Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodomi 7 įrašai - nuo 1,486 iki 1,492 (viso: 1,492)
  • Autorius
    Įrašai
  • #15536
    Agnusyte
    Keymaster

    Pražydęs sodas ir šilas ūžia –
    Linksmoms vestuvėms puošias gegužė…
    Skruostai raudoni, mėlynos akys –
    Stebiu, kaip stiebias kaštanų žvakės
    Ir kaip lelijos ir baltos rožės,
    Saulės draugužės, žiojasi, vožias…

    Netaupo viešnios šilko nei drobės,
    Žaliais šilkeliais juosias ir gobias,
    Bet ant jaunoji, ant obelytė
    Maloniai žiedu vaišina bitą,
    Stiebias didingai kaip karalienė,
    Lyg pienu prausias, maudosi piene…

    Žaliais audimais išklotas kelias,
    Svyruoja, virba žalios skarelės, –
    Kykai ir raiščiai, sagos geltonos,
    Lieknos viršūnės, šakelės plonos –
    Galingas džiaugsmas širdį pagauna
    Kaip visa marga, kaip visa jauna!

    A. Miškinis

    #15558
    rudeninė
    Participant

    Palaiminimas

     

    Tu kaskart, išleisdama į kelią,

    „Dievas tegu laimina“, – tari.

    Ir suvirpa nerimas lašeliais

    Ant blakstienų žodžio vidury.

     

    Aš žinau, kodėl kaskart sustingsta

    Širdgėla blakstienose sakais –

    Per ilgai šiaurys galavo vinkšną,

    Ir žalojo šerdį per ilgai.

     

    Tu sakai, išleisdama į kelią:

    „Dievas tegu laimina, sūnau.“

    Ir netirpsta nerimo lašeliai.

    Ir kodėl netirpsta jie – žinau…

     

    Ir žinau, kad nieko nepadėtų

    Dievo vardas, gęstanti malda,

    Jei į kelią žodžiai išlydėtų –

    O ne Tavo meilė amžina.

     

    Vytautas Norbutas

    #15559
    rudeninė
    Participant

    Motinai

     

    Kaip keistai mes pasaulį tik gimę sutinkam –

    Protestuodami rėkiam, kad mus pasitinka šviesa.

    Kaip liūdnai šį pasaulį mes margą paliekam,

    Kai jo žvilgesį vėl užgesina tamsa.

     

    Rudeniop, kai į sutemas slenkantys medžiai

    Mini mėlyną dangų ir mėgdžioja paukščių balsus,

    Pasilik vieniša, motinėle, prie liūdinčio lango –

    Vieniša per dienas ir per savo bemiegius sapnus.

     

    Nieks negrįžta – net vėjas, kuris pasisuko

    Pasakytų dar vakar tau žodžių linkme.

    Gal todėl keistame svaiguly vis sūpuoji anūką

    Ir bėgioji po pievas vaikystės basa?

     

    Pasakyk, kaip galėčiau vienatvę tą skaudžią išpirkti?

    Kaip galėčiau įteikt tau per mirtį gėlių?

    Mano dienos… Žinai, tyliai akmenys girdi.

    Mano naktys taip pat – ir todėl aš tyliu.

     

    Jonas Balčius

    #15568
    Agnusyte
    Keymaster

    Lemtis Gyvenimą mums dovanoja
    Lyg karoliukų nuostabią mozaiką.
    Metus ir mėnesius jausmais apkloja:
    Pradžiugina, nuliūdina, palaiko,
    Apjuosia nerimu, sėkme ir laime,
    Ir tampame visi lyg sielos broliai,
    Nepakartojamos Būties keleiviai
    Ir reikalingi tarsi saulė žolei.


    A.Murauskienė

    #15569
    Agnusyte
    Keymaster

    Bėga pro šalį
    Pavasariai, vasaros,
    Skamba koncertai žiogų…
    Ir žmogui, plaštakei ir vabalui
    Viskas ateina pačiu laiku.
    Skuba jaunystė
    Į savo pavasarį.
    Akys žeria žvaigždes.
    Viską jaunystė tau dovanoja.
    Atspėk, ką rytojus atneš.
    Gal almantį juoką,
    Gal dainą saulėtą,
    Gal žiedų nuostabių dovanos?
    Tik nesustoki, tik ženki į priekį,
    Tik nepražiopsoki savos dalios.
    Likimas juokias,
    Likimas kvatojas,
    Tu pati jį savo rankoj laikai.
    Tik nepaleiski, stipriai laikyki –
    Ir laimė, ir meilė ateis…

    T.Leciūtė Lorenčienė

    #15635
    rudeninė
    Participant

    Jau karklams žaliabarzdžiams

    Bitės galvas kutena, –

    O jie snaudžia, prie upės sutūpę,

    Saulė išrezgė

    Žaliąjį audinį skardžiams,

    Ir todėl jau žuvytės teškena,

    Krykščia antys po mėlyną upę.

     

    Ir po tylumą žalią braido mano svajonės.

    Prie upelio jos kniaubias ir geria.

    Su kuprinėm pilnom jos sugrįš po kelionės,

    Tartum bitės, medaus prisigėrusios,

    Ir, akis lyg žibuoklės pravėrusios,

    Man paporins,

    Kaip žemėje gera,

    Kaip gyventi pasaulyje gera.

     

    Vaidotas Spudas

    #15672
    rudeninė
    Participant

    Gerumas

     

    Į žemę griūva pilnaties šviesa –

    Širdis suvirpa, paslaptį atskleidus,

    Kad daugiaveidė žmogiška šviesa,

    O žmogiško gerumo – vienas veidas.

     

    Žinai, kad nepadėsi, bet pabūk

    Su tuo, kuriam kančia užtemdė dangų.

    Žinojimas, pavirtęs gerumu,

    Parimo po tamsiu pasaulio langu.

     

    Dalia Saukaitytė

Rodomi 7 įrašai - nuo 1,486 iki 1,492 (viso: 1,492)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.