Poezijos skyrelis

1370 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Я не люблю фатального исхода,
От жизни никогда не устаю.
Я не люблю любое время года,
Когда веселых песен не пою.

 

Я не люблю холодного цинизма,
В восторженность не верю, и еще -
Когда чужой мои читает письма,
Заглядывая мне через плечо.

 

Я не люблю, когда наполовину
Или когда прервали разговор.
Я не люблю, когда стреляют в спину,
Я также против выстрелов в упор.

 

Я ненавижу сплетни в виде версий,
Червей сомненья, почестей иглу,
Или - когда все время против шерсти,
Или - когда железом по стеклу.

 

Я не люблю уверенности сытой,
Уж лучше пусть откажут тормоза!
Досадно мне, что слово "честь" забыто,
И что в чести наветы за глаза.

 

Когда я вижу сломанные крылья -
Нет жалости во мне и неспроста.
Я не люблю насилье и бессилье,
Вот только жаль распятого Христа.

 

Я не люблю себя, когда я трушу,
Обидно мне, когда невинных бьют,
Я не люблю, когда мне лезут в душу,
Тем более, когда в нее плюют.

 

Я не люблю манежи и арены,
На них мильон меняют по рублю,
Пусть впереди большие перемены,
Я это никогда не полюблю.

 

Владимир Высоцкий

 

https://www.youtube.com/watch?v=AXdGwgoec_E

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sausio 21-oji - Pasaulinė sniego diena

 

Po sniegu - žolė ir kelias

Ir visur tik sniegas baltas.

Viskas taip skambu ir aišku.

Ir, atrodo, net galėtum

Tu paliesti žodį, juoką,

Čia nukritusius ant sniego.

O mėnulis - gelsvas gelsvas,

Kaip citrinos gabalėlis.

Jo šviesa lengva, besvorė

Pamažu virš medžių plaukia.

Ir atrodo: tas gaivumas

Jau dabar ilgam ilgam - Tavyje ir manyje,

Ir visur visur aplink.

 

E. Matuzevičius

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 16 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

sutikti tave – reiškia sutikti Dievą, lietų sutikti
tavo burnoj, tavo lūpoms pasakot mišką
kalbėti žodžius, o atverti kalnus, trumpą
vaikystę, jos nardantį džiaugsmą
kalbėti net ir nutilus – kažkur traukiniuos,
kurie atveža kartais nokstančius debesis
tavo seilėms ištarti pirštus, saulės liniją
miegančiam kūnui - pūkui, lekiančiam orlaidės linkui
kalbėti apie okeaną,
kuris tu esi ir kuris dar tik būsi.

Julius Keleras

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 16 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***
Mes visgi retkarčiais pajuntam,
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.

Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.

Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.


Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 16 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Žaibų ir vėjų sudraskytos upės
Nuo juodo kalno krenta į mane,
Ir sakalas, ant debesio nutūpęs,
Pamatė vakarą dangaus dugne.

Žaibai ir vėjai neša mano širdį,
Nežinančią nei meilės, nei klastos.
Ją saulė pamaitins, lietus pagirdys,
Jai mėnuo vario antkapį atstos.

Henrikas Radauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 16 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Herakleitas

Antroji prieblanda.
Naktis, įauganti į sapną.
Apsivalymas ir užmarštis.
Pirmoji prieblanda.
Rytas, buvęs aušra.
Diena, buvusi rytu.
Sklidina diena, pavirsianti nuilsusiu vakaru.
Antroji prieblanda.
Naktis, kitas laiko rūbas.
Apsivalymas ir užmarštis
Pirmoji prieblanda...
Slapi aušra ir auštant
Efesiečio sopulys.
Kokie čia apmatai
Iš to, kas bus, yra ir buvo?
Kokia čia upė,
Virš kurios teka Gangas?
Kokia čia upė, kurios ištakos nesuvokiamos?
Kokia čia upė,
Plukdanti mitus ir kardus?
Beprasmiška miegoti.
Ji teka per sapną, dykumą, rūsį.
Upė neša mane, ir aš – ta upė.
Iš netvaraus audinio aš nuaustas, iš mįslingo laiko.
Galbūt šaltinis manyje.
Galbūt iš mano šešėlio
Išnyra lemtingos ir apgaulingos dienos.

Jorge’s Luiso Borgeso eilėraštis.

Vertė:Lanis Breilis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 16 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kol dar kopose vėjas

Tu ateik, kol dar kopose vėjas,
Kol dar saulė, kol spinduliais lis –
Tarsi būtumei į save ėjęs...
Ir į krantą vėl móteris bris...

Ne iš putų, miglų ar miražų –
Iš vandens, iš pačios jo gelmės,
Kur jausmus jūra nuolat vis rašė
Smėly dugno. O tu jų semies.

Tačiau móters akis jau suvilgo
Per daug siauras plyšys debesy...
Tįs šešėliai pakrantėj nuo smilgų
Ir nuo pirštų, kuriuos tu tiesi.

