susietos su gamtos ciklu. Juk gamta, kaip ir žmogus – Dievo kūrinys, iš tos pačios žemės, iš to paties molio, iš Dievo dvasios, įkvėpusios kiekvieną grumstą, kiekvieną stiebelį...

...Verbų sekmadienis – diena, kai įžengusį į miestą Kristų gyventojai pasitiko linksmai mojuodami palmių šakelėmis, – sykiu ir linksma, ir liūdna, nes Karaliaus laukia ne tik šlovė ir garbė, bet ir kančia. Todėl Verbų sekmadienio kvapas dar nepanėši į tikro pavasario kvapą – jo vėjas dvelkteli mirtos ir kipariso kartumu. Galbūt todėl tokia tikra šio sekmadienio verba – paprasta kadagio šakelė, kartais prie jos dar priglunda blindė ar karklas, savo pūkuotais pumpurais bandydamas sušvelninti aštrius kadagio spyglius...

...Po ilgos ir sniegingos žiemos jau išsiilgome pavasario. Prabudimo iš miego. Iš sapno. Iš neveiklumo – ir priverstinio, ir to, kurį patys kartais susikuriame. Nes mums kartais atrodo, kad iš nevilties nėra išėjimo, kad džiaugsmas skirtas ne mums. Kad Dievo duotas gyvenimas – ne dovana, o našta. Tačiau Kristus gerokai palengvino šią naštą. Suteikė mūsų naštai prasmės. Pavasaris kvepia ne vien kiparisų – amžino miego medžių – kartumu. Plūsteli gaivalingas bundančios žemės kvapas.

Verbų sekmadienis praneša mums žinią apie Prisikėlimą, apie galingą amžinojo gyvenimo viltį.“

 

(teksto autorius Rapolas Svirbelis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Narvas. Jame 5 beždžionės. Prie lubų pririštas bananų ryšulys. Po juo - kopėčios.

Išalkusi, viena beždžionių priėjo prie kopėčių, aiškiai nusiteikusi pasiekti bananą.

Kai tik ji paliečia kopėčias, jūs atsukate čiaupą ir su žarna VISAS beždžiones apipilate labai šaltu vandeniu.

Praeina nedaug laiko ir kita beždžionė bando paskanauti bananų. Tie patys jūsų veiksmai.

Trečioji beždžionė, pamišusi iš alkio, bando pasiekti bananą, bet likusios griebia ją, nenorėdamos šalto dušo.

O dabar išimkite vieną beždžionę iš narvo ir pakeiskite ją nauja. Jinai tuoj pat, pastebėjusi bananus, bando juos pasiekti. Jos siaubui, ji pamato piktus kitų beždžionių, puolančių ją, snukius. Po trečio bandymo ji suprato, kad pasiekti bananus jai nepavyks.

Dabar iš narvo išimkite dar vieną iš pirmųjų 5 beždžionių ir ten įleiskite naują. Kai tik ji pabandė pasiekti bananus, visos beždžionės draugiškai puolė ją, tuo pačiu ir ta, kurią pakeitė pirmą (netgi su entuziazmu).

Ir taip, palaipsniui keisdami visas beždžiones, jūs pasieksite situaciją, kai narve bus 5 beždžionės, kurių niekas vandeniu neapipylė, bet kurios niekam neleis pasiekti bananus.

Kodėl?

Jei galėtų, beždžionės atsakytų: todėl, kad taip priimta, visada taip darome...

--------------------

Ar tai nieko neprimena?

 

Gordon R. Stephenson (istorija, sukurta remiantis tikrais tyrimais, atliktais 1967 m. - vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra tiktai srautas. Gyvenimo srautas.

Visos praktikos ir meditacijos reikalingos tiktai įėjimui į jį, niekam kitam. Kai tu sraute, būtinumas

kažko dar - atkrinta. Jame nėra baimių ir abejonių, tik judėjimas pirmyn. Nereikia specialiai užsiimti savęs tobulinimu ir kitokiais dalykais, eiti pas psichologus.

Viskas ateina savaime, gyvenimo srautas pats savo burėmis neša tave.

Tiesiog pabundi iš ryto ir eini paskui pirmą gyvenimo signalą. Paskui antras, trečias - ir tu jau skrendi ant bangos. Ir daug ką veiki, ir jauti, ir negalvoji apie tai, kaip atrodai proceso metu ir ką apie tave pagalvos kiti. Tiesiog imi ir darai. Nes negali nedaryti.

Tu jau ant bangos, ant pačios keteros.

Kristi visada skausminga, ypač jei pirmuoju šuoliu jau pasieki dugną. Bet visada galima pakilti, užtepti žaizdas ir mėlynes briliantine žaluma ir vėl lėkti į priekį. Nes to vėjo ir laisvės dvasios, kuriuos kažkada pajutai ant bangos, jau neįmanoma pamiršti. Ir siela veržiasi prie jos, vėl ir vėl.

Šok, gyvenime, su tuo, su kuriuo šokasi!

 

Mata Primak (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paukščio atsakymas

 

Seniai tai buvo. Tankaus miško pakraštyje gyveno senas Girinis. Kiekvieną dieną jis apeidavo miško valdas, surinkdamas sužeistus žvėris ir paukščius, kad parsinešęs namo juos išgydytų, o paskui vėl atneštų į mišką. Kartą, labai šaltą žiemos dieną, žmogus aptiko nuo šalčio ir alkio mirštantį paukštį. Paėmė jį, parsinešė namo, sušildė, pamaitino. Ir paliko pas save iki pavasario. Kai atšilo oras, išnešė paukštį į kiemą, kad paleistų. Staiga paukštis prabilo:

- Tu man buvai toks geras, prašyk ko nori, išpildysiu bet kokį norą.

Iš netikėtumo ir nustebimo Girinis nežinojo ko panorėti, todėl paprašė trupučio laiko pagalvoti. Pagalvojęs tarė:

- Aš jau labai senas, man nieko nebereikia. Bet yra vienas klausimas, į kurį norėčiau gauti atsakymą.

- Klausk, atsakysiu, - tarstelėjo paukštis.

- Daugelį metų, matydamas sužeistų paukščių ir žvėrių kančias, klausiau Dievo, kodėl jis nesutveria kažko, kas juos nuo to išvaduotų. Tai ir yra tas klausimas, atsakymas į kurį man dabar reikalingas.

- Viskas sutverta, - pasakė paukštis, - keista, kad tu to nesupratai.

- Ką aš turėjau suprasti? – suglumo senukas.

- Žmonės keisti tvariniai, juos kankina klausimai, atsakymais į kuriuos yra jie patys, - atsakė paukštis ir nuskrido.

 

Amu Mom (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Irgi apie meilę

 

Aš su tavimi turiu gyvenimą.

 

Aš tau turiu (manai, meilę? ne)

dramblį.

Su didelėmis ausimis, drąsų, nelabai vikrų, bet jau tikrai su pačia didžiausia širdimi. Dramblį, kuris visada šalia, nesitraukia nė per žingsnį (netgi prie šviesoforo) ir nulenkia galvą tik prieš tavo vardą.

 

Aš tau turiu (manai, kad švelnumą? ne)

vyšnios žiedlapius.

Aš noriu apiberti jais tave nuo kojų iki gražių tavo plaukų galiukų, paskui – bučiuoti kiekvieną ląstelę, kurią jie palietė, o po to – padaryti tau karūną iš žydinčių vyšnių ir migdolų šakelių.

 

Aš turiu tau (manai, kad susižavėjimą? ne)

jūrą.

Bangos galingos, užlieja virš galvos. Aš springstu nuo tavo buvimo pojūčio: kvėpavimas silpsta, žodžiai pasimiršta pusiaukelėje, ir aš pats pamirštu, kur ruošiausi eiti. Dabar tavo balsas – vienintelis orientyras.

 

Aš turiu iš tavęs (manai, šypseną? ne)

jonvabalius.

Jie dabar gyvena mano bute, nakvoja mano kišenėse, bučiuoja mano blakstienas – aš nuo jų irgi švyčiu. Jie šviečiantys ir nedrąsūs, matosi, kad tu juos auginai. Nesuprantu, kaip tu man juos pamėtėji.

 

Aš turiu iš tavęs (manai, įkvėpimą? ne)

muziką.

Aš rašau ją dieną, rašau naktimis. Rašau, kol kiti užsiėmę savo suaugusiųjų buitiniais reikalais. Man tik tiek ir tereikia - suprasti, kaip kibirkščiuojantį tavo juoko skambesį paversti į muziką. Visi mano rūpesčiai dabar apie tai.

 

Aš su tavimi turiu (vis dar manai, kad meilę? ne)

gyvenimą.

Aš tampu labiau suaugusiu, sąžiningesniu, švaresniu. Tarsi įgaunu gebėjimą kvėpuoti, regėti, liesti, girdėti. Tarsi tiktai dabar pradedu iš tikrųjų jausti viską aplink, netgi širdies dūžius.

 

Aš dar nežinau, kaip su visu tuo gyvenama.

Aš jau neprisimenu, kaip gyvenau be to.“

 

Autorius: Kitnespi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pamokanti istorija apie tai, kaip svarbu nesigėdyti užduoti klausimus.

 

Pagavo Drakonas miške Vilką, sako jam:

- Žiūrėk, užsirašau: „Vilkas, pilkas, vienas vienetas“. Šiandien ateisi pas mane pietums, aš tave suėsiu. Supratai?

- Supratau.

- Klausimų turi?

- Ne.

Nusliūkino Vilkas nusiminęs.

Eina toliau Drakonas per mišką. Pagavo Lapę.

- Žiūrėk, Rudoji, užsirašau: „Lapė, ruda, uodeguota, vienas vienetas“. Šiandien ateisi pas mane vakarienei, aš tave suėsiu. Supratai?

- Supratau.

- Klausimų turi?

- Ne.

Nuėjo Lapė visa susigūžusi.

O Drakonas eina toliau. Pagavo Zuikį, sako:

- Žiūrėk, Žvairy, užsirašau: „Zuikis, pilkas, ausys ilgos, vienas vienetas“. Rytoj ateisi pas mane pusryčiams, aš tave suėsiu. Supratai?

- Supratau.

- Klausimų turi?

- Turiu.

- Klausk!

- O galima neateiti?

- Galima. Iš-brau-kiu!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MOTINOS ŠIRDIS

   Motinos širdies meilei aprašyti net ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai per menki – jie bejėgiai išreikšti begalinį ilgesį, nerimą dėl savo vaiko, žodžiais neapsakomą meilę, kuriai pasaulyje nėra svertų ir matų.    

   Netyčiom prisimenu girdėtą legendą apie Motinos Širdį: „Išplėšė vaikas Motinos širdį iš krūtinės ir bėgo sau laimingas. Tačiau pasipainiojus po kojom akmeniui, parkrito skaudžiai užsigaudamas. „Ar neužsigavai, vaikeli? Ar tau neskauda“ – paklausė kraujuojanti Motinos širdis.“

   Ar reikia dar didesnio mato įvertinti begalinę Motinos meilę?

MOTINOS AKYS

   Visur jos tave lydės: matys kieme, kai žaidi su kaimynų vaikais, akylai sergės, kai plaukiodamas ežere nusiiri tolėliau nuo kranto, su viltimi žvelgs, ar pasisveikinsi su praeinančiu kaimynu, su meile stebės, kiek tu paaugai, su džiaugsmu seks tavo sėkmės rezultatus. Jos stengsis įžvelgti net menkiausius nerimo ar nevilties šešėlius, šmėstelėjusius tavo veidu.

   Visada jos tave lydės: rytą, kai eisi į mokyklą, dieną, kai su draugais ruošiesi pasivaikščioti, vakarop, kai lauks grįžtančio, ir net naktį, kai Mėnulis, suskaičiavęs visas žvaigždeles, ramiai pasiruoš nakties miegui – motinos akys dar ilgai budės, nors ir bus girdėti tylus ir ramus tavo alsavimas.

MOTINOS RANKOS

   Jos stebuklingos: vos prisilietus prie skaudamos vietos – mažėja skausmas, paglosčius galvą – suteikiama viltis, pasitikėjimas, skaidrėja nuotaika.

   Nesvarbu, kokios jos – rūpestingai išpuoselėtos, brangiausiais kremais tepamos ar sugrubusios, suskirdusios nuo sunkaus darbo, išvagotos begale raukšlyčių ir raukšlelių, tačiau kiekvienam vaikui jos pačios brangiausios – lengviausios, švelniausios.

  Tik Motinos rankoms suteikta ypatingai šventa galia – jos laimina.

MOTINOS ŽODŽIAI

   Ir vėl sakys... Ir vėl mokys.. Ir vėl... galvodavome tada, kai jautėmės kažkuo nusikaltę, prasižengę Mamai, žinodami, kad padarėme kažką ne taip, kaip buvo sakiusi ar liepusi. Ir tik vėliau suprasta, kodėl nevalia valgyti žalių vaisių, kodėl verta grybauti, kodėl nereikia gailėti gero žodžio kieme besiilsinčiai senolei, kodėl būtina pasidžiaugti net papurgalviu kaimynų neklaužada.

   Kol buvome vaikai, niekada neskaičiavome pasakytų Motinos žodžių – meilės, gerumo, tiesos, vilties, pamokymų, patarimų. Ne paslaptis, juk dažnai jie praslysdavo pro ausis, net nepalietę jų būgnelių savo virpesiu.

   Ir kaip keista, kai praėjus keleriems metams, gal net dešimtims – jie pasiveja tave: žalių smilgų ošimu antrina, aidu atkartoja, katpėdėlių žiedais nušlama tavo Motinos žodžius – gal net ne garsinę jų formą, bet minties svarbą. Ir tik tada supranti, kad nebuvo veltui ištartų žodžių – visi Motinos žodžiai turėjo be galo didelę reikšmę – jie buvo pasakyti su šventa meile. Ir nebesvarbu, KADA... Svarbu, kad Motinos žodžiai tikrai bus išgirsti.

 

Iš knygos

Giedrė Mičiūnienė „Širdies žodžiai“

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką noriu pasakyti mamai:

 

„Brangioji mama,

    žinai, dabar, sėdėdama kambaryje, kurį tu sutvarkei, rinkdamasi ką apsirengti iš rūbų, kuriuos tu išlyginai, ir galvodama apie tai, ką tokio suvalgius iš to, ką pagaminai, aš supratau: kas per gyvenimas be tavęs? Daugelis motinas priima kaip duotybę, o aš daugiau nebenoriu. Aš nenoriu galvoti, kad taip bus visada ir nenoriu tavęs skaudinti. Nes tu esi ta, kuri to nenusipelnė. O žinai, ko tu nusipelnei? Išeik į kiemą. Pakelk galvą. Matai žvaigždes? Jos visos tavo, mama.

   Šie metai tau buvo sudėtingi. Tarp kitko, kaip ir visi kiti, tiesa? Žmogui, kuris prisiima atsakomybę iškart už kelis žmones, niekada nebūna lengva. Bet žinai ką? Tu su tuo susitvarkai puikiai. Aš tiesiog noriu, kad tu žinotum: bet kuriuo momentu, kai pajusi, kad svyra rankos, atmink, kad tavo šeima šalia. Atmink, kad tu - pati svarbiausia mūsų gyvenimo dalis. Ir mes labai stipriai mylime tave, mama.

  Žinai, kartais būna akimirkų, kai man atrodo, tarsi tu kažką darai ne taip. Tarsi viską darai prieš mane. Lyg visai manęs nemylėtum. Bet aš kvaila maža mergiūkštė, kuri dar ne visai suvokė kai kurias šio gyvenimo subtilybes. Tačiau dabar suprantu, kad tu mane myli, tarsi būčiau pats gyvenimas. Tarsi būčiau oras. Ir aš žinau, kad kartais nesu to verta, kad kartais mano poelgiai išveda tave iš kantrybės. Bet tai aš. Aš neatsiprašinėsiu už save, bet aš mylėsiu tave, gerai? Taip, aš mažai apie tai kalbu, nes jau nebesu ta maža mergaitė, kuri ateina pas tave vakarais ir atsigula tau ant kelių, kad glostytum jai plaukus. Aš nebe ta, kuri pintų tau vainikus iš pienių. Bet aš visada būsiu tavo mergaitė.

Tu turi žinoti, kad mano širdis visada plaka dėl tavęs.

Aš pažadu.“

 

(autorė nežinoma, tekstas iš interneto - vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaka apie Žvaigždelę

 

- Kas toje planetoje tokio ypatingo, kuo jinai skiriasi nuo kitų planetų? Kokį jausmą aš patiriu, žiūrėdama į ją? - paklausė maža Žvaigždelė senos ir išmintingos Žvaigždės.

- Ši planeta – Visatos Širdis. Ji – neįkainojamas nesuskaičiuojamų brangenybių lobis, tai milžiniškas pasakiškas pasaulis, pilnas stebuklų ir magijos. Visi daiktai ir formos tame pasaulyje pradžioje egzistuoja garso, vibracijos pavidalu. Ir kiekvienai esybei – savas garsas. Garsai kuria stebuklus. Yra garsų, kurie gydo, valo, suteikia jėgų. Tai stebuklingoji poezija, sukurta Žemės sielų. Bet pats didžiausias šios planetos stebuklas – Meilė.

- Kas tai yra – stebuklingoji Meilė?

- Meilė – širdžių daina, kurianti tikrą stebuklą. Viskas, ką matai – išausta Meilės melodijos. Ji – yra tai, kas suteikia viskam gyvenimą.

- Reiškia, šioje planetoje kiekvienoje širdyje gyvena stebuklas, suteikiantis gyvybę mums visoms?

- Taip, Žvaigždele...

... Dabar Žvaigždelė suprato, kad jausmas, kurį ji jautė žiūrėdama į Žemę – tai gyvybę teikianti šiluma, pagimdyta melodijos, sklindančios iš pačios Visatos širdies.

 

Amu Mom (vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai