Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 1,531 iki 1,545 (viso: 1,566)
  • Autorius
    Įrašai
  • #16126
    Agnusyte
    Keymaster

    Jei dar gali, pabūk.
    Sustok…
    Juk net naktis mane atstūmė.
    Tik nieko nesakyk.
    Net nealsuok.
    Tiesiog palik man savo kūną.
    Ir dar šiek tiek vilčių…
    Prašau.
    Žinau, kaip viskas susipynė.
    Gal saulė jau daugiau nešvis.
    Neauš.
    Tad pasisupk žvaigždžių sūpynėj.
    Tai – tik svaja,
    Kurios nebus.
    Bet ji juk buvo!
    Mes ją matėm!
    Aš su tavim širdim kalbu
    Apglėbęs rankom mūsų medį,
    Akim apglėbęs dangų.
    Tu supies.
    Ar iš žvaigždžių pasaulis mažas?
    Tegul tas rytas neateis –
    Nespės.
    Pabūk many bent kaip miražas…

    Romualdas Žilinskas

    #16137
    Violeta
    Participant

    Aš vejuos – plaštakės lekia
    Nuo gėlės prie gėlės.
    Aš taip pat esu plaštakė
    Ant lankos didelės.

    Aš taip pat kiekvieną gėlę
    Pabučiuoti galiu, –
    Šilkasparnė plaštakėlė,
    Nešama spindulių!

    Margaspalvė pasikėlė
    Lig pušies, lig dangaus.
    Aš pagausiu plaštakėlę,
    O mane kas pagaus?

    Janina Degutytė. Plaštakė

    #16138
    rudeninė
    Participant

    Baltas mėlynume

     

    Kol pamažu tampi panašus

    į juodsruvį išdegusio švyturio spalvos aitvarą

    jau po ėmimo dangun jau po žolinių

    mėlynųjų rugpjūčio drakonų padangėje

    su kiek tamsėlesne vos vos įžiūrima

    mėlynųjų vėjosruvų uodega

    viršum balto šaknėto kopagūbrio

    nuspurdantį virpantį kristi

     

    Valdas Gedgaudas

    #16139
    rudeninė
    Participant

    Atnešė voras laimę į blankų žodžių pasaulį,

    Minkšti voratinklių tiltai virš mano lemties kabos.

    Eisiu paglostyti pirštais vėjuotos rugpjūčio saulės

    Ir atsigerti lig soties gelsvos ražienų kalbos.

     

    Šiltų, jaukių mano rankų nuo ryto obelys laukia –

    Aš jų išsipildžiusią viltį labai gerai suprantu…

    Atnešė voras brandumą nulytom kaimo palaukėm

    Ir vaikiškai didelį nerimą, be kasdienybės krantų.


    Rausvų obuolių prikrito į šią nevaikišką pasaką.

    Vargais benušluoja saulę nušiurusi vėjo šluota…

    Per širdį ir per rugpjūtį voratinklių tiltai atseka

    Į mano keistą likimą, į sapną, dar nesapnuotą.

     

    Dalia Saukaitytė

    #16150
    rudeninė
    Participant

    Ką aš galiu pasakyt, vabalėli raudonas ir lėtas?

    Būki toks pat nuostabus, spalvotas šios žemės poetas,

    Nesgi jau greitai ruduo, ir žaliajam žolių vandenyne

    Šaltis sunaikins namus ir žadėtąją tavo tėvynę –

     

    Niekas, nejau nežinai, čia negali ilgai užsibūti –

    Plaukia nelaimių laivai per vėluojantį šįmet rugpjūtį.

    Plaukia rudens pabaiga, ir jau niekas dienų nebesaugo –

    Liko po skliautu žemu saulelė be vasaros draugo.

     

    Jonas Balčius

    #16151
    rudeninė
    Participant

    Po Šv. Baltramiejaus galvas nunėrę

    žvelgiam į tiršto raudonio iš lėto

    priplūstančius tylius šermukšnius

    ant laužaviečių pjūviais išėsdinto

       tolimo rudenio kranto

     

    Aštriai violetinis

    baltais pakraščiais

    salsvo migdolinio

    gedulo atspalvio

    antino posparnis

    ant rusvo upės emalio

    žalsvą mergelių rugpjūtį

     

    Valdas Gedgaudas

    #16177
    rudeninė
    Participant

    Rugsėjis… Stebuklingos versmės

    Nusinešė gegužio žiedus,

    Birželio svaiginančią kaitrą.

    O liepos medų jau surinko bitės…

    Gražu, kada apvalų, jauną savo veidą

    Tu pirmą kartą patiki kirpėjui…

    Taip žalias obuolys į saulę

    Atsigręžia ir ima rausti palengvėle.

    Tik nežinia: iš laimės ar iš gėdos…

    Ir karklas, amžinas mąstytojas,

    Bejėgiškai labiau šakas palenkia…

    Ir tvenkinio apsnūdusioj aky

    Kaip ašara jo pirmas gelsvas lapas plaukia.