Nori veidą paliesti lyg sielą –
Tikrą pulsą gyslelėj kaktos,
Nes jauties sūrų vandenį gėręs...
Ir banga duš į krantą, kartos...
.............................................................

Atėjai... Nėra kopose vėjo...
Skęs saulėlydy moteris tik...
Nors išpildei, ką jai pažadėjai –
Rasti gintarus jūroj...
Palik.

Romualdas Žilinskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 16 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiema

 

Apsnigo vakarus.

Apsnigo rytus.

Mėnulio pilnatį, vidurnakčių sapnus.

Apsnigo rudenį, lietum nulytą.

Laukimo nerimą.

Laimingus mus.

Apsnigo vakar.

Ir apsnigo šiandien.

Apsnigo mūsų skubantį rytoj.

Apsnigo žinią ir juodžiausią gandą.

Nelemtą niekad

Ir lemtingą tuoj.

 

Apsnigo neviltį.

Apsnigo viltį.

Net mūsų laiškus, ilgus ir trumpus.

Apsnigo ugnį.

Kur dabar sušilti? 
Kur išliūdėti liūdesį perpus?

 

Užpustė niekieno.

Užpustė mūsų.

Pūga be saiko šlaistos po laukus.

Per visą žiemą mes balti sau būsim.

Ir -

tebūnie, kas bus.

 

V. Isevičiūtė - Grigonienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Te ilgiau dar pabūna žiema,

Kai šerkšnas ant medžių, tvorų,

Kai vakaro prieblandoje

Figūrų šešėliai –

Lyg tolstantys prisiminimai.

 

Te ilgai vakarais

Kūrenas ugnis židiny,

Kad ilgiau prie jo pasėdėčiau,

Nieko daugiau nenorėdamas,

Tik jausdamas šilumą,

Kaip sugrįžęs namo

Iš gyvenimo.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo

 

Prie praeivių rankinių ir rankovių pritvirtinti atšvaitai

žiba nuo jų noro gyventi.

 

Ligoninės palatos ir koridoriai išfarširuoti norinčiaisiais

pasveikti.

 

Prieš lėktuvui pakylant informuojama

apie būdus išlikti gyviems nelaimės atveju,

 

nes burna duota skoniams ragauti ir bučiniams,

akys – grožiui patirti, ausys – išgirsti,

kaip visomis poromis įsiurbi pasaulį į save.

 

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

 

Žvilgantys plaukai ir kūno plaukeliai,

kasdien atkakliai besistiebiantys pasaulin,

švytinti oda, stiprūs dantys, kaulai ir nagai,

 

padovanoti, kad prieš mano valią laikytųsi

taip stipriai įsitvėrę to, kas vadinama gyvenimu.

 

Juolab šiuo metu šeimoje niekas neserga,

mūsų šalyje nevyksta karas.

 

Gaiviam orui glamonėjant mano šnerves,

kartoju sau kas rytą:

 

juk būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

 

Indrė Valantinaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaro smuikas

 

Skundžiasi smuikas – ašaros žydi.

Ilgesiu virpa valso aidai:

„Kai mylimasis namo palydi,

Širdis plasnoja, dega veidai.“

 

Supasi žvaigždės plačioj padangėj,

Supasi lapai mėnesienoj.

Koks žiedas skečias jaunoj krūtinėj?

Koks aidas virpa tavo dainoj?

 

Mirtis – gyvybė, ašaros – džiaugsmas.

Visur šešėliai kloja takus.

Tik tavo dainos – mano pasaulis.

Tik tavo akys – mano dangus.

 

Vakaro smuiko mylimos dainos

Sapnais sūpuoja ilgas naktis,

Kad nenutiltų, kad nenumirtų,

Kol mano ryto saulė prašvis.

 

Salomėja Nėris

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naktis

 

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
Paniro į drėgnų, juodų plaukų vilnis. –
Tu nieko nesakai... Už mano lango
ir mano širdyje naktis... Palaiminta naktis.

 

Nusviro sunkios pasakų karalių galvos...
Kaip pro miglas – matau karūnas skęstančias tamson...
Ištrykšta paskutinis spindulys – toks šaltas
ir kruvinas, lyg kalavijas po nuožmios kovos...

 

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
paniro į juodų, drėgnų plaukų vilnis –
bedugnius ir drumstus užsimiršimo vandenis. –
Girdžiu, kaip plaka ir žėruoja saulėj bangos,
bet mano širdyje naktis... palaiminta naktis...

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saulės šviesoje šypsosi Motina.

Nakties tamsoje šviečia Motina.

Prie meilės kapo klūpo Motina.

 

Kaip skaudžiai plaka

             jos krūtinėje tėvynė!

 

Nuo pirmo žodžio

              ligi paskutinio:

Motinos kalba - tai duonos kalba.

Motinos rauda - tai skausmo kalnas.

Už žemę ir už dangų

              jos malda.

 

Vilties ir gerumo

Malonės ir rūpesčio

Vargo ir kančios

               MALDA.

 

Girdėt kaip skaudžiai plaka

                jos krūtinėje tėvynė.

