Poezijos skyrelis

1413 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Voratinklis

              Yra tokie ramentai kaip dangus

               tada padėt ir dievas nebegali

 

Voratinkliai palėpėje spindį

yra vualis galintis uždengti

ne visa reginčias akis o tik

arbatinuką kuriame sukunkuliuoja

nepavojingas paprastumo ilgesys

aš nebijau tačiau užverdamas duris

galvoju apie asilą kuris

ant nugaros nešioja amžiną pavojų

o aš prieš tą pavojų nekovoju

 

voratinklis yra geresnis būdas

nei veidrodis: gali juo remtis

jisai yra jautresnis instrumentas

išsaugot vaizdui ir pakeisti lemčiai

adekvačiausiai voras junta būtį

jisai supranta tai kas nejuda ar juda

kuo negalėtų pasigirti filosofija

 

voratinklis tai tobulas žaidimas

nes įvairovė slypi voro šokyje

jame prasmingai įsikomponuoja

saulėlydis rasos lašely ir pavojus

ne vien tik musėms: žemės rojus

taipogi primena voratinklio nėrimą

o pranašai žinia seniai jau gimę

 

voratinklis yra švelnus drabužis

kuris žymių ant kūno nepalieka

ir kai klausais arbatinuko ūžesio

kaip muzikos palėpės prietemoj

tau iškilmingos filosofų rietenos

nuo atminties briaunelių atsimušusios

voratinklyje daužosi

kol ligi banalybės nusibrūžina

 

beje voratinklis paženklina tą tuštumą

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Senatvės eilėraščiai

 

Jau bijau atsisėst ant kreivai pastatytos

                                                      kėdės.

Jau bijau nusirist nuo slidžių ir

                                 užgriozdintų laiptų.

Jau gražumo ir proto, žinau, per vėlu

                                               man pridėt,

o atimt – per anksti. Ir žinoti – ar būsiu,

                                               ar baigta.

 

Ir supuos ant kėdės – ar laikys, prakeiktoji,

                                                      ar ne?

Ir bandau nepažįstamus laiptus – į

                                        dangų? į dugną?

Kas gyvenimas? Laužas. Iš lėto sudegti

                                                      jame –

skandalingai gražu ir kartu neaprėpiamai

                                                      liūdna.

 

Elena Mezginaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 42 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Grįžtantis

aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir vanduo

iš kūno kūnan iš vilties į viltį
visur namai kuriems jisai svetys
ir visa tai ką tenka jam patirti
kaip amžių duoklę savinas mirtis

kalnai į lygumas išdidūs žengia
o lygumos ištirpsta kalnuose
vis tiek ateina mūsų sapnuose

pradžia nokina pabaiga jos vaisiai
nukritę dūžta girios tankmėje
kur viskas skleidžias tobulai ir baisiai
kad vėl išnyktų laiko tankmėje

alsuoja jūros potvyniais ir štormais
ir Dievas žvelgia akimi šalta
kaip dulkės vėl įgauna miestų formas
ar dulkėmis pavirsta planeta

ir nieko nėr ko jau nebūtų buvę
ir nieko nėr ko kada nors nebus
ir nušvitimas būna slėptuvė
kai mirkteli bežiūrintis į mus

kaitri ugnis išdegina vietovę
virtovė virsta kalnų pelenų
paskui ir vėl ugnis atsikartoja
mielom liepsnelėm židiniuos namų

ir virš visų teisybių ir apgaulių
išsprogsta tartum visata skiemuo
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo.

 

Aidas Marčėnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 42 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

mano sapno sode tyliai lyja

asiliukas slyva pirosmanis

vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos

štai ir visas gyvenimo menas

 

donaldas kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žolinė

 

Subrendę kviečiai jau perdžiūvę

Trupantys rankose, vaikštinėju

Po jų užburtą bronzinį lauką

Lyg baidyklė pasiklydusi erdvėje

Dievo motina pakilo į dangų

Ir jos vietoje apaštalai rado rožių

Žiedlapius

Šis geras grūdas įkritęs į dirvą

Be raugių, švarus ir tyras lyg

Nimbas ikonoje

O čia spindi usnių pūkai

Išdygę šioje maistingoje jūroje

Jos stiprios ir kietos lyg medžiai

Bet vėjas išsklaido jų galvas

Ir sėja visur tuos trapius

Sparnelius.

 

Jolanta Sereikaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įdienojus iš balkono atsiveria pievos architektūra.
Tai kurmiarausiai, slapčiomis kylantys naktį,
kai žemės kaina gerokai kritus.

 

Gyvatvorė vos pastebimai slenka palei žvyrkelį,
lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta.

 

Dešinėj kielė išskleidžia padūkusio šokio brėžinius.
Jos plakamas oras tartum kiaušinio baltymas –
bemat sukreša į nematomas konstrukcijas.

 

Karštis baisiau už įdagą gyvuliui: išdegina
žolėj mūsų šešėlių kontūrus.

 

Tęsiasi ilgieji obuolių metai. Neretai
pavakarys pakvimpa vaikystės rūgštimi.

 

Kol ant akmeninės tvoros snaudžia driežas,
mes galim ieškoti jo nutrūkusios uodegos.

 

Tarp samanų, nupjautų saulių, kitoj vasaroj.

 

Nerijus Cibulskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pokalbis

 

Mūsų tolstantys balsai

     mylėjo vienas kitą -

taip labai bijojo išsiduoti,

    bet išsidavė,

išgirdau tave širdim -

   nuliūdus ir šviesi,

kambario tvankybės

   ir laukimo iškankinta...

 

Buvo balsas - spindulys,

    vien iš auksinių kvintų,

sugeriantis permainingą

    to rugpjūčio šviesą,

skaidrinantis vakaro ramybę,

    skurdžiai vienišą,

panorėjęs, kad laukinis

     lūkestis pritvinktų...

 

Temo vasara, bet tai,

    kas liko nenuskinta,

tebenoko saulėje,

   ir vėjas žarą pratęsė,

pravirkau iš džiaugsmo ir iš graudulio,

    supratus -

mūsų tolstantys balsai

    mylėjo vienas kitą...

 

Judita Vaičiūnaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 42 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

dulkėtais keliais kaip kaubojai
mes lekiam į priekį
per šitą pasiutusį greitį negirdim
kaip angelas rėkia
nematome nieko mes lekiam į priekį
kaip šimtas nautilių
sustojam be įspūdžių
nieko nežinom
ir tylim – – –

 G. Gutauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 42 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Rugpjūtis

Naktys trumpos ir gilios,
ir beveik be sapnų.
Tik nematomos gijos
tarp rugių ir žmonių.

Pilnas mėnuo virš kluono
paslaptingai iškops
tartum kepalas duonos,
tartum simbolis koks

to pilnumo, to meto,
kai labai paprastai
vienas kitą pamato
ir žmogus, ir daiktai.

Kai ir laukia, ir šaukia
jau subrendus gamta.
Kai likimas atplaukia
balta pieno puta.

Kai atgimsta iš naujo
ir viltis, ir drąsa.
Kai ant dalgių ne kraujas,
o sidabro rasa.

 

Just. Marcinkevičius

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 42 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Rugpjūtis, paliekantis mane

Jis basas brenda per upelį kreivą,
Rugius štai kerta Lietuvos laukuos –
Jis paskutinis Vasaros kareivis,
Bet Rudeniui pirmasis pasiduos.

Už lapų, geltonų variokų, saują
Jis Vasarą parduos. Atjos Šiaurys.
Ir upės rudeninės, šaltakraujės
Į kitą šalį Vasarą plukdys.

Po klevo lapais šiltos dienos guli,
Ant lapų šoka boružė basa…
Išlipsiu aš stotelėje Mėnulio,
Kur sidabruoja žvaigždėmis rasa.

Kur traukiniai greitieji pasiklysta,
Migla – kaip elniai – bėga virš vandens…
Ir nusives mane maža Alisa
Į veidrodį, kuriam nėra Rudens…

 

Juozas Erlickas

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudens ženklai

 

Ruduo ateis - kasdien platėja žingsniai

mes ieškom ženklo vasaros - nėra

saulėgrąža pritardama man linksi

ir gaubia galvą jos marga skara

 

tau bus akmuo minkšta puri pagalvė

o apklotas - atslinkęs debesis

sapnai lyg senos nuotraukos bespalviai

tačiau lemtingi kaip pasaulis šis

 

nuo žodžio prasidėjęs pasibaigęs

į gintarą įklimpęs į sakus

mes bandom persukt rudeninį laiką

o rudeninis laikas suka mus

 

saulėgrąža linguos į vėjo taktą -

na taip tikriausiai artinas ruduo

man vieno laiško iš tavęs pakaktų

bet aš prašysiu - viską atiduok

 

Savo alsavimą ankstyvo ryto tylą

ir prijaukintą ilgesį atvesk

kaštonų kevalai spygliuoti skyla

vos plaštakom priliesdami gatves

 

kiekvienas grindinio akmuo nelyg klavišas

nata suskambus krintančio vandens

kai dengiasi variu peizažas visas -

prieik iš nugaros ir man akis uždenk...

 

Ruduo čia pat - beveik gali užuosti

arbatą liepų kvepiančią namuos

saulėgrąža atsukus kitą skruostą -

ir kas sakyk prieš tokią užsimos?

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Po ilgos ir beprasmiškos vasaros
dar užgriūna viltis kaip vanduo,
dar prasimuša kreivė iš taško,
kuriame jau manei pasiduot.

 

Po trumpos, lengvabūdiškos šventės
violetinės gėlės pražysta
ir tylėdamos kvepia, ir kenčia
apgaulingą praeivių draugystę.

 

Po tingaus ir baimingo lūkesčio
dar gali patikėti ir klysti,
kai rugsėjo naktim aiškiai sukasi
visos keturios šalys į rytus.

 

Kai negaila bekrintančių lapų.
Kai džiaugies, kad ne viską atleido.
Tyliai aušta šviesa ir neslepia
kreivo medžio nei svetimo veido.

 

Elena Mezginaitė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai