- This topic has 1,622 atsakymai, 9 dalyviai, and was last updated prieš 3 metai 2 mėnesiai by
.
-
Įrašai
-
Tikriausiai visos (o gal ir visi?) jaunystėje rašėmės sau labiausiai patikusius eilėraščius į storus sąsiuvinius. Kur gi dabar tie sąsiuviniai? Ar dažnai juos atsiverčiame? Aš pati vis pasklaidau juos ir, patikėkit, vis atrandu kažką naujo… Nes visus tuos seniau užrašytus eilėraščius skaitau visai kitokioje šviesoje…
Pasidalinkime čia savo storųjų senųjų sąsiuvinių lobiais. Galbūt tie turtai kažkam pravers daug labiau nei mums kadaise…
Juk poezija niekada nemiršta… Ar ne?
Man labai labai patinka poeto Donaldo Kajoko kūryba. Dėl savo pasikartojimų, skyrybos ženklų nebuvimo…
***
tai tik šilkas džiaugsme mano tiktai šilkas
tartum dvelksmas tavo lūpų mūsų rytą
lengvas lengvas švelniai slystantis į smilgas
nuo suklaupusių ant kelių viens prieš kitą
tai tik šilkas mano rankų tau į plaukus
skaidrios gijos mus apkritę lyg šventuosius
kas išsaugos džiaugsme mano kas išsaugos
mus tokius gražius kai atistosim
(D. Kajokas)
Labai apsidžiaugiau pamačiusi svetainėj poezijos skyrelį. Ačiū Agnei už šią puikią mintį. Tikrai beveik visos (o gal ir visi) turime sukaupę mėgstamų eilėraščių archyvą , kuris nuolat pasipildo naujais atradimais. Kas neabejingas poezijai, čia galėsime pasidalinti savo lobynais.
JEI…
Jei danguje neliks lietaus,
Jei širdyje neliks žvaigždžių,
Jei akyse neliks žmogaus,
Jei laiškuose neliks raidžių,
Jei vėjas lapuose numirs,
Jei saulė danguje užges
Ir skausmas širdyje nurims,
Ir meilė meilėje paskęs…Tu nenustok… Tik nenustok…
Širdie liepsnoki, siek dangaus…
Prašau tavęs… Prašau…
Ieškok…
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus…
(Gintarė Stankutė)Arbatos gėrimas giraitėje
dabar kai regis jau nesugebėčiau
nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt
lietaus užspeistas lyg žvėris po gluosniu
geriu arbatą traškančių erškėčių
geriu arbatą lietuje nes liepta
arbatą gerti lietuje kai lietūs
užeina netikėti ir iš lėto
nuplauna vienus o kitus palieka
arbatą gerti lietuje ant kranto
iš vėstančio puodelio mano rankoj
(Donaldas Kajokas)
Tolyn pašėlęs Laikas lekia.
Palaiminki gerumą, Laike,
Žmonių, kuriuos kasdien matau.
Tešviečia saulė Jiems skaisčiau,
Suteiki visa, ko Jiems reikia.
Ir Laike, dar tavęs meldžiu –
Atlygink jiems geru žodžiu.
(Alma Karosaitė)Rudenio lietus
Iš rudenio pašiurpusio dangaus
Lietaus lašai į žemę tyška…
Ir dažo nevilties spalvom
Alėjas, pakeles ir mišką…
Šauksme jau mirštančios gamtos
Kažkas lyg atšlama iš lėto
Aš pakeliu akis ir apsvaigstu,
Pamatęs krintantį
Raudonų lapų lietų…
(R.Kisielius)
svetimas šitas ruduo:
kur aš palikau savo šiltą ir draugišką,
ornamentuotą lapais ir plunksnomis,
tą aukso šiltumo rudenį?
svetimas šitas ruduo:
auksas sudegė per anksti,
vėjo vilkolakiai
ieško paklydusių sielų…
išmetu lagaminą,
į kurį niekada nedėjau
jokių daiktų,
nekalbant jau apie rūką –
eisiu ieškot rudens,
kaip pasiklydusio draugo,
su kitu lagaminu,
prikimštu saulės ir džiaugsmo.
(A. Balbierius)
…Surankioti pabirusius žodžius
ir kiaurąnakt akių nebesumerkti,
po apsnigtu žiemovidžio medžiu
mažų miestukų viešbučiuose verkti.
Nepakeliama. Slegiančiai sunku,
bet nieko, nieko, nieko nepakeisti!
Savim išlikt, o tuo pačiu metu
ir nuogąstaut, ir teisinti, ir teisti…
Sukaupti šitiek valios ir jėgų,-
pro tylinčią, negyvą sniego dangą
kažkam ateinančiam pačiu laiku
ištiesti šiltą nedrebančią ranką.
(V. Palčinskaitė)
Dešimtas ruduo
Ant lūpų jaučiu lietingo vakaro skonį.
Sutems – lyg atskirs nuo praėjusio laiko.
Svečiai neateis. Ir aš jau nebeisiu ieškoti
Dešimto rudens aplytų trūnyjančių laiptų.Klevai netikėtai pagels. Ir mažyčiam miestely
Kris lapai šlapi ant pamiršusio vasarą stogo.
Galvosiu, kaip greitai ateinam iš gegužio į spalį,
Klausysiuos – gal jaunas šešėlis prie lango sustojo.Ir vieną akimirką bus vaikiškai gera ir liūdna,
Pamačius dar sykį save sudužusio veidrodžio šukėj.
Naktis pasibaigs. Gaidžiai užgiedos prie malūno.
Saulėtekis ras juodą paukštį pageltusioj medžio viršūnėj.
(Jonas Strielkūnas)Geriausi dalykai visados yra šalia:
Kvėpavimas, šviesa tavo akyse,
Gėlės po tavo kojomis,
Kasdienės pareigos, kelias į tiesą,
Kuris prasideda tiesiai prieš tave.
Neraškyk žvaigždžių danguje,
Bet dirbk kaip dirbęs paprastus darbus
Ir būk tikras, kad įprastos pareigos
Ir kasdienė duona
Yra saldžiausi dalykai gyvenime.
(Robertas Luisas Stivensonas)Užgesinsiu žalsvą lempą
Savo kambary,-
Tegul sunkiasi pro langą
Sutema skaidri.
Aš užpūsiu atminimų
Virpančias žvakes.
Paklausysiu…
Prie vartelių
Vaikščioja kažkas .
Aš išeisiu,pažiūrėsiu.
Nieko nėr.Naktis.
Tiktai slankioja po sodą
Margas Lapkritys.
( Aleksys Churginas )
Ir vėl aš užmerktom akim
Žiūrėt nemoku į pasaulį.
Sakykit man, argi naktim
Staiga nušvisti gali saulė?
Kam ši naktis tokia ilga,
Kada žvaigždžių vilioja toliai?
Kodėl, kodėl pilka migla
Dažnokai šviesą man užstoja?
Dažnai suprasti negaliu,
Kodėl per rudeninį lietų
Išskrenda paukščiai link dausų,
Mane vienatvėje palieka?
Ar ne todėl aš išeinu
Giliom naktim per purų sniegą
Sidabriniu Paukščių Taku
Ten, kur žinot nereikia nieko.Ruslanas Simonaitis
Ir štai baigei ketvirtą dešimtį.
Pati jėga ir aukštuma.
Apniko galvą – medį vešintį –
Gilesnės mintys ir šarma.Aštrių kampų – mažiau. Jie dyla,
Bet kai kada, nors ir retai,
Žalios jaunystės recidyvai
Supurto visą nelauktai.Ir kyla noras vaikščiot rankom,
Ieškot jaunimo vėl imi.
Tačiau jauni su tavimi
Bendros kalbos nebesuranda.Tu jiems į tėvą panašus
Ir vien todėl jau atgrasus…
Prie senių pultum neiškentęs
Problemų spręsti didelių,
Bet seniam tu dar nesubrendęs:
Nei tau infarkto, nei dieglių…Nemoki jų protu gėrėtis
Ir memuarų nerašai.
Žodžiu, pakol nesusirietęs,
Žemesnei kastai priklausai.Merginos tokius dar pamilsta,
Bet ne už garbanas retas:
Turi sukurt spalvingą mitą
Apie nelaimes ir bėdas,Kurias kentėjai ir kentėjai
Prispaustas furijos žmonos,
Ir iki šiolei nė vienos
Šviesios minutės neregėjai…Bet jeigu skrupulą turi,
Kurį kai kas vadina sąžine,
Tik ilgesingai pažiūri
Ir kuo skubiau į šalį nešdinies…Taip ir blaškais, lyg ką pametęs,
Plebėjas ten, plebėjas čia…
Ir pagalvoji nejučia:
Tai bent atėjo kvailas metas
Vėlu jau dūkt, anksti dar mirt.
Belieka viena: sėst ir dirbt…Vincas Giedra
Prisikėlimas
Bandysiu iš naujo, iš naujo bandysiu
apsėti laukus,
pasodinti medelių…
Juk būna: po tūkstančio metų sudygsta,
išlikęs tarp šukių, kviečio grūdelis.
Ne visada potvyniai,
sausros ir
liūtys,
ne visad pasėliais keliauja galvijai.
Turėtų juk būti,
turėtų juk būti
ir derliaus gražaus,
ir gražių pinavijų.
Turėtų kažkas ir laukt,
ir tikėti
kartu su manim – per sausrą ir lietų…
Ir jeigu dar sykį aš būčiau apviltas,
turėtų kažkas man išsaugoti viltį
lyg mažą vienintelį kviečio grūdelį,
kuris, išgulėjęs tarp miesto griuvėsių,
po tūkstančio metų sudygti dar gali.
…Bandysiu iš naujo…
…Statysiu ir sėsiu…
(Jonas Mačiukevičius)
Ką širdžiai veikt, Karaliau,
jeigu ne skaudėti
(juk, sako, ašaromis
ji tik nusiprausia).
Jai, sako, reikia leisti
kartais paliūdėti
ir kokias tris dienas su ja
pavaikščiot apsiblausus.
Po to paimt
už rankos švarią širdį,
saulutės rankšluosčiu
apgobti ir sušildyt
ir palydėt namo
širdužę mielą
darbuotis ir toliau
svarbiausiam skyriuj Sielos.
Kad dirbtų darbą:
jaustų, plaktų,
žiūrėtų džiaugsmo
kad visiems užtektų,
o kai pavargs – kad pailsėtų,
kai susiteps –
kad vėl liūdėtų….
(Giedrė Beinoriūtė)
- Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.