Nuo pirmo žodžio ligi paskutinio

Neužgesinama ir neutildoma

               žmogaus tėvynė.

 

 Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būti

 

Dėkok, kad ritmas

aušroje dar gyvas,

nors krūpsi jis, dėkok,

kad esi čia ir sniegas

boluoja už lango

toks tyras kaip andai,

tolimoj vaikystėj.

***

O, dar būti šičia,

mano žeme dosnioji,

apiplėšta senmote žeme.

Gaila tavo senkančių upių,

laukų dirvonuojančių

gaila, kertamų girių žaliųjų,

andai slėpusių brolius,

narsiuosius laisvūnus.

***

Neženklinsiu nieko

daugiau turėjimo ženklu,

atgniaužiu delnus

ir viską paleidžiu, –

net širdyje neįsišaknija

niekas iš šitos tikrovės,

vien ta vaiski šviesa

ir jos ilgesys begalinis.

 

Aldona Elena Puišytė

1994 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltų žemė

 

I

Teisinga yra tavo sena šviesa.
Baltas balandis virš degančio miško
yra tavo meilė,
ir graži prie namų plevėsuojanti
amžino rūpesčio pieva.

O, rūdynų gėlele, geležinis vanduo,
gyvenimo geluonie, gimtoji:
kad tik neužmiršus,
kaip juokiasi kūdikis,
kaip virsta verksmu kalba.

 

II

Virš girių nušvinta
balti dienos marškiniai
ir laukų darbuose,
saulės atrastas, žydi
baltų žemės aštrus likimas.

Nekaltas yra gyvenimas mūsų,
Baltiją tekančios mūsų akys.
Tik vieno maldaujam:
kad kūno namai
su dvasios namais sutaptų.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietuva!

 

Apie tave dūmodams,
Šiandien dainuot panūdau.
Skaičiau iš drobių rašto –
Esi tu lėto būdo.

 

Kur mes tave nuvesim
Ir dovanų ką duosim?
Šiandieną gilios mintys
Įsimetė veiduosin.

 

Kuriais žiedais papuošim
Tave kaip tikrą seserį?
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasary.

 

Antanas Miškinis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Obuolių maišas


Visa yra tuštybė ir vėjo gaudymas
Koh 1,2-18; 2,11-17; Iz 40,17


Obuolių maiše lieka tik kvapas
pernykščio rudens ir mažos skylutės,
pro kurias gali pamatyt tuos kitus, užmirštuosius, pasaulius:

senelį, užmigusį obels pavėsy su duonos
kriaukšle dešinėj rankoj,
juodvarnius, vogčiomis lesančius jam iš delno atgniaužto,
kopėčias, atremtas į tamsiai mėlyną debesį,

batus, paliktus pievoje,
kuriuos kiaurai praauga žolė.

Naktimis obuolių maišas šiugžda rūsy,
ant vinies pakabintas kaip rūbai šventiko.

O jei nueini vidury laukų ir išskleidi –
jauti, kaip prisipildo, išsipučia visas,
kaip spurda jo viduj, spardosi, daužos kažkas.

Bet vos užverži maišą – išeina pro skyles visas tas
šiltas kaip oras iš plaučių.

Taip iškvepi iš savęs visą vėją,
ir vėl gaudai iš naujo,
mosuodamas kiauru maišu,
visą gyvenimą stengdamasis pagaut
tą, kur tranko duris naktim, girgždina sūpuokles,
klibina duris, langines, odą pašiaušia,
varto tavo knygas ir dienoraščius,
laikraščius, šeimos albumus.

Šitaip kasdien ieškau vėjo, myliu vėją,
tikiu į vėją, meldžiuosi vėjui,
pro duris pirmą praleidžiu
tyliai, negirdimai niurnėdamas:
vėjo nėra.

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiemos peizažas

 

1

            Šaltis -

pirštai degina tirpstančią odą

           kaltės -

dar ne įrodymai bet jau ne atrodymai

          dienos -

kuriose nebegalime būti kartu

         Dievas -

ryškiai mėlynas sniegas ir tu

 

2

    Ryto pusnys

nebėra vakarykščių žingsnių

    jeigu mes atsibusime

niekados tavęs neprisiminsiu

    neišeiki naktie

nors ir tu turi savo iliuzijų

    bet vis tiek

visada esu tavo pusėje

 

3

Kokie lengvi tavo pirštai

koks neramus tavo atodūsis

 

4

Užmaršties žiema

nusižeminusios menėje žaidžiančios žvakės

    žvėrys stiklinėm akim

    ant pūkuotų sienų

    kas dieną

    vaidini kad iš naujo tiki

    įnoringais mano atsakymais

    netikėk geriau vėlei eime

 

5

Kokie lengvi tavo pirštai

koks neramus tavo atodūsis

 

6

       O pūga! -

kelionė nežino nei krašto nei laiko

nusijuok nes pati žinai kas mus sulaiko -

      aišku kad ne pabaiga -

 

Antanas A. Jonynas

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai