Trumpi išmintingi pasakojimai

455 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Man patiko vienas psichologas. Labai pozityvų dalyką pasakė vienai damai, kuri apgailestaudama vardino, ko ji neturi. Tikrų draugų neturi. Gero atlyginimo neturi. Padorios mašinos neturi. Gero buto neturi. Jaunystės jau nebeturi. Ir vilties neturi visa tai kada nors turėti.

Tada toks putlutis, malonus psichologas su barzdele, pasitaisė akinius ir visiškai ramiai pasakė:

- Žinoma, jūs daug ko neturite. Sąrašą galima tęsti. Sunkios nepagydomos ligos neturite. Milijoninių skolų neturite. Atsakomybės už ką nors - sergantį artimąjį ar silpnaprotį senelį, - neturite. Kupros neturite. Neįgalumo irgi. Daug ko jūs neturite. Ir, jeigu surašytumėte ko neturite, tai jūsų nuotaika iškart pagerėtų. Ir viltis atsirastų, kad kažko neturite, bet ir neturėsite.

Dama pamąstė, mintyse, matyt, sau išvardino, nes nusišypsojo.

----

Taigi, mes daug ko neturime. Ir nereikia. O visa kita galima užsidirbti, pagerinti, gauti dovanų arba laikinai be to apsieiti. Nieko baisaus. Svarbiausia - būti gyvu ir sveiku. Ir kad artimieji būtų gyvi ir sveiki. Ir kad nebūtų nieko blogo. Ir tai - jau gerai. Taigi, nuo to ir pradėkime vardinimą to, ko mes neturime...

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėžlio laidotuvės

 

Mažas berniukas labai nusiminė, pamatęs, kad jo mylimas vėžlys nejudėdamas guli prie tvenkinio aukštyn kojomis ir nerodo jokių gyvybės ženklų. Tėvas stengėsi mažylį nuraminti:

- Neverk, sūneli. Mes surengsime iškilmingas vėžlio laidotuves. Užsakysime jam mažą karstelį, aptaisytą šilku, ir paprašysim, kad padarytų paminklą su jame iškaltu vėžlio vardu. Mes kasdien ant kapo atnešime šviežių gėlių; kapelį aptversime maža tvorele.

Berniukas nusišluostė ašaras. Jį labai sudomino tėvo planas. Greit viskas buvo paruošta, ir eisena, kurioje dar žygiavo tėvas, mama, namų tvarkytoja ir sūnaus draugas, iškilmingai pajudėjo link tvenkinio, kad paimtų kūną. Bet jis dingo. Netikėtai visi pamatė, kaip vėžlys išneria iš vandens ir praplaukia pro šalį.

Mažylis su neslepiamu nusivylimu pažiūrėjo į draugą ir pasiūlė:

- Klausyk, užmuškim jį!

 

Šiuolaikinė sakmė iš interneto (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena geriausių sakmių apie santykius.

Su humoru ir ironija, bet velniškai teisingai:

 

Sėdi Liūtas su Jaučiu, vakarieniauja.

Liūtui skambina žmona:

- Brangusis, ar greit grįši namo?

- Taip, brangioji, greit būsiu!

Jautis kvatojasi:

- Na, tu, Liūte, duodi: „Taip, brangioji, greit būsiu!“. Tu gi žvėrių valdovas! Aš tai į stalą - taukšt! - tylėt, boba, kai reikės, tada ir pareisiu!

Į tai Liūtas atsako pastebėjimu:

- Tai tu nelygink, tavo žmona - karvė, o mano - Liūtė!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dėkingumas

 

Viena moteris, įvaldžiusi dzeno pagrindus, keliavo piligrimų keliu ir vakarėjant atėjo į kaimą. Ji paprašė prieglaudos nakčiai. Bet kaimo gyventojai jai užtrenkė duris. Jie, ko gero, buvo ortodoksai budistai ir negalėjo pas save priimti dzeno moterį, todėl išvijo ją iš kaimo.

Naktis buvo šalta, moteris liko alkana ir be prieglaudos. Ją priglaudė tik vyšnia pievoje.

Naktį buvo išties šalta, ji vis negalėjo užmigti... Tai buvo ir pavojinga – laukiniai žvėrys... Vidurnaktį ji pabudo, drebėdama nuo šalčio, ir pamatė: pavasariniame nakties danguje prasiskleidę vyšnios žiedai šypsosi miglotam mėnuliui.

Perpildyta širdimi, nugalėta grožio, ji atsikėlė ir nusilenkė į kaimo pusę: „Jų dėka aš likau be nakvynės, bet naktį, po žydinčia vyšnia ir miglotu mėnuliu, suradau pati save!“.

Labai nuoširdžiai ji dėkojo tiems žmonėms, kurie nepriėmė jos nakvoti; juk tada ji būtų miegojusi po paprastu stogu ir nebūtų pamačiusi šių vyšnios žiedų, nebūtų išgirdusi šio žiedų ir mėnulio šnabždesio, šios nakties tylos, tokios turiningos nakties tylos.

Ji nepyko, ji priėmė tai. Ne tik priėmė, ji sveikino tai. Ji jautėsi esanti dėkinga.

---------

Gyvenimas puikus, ir kiekvieną akimirką jis atneša tūkstantį ir vieną dovaną Jums. Bet Jūs taip užsiėmę, taip panirę į savo mintis ir savo proto norus, Jūs tokie pilni savų minčių, kad atstumiate visas tas dovanas.

Dievas ateina nuolat, o Jūs ir toliau atsisakinėjate.

Mielieji, priimkite viską, ką mums atneša gyvenimas, su dėkingumu.

 

(internetas, vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai