Trumpi išmintingi pasakojimai

1 post / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Man patiko vienas psichologas. Labai pozityvų dalyką pasakė vienai damai, kuri apgailestaudama vardino, ko ji neturi. Tikrų draugų neturi. Gero atlyginimo neturi. Padorios mašinos neturi. Gero buto neturi. Jaunystės jau nebeturi. Ir vilties neturi visa tai kada nors turėti.

Tada toks putlutis, malonus psichologas su barzdele, pasitaisė akinius ir visiškai ramiai pasakė:

- Žinoma, jūs daug ko neturite. Sąrašą galima tęsti. Sunkios nepagydomos ligos neturite. Milijoninių skolų neturite. Atsakomybės už ką nors - sergantį artimąjį ar silpnaprotį senelį, - neturite. Kupros neturite. Neįgalumo irgi. Daug ko jūs neturite. Ir, jeigu surašytumėte ko neturite, tai jūsų nuotaika iškart pagerėtų. Ir viltis atsirastų, kad kažko neturite, bet ir neturėsite.

Dama pamąstė, mintyse, matyt, sau išvardino, nes nusišypsojo.

----

Taigi, mes daug ko neturime. Ir nereikia. O visa kita galima užsidirbti, pagerinti, gauti dovanų arba laikinai be to apsieiti. Nieko baisaus. Svarbiausia - būti gyvu ir sveiku. Ir kad artimieji būtų gyvi ir sveiki. Ir kad nebūtų nieko blogo. Ir tai - jau gerai. Taigi, nuo to ir pradėkime vardinimą to, ko mes neturime...

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėžlio laidotuvės

 

Mažas berniukas labai nusiminė, pamatęs, kad jo mylimas vėžlys nejudėdamas guli prie tvenkinio aukštyn kojomis ir nerodo jokių gyvybės ženklų. Tėvas stengėsi mažylį nuraminti:

- Neverk, sūneli. Mes surengsime iškilmingas vėžlio laidotuves. Užsakysime jam mažą karstelį, aptaisytą šilku, ir paprašysim, kad padarytų paminklą su jame iškaltu vėžlio vardu. Mes kasdien ant kapo atnešime šviežių gėlių; kapelį aptversime maža tvorele.

Berniukas nusišluostė ašaras. Jį labai sudomino tėvo planas. Greit viskas buvo paruošta, ir eisena, kurioje dar žygiavo tėvas, mama, namų tvarkytoja ir sūnaus draugas, iškilmingai pajudėjo link tvenkinio, kad paimtų kūną. Bet jis dingo. Netikėtai visi pamatė, kaip vėžlys išneria iš vandens ir praplaukia pro šalį.

Mažylis su neslepiamu nusivylimu pažiūrėjo į draugą ir pasiūlė:

- Klausyk, užmuškim jį!

 

Šiuolaikinė sakmė iš interneto (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena geriausių sakmių apie santykius.

Su humoru ir ironija, bet velniškai teisingai:

 

Sėdi Liūtas su Jaučiu, vakarieniauja.

Liūtui skambina žmona:

- Brangusis, ar greit grįši namo?

- Taip, brangioji, greit būsiu!

Jautis kvatojasi:

- Na, tu, Liūte, duodi: „Taip, brangioji, greit būsiu!“. Tu gi žvėrių valdovas! Aš tai į stalą - taukšt! - tylėt, boba, kai reikės, tada ir pareisiu!

Į tai Liūtas atsako pastebėjimu:

- Tai tu nelygink, tavo žmona - karvė, o mano - Liūtė!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dėkingumas

 

Viena moteris, įvaldžiusi dzeno pagrindus, keliavo piligrimų keliu ir vakarėjant atėjo į kaimą. Ji paprašė prieglaudos nakčiai. Bet kaimo gyventojai jai užtrenkė duris. Jie, ko gero, buvo ortodoksai budistai ir negalėjo pas save priimti dzeno moterį, todėl išvijo ją iš kaimo.

Naktis buvo šalta, moteris liko alkana ir be prieglaudos. Ją priglaudė tik vyšnia pievoje.

Naktį buvo išties šalta, ji vis negalėjo užmigti... Tai buvo ir pavojinga – laukiniai žvėrys... Vidurnaktį ji pabudo, drebėdama nuo šalčio, ir pamatė: pavasariniame nakties danguje prasiskleidę vyšnios žiedai šypsosi miglotam mėnuliui.

Perpildyta širdimi, nugalėta grožio, ji atsikėlė ir nusilenkė į kaimo pusę: „Jų dėka aš likau be nakvynės, bet naktį, po žydinčia vyšnia ir miglotu mėnuliu, suradau pati save!“.

Labai nuoširdžiai ji dėkojo tiems žmonėms, kurie nepriėmė jos nakvoti; juk tada ji būtų miegojusi po paprastu stogu ir nebūtų pamačiusi šių vyšnios žiedų, nebūtų išgirdusi šio žiedų ir mėnulio šnabždesio, šios nakties tylos, tokios turiningos nakties tylos.

Ji nepyko, ji priėmė tai. Ne tik priėmė, ji sveikino tai. Ji jautėsi esanti dėkinga.

---------

Gyvenimas puikus, ir kiekvieną akimirką jis atneša tūkstantį ir vieną dovaną Jums. Bet Jūs taip užsiėmę, taip panirę į savo mintis ir savo proto norus, Jūs tokie pilni savų minčių, kad atstumiate visas tas dovanas.

Dievas ateina nuolat, o Jūs ir toliau atsisakinėjate.

Mielieji, priimkite viską, ką mums atneša gyvenimas, su dėkingumu.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Mes sužinome kuo esame ir kuo nesame, kai kam nors nepatinkame. Iš esmės tie, kiti, mums pasako, kad mes nuo jų skiriamės. Kad mes - ne jie. Kad mes kažkas atskiro, netinkančio tai situacijai, nepasirinkto, kitokio. Ne todėl, kad mes blogi, o todėl, kad mes turime tam tikrą formą. Skirtingą, nežiūrint visų panašumų. Netinkančią, nežiūrint visų galimybių. Unikalią.

Atsisakymas, nepasitenkinimas ar konfrontacija mums pasako apie mūsų ribas. Apie bortus, išdėliotus palei mūsų pasistatytą pasaulį, kurio viduje mes, o išorėje jau kažkas kitas. Žmonės, kuriems pasisekė ne visiems patikti, turi šansą greičiau pažinti save ir tapti aiškesniais sau.

Susitikimas su kito riba dažnai sustabdo, išblaivina, priverčia susimąstyti, pažadina išeities ir savo asmeninio kelio, kuris negali ir neturi kam nors visiškai patikti, išskyrus juo einantį, ieškojimui.“

 

Aglaja Datešidzė (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Aš turiu pilną indą laimės. Štai jis - mano rankose. Kiekvieną dieną, tiksliau - į dienos pabaigą, ant kokio nors popierėlio užrašau vieną laimingą akimirką. Ir įdedu į indą.

Ir viskas.

Užima 30 sekundžių.

Taip paprasta.

Visada yra kažkas, ką galima įdėti į indą. Net blogiausioje dienoje būna laimės akimirkų (na arba, blogiausiu atveju, mažiausiai blogo iš visko kas buvo blogiausia per visą dieną). Aš rašiau tuos raštelius apie dėkingumo ir džiaugsmo akimirkas laidotuvėse, ligoninėje, kai labai skaudėjo, kai išgyvenau netektį, pačiais sunkiausiais laikais. Tai galėjo būti nepažįstamojo gerumo gestas. Kava iš kieno nors rankų. Ta minutė, kai pavyksta nusispirti batus po ilgos dienos, bėgiojant su reikalais. Staiga nustojus lyti. Visada yra šviesos blyksnis. Įamžinkite jį. Įmeskite į indą. Išsaugokite visiems laikams.“

 

Elizabet Gilbert (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neišskiriamųjų sodas

 

Knyga yra sodas, kurį augina dviese.

Vienas sodininkas augina, puoselėja, tobulina tą sodą; kitas yra tas, kuris skina to sodo vaisius.

Net seniai numirus sodininkui, mes valgome tobulas apvalias formas iš senų vaismedžių sodo.

Kuo geresnė knyga, tuo abiejų sodininkų meistriškumas ir subtilumas didesnis ir gilesnis.

Didesnis jų abipusis džiaugsmas ir vis didėjanti draugystė, nors abu sodininkai dažniausiai niekada nesusitinka.

Knyga yra sodas, kurį augina du neišskiriamieji.

 

Alis Balbierius

***

Būti

 

Žmonės bijo b ū t i, todėl tiesiog gyvena.

B ū t i yra sunkiau nei gyventi; gyvenimas kartais teka pasroviui lyg upės vandenys.

B ū t i reikalauja tam tikros intensyvios įtampos, kai dvasia ir kūnas įsitempia it membrana ir pulsuoja kartu su pasaulio materialiais ir nematerialiais daiktais.

Kad nebūtų, žmonės lekia karjerų laiptais, nors visi ir visada krenta į tą patį karjeros tašką - mirtį.

Bijodami būti, jie užsidengia nuo pasaulio daiktais ir įpročiais, svaiginasi alkoholiu ir iliuzijomis, užsimerkia prieš melą ir užsidengia akis prieš tiesą, sukiša kūnus ir sielas į TV, kompiuterių ir mobiliųjų ekranus - kad tik nereikėtų b ū t i.

Nes b ū t i iš tiesų yra sunkiau, kartais net baisu, kai išvysti vandenyną klausimų, į kuriuos nėra ir niekad nebuvo atsakymų.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Grožis yra tai, ką jaučiame viduje

 

„Patikėkite, grožis – ne ilgi plaukai, lieknos kojos, įdegusi oda ir puikūs dantys.

Grožis – tai veidas to, kuris ką tik verkė ir staiga nusišypsojo.

Grožis – tai randas ant kelio, kuris liko nuo tų laikų, kai pargriuvai, būdamas mažas.

Grožis – tai ratilai po akimis, kai esi įsimylėjęs ir negali užmigti.

Grožis – tai veido, pažadinto žadintuvo skambučio, išraiška; tai nutekėjęs makiažas, kai maudaisi duše; tai kada šypsaisi iš pokšto, kurį tik tu tesupranti.

Grožis – tai laiko nupieštos raukšlės.

Grožis – tai yra tai, ką jaučiame viduje, ir tai, kaip nuo to keičiamės išorėje.

Grožis – tai visos žymės, kurias palieka gyvenimas; visos rakštys ir visi bučiniai, kuriuos saugo atmintis.“

 

Emma Watson (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kukli Verbų sekmadienio šakelė

 

„...Galbūt ne veltui pačios didžiausios krikščioniškos šventės savaip susietos su gamtos ciklu. Juk gamta, kaip ir žmogus – Dievo kūrinys, iš tos pačios žemės, iš to paties molio, iš Dievo dvasios, įkvėpusios kiekvieną grumstą, kiekvieną stiebelį...

...Verbų sekmadienis – diena, kai įžengusį į miestą Kristų gyventojai pasitiko linksmai mojuodami palmių šakelėmis, – sykiu ir linksma, ir liūdna, nes Karaliaus laukia ne tik šlovė ir garbė, bet ir kančia. Todėl Verbų sekmadienio kvapas dar nepanėši į tikro pavasario kvapą – jo vėjas dvelkteli mirtos ir kipariso kartumu. Galbūt todėl tokia tikra šio sekmadienio verba – paprasta kadagio šakelė, kartais prie jos dar priglunda blindė ar karklas, savo pūkuotais pumpurais bandydamas sušvelninti aštrius kadagio spyglius...

...Po ilgos ir sniegingos žiemos jau išsiilgome pavasario. Prabudimo iš miego. Iš sapno. Iš neveiklumo – ir priverstinio, ir to, kurį patys kartais susikuriame. Nes mums kartais atrodo, kad iš nevilties nėra išėjimo, kad džiaugsmas skirtas ne mums. Kad Dievo duotas gyvenimas – ne dovana, o našta. Tačiau Kristus gerokai palengvino šią naštą. Suteikė mūsų naštai prasmės. Pavasaris kvepia ne vien kiparisų – amžino miego medžių – kartumu. Plūsteli gaivalingas bundančios žemės kvapas.

Verbų sekmadienis praneša mums žinią apie Prisikėlimą, apie galingą amžinojo gyvenimo viltį.“

 

(teksto autorius Rapolas Svirbelis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Narvas. Jame 5 beždžionės. Prie lubų pririštas bananų ryšulys. Po juo - kopėčios.

Išalkusi, viena beždžionių priėjo prie kopėčių, aiškiai nusiteikusi pasiekti bananą.

Kai tik ji paliečia kopėčias, jūs atsukate čiaupą ir su žarna VISAS beždžiones apipilate labai šaltu vandeniu.

Praeina nedaug laiko ir kita beždžionė bando paskanauti bananų. Tie patys jūsų veiksmai.

Trečioji beždžionė, pamišusi iš alkio, bando pasiekti bananą, bet likusios griebia ją, nenorėdamos šalto dušo.

O dabar išimkite vieną beždžionę iš narvo ir pakeiskite ją nauja. Jinai tuoj pat, pastebėjusi bananus, bando juos pasiekti. Jos siaubui, ji pamato piktus kitų beždžionių, puolančių ją, snukius. Po trečio bandymo ji suprato, kad pasiekti bananus jai nepavyks.

Dabar iš narvo išimkite dar vieną iš pirmųjų 5 beždžionių ir ten įleiskite naują. Kai tik ji pabandė pasiekti bananus, visos beždžionės draugiškai puolė ją, tuo pačiu ir ta, kurią pakeitė pirmą (netgi su entuziazmu).

Ir taip, palaipsniui keisdami visas beždžiones, jūs pasieksite situaciją, kai narve bus 5 beždžionės, kurių niekas vandeniu neapipylė, bet kurios niekam neleis pasiekti bananus.

Kodėl?

Jei galėtų, beždžionės atsakytų: todėl, kad taip priimta, visada taip darome...

--------------------

Ar tai nieko neprimena?

 

Gordon R. Stephenson (istorija, sukurta remiantis tikrais tyrimais, atliktais 1967 m. - vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra tiktai srautas. Gyvenimo srautas.

Visos praktikos ir meditacijos reikalingos tiktai įėjimui į jį, niekam kitam. Kai tu sraute, būtinumas

kažko dar - atkrinta. Jame nėra baimių ir abejonių, tik judėjimas pirmyn. Nereikia specialiai užsiimti savęs tobulinimu ir kitokiais dalykais, eiti pas psichologus.

Viskas ateina savaime, gyvenimo srautas pats savo burėmis neša tave.

Tiesiog pabundi iš ryto ir eini paskui pirmą gyvenimo signalą. Paskui antras, trečias - ir tu jau skrendi ant bangos. Ir daug ką veiki, ir jauti, ir negalvoji apie tai, kaip atrodai proceso metu ir ką apie tave pagalvos kiti. Tiesiog imi ir darai. Nes negali nedaryti.

Tu jau ant bangos, ant pačios keteros.

Kristi visada skausminga, ypač jei pirmuoju šuoliu jau pasieki dugną. Bet visada galima pakilti, užtepti žaizdas ir mėlynes briliantine žaluma ir vėl lėkti į priekį. Nes to vėjo ir laisvės dvasios, kuriuos kažkada pajutai ant bangos, jau neįmanoma pamiršti. Ir siela veržiasi prie jos, vėl ir vėl.

Šok, gyvenime, su tuo, su kuriuo šokasi!

 

Mata Primak (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paukščio atsakymas

 

Seniai tai buvo. Tankaus miško pakraštyje gyveno senas Girinis. Kiekvieną dieną jis apeidavo miško valdas, surinkdamas sužeistus žvėris ir paukščius, kad parsinešęs namo juos išgydytų, o paskui vėl atneštų į mišką. Kartą, labai šaltą žiemos dieną, žmogus aptiko nuo šalčio ir alkio mirštantį paukštį. Paėmė jį, parsinešė namo, sušildė, pamaitino. Ir paliko pas save iki pavasario. Kai atšilo oras, išnešė paukštį į kiemą, kad paleistų. Staiga paukštis prabilo:

- Tu man buvai toks geras, prašyk ko nori, išpildysiu bet kokį norą.

Iš netikėtumo ir nustebimo Girinis nežinojo ko panorėti, todėl paprašė trupučio laiko pagalvoti. Pagalvojęs tarė:

- Aš jau labai senas, man nieko nebereikia. Bet yra vienas klausimas, į kurį norėčiau gauti atsakymą.

- Klausk, atsakysiu, - tarstelėjo paukštis.

- Daugelį metų, matydamas sužeistų paukščių ir žvėrių kančias, klausiau Dievo, kodėl jis nesutveria kažko, kas juos nuo to išvaduotų. Tai ir yra tas klausimas, atsakymas į kurį man dabar reikalingas.

- Viskas sutverta, - pasakė paukštis, - keista, kad tu to nesupratai.

- Ką aš turėjau suprasti? – suglumo senukas.

- Žmonės keisti tvariniai, juos kankina klausimai, atsakymais į kuriuos yra jie patys, - atsakė paukštis ir nuskrido.

 

Amu Mom (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Irgi apie meilę

 

Aš su tavimi turiu gyvenimą.

 

Aš tau turiu (manai, meilę? ne)

dramblį.

Su didelėmis ausimis, drąsų, nelabai vikrų, bet jau tikrai su pačia didžiausia širdimi. Dramblį, kuris visada šalia, nesitraukia nė per žingsnį (netgi prie šviesoforo) ir nulenkia galvą tik prieš tavo vardą.

 

Aš tau turiu (manai, kad švelnumą? ne)

vyšnios žiedlapius.

Aš noriu apiberti jais tave nuo kojų iki gražių tavo plaukų galiukų, paskui – bučiuoti kiekvieną ląstelę, kurią jie palietė, o po to – padaryti tau karūną iš žydinčių vyšnių ir migdolų šakelių.

 

Aš turiu tau (manai, kad susižavėjimą? ne)

jūrą.

Bangos galingos, užlieja virš galvos. Aš springstu nuo tavo buvimo pojūčio: kvėpavimas silpsta, žodžiai pasimiršta pusiaukelėje, ir aš pats pamirštu, kur ruošiausi eiti. Dabar tavo balsas – vienintelis orientyras.

 

Aš turiu iš tavęs (manai, šypseną? ne)

jonvabalius.

Jie dabar gyvena mano bute, nakvoja mano kišenėse, bučiuoja mano blakstienas – aš nuo jų irgi švyčiu. Jie šviečiantys ir nedrąsūs, matosi, kad tu juos auginai. Nesuprantu, kaip tu man juos pamėtėji.

 

Aš turiu iš tavęs (manai, įkvėpimą? ne)

muziką.

Aš rašau ją dieną, rašau naktimis. Rašau, kol kiti užsiėmę savo suaugusiųjų buitiniais reikalais. Man tik tiek ir tereikia - suprasti, kaip kibirkščiuojantį tavo juoko skambesį paversti į muziką. Visi mano rūpesčiai dabar apie tai.

 

Aš su tavimi turiu (vis dar manai, kad meilę? ne)

gyvenimą.

Aš tampu labiau suaugusiu, sąžiningesniu, švaresniu. Tarsi įgaunu gebėjimą kvėpuoti, regėti, liesti, girdėti. Tarsi tiktai dabar pradedu iš tikrųjų jausti viską aplink, netgi širdies dūžius.

 

Aš dar nežinau, kaip su visu tuo gyvenama.

Aš jau neprisimenu, kaip gyvenau be to.“

 

Autorius: Kitnespi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pamokanti istorija apie tai, kaip svarbu nesigėdyti užduoti klausimus.

 

Pagavo Drakonas miške Vilką, sako jam:

- Žiūrėk, užsirašau: „Vilkas, pilkas, vienas vienetas“. Šiandien ateisi pas mane pietums, aš tave suėsiu. Supratai?

- Supratau.

- Klausimų turi?

- Ne.

Nusliūkino Vilkas nusiminęs.

Eina toliau Drakonas per mišką. Pagavo Lapę.

- Žiūrėk, Rudoji, užsirašau: „Lapė, ruda, uodeguota, vienas vienetas“. Šiandien ateisi pas mane vakarienei, aš tave suėsiu. Supratai?

- Supratau.

- Klausimų turi?

- Ne.

Nuėjo Lapė visa susigūžusi.

O Drakonas eina toliau. Pagavo Zuikį, sako:

- Žiūrėk, Žvairy, užsirašau: „Zuikis, pilkas, ausys ilgos, vienas vienetas“. Rytoj ateisi pas mane pusryčiams, aš tave suėsiu. Supratai?

- Supratau.

- Klausimų turi?

- Turiu.

- Klausk!

- O galima neateiti?

- Galima. Iš-brau-kiu!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MOTINOS ŠIRDIS

   Motinos širdies meilei aprašyti net ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai per menki – jie bejėgiai išreikšti begalinį ilgesį, nerimą dėl savo vaiko, žodžiais neapsakomą meilę, kuriai pasaulyje nėra svertų ir matų.    

   Netyčiom prisimenu girdėtą legendą apie Motinos Širdį: „Išplėšė vaikas Motinos širdį iš krūtinės ir bėgo sau laimingas. Tačiau pasipainiojus po kojom akmeniui, parkrito skaudžiai užsigaudamas. „Ar neužsigavai, vaikeli? Ar tau neskauda“ – paklausė kraujuojanti Motinos širdis.“

   Ar reikia dar didesnio mato įvertinti begalinę Motinos meilę?

MOTINOS AKYS

   Visur jos tave lydės: matys kieme, kai žaidi su kaimynų vaikais, akylai sergės, kai plaukiodamas ežere nusiiri tolėliau nuo kranto, su viltimi žvelgs, ar pasisveikinsi su praeinančiu kaimynu, su meile stebės, kiek tu paaugai, su džiaugsmu seks tavo sėkmės rezultatus. Jos stengsis įžvelgti net menkiausius nerimo ar nevilties šešėlius, šmėstelėjusius tavo veidu.

   Visada jos tave lydės: rytą, kai eisi į mokyklą, dieną, kai su draugais ruošiesi pasivaikščioti, vakarop, kai lauks grįžtančio, ir net naktį, kai Mėnulis, suskaičiavęs visas žvaigždeles, ramiai pasiruoš nakties miegui – motinos akys dar ilgai budės, nors ir bus girdėti tylus ir ramus tavo alsavimas.

MOTINOS RANKOS

   Jos stebuklingos: vos prisilietus prie skaudamos vietos – mažėja skausmas, paglosčius galvą – suteikiama viltis, pasitikėjimas, skaidrėja nuotaika.

   Nesvarbu, kokios jos – rūpestingai išpuoselėtos, brangiausiais kremais tepamos ar sugrubusios, suskirdusios nuo sunkaus darbo, išvagotos begale raukšlyčių ir raukšlelių, tačiau kiekvienam vaikui jos pačios brangiausios – lengviausios, švelniausios.

  Tik Motinos rankoms suteikta ypatingai šventa galia – jos laimina.

MOTINOS ŽODŽIAI

   Ir vėl sakys... Ir vėl mokys.. Ir vėl... galvodavome tada, kai jautėmės kažkuo nusikaltę, prasižengę Mamai, žinodami, kad padarėme kažką ne taip, kaip buvo sakiusi ar liepusi. Ir tik vėliau suprasta, kodėl nevalia valgyti žalių vaisių, kodėl verta grybauti, kodėl nereikia gailėti gero žodžio kieme besiilsinčiai senolei, kodėl būtina pasidžiaugti net papurgalviu kaimynų neklaužada.

   Kol buvome vaikai, niekada neskaičiavome pasakytų Motinos žodžių – meilės, gerumo, tiesos, vilties, pamokymų, patarimų. Ne paslaptis, juk dažnai jie praslysdavo pro ausis, net nepalietę jų būgnelių savo virpesiu.

   Ir kaip keista, kai praėjus keleriems metams, gal net dešimtims – jie pasiveja tave: žalių smilgų ošimu antrina, aidu atkartoja, katpėdėlių žiedais nušlama tavo Motinos žodžius – gal net ne garsinę jų formą, bet minties svarbą. Ir tik tada supranti, kad nebuvo veltui ištartų žodžių – visi Motinos žodžiai turėjo be galo didelę reikšmę – jie buvo pasakyti su šventa meile. Ir nebesvarbu, KADA... Svarbu, kad Motinos žodžiai tikrai bus išgirsti.

 

Iš knygos

Giedrė Mičiūnienė „Širdies žodžiai“

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką noriu pasakyti mamai:

 

„Brangioji mama,

    žinai, dabar, sėdėdama kambaryje, kurį tu sutvarkei, rinkdamasi ką apsirengti iš rūbų, kuriuos tu išlyginai, ir galvodama apie tai, ką tokio suvalgius iš to, ką pagaminai, aš supratau: kas per gyvenimas be tavęs? Daugelis motinas priima kaip duotybę, o aš daugiau nebenoriu. Aš nenoriu galvoti, kad taip bus visada ir nenoriu tavęs skaudinti. Nes tu esi ta, kuri to nenusipelnė. O žinai, ko tu nusipelnei? Išeik į kiemą. Pakelk galvą. Matai žvaigždes? Jos visos tavo, mama.

   Šie metai tau buvo sudėtingi. Tarp kitko, kaip ir visi kiti, tiesa? Žmogui, kuris prisiima atsakomybę iškart už kelis žmones, niekada nebūna lengva. Bet žinai ką? Tu su tuo susitvarkai puikiai. Aš tiesiog noriu, kad tu žinotum: bet kuriuo momentu, kai pajusi, kad svyra rankos, atmink, kad tavo šeima šalia. Atmink, kad tu - pati svarbiausia mūsų gyvenimo dalis. Ir mes labai stipriai mylime tave, mama.

  Žinai, kartais būna akimirkų, kai man atrodo, tarsi tu kažką darai ne taip. Tarsi viską darai prieš mane. Lyg visai manęs nemylėtum. Bet aš kvaila maža mergiūkštė, kuri dar ne visai suvokė kai kurias šio gyvenimo subtilybes. Tačiau dabar suprantu, kad tu mane myli, tarsi būčiau pats gyvenimas. Tarsi būčiau oras. Ir aš žinau, kad kartais nesu to verta, kad kartais mano poelgiai išveda tave iš kantrybės. Bet tai aš. Aš neatsiprašinėsiu už save, bet aš mylėsiu tave, gerai? Taip, aš mažai apie tai kalbu, nes jau nebesu ta maža mergaitė, kuri ateina pas tave vakarais ir atsigula tau ant kelių, kad glostytum jai plaukus. Aš nebe ta, kuri pintų tau vainikus iš pienių. Bet aš visada būsiu tavo mergaitė.

Tu turi žinoti, kad mano širdis visada plaka dėl tavęs.

Aš pažadu.“

 

(autorė nežinoma, tekstas iš interneto - vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaka apie Žvaigždelę

 

- Kas toje planetoje tokio ypatingo, kuo jinai skiriasi nuo kitų planetų? Kokį jausmą aš patiriu, žiūrėdama į ją? - paklausė maža Žvaigždelė senos ir išmintingos Žvaigždės.

- Ši planeta – Visatos Širdis. Ji – neįkainojamas nesuskaičiuojamų brangenybių lobis, tai milžiniškas pasakiškas pasaulis, pilnas stebuklų ir magijos. Visi daiktai ir formos tame pasaulyje pradžioje egzistuoja garso, vibracijos pavidalu. Ir kiekvienai esybei – savas garsas. Garsai kuria stebuklus. Yra garsų, kurie gydo, valo, suteikia jėgų. Tai stebuklingoji poezija, sukurta Žemės sielų. Bet pats didžiausias šios planetos stebuklas – Meilė.

- Kas tai yra – stebuklingoji Meilė?

- Meilė – širdžių daina, kurianti tikrą stebuklą. Viskas, ką matai – išausta Meilės melodijos. Ji – yra tai, kas suteikia viskam gyvenimą.

- Reiškia, šioje planetoje kiekvienoje širdyje gyvena stebuklas, suteikiantis gyvybę mums visoms?

- Taip, Žvaigždele...

... Dabar Žvaigždelė suprato, kad jausmas, kurį ji jautė žiūrėdama į Žemę – tai gyvybę teikianti šiluma, pagimdyta melodijos, sklindančios iš pačios Visatos širdies.

 

Amu Mom (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Kažkokia keista pasaka“, - galvojo Raudonkepuraitė, užsisvajojusi kramtydama pyragėlius, kuriais ją pavaišino Vilkas.

- Tu mane specialiai nori atšerti, kad paskui suėstum?

-  Ką ten tave ėsi? - liūdnai atsiduso Vilkas. - Aš tiesiog noriu tave išmokyti PRIIMTI... nes tu visą laiką: atiduoti, atiduoti... Tu štai, nesiklausai, ką tau sakau, ginčijiesi su manimi, spyriojiesi... O juk moteris net fiziologiškai taip sutverta, kad PRIIMTŲ..., - kalbėjo Vilkas, supildamas Raudonkepuraitei į burną visą saują prinokusių kvapnių miško uogų.

Raudonkepuraitei labai norėjosi priešintis. Pasakyti, kad iš nieko jai nieko nereikia. Ir iš viso... Bet burna buvo prikimšta uogų ir prieštarauti nepavyko.

- Tavo per daug didelė Širdis, Raudonkepuraite. Ir tu visą laiką sieki iš jos kam nors ką nors atiduoti. O tu paprasčiausiai atsigulk į šią minkštą žolę ir priimk į Širdį viską, kas ateis. Paukštį, skraidantį danguje. Žiogelį, kuris gyvena savo vasarą. Ir vasarą, kuri gyvena žiogelį...

- Ir netgi tave? - mieguistai sumurmėjo Raudonkepuraitė, užsnūsdama minkštoje žolėje.

- Ir ypač mane, - sutiko Vilkas, padėdamas jai po galva savo pūkuotą uodegą.

Rytą, išlaipinęs Raudonkepuraitę prie pat senelės durų, Vilkas vis dar bandė nepastebimai įmesti į kepuraitės pintinę uogų ir riešutų. Raudonkepuraitė, kaip įpratusi, spyriojosi ir atsisakinėjo, Vilkas tiktai lingavo galva...

Senelė, stovėdama prieangy, Raudonkepuraitei už nugaros, ir  žvelgdama įkandin tolstančiam Vilkui, ištarė: „Nė vienas tvarinys tau ne priešas, nė vienas tvarinys tau ne draugas, bet kiekvienas tvarinys tau didis Mokytojas“...


Alsu Beloglazova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neišklysk iš savojo kelio

 

- Kodėl tu neini pasirinktu keliu? - paklausė mokytojas savo mokinio.

- Todėl, kad nežinau, kaip iš jo neišklysti. Gal jūs žinote kokią paslaptį?

- Žinau. Ir su malonumu pasidalinsiu su tavimi. Tokios paslaptys dvi. Pirmoji vadinasi aplinkos paslaptimi. Jei aplink vyksta tai, ką tu gerai pažįsti, nuspėji, prognozuoji, jei viskas aplink tau pažįstama, reiškia, tu pasukai iš kelio. Kelias visada pilnas naujų atradimų. Jis neatpažįstamas, nenuspėjamas. Jeigu tu eini, tiksliai žinodamas savo sekantį žingsnį, tai tikrai eini ratais. Visa, kas pažįstama, turi likti už nugaros, o jeigu visa tai yra aplink, reiškia tu stovi vietoje.

Antroji paslaptis - tikrojo kelio pasirinkimas. Jei eini teisingu keliu, tai nuolat save papildai. Jei iš jo išklydai - eikvoji save. Jei kelias atima tavo jėgas, išsekina kūną ir sielą, tai savęs švaistymas. Tarp kitko, siurbti gyvybinius syvus gali ne tik nelaimės, bet ir malonumai. Tuštybė, gyrimasis, išdidumas - tavo priešai kelyje. Jei sunkumai tik grūdina, jei norisi žengti kitą žingsnį, tu save papildai. O tai reiškia, eini teisingu keliu.

- O kaip suprasti, papildau save ar eikvoju, jeigu viskas gyvenime stabilu ir vienoda?

- Tai labai paprasta. Jeigu jauti, kad laiką leidi tuščiai, sustok, apsidairyk ir grįžk į teisingą kelią!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tėvas
 

„Dangaus kalnais Tavo upė teka, dangaus. O aš brendu jos vandeniu.

Sėdi ant debesio krašto, leisdamas vėjui kedenti baltas savo plaukų plunksnas. Šiltas šypsnys mirguliuoja vandens veidrodėliuose – upė teka toliau.

Žinau, Tau smalsu, ar ji, švytuliuodama saulėje ir vis užbėgdama į priekį, tebevilioja mane žaisti?

Brendu tolyn, vis atsigręždama atgal, vis pasitikrindama, ar tebesi?

Nebijok, šnabžda mūsų nušienauta pradalgė, šlamendama pavymui, vilkdama pakrante kvapnius atminimų barstalus… Nebijok… TAI nesibaigs. Tikiu, sakau… aš tikiu!.. Jaučiu, kaip jos kvapai užspaudžia gerklę…

Paukštis, sklęsdamas vandens paviršiumi, tekšteli purslais, ir aš suprantu Tavo ženklą…

Gera žinoti: kiek benueičiau, Tavęs niekada neprarasiu.“

 

Genovaitė Žibikienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalno šeimininkas

 

- O, kokia puiki vieta! – sušuko žmogus, pamatęs aukštą kalną ir nuo jo į pievas bėgantį upelį. – Tai geriausia, ką esu matęs žemėje. Aš čia gyvensiu!

Jis pasistatė namą, jaukų ir šiltą, su dideliais langais į grožį, apie kurį galėjo tik svajoti. Dabar jis tapo kalno Šeimininku.

Jis nubusdavo rytais ir matė tai, kuo žavėjosi. Guldavosi miegoti, žvelgdamas vis pro tą patį langą. Taip tęsėsi (o kartais bėgo) laikas. Niekas nesikeitė, tik po dienos ateidavo naktis, po vasaros – žiema.

- O, kaip man tai atsibodo! – kartą sušuko grožio Šeimininkas.

Tuo metu iš už kalno išėjo keliautojas. Jie išsikalbėjo. Tas liko nakvynei. Naktis ilga – užteko laiko išgirsti ir suprasti vienam kitą. Kalbėjosi apie tai, apie ką byloja siela: apie keliones ir įvairias nuostabias vietas, apie tolimus ir artimus žmones, apie draugus ir moteris, apie didelę ir gražią meilę, apie jaunus ir senus. Dar daug apie ką kalbėjosi – taip būna, kai susitinka artimi žmonės arba kai gimsta draugystė.

Rytą keliautojas ėmė ruoštis į kelią. Atsisveikindamas jis išklausė Šeimininko linkėjimų žodžius, na ir pats pasakė:

- Daug matau, daug girdžiu, daug sutikau žmonių ir supratau, kad iš tiesų gražu gali būti tik tai, ko žmogus negali turėti. Gi jeigu žmogus pasiekia tai, apie ką svajojo, tai jis turi įdėti daug pastangų, kad nenužudytų savo svajonės, o ją išaukštintų. Pasodink savo kalno šlaite skanių vynuogių. Upelyje įveisk sidabrinių upėtakių. Paleisk į pievą ganytis gražių gyvulių. Namuose ir tavo darbuose tegu tau padeda mylima moteris, o viskas aplink tegu prisipildo vaikų balsų. Tu iš naujo pamatysi, koks nuostabus tas žemės kampelis, kuris tave padarė savo Šeimininku. Aš tau to linkiu, mano drauge! – pasakė jis ir dingo, tarsi ištirpo amžinybėje...

 

Sakmė iš interneto (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ši istorija apie vieną šeimą, kurioje buvo tėvas, mama ir sūnus. Mirus tėvui, sūnus nusprendė motiną apgyvendinti prieglaudoje. To priežastimi (jo žodžiais) buvo laiko ir kantrybės trūkumas. Motiną prieglaudoje sūnus retkarčiais aplankydavo.

Kartą jam paskambino ir pasakė, kad mama jau labai serga ir miršta. Nusiminęs sūnus atlėkė į prieglaudą. Jis bandė sužinoti, ar gali dėl jos ką nors padaryti. Į tai mama jam atsakė:

- Aš noriu, kad prieglaudoje įrengtum ventiliatorius, nes jų čia nėra. Be to, nupirk naujus šaldytuvus, kad nesugestų maistas. Labai dažnai per šiuos metus ėjau miegoti nieko nevalgiusi.

Šie prašymai labai nustebino sūnų, tad jis mamos paklausė, kodėl jinai taip ilgai laukė ir jam nieko nesakė. Motina pažiūrėjo į sūnų ir liūdnai atsakė:

- Sūneli, aš galėjau priprasti prie alkio ir karščio. Tai ne taip baisu. Ko aš tikrai bijau, tai to, kad prie to nepriprasi tu, kai tavo vaikai tave atiduos į vietą, panašią į šią...

----------------

Mylėkime ir vertinkime savo artimuosius.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mergina pažinčių portale ieškojo turtingo vyro.

Ji parašė taip: „Nesiruošiu meluoti, kodėl aš čia. Šiais metais man sukaks 25 metai. Aš labai patraukli. Turiu gerą skonį ir stiliaus pojūtį. Noriu ištekėti už vaikino, kuris uždirba per 500 tūkstančių dolerių per metus. Jums gali pasirodyti, kad esu savanaudė. Tačiau ne. Taip nėra. Kad būtų aiškiau: Niujorke tas, kuris per metus uždirba milijoną dolerių, laikomas vidutinės klasės atstovu. O aš nenoriu būti elgeta.

Mano sąlygos nėra tokios jau neišpildomos. Ar yra kas nors portale, kurio metinės pajamos – 500 tūkstančių dolerių? Ar jūs visi vedę? Dar klausimėlis: ką man reikia padaryti, kad ištekėčiau už tokio turtuolio, kaip jūs?

Visi, su kuriais anksčiau susitikinėjau, neuždirbo daugiau nei 250 tūkstančių per metus. Taigi, atrodo, kad tai mano lubos. Gal galėtumėte atsakyti į kelis mane dominančius klausimus? Pavyzdžiui:

1. Kur jūs – turtingi viengungiai – įprastai renkatės? Prašyčiau parašyti kokie jūsų mėgstamiausi barai, restoranai, sporto salės, būtų gerai su adresais.  

2. Į kokio amžiaus vyrus man geriausia orientuotis?

3. Kodėl dauguma turtingų vyrų žmonų – tokios kvailutės?

4. Iš kus jūs žinote, kas jums tinka į žmonas, o kas – tik į drauges? Draugės vaidmuo manęs nelabai domina, labiau - būsimos žmonos.

Labai lauksiu jūsų atsakymo.

         Jūsų gražuoliukė.“

------------------------------------------------

Vieno stambiausių JAV bankų generalinis direktorius jai atsakė:

„Gerbiamoji gražuoliuke!

Susidomėjęs perskaičiau jūsų skelbimą portale. Spėju, kad daugumai merginų rūpi tas pats. Leiskite man išanalizuoti jūsų padėtį investavimo atžvilgiu.

Mano metinės pajamos viršija 500 tūkstančių dolerių. Būtent tai, ko ieškote. Todėl, esu įsitikinęs, kad nešvaistau laiko veltui. Kaip verslininkas galiu pasakyti, kad jus vesti – nevykęs sprendimas. Viskas paprasta. Leiskite paaiškinti, kodėl.

Tai, ką bandote padaryti, - „grožio“ mainai į „pinigus“, tai yra, subjektas A siūlo grožį, o subjektas B už ją moka. Rodos, jokios apgaulės.

Nežiūrint to, didelė problema tame, kad jūsų grožis nuvys, o mano pinigai, dėl suprantamų priežasčių, nedings. Ateityje mano pelnas greičiausiai didės, skirtingai nei jūsų grožis.

Kalbant ekonominiais terminais, mes – du aktyvai. Mano vertė augs, jūsų – kris. Ir ne šiaip, o geometrine progresija.

Įsivaizduokite, kad santykiai su jumis – prekybinis sandėris. Kaip bet kokia prekyba Volstryte, jis turi savo poziciją. Jei jūsų, kaip aktyvo, rinkos kaina nukrito, mes jį parduosime. Ir toliau valdyti tokį aktyvą – tiesiog beprasmiška. Tas pats su santuoka, kurios jūs taip siekiate. Kad ir kaip žiauriai skamba, bet optimaliausias sprendimas dėl aktyvų, kurie greit ir skubotai nuvertėja, - tai juos parduoti arba išnuomoti.

Bet kuris vyras, uždirbantis virš 500 tūkstančių dolerių per metus, apriori negali būti kvailas. Žinoma, tokie kaip aš, tiktai susitikinės su jumis, bet niekada neves.

Mano patarimas jums – nutraukite tokias paieškas. Geriau ieškokite būdų praturtėti pačiai ir savarankiškai užsidirbti tiek pinigų per metus. Tada ir šansai susirasti turtingą kvailį išaugs.

Tikiuosi, mano atsakymas jums bus naudingas.“

---------------------------------------------------------------

Tikra tiesa. Tikrasis grožis – ne margas spalvotas įpakavimas, o tai, kas slypi giliai viduje. Tai, kas nenuvys niekada – nei rytoj, nei po 50 metų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„...Dažnai ieškome kokio nors gero žmogaus, kad išsakytume jam savo problemas, slapta tikėdamiesi, kad jis nuims naštą nuo mūsų sielos ir išlaisvins ją nuo kankinančios vienatvės. Kaip dažnai laikinas palengvėjimas pasikeičia į dar sunkesnę būseną, kai po tokio susitikimo vėl liekame vieni.

Bet būna, kad sutinkame ypatingą žmogų, kuris sako kažką neįprasto: „Nebėk, pabūk tyloje ir ramybėje. Įdėmiai įsiklausyk į tai, kas siaučia tavo sieloje. Atsakymai į tavo klausimus slypi giliai tavo paties širdyje“...

Tikruoju dvasiniu vadovu bus tas, kuris vietoj patarimų - ką daryti ar pas ką eiti - padės mums pasilikti vienumoje su pačiu savimi ir įeiti į savąją širdį. Jis leis mums suprasti, kad nėra prasmės lieti apgailėtinas vandens sroves į išdžiūvusią sielos dirvą, kad reikia nusileisti giliau - po savo skundų ir dejonių šarvu, kur mūsų laukia gyvybės teikiantis šaltinis...“

 

Henris Nuvenas (Henri J. M. Nouwen) - vertimas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šventas nuovargis

 

Tavo nuovargis turi vertę! Neskubėk ištaisyti arba atstumti jį, nes nuovargis turi daug informacijos, netgi terapijos.

Tu nukeliavai ilgą kelionę nuo žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau su juo nekovok.

Nėra nieko gėdingo tame, kad prisipažinsi, jog negali eiti toliau. Netgi labai stipriems žmonėms reikia poilsio.

Didelei kelionei, kuri atsiveria priekyje. Ir tau prireiks visų tavo resursų.

Eik, atsisėsk prie Būties ugnies. Tegu kūnas atsipalaiduoja ir panyra į tylą. Pamiršk apie vakarykščią dieną, apie kelionę, ir paskęsk šioje vakaro šilumoje.

Kiekvienas didis nuotykis minta širdies ramybe.

Tavo nuovargis puikus, drauge, ir jis turi išgydančią jėgą... tik išgirsk tai...

 

Džeff Foster

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Firmos vadovas ir programuotoja

 

Žmogus, skrendantis oro balionu, pastebėjo, jog paklydo. Jis nusileido kiek žemiau ir pamatė ant žemės moterį. Nusileidęs dar truputį žemiau, jis kreipėsi į ją:

- Atleiskite, ar negalėtumėte padėti? Aš prieš valandą susitariau susitikti su draugu, bet nežinau, kur šiuo metu esu.

- Jūs esate oro balione, 30 pėdų aukštyje nuo žemės paviršiaus, tarp 40 ir 41 laipsnio šiaurės platumos ir tarp 59 ir 60 laipsnio vakarų ilgumos, - atsakė moteris.

- Jūs tikriausiai programuotoja?

- Taip, o kaip jūs supratote?

- Jūs man davėte absoliučiai tikslų atsakymą, bet aš visiškai neįsivaizduoju, ką veikti su ta informacija, ir vis dar esu pasiklydęs. Atvirai kalbant, jūs man visiškai niekuo nepadėjote.

- O jūs turbūt firmos vadovas?

- Taip. O jūs kaip supratote?

- Jūs nežinote, kur esate ir kur link judate. Pakilote jūs ten, dėka oro. Jūs davėte pažadą ir neturite supratimo, kaip jį įvykdyti, jūs laukiate, kad žmonės, kurie yra žemiau už jus, išspręs jūsų problemas. Ir, pagaliau, dabar jūs esate toje pačioje padėtyje, kurioje buvote iki susitikimo su manimi, bet kažkodėl dabar dėl to kalta aš.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išdidus Elnias

 

Vienas jaunas Elnias turėjo didelius ir gražius ragus, kuriais labai didžiavosi. Na niekas neturėjo tokių puikių ragų!

Netoli jo ganėsi laukinės ožkos, kurių rageliai buvo tokie maži ir kreivi, kad jis tik juokėsi iš jų. O kai susitikdavo laukinius šernus, kurie iš viso neturėjo ragų, o tik kreivas iltis, jis paniekinančiai prunkštė ir nusisukdavo nuo jų. Juk jis turėjo kuo didžiuotis!

Viskas jo gyvenime būtų buvę nuostabu, jeigu ne kojos. Jam atrodė, kad jos labai negražios, plonos ir kreivos. Jis niekam apie tai nesakė, bet dėl šito labai kentėjo ir pergyveno.

Ir štai, kartą miške kilo gaisras. Visi laukiniai žvėrys iš baimės puolė bėgti. Ir tą akimirką Elnias įvertino savo tvirtas kojas. Jos nešė jį greičiau už vėją. Jis aplenkė visus šernus ir antilopes, ir tikrai būtų išsigelbėjęs nuo ugnies, jeigu ne jo šakoti platūs ragai. Jie įstrigo miško sąžalynuose.

Pro šalį lėkė laukiniai žvėrys. Ugnis artėjo. Ir tą akimirką Elnias pirmą kartą suvokė, kokios puikios jo kojos, ir kokie nevykę ragai, - jo pasididžiavimo objektas!

 

(internetas, vertimas)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 7 valandos 58 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Diena 177 - Gyvenk...

Gyvenk.
Šiandien, o ne tuomet, kai bus ištaisytos visos klaidos, tvarkingai surikiuotos knygos, nuvalytos nuo gėlių lapelių dulkės, į lentynas suguldyti švarūs skalbiniai...

Sustok.
Gal tik tam, kad išgertum puodelį arbatos ar parašytum laišką (sau?). Ramiai. Be kas minutę tikrinamos elektroninio pašto dėžutės ir iš rankų nepaleidžiamo telefono.

Būk.
Juk nė nežinai, ar būsi po metų. Ar rytoj. Nieko nežinai. Gal nebus tavo mamos. Tėčio. Vaiko. Mylimojo. Brolio. Draugės. Tavęs. Manęs...

Gyvenk.
Be atidėliojimų. „Kai..." niekuomet nesibaigs. Juk nesibaigė iki šiol! Kodėl rytoj turėtų būti kitaip?

Pati.
Uždarai save į amžiną voverės ratą be išėjimo. Išleisk save. Gana bėgti. Sustok.

Nelauk.
Kol netektis ar sukrėtimas sudaužys stropiai saugomą įprastą paveikslą. Tau to reikia? Man to reikia?

Spausk.
Stop mygtuką. Pati.

Einam?
Gerti arbatos. Tu ir aš.

Žiūrėsim.
Į akis. Ne į telefonų ekranus. Nesvarbu: kalbėsim, tylėsim... Drauge. Ne su išmaniaisiais. Su greta esančiais.

Tyla?
Ji tarp mūsų gyva. Kai mes gyvi ir tikri. Kai čia, ne ten, ne kažkada.

Dabar.
Mūsų laikas. Tavo laikas. Mano laikas. Arbatai. Knygai. Maldai. Atvirukui. Žodžiams. Juokui. Gyvenimui!

Susitinkam? <3

/Lo Rytė/

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Svarbios knygos

 

- O kokias knygas į negyvenamą salą pasiimtumei tu? Aš tai imčiau Prustą, Blanšo, Markesą ir Bodlerą.

- Aš pasiimčiau knygų apie žemės ūkį, botanikos atlasą ir medicinos žinyną. O tu numirsi...

*

Gražuolė

 

Gydytojas ateina pas sergantį vaiką. Mato - jo mažoji sesutė bėgioja po kambarį basa.

- Nagi, gražuole, apsiauk šlepetes, o tai dar susirgsi.

Išėjus gydytojui mama pastebi, kad mergaitė tebebėgioja basa.

- Ar girdėjai ką gydytojas pasakė?

- Taip, jis sakė, kad aš gražuolė.

*

Išradėjo Tomo Edisono pažįstami ilgai stebėjosi, kodėl taip sunkiai atsidaro varteliai prie jo namų. Pagaliau vienas iš draugų jam pasakė:

- Toks genijus, kaip tu, galėtų sukonstruoti naujus vartelius.

- Man atrodo, - atsakė Edisonas, - varteliai sukonstruoti genialiai. Jie sujungti su namo vandens siurbliu. Kiekvienas, kuris įeina, pripumpuoja man į cisterną dvidešimt litrų vandens.

*

Išeinu į laiptinę, matau tarp aukštų moterį su vežimėliu ir ją aplenkiantį kaimyną.

Ji šūkteli:

- Jaunuoli!

Vyras atsisuka ir jai pareiškia, kad jos vaikas - jos problemos, ir tegu vyras jai vežimėlį nešioja, kad jam tai nepriklauso ir t.t. Ir nueina.

Aš pasiūliau savo pagalbą, bet moteris atsisakė, lengvai nusinešė vežimėlį žemyn ir paaiškino:

- Iš tikrųjų tai aš norėjau pasakyti, kad jam iškrito piniginė, bet, žinote... Tegu jinai ten ir guli.

Negalėjau nesutikti.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pas mane apsigyveno kišeninis angelas.

Beveik kaip tikras, šviesus, su sparnais, tiktai labai, labai mažas. Gyvena jis mano kišenėje.

Jis būna kaprizingas, sėdasi man ant peties ir cypauja plonu balseliu keista, man nežinoma kalba. Tada aš jį maitinu auksaspalvėmis soromis ir cukraus gabalėliais, kai nurimsta, eina slėptis atgal į kišenę ir tylutėliai šnabžda.

O man darosi šilta. Net jei žiema, jei sniegas maišosi su vėju, aštriomis adatėlėmis braižydamas veidą, tą akimirką man pasidaro labai šilta. Aš einu per šėlstančią pūgą ir maloniai šypsausi, įsiklausydamas į tą šnabždesį.

Kartais savo angelą vedu pasivaikščioti ir ilgai tylomis stebiu, kaip jis, juokingai prunkšdamas, išlenda iš mano kišenės ir stebėdamasis dairosi aplink. Jam atrodo stebuklas - geltoni rudens lapai, batu nurėkštas žolės stiebelis, benamis katinas ant namo laiptų, storas juokingas vabalas, negrabiai nukritęs ant nugaros, - visos tos smulkmenos, prie kurių taip pripratau, kad nustojau jas pastebėti…

…Ir kartu su juo aš pradedu į jas žiūrėti naujai, kitaip, dalindamasis su juo jo mažais stebuklais. Kai einu miegoti, jis užlipa man ant krūtinės, susisuka į kamuoliuką ir užmiega kartu su manim, nes nemėgsta likti vienas…

Ir jeigu kas nors, gatvėje praeidamas pro mane, atsisuks ir pagalvos su šiek tiek šviesaus pavydo: „pažiūrėkite, koks jis laimingas, jis švyti iš vidaus”, tai žinokite, kad tai ne dėl manęs, tiesiog mano palto kišenėje pasislėpė kišeninis angelas, o jo vaikiška naivi šviesa stipresnė už mūsų keisto gyvenimo niūrią tamsą...

 

Al Kvotion (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jie taip sako

 

Sutinusi, raudona iš miego pakilusi rytinė saulė neskubėdama šliaužė per dangų ir kalbėjosi su vėju.

- Tai tu sakai, jie mane myli? - paklausė saulė.

- Aha.

- O už ką? Aš gi negraži…

- Jie mano, kad graži.

- Na jau… - saulė nusiminusi kreivai dirstelėjo į vandenyną. - Žiūrėk, mano protuberantai į visas puses styro, ir dėmių ant veido yra.

- O jie to nemato.

- Kodėl nemato?

- Todėl, kad tave myli.

- Na štai, tu vėl apie tą patį! Už ką gi mane mylėti?

- Jie sako, už tai, kad tu teiki šviesą ir šilumą.

- Kažkokia nesąmonė, - nustebo saulė. - Žinoma, aš teikiu šviesą ir šilumą. Kokia gi termobranduolinė reakcija ir dar be energijos pliūpsnių? Bet juk tai normalus gyvybinių funkcijų palaikymo procesas! Panašus į gurgimą pilve.

- O jie mano, kad tu gera.

- Gera? O kas yra gerumas?

- Nežinau, - sąžiningai prisipažino vėjas. - Bet jie, matyt, žino, jei taip sako.

 

P. Bormor „Trečioji knyga“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- O čia? Kas čia?

- Tai lūpų dažai.

- O kam jie?

- Tai… Kad pasidažyčiau lūpas. Va taip…

- Aaaa, lūpas? Čia tokie vaistai?

- Ne, tai ne vaistai. Tai tam, kad būčiau graži…

- Mat kaip…

- Seksuali…

- Seksuali?

- Na, kad patikčiau.

- O kam?

- Na, visiems…

- Tai turėtų būti sudėtinga…

- Na, tai yra… Kad mylėtų…

- A, supratau, tai tokie vaistai, kad jus visi mylėtų, taip?

- Na, ne, ne visai taip. Tai…

- O jeigu jūs šito neturit, jūsų niekas nemylės?

- Ne, mylės, bet… Tai sunku paaiškinti… Tai…

- O čia kas?

- Tai mano šeimos nuotraukos: čia Maksas, čia mano tėvai, čia vaikai.

-  Aaaa, tai žmonės, kuriuos jūs mylite! Taip?

- Taip.

- O kodėl jie neturi lūpų dažų?...

 

Iš filmo „La Belle Verte” (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Praėjusio rugpjūčio kvapas

 

Jis turėjo liūdesio.

Skaidraus liūdesio mėnesio pradžioje.

Ir nuo to liūdesio – praeinančios vasaros debesų šešėlių mūsų sielose – buvo dar puikesnis ir labiau svaiginantis.

Jis prilygo, o kartkartėm net ir lenkė seno, puikaus vyno aromatą.

Jis buvo tūkstančius kartų subtilesnis už saiko nežinančios moters tiek makiažo, tiek kvepalų slogų, sintetinį dvelksmą.

Tebūnie pagarbintas rugpjūčio kvapas – senas kaip pasaulis, kuris vis dar nesibaigia, kaip besistengtų jį pribaigti (gero norėdami...) mokslo, karo ir politikos vyrai bei vis dažniau šiose sferose pasitaikančios moterys.

Ir visada kažkaip liūdna ar nesvietiškai graudu, kai miršta rugpjūtis.

Ir menkai guodžia žinojimas, kad rugpjūtis, kaip ir visi kiti metų mėnesiai, yra puikiai įvaldęs reinkarnacijos meną.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Susitinka du saulės zuikučiai, vienas kito klausia:

- Ar tu kartais nieko apie Šviesą nežinai?!

Antras sako:

- Geriau neklausk, aš štai neseniai savo šaltinį aptikau - skylutę stoge. Dabar ramybės nėra nei dieną, nei naktį, - ar vėjas netyčia stogo nenugriaus, kas tada būtų?!

- Prie ko čia stogas, skylutė, mane Šviesa domina, noriu ją pažinti ir su ja susitikti, pasikalbėti reikia.

- Kokia dar šviesa? Nėra skylutės, nėra manęs, štai - faktas!..

- O aš girdėjau, jei nėra stogo, nėra skylutės, tada yra vien Šviesa, toks didelis, didelis saulės zuikutis! Bet kadangi jis visiškai vienas, jis visai ne zuikutis ir dar, nelaimei, jis visiškai neturi su kuo pasikalbėti...

- Taip, tu irgi turi problemų, einam geriau pasimelsime už TAI, KAS YRA, už mažas ir dideles skylutes, už stogą, kuris kol kas vietoje, ir už mus su tavimi, kad visada būtų su kuo papliurpti labai rimtomis temomis!

 

Ngo Ma (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Žemė slysta iš po kojų? Tai ištiesk sparnus ir skrisk.

Įkaitusi sąmonė gimdo košmarus? Tai šildykis sužvarbusias rankas toje ugnyje.

Gyvenimo prasmė išseko ir nebėra kelių? Tai eik bekele, kur toks švelnus oras.

Ir kaip bebūtų sunku – juokis iš šio gyvenimo, nes gyvenimas – juokingas.

Nes neįmanomo – nėra, nes atviri visi keliai, nes iš dangaus teka vanduo, o valdančios švarios rankos daro stebuklus.

Nes kai tavo šypsenoje atsiranda pasitikėjimas, vėjai tampa pavaldūs rankos judesiui ir kalnai pasitraukia nuo tavęs.

Mes pajėgūs viską pakeisti ir viską išspręsti, grąžinti amžinai prarastą arba įgyti kažką nauja, rasti laimę arba suvokti išmintį, pakeisti žemę ar apglėbti dangų...

Nes visa tai – jau tavyje, ir reikia taip mažai, tiesiog peržengti ribą tos mažos jaukios realybės, kuri tave prisijaukino, prie kurios pripratai, kurioje tau taip patinka gyventi, kur yra skausmas ir nusivylimas, išsiskyrimai ir mirtis, sugalvoti tavo paties.

O padaręs tą žingsnį – tu jau niekada nepanorėsi sustoti.“

 

Al Kvotion (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Karavanas eina

 

Vakar tave laikė vienokiu, šiandien kitokiu, o rytoj dar kitokiu. Be to, vertinimai gali kardinaliai skirtis.

Vienas dalykas lieka nepakitęs: tavo nuomonė šiuo klausimu nieko nedomina.

Karavanas eina.

 

Tau neatleis skirtumo nuo kitų - karavane savos taisyklės.

Vienas dalykas lieka nepakitęs: tavo nuomonė šiuo klausimu nieko nedomina.

Karavanas eina.

 

Visada atsiras kažkas, dėl ko tave laikys kaltu. Priežastis gali būti net tokia, kad tavo kupranugaris kitos spalvos.

Vienas dalykas lieka nepakitęs: tavo nuomonė šiuo klausimu nieko nedomina.

Karavanas eina.

 

Neverta bandyti įrodyti, kad kažko nedarei. Bandymas teisintis bus laikomas įrodymu.

Vienas dalykas lieka nepakitęs: tavo nuomonė šiuo klausimu nieko nedomina.

Karavanas eina.

 

Vėjas pučia. Pusto dykumų smėlį. Karavane saugu ir patogu.

Tu gali pasilikti karavane, išeiti į kitą karavaną arba surizikuoti ir keliauti vienas.

Vienas dalykas lieka nepakitęs: tavo nuomonė šiuo klausimu nieko nedomina.

Karavanas eina.

 

(internetas, vertimas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš tavyje

 

„Esu girdėjęs puikią sakmę. Senovėje gyveno senolis, visa širdimi atsidavęs Kristui. Turėjo jis nuostabią senovinę medinę ikoną, tikrą šedevrą. Jis su ja elgėsi kaip su didžiausiu lobiu.

Kartą, šaltą žiemos naktį, jis liko vienas šiaudinėje trobelėje. Buvo labai šalta, jis, netekęs vilties, drebėjo nuo šalčio. Buvo panašu, kad ateina mirties valanda. Nebuvo nė skiedros, kad būtų galima įkurti ugnį.

Pasakojama, kad vidurnaktį, kai jis bedrebėdamas beveik sustingo, prieš jį pasirodė Kristus ir paklausė:

-  Kodėl tu nesudegini savo ikonos, kad sušiltum?

Senolis labai išsigando. Pagalvojo, kad tai turėtų būti šėtonas.

- Ką tu pasakei? Sudeginti Kristaus ikoną? Niekada! Nė už ką!

Kristus šyptelėjo ir tarė:

- Jeigu tu mane matai tiktai ikonoje, tu  mane apeini. Aš tavyje, o ne ikonoje. Aš ne maldos priemonėje, aš besimeldžiančiame. Tai aš drebu tavyje! Tam, kad sušiltum, sudegink mano atvaizdą.”

 

Abatas Jevmenijus (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Į kokius klausimus negali atsakyti suaugusieji

 

Kai mano dukrai buvo 3-4 metukai, ji manęs paklausė:

- Mama, į kokius klausimus negali atsakyti suaugusieji?

Aš jai pasakiau, kad dažniausiai tai du klausimai: „iš kur mes atsiradome?“ ir „kokia gyvenimo prasmė?“.

Po kurio laiko, tuo metu, kai guldžiau ją miegoti, staiga pareiškė:

- Mama, aš žinau atsakymus į šiuos klausimus.

Aš nusiteikiau skeptiškai ir pasiruošiau klausytis - ką ten gali žinoti keturmetis vaikas.

Atsakymas į pirmąjį klausimą:

- Supranti, žemėje mes galėsime padaryti tai, ko negalime padaryti, kai esame angelai kitose planetose.

Aha, galvoju, keista...

- O apie gyvenimo prasmę?

- Mama, na kaip tu nesupranti! Gyvenimo prasmė - matyti dieviškąją šviesą viskame, kas mus supa.

Aš atsisėdau. Turėjau kažkokią filosofinę knygelę, bet kažkur ją taip ir nukišau...

Tada jai uždaviau dar vieną klausimą:

- Betgi yra blogų žmonių, kurių nepažįstam, kokia dieviškoji šviesa juose?

- Ne, mama, blogų žmonių nebūna. Visų sielos priklauso Dievui.

 

Lija Kinevskaja (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Suspėti parašyti svarbiausia

 

„Aš myliu tave“, - štai ką suspėjo parašyti iš krintančių lėktuvų ir teroristų atakos metu „bokštuose-dvyniuose“ žūstantys žmonės. Iš skęstančio povandeninio laivo ir iš po žemės drebėjimo griuvėsių. Paskutinėmis sekundėmis spėjo parašyti šiuos žodžius tiems, kuriuos mylėjo. Vietoj skundų, maldavimų išgelbėti, prakeikimų priešams ar moralizuojančių aforizmų.

Nors jie išėjo iš namų įvairios būsenos – juk jie nežinojo, kad nebesugrįš. Ir kai kurie barėsi, pykosi, kad neranda raktų, kad neskanūs pusryčiai, kad vėl piniesi po kojom, arba - kur mano batai?.. Kokia kvailė! Pareisiu ir paprašysiu skyrybų! Arba: kaip tas kretinas man įkyrėjo! Nebeturiu jėgų! Taip, taip – būna tokių minčių. Visiems. Bet paskui atsitiko siaubingi dalykai – ir visi tie žmonės rašė viena: „aš myliu tave!“. Tarsi būtų supratę, kad tai – svarbiausia. Būtent šiuos žodžius reikia suspėti parašyti arba pasakyti. O visos smulkios atliekos: skriaudos, sudirgimai, pyktis – jie nieko nereiškia, tai kvailystės. Ir pavydas – kvailystė, ir godumas, ir visa kita.

Reikia suspėti parašyti svarbiausia! Taigi, meilė – ji yra kiekvienoje širdyje, ir kelio gale tik ji ir lieka, tik ji ir turi reikšmės. Tiktai reikia dažniau apie tai prisiminti, ne visada yra galimybė tai parašyti ir paprašyti atleidimo – kaip bebūtų keista, visi tie žmonės prašė atleidimo. Jeigu suspėdavo...

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Čo-Du genties indėnai susitikę neužduoda panašių klausimų: „Koks tavo vardas? arba „Kaip sekasi?“. Jie klausia: „Koks tavo vardas šiandien?“ arba „Koks tavo vardas dabar?“

 

JUK MŪSŲ BŪSENA VISĄ LAIKĄ KEIČIASI!

 

Atsakymas gali skambėti maždaug taip:

„Lengva, kaip vėjas“,

„Ryžtinga, kaip audra“,

„Einanti pėdsakais“,

„Alkanas vilkas“,

„Saldus sapnas“,

„Tingus pingvinas“,

„Atšalusi kava“,

„Ryto rasa“,

„Apelsinų sirupas“....

 

O KOKS JŪSŲ VARDAS ŠIANDIEN?

****

Čo-Du indėnams kiekviena diena – šventė.

Priklausomai nuo užsiėmimo, nuotaikos ir kiekvieno atskiro žmogaus (arba keleto jų) tikslų, Čo-Du šventės gali būti įvairiausios ir paros bėgyje keistis keletą kartų.

Pavyzdžiui, jei ruošiatės daryti generalinį tvarkymąsi – jums Didžiojo Vandens Šventė.

Jei plaunate langus – Švaraus Matymo Šventė.

Jei apsikrovę darbais, o ant stalo krūva ataskaitų – reiškia jums Popierių Kalno Šventė.

Gi jeigu jūs visiškai neturite reikalų, ruošiatės išvažiuoti už miesto ir pailsėti gamtoje – tada, žinoma, Žemės Palaiminimo Šventė...

 

O KOKIA ŠVENTĖ ŠIANDIEN TAU?

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai