- This topic has 1,622 atsakymai, 9 dalyviai, and was last updated prieš 1 month by
.
-
Įrašai
-
Jei dar gali, pabūk.
Sustok…
Juk net naktis mane atstūmė.
Tik nieko nesakyk.
Net nealsuok.
Tiesiog palik man savo kūną.
Ir dar šiek tiek vilčių…
Prašau.
Žinau, kaip viskas susipynė.
Gal saulė jau daugiau nešvis.
Neauš.
Tad pasisupk žvaigždžių sūpynėj.
Tai – tik svaja,
Kurios nebus.
Bet ji juk buvo!
Mes ją matėm!
Aš su tavim širdim kalbu
Apglėbęs rankom mūsų medį,
Akim apglėbęs dangų.
Tu supies.
Ar iš žvaigždžių pasaulis mažas?
Tegul tas rytas neateis –
Nespės.
Pabūk many bent kaip miražas…
Romualdas Žilinskas
Aš vejuos – plaštakės lekia
Nuo gėlės prie gėlės.
Aš taip pat esu plaštakė
Ant lankos didelės.Aš taip pat kiekvieną gėlę
Pabučiuoti galiu, –
Šilkasparnė plaštakėlė,
Nešama spindulių!Margaspalvė pasikėlė
Lig pušies, lig dangaus.
Aš pagausiu plaštakėlę,
O mane kas pagaus?Janina Degutytė. Plaštakė
Baltas mėlynume
Kol pamažu tampi panašus
į juodsruvį išdegusio švyturio spalvos aitvarą
jau po ėmimo dangun jau po žolinių
mėlynųjų rugpjūčio drakonų padangėje
su kiek tamsėlesne vos vos įžiūrima
mėlynųjų vėjosruvų uodega
viršum balto šaknėto kopagūbrio
nuspurdantį virpantį kristi
Valdas Gedgaudas
Atnešė voras laimę į blankų žodžių pasaulį,
Minkšti voratinklių tiltai virš mano lemties kabos.
Eisiu paglostyti pirštais vėjuotos rugpjūčio saulės
Ir atsigerti lig soties gelsvos ražienų kalbos.
Šiltų, jaukių mano rankų nuo ryto obelys laukia –
Aš jų išsipildžiusią viltį labai gerai suprantu…
Atnešė voras brandumą nulytom kaimo palaukėm
Ir vaikiškai didelį nerimą, be kasdienybės krantų.
Rausvų obuolių prikrito į šią nevaikišką pasaką.
Vargais benušluoja saulę nušiurusi vėjo šluota…
Per širdį ir per rugpjūtį voratinklių tiltai atseka
Į mano keistą likimą, į sapną, dar nesapnuotą.
Dalia Saukaitytė
Ką aš galiu pasakyt, vabalėli raudonas ir lėtas?
Būki toks pat nuostabus, spalvotas šios žemės poetas,
Nesgi jau greitai ruduo, ir žaliajam žolių vandenyne
Šaltis sunaikins namus ir žadėtąją tavo tėvynę –
Niekas, nejau nežinai, čia negali ilgai užsibūti –
Plaukia nelaimių laivai per vėluojantį šįmet rugpjūtį.
Plaukia rudens pabaiga, ir jau niekas dienų nebesaugo –
Liko po skliautu žemu saulelė be vasaros draugo.
Jonas Balčius
Po Šv. Baltramiejaus galvas nunėrę
žvelgiam į tiršto raudonio iš lėto
priplūstančius tylius šermukšnius
ant laužaviečių pjūviais išėsdinto
tolimo rudenio kranto
Aštriai violetinis
baltais pakraščiais
salsvo migdolinio
gedulo atspalvio
antino posparnis
ant rusvo upės emalio
žalsvą mergelių rugpjūtį
Valdas Gedgaudas
Rugsėjis… Stebuklingos versmės
Nusinešė gegužio žiedus,
Birželio svaiginančią kaitrą.
O liepos medų jau surinko bitės…
Gražu, kada apvalų, jauną savo veidą
Tu pirmą kartą patiki kirpėjui…
Taip žalias obuolys į saulę
Atsigręžia ir ima rausti palengvėle.
Tik nežinia: iš laimės ar iš gėdos…
Ir karklas, amžinas mąstytojas,
Bejėgiškai labiau šakas palenkia…
Ir tvenkinio apsnūdusioj aky
Kaip ašara jo pirmas gelsvas lapas plaukia.
Jonas Balčius
Obuolys
Alsuojantys medžiai
Skęsta nerimastingoj tyloj.
Pajuodę kamienai
Šaukiasi saulės šviesos.
Kybo keli obuoliai –
Viduje meilės sėklelės.
Raudoniu šarvuoti,
Skoniu ginkluoti.
Takšt, tyliai nukrinta
Ir žemė pravirksta.
Pabiro meilės sėklelės –
Vėjas jas išnešios.
Dovilė Vilkevičiūtė
Nurimęs rudenio peizažas —
Tik dūmai tolumoj balti,
Tiktai į saulę atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi,
Prie upės rūkas vis dar laikos
Bet upė jau šalta, deja;
Nuo medžių tyliai laša laikas
Ir kaupias mano širdyje,
Nematoma dvasia praskrieja —
Sujudina gelsvus lapus:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus…
Antanas Drilinga
Meditacija
Išeisiu vėl pasižiūrėt rudens –
Kaip sulpia vėjas lygumai ir paukščiui,
Vandens rūstybei ir visatos aukščiui,
Kuris ilgai dar sieloje gyvens.
Išeisiu vėl pasižiūrėt rudens –
Jau patiesė gamta mirties drobulę
Žiogų dainoms ir vasaros mėnuliui,
Ir ilgesio spalva juose srovens.
Išeisiu vėl pasižiūrėt rudens –
Kaip skleidžias Dievo žvaigždės naktimis,
Nerimsta seno jovaro širdis,
Ir pasilenksiu maldai prie akmens…
Jonas Balčius
Patinka tas ruduo liūdnokai mielas,
su ryškiai auksu papuošta žeme.
Lai toks ruduo palaiko mūsų sielas,
nes greitai rudenį pakeis žiema.
Bet mes gyvensim ir šypsosim,
lyg bėdos mūsų nelietė išvis.
Didžiuosimės tuo rudeniu, žinosim,
po kojomis mums auksą kloja jis.L.Barmina
Rugsėjis
Viskas lieka lyg provėžos gilios,
Ką turėjai, ko jau neturi…
Nuo brandumo apsunkusios girios
Atsidūsta nakties vidury.
Viskas liko, kas pralėkė šuoliais
Tankumynu naktų ir dienų.
Ir keliauji lyg angelas puolęs
Su sparnais ir maišu akmenų.
Girios, girios, šlamėkit rugsėjį,
Brandžios girios, nakties vidury!..
Viskas lieka – ir pjūtys, ir sėjos.
O prieš vėją, – keliai keturi.
Dalia Saukaitytė
Patinka tas ruduo liūdnokai mielas,
su ryškiai auksu papuošta žeme.
Lai toks ruduo palaiko mūsų sielas,
nes greitai rudenį pakeis žiema.
Bet mes gyvensim ir šypsosim,
lyg bėdos mūsų nelietė išvis.
Didžiuosimės tuo rudeniu, žinosim,
po kojomis mums auksą kloja jis!
L.Barmina
Nakties šalnoj
Tu stovi atsirėmus į piliastrą –
tai ne orkestras, tai lietus lašnoja,
tu panaši į tamsmėlynį astrą,
dar tebežydintį nakties šalnoj…
Tokia giedrybė tau širdy – nors verk,
tokia šviesa šešėlių apsupty
per nesibaigiantį rudens koncertą
po ūkanotais gęstančiais sietynais…
Tu stovi vieniša – lyg laisvę švęstum,
lyg tau išspinduliuotų Paukščių taką
garsų griūtis, kuri vis tiek atves
į paskutinį krištolinį taktą…
Judita Vaičiūnaitė
- Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.