Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 1 iki 15 (viso: 1,571)
  • Autorius
    Įrašai
  • #106
    Agnusyte
    Keymaster

    Tikriausiai visos (o gal ir visi?) jaunystėje rašėmės sau labiausiai patikusius eilėraščius į storus sąsiuvinius. Kur gi dabar tie sąsiuviniai? Ar dažnai juos atsiverčiame? Aš pati vis pasklaidau juos ir,  patikėkit, vis atrandu kažką naujo… Nes visus tuos seniau užrašytus eilėraščius skaitau visai kitokioje šviesoje…

    Pasidalinkime čia savo storųjų senųjų sąsiuvinių lobiais. Galbūt tie turtai kažkam pravers daug labiau nei mums kadaise…

    Juk poezija niekada nemiršta… Ar ne?

    #4487
    Agnusyte
    Keymaster

    Man labai labai patinka poeto Donaldo Kajoko kūryba. Dėl savo pasikartojimų, skyrybos ženklų nebuvimo…

     

    ***

    tai tik šilkas džiaugsme mano tiktai šilkas

    tartum dvelksmas tavo lūpų mūsų rytą

    lengvas lengvas švelniai slystantis į smilgas

    nuo suklaupusių ant kelių viens prieš kitą

     

    tai tik šilkas mano rankų tau į plaukus

    skaidrios gijos mus apkritę lyg šventuosius

    kas išsaugos džiaugsme mano kas išsaugos

    mus tokius gražius kai atistosim

    (D. Kajokas)

    #5049
    rudeninė
    Participant

    Labai apsidžiaugiau pamačiusi svetainėj poezijos skyrelį. Ačiū Agnei už šią puikią mintį. Tikrai beveik visos (o gal ir visi) turime sukaupę mėgstamų eilėraščių archyvą , kuris nuolat pasipildo naujais atradimais. Kas neabejingas poezijai, čia galėsime pasidalinti savo lobynais.

       JEI…

    Jei danguje neliks lietaus,
    Jei širdyje neliks žvaigždžių,
    Jei akyse neliks žmogaus,
    Jei laiškuose neliks raidžių,
    Jei vėjas lapuose numirs,
    Jei saulė danguje užges
    Ir skausmas širdyje nurims,
    Ir meilė meilėje paskęs…

    Tu nenustok… Tik nenustok…
    Širdie liepsnoki, siek dangaus…
    Prašau tavęs… Prašau…
    Ieškok…
    Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus…
       (Gintarė Stankutė)

    #4488
    Agnusyte
    Keymaster

    Arbatos gėrimas giraitėje

     

    dabar kai regis jau nesugebėčiau

    nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt

    lietaus užspeistas lyg žvėris po gluosniu

    geriu arbatą traškančių erškėčių

     

    geriu arbatą lietuje nes liepta

    arbatą gerti lietuje kai lietūs

    užeina netikėti ir iš lėto

    nuplauna vienus o kitus palieka

    arbatą gerti lietuje ant kranto

    iš vėstančio puodelio mano rankoj

     

    (Donaldas Kajokas)

    #4683
    rudeninė
    Participant

    Tolyn pašėlęs Laikas lekia.
    Palaiminki gerumą, Laike,
    Žmonių, kuriuos kasdien matau.
    Tešviečia saulė Jiems skaisčiau,
    Suteiki visa, ko Jiems reikia.
    Ir Laike, dar tavęs meldžiu –
    Atlygink jiems geru žodžiu.
         (Alma Karosaitė)

    #4489
    Agnusyte
    Keymaster

    Rudenio lietus

     

    Iš rudenio pašiurpusio dangaus

    Lietaus lašai į žemę tyška…

    Ir dažo nevilties spalvom

    Alėjas, pakeles ir mišką…

     

    Šauksme jau mirštančios gamtos

    Kažkas lyg atšlama iš lėto

    Aš pakeliu akis ir apsvaigstu,

    Pamatęs krintantį

    Raudonų lapų lietų…

    (R.Kisielius)

    #4684
    rudeninė
    Participant

    svetimas šitas ruduo:
    kur aš palikau savo šiltą ir draugišką,
    ornamentuotą lapais ir plunksnomis,
    tą aukso šiltumo rudenį?
    svetimas šitas ruduo:
    auksas sudegė per anksti,
    vėjo vilkolakiai
    ieško paklydusių sielų…
    išmetu lagaminą,
    į kurį niekada nedėjau
    jokių daiktų,
    nekalbant jau apie rūką –
    eisiu ieškot rudens,
    kaip pasiklydusio draugo,
    su kitu lagaminu,
    prikimštu saulės ir džiaugsmo.
                 (A. Balbierius)

    #4493
    Agnusyte
    Keymaster

    …Surankioti pabirusius žodžius

    ir kiaurąnakt akių nebesumerkti,

    po apsnigtu žiemovidžio medžiu

    mažų miestukų viešbučiuose verkti.

     

    Nepakeliama. Slegiančiai sunku,

    bet nieko, nieko, nieko nepakeisti!

    Savim išlikt, o tuo pačiu metu

    ir nuogąstaut, ir teisinti, ir teisti…

     

    Sukaupti šitiek valios ir jėgų,-

    pro tylinčią, negyvą sniego dangą

    kažkam ateinančiam pačiu laiku

    ištiesti šiltą nedrebančią ranką.

    (V. Palčinskaitė)

    #5050
    rudeninė
    Participant

           Dešimtas ruduo
    Ant lūpų jaučiu lietingo vakaro skonį.
    Sutems – lyg atskirs nuo praėjusio laiko.
    Svečiai neateis. Ir aš jau nebeisiu ieškoti
    Dešimto rudens aplytų trūnyjančių laiptų.

    Klevai netikėtai pagels. Ir mažyčiam miestely
    Kris lapai šlapi ant pamiršusio vasarą stogo.
    Galvosiu, kaip greitai ateinam iš gegužio į spalį,
    Klausysiuos – gal jaunas šešėlis prie lango sustojo.

    Ir vieną akimirką bus vaikiškai gera ir liūdna,
    Pamačius dar sykį save sudužusio veidrodžio šukėj.
    Naktis pasibaigs. Gaidžiai užgiedos prie malūno.
    Saulėtekis ras juodą paukštį pageltusioj medžio viršūnėj.
           (Jonas Strielkūnas)

    #4687
    rudeninė
    Participant

    Geriausi dalykai visados yra šalia:
    Kvėpavimas, šviesa tavo akyse,
    Gėlės po tavo kojomis,
    Kasdienės pareigos, kelias į tiesą,
    Kuris prasideda tiesiai prieš tave.
    Neraškyk žvaigždžių danguje,
    Bet dirbk kaip dirbęs paprastus darbus
    Ir būk tikras, kad įprastos pareigos
    Ir kasdienė duona
    Yra saldžiausi dalykai gyvenime.
            (Robertas Luisas Stivensonas)

    #4646
    etaner
    Participant

    Užgesinsiu žalsvą lempą

    Savo kambary,-

    Tegul sunkiasi pro langą

    Sutema skaidri.

     

    Aš užpūsiu atminimų

    Virpančias žvakes.

    Paklausysiu…

    Prie vartelių

    Vaikščioja kažkas .

     

    Aš išeisiu,pažiūrėsiu.

    Nieko nėr.Naktis.

    Tiktai slankioja po sodą

    Margas Lapkritys.

    ( Aleksys Churginas )

    #4637
    Violeta
    Participant

    Ir vėl aš užmerktom akim
    Žiūrėt nemoku į pasaulį.
    Sakykit man, argi naktim
    Staiga nušvisti gali saulė?
    Kam ši naktis tokia ilga,
    Kada žvaigždžių vilioja toliai?
    Kodėl, kodėl pilka migla
    Dažnokai šviesą man užstoja?
    Dažnai suprasti negaliu,
    Kodėl per rudeninį lietų
    Išskrenda paukščiai link dausų,
    Mane vienatvėje palieka?
    Ar ne todėl aš išeinu
    Giliom naktim per purų sniegą
    Sidabriniu Paukščių Taku
    Ten, kur žinot nereikia nieko.

    Ruslanas Simonaitis

    #4992
    Violeta
    Participant

    Ir štai baigei ketvirtą dešimtį.
    Pati jėga ir aukštuma.
    Apniko galvą – medį vešintį –
    Gilesnės mintys ir šarma.

    Aštrių kampų – mažiau. Jie dyla,
    Bet kai kada, nors ir retai,
    Žalios jaunystės recidyvai
    Supurto visą nelauktai.

    Ir kyla noras vaikščiot rankom,
    Ieškot jaunimo vėl imi.
    Tačiau jauni su tavimi
    Bendros kalbos nebesuranda.

    Tu jiems į tėvą panašus
    Ir vien todėl jau atgrasus…
    Prie senių pultum neiškentęs
    Problemų spręsti didelių,
    Bet seniam tu dar nesubrendęs:
    Nei tau infarkto, nei dieglių…

    Nemoki jų protu gėrėtis
    Ir memuarų nerašai.
    Žodžiu, pakol nesusirietęs,
    Žemesnei kastai priklausai.

    Merginos tokius dar pamilsta,
    Bet ne už garbanas retas:
    Turi sukurt spalvingą mitą
    Apie nelaimes ir bėdas,

    Kurias kentėjai ir kentėjai
    Prispaustas furijos žmonos,
    Ir iki šiolei nė vienos
    Šviesios minutės neregėjai…

    Bet jeigu skrupulą turi,
    Kurį kai kas vadina sąžine,
    Tik ilgesingai pažiūri
    Ir kuo skubiau į šalį nešdinies…

    Taip ir blaškais, lyg ką pametęs,
    Plebėjas ten, plebėjas čia…
    Ir pagalvoji nejučia:
    Tai bent atėjo kvailas metas
    Vėlu jau dūkt, anksti dar mirt.
    Belieka viena: sėst ir dirbt…

     

    Vincas Giedra

    #4901
    Agnusyte
    Keymaster

    Prisikėlimas

     

    Bandysiu iš naujo, iš naujo bandysiu

    apsėti laukus,

    pasodinti medelių…

    Juk būna: po tūkstančio metų sudygsta,

    išlikęs tarp šukių, kviečio grūdelis.

    Ne visada potvyniai,

    sausros ir

    liūtys,

    ne visad pasėliais keliauja galvijai.

    Turėtų juk būti,

    turėtų juk būti

    ir derliaus gražaus,

    ir gražių pinavijų.

    Turėtų kažkas ir laukt,

    ir tikėti

    kartu su manim – per sausrą ir lietų…

    Ir jeigu dar sykį aš būčiau apviltas,

    turėtų kažkas man išsaugoti viltį

    lyg mažą vienintelį kviečio grūdelį,

    kuris, išgulėjęs tarp miesto griuvėsių,

    po tūkstančio metų sudygti dar gali.

     

    …Bandysiu iš naujo…

    …Statysiu ir sėsiu…

     

    (Jonas Mačiukevičius)

    #4688
    rudeninė
    Participant

    Ką širdžiai veikt, Karaliau,
    jeigu ne skaudėti
    (juk, sako, ašaromis
    ji tik nusiprausia).
    Jai, sako, reikia leisti
    kartais paliūdėti
    ir kokias tris dienas su ja
    pavaikščiot apsiblausus.
    Po to paimt
    už rankos švarią širdį,
    saulutės rankšluosčiu
    apgobti ir sušildyt
    ir palydėt namo
    širdužę mielą
    darbuotis ir toliau
    svarbiausiam skyriuj Sielos.
    Kad dirbtų darbą:
    jaustų, plaktų,
    žiūrėtų džiaugsmo
    kad visiems užtektų,
    o kai pavargs – kad pailsėtų,
    kai susiteps –
    kad vėl liūdėtų….
       (Giedrė Beinoriūtė)

Rodoma 15 įrašų - nuo 1 iki 15 (viso: 1,571)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.