     

    Jonas Balčius

    #16191
    rudeninė
    Participant

    Obuolys

     

    Alsuojantys medžiai

    Skęsta nerimastingoj tyloj.

    Pajuodę kamienai

    Šaukiasi saulės šviesos.

    Kybo keli obuoliai –

    Viduje meilės sėklelės.

    Raudoniu šarvuoti,

    Skoniu ginkluoti.

    Takšt, tyliai nukrinta

    Ir žemė pravirksta.

    Pabiro meilės sėklelės –

    Vėjas jas išnešios.

     

    Dovilė Vilkevičiūtė

    #16227
    Agnusyte
    Keymaster

    Nurimęs rudenio peizažas —
    Tik dūmai tolumoj balti,
    Tiktai į saulę atsigręžus
    Dar mano vienuma skaudi,
    Prie upės rūkas vis dar laikos
    Bet upė jau šalta, deja;
    Nuo medžių tyliai laša laikas
    Ir kaupias mano širdyje,
    Nematoma dvasia praskrieja —
    Sujudina gelsvus lapus:
    Ak, negalvokim, kas praėjo
    Ir ko jau niekad nebebus…

    Antanas Drilinga

    #16240
    Agnusyte
    Keymaster

    Meditacija

     

    Išeisiu vėl pasižiūrėt rudens –

    Kaip sulpia vėjas lygumai ir paukščiui,

    Vandens rūstybei ir visatos aukščiui,

    Kuris ilgai dar sieloje gyvens.

     

    Išeisiu vėl pasižiūrėt rudens –

    Jau patiesė gamta mirties drobulę

    Žiogų dainoms ir vasaros mėnuliui,

    Ir ilgesio spalva juose srovens.

     

    Išeisiu vėl pasižiūrėt rudens –

    Kaip skleidžias Dievo žvaigždės naktimis,

    Nerimsta seno jovaro širdis,

    Ir pasilenksiu maldai prie akmens…

     

    Jonas Balčius

    #16253
    Agnusyte
    Keymaster

    Patinka tas ruduo liūdnokai mielas,
    su ryškiai auksu papuošta žeme.
    Lai toks ruduo palaiko mūsų sielas,
    nes greitai rudenį pakeis žiema.
    Bet mes gyvensim ir šypsosim,
    lyg bėdos mūsų nelietė išvis.
    Didžiuosimės tuo rudeniu, žinosim,
    po kojomis mums auksą kloja jis.

     L.Barmina

    #16265
    Agnusyte
    Keymaster

    Rugsėjis

     

    Viskas lieka lyg provėžos gilios,

    Ką turėjai, ko jau neturi…

    Nuo brandumo apsunkusios girios

    Atsidūsta nakties vidury.

     

    Viskas liko, kas pralėkė šuoliais

    Tankumynu naktų ir dienų.

    Ir keliauji lyg angelas puolęs

    Su sparnais ir maišu akmenų.

     

    Girios, girios, šlamėkit rugsėjį,

    Brandžios girios, nakties vidury!..

    Viskas lieka – ir pjūtys, ir sėjos.

    O prieš vėją, – keliai keturi.

     

    Dalia Saukaitytė

    #16276
    Agnusyte
    Keymaster

    Patinka tas ruduo liūdnokai mielas,
    su ryškiai auksu papuošta žeme.
    Lai toks ruduo palaiko mūsų sielas,
    nes greitai rudenį pakeis žiema.
    Bet mes gyvensim ir šypsosim,
    lyg bėdos mūsų nelietė išvis.
    Didžiuosimės tuo rudeniu, žinosim,
    po kojomis mums auksą kloja jis!

    L.Barmina

    #16277
    Agnusyte
    Keymaster

    Nakties šalnoj

     

    Tu stovi atsirėmus į piliastrą –

    tai ne orkestras, tai lietus lašnoja,

    tu panaši į tamsmėlynį astrą,

    dar tebežydintį nakties šalnoj…

     

    Tokia giedrybė tau širdy – nors verk,

    tokia šviesa šešėlių apsupty

    per nesibaigiantį rudens koncertą

    po ūkanotais gęstančiais sietynais…

     

    Tu stovi vieniša – lyg laisvę švęstum,

    lyg tau išspinduliuotų Paukščių taką

    garsų griūtis, kuri vis tiek atves

    į paskutinį krištolinį taktą…

     

    Judita Vaičiūnaitė

    #16363
    Agnusyte
    Keymaster

    Rudens diena giedra kaip vaiko siela.
    Liepsnoja topoliai lyg angelo sparnai.
    Pro juos praplukdo saulę vėjo sieliai,
    šnarėdami iš lėto irklais mėlynais.

    H. Nagys

Rodoma 15 įrašų - nuo 1,531 iki 1,545 (viso: 1,566)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.