- This topic has 1,622 atsakymai, 9 dalyviai, and was last updated prieš 2 months 2 weeks by
.
-
Įrašai
-
Per didelis spalio dangus,
Per maža ėriuko galvelė,
Pažiūrėjo į dangų
Moteris
Ir nuliūdus nutilo.
Bet tu buvai visagalis.
Visas pasaulis,
Vos tik sutemo,
Buvo pilnas tavęs
Ir rudens,
Kurį jauteisi sutvėręs
Ir panoręs galįs pražudyti.
Bet moteris,
Glostanti baltą ėriuką…
Stasė Lygutaitė-Bucevičienė
Po spalio saule
Tai, kas buvo, – buvo tarsi spalio saulė,
Kur nedegina, neakina, tik glosto,
Tik sušildo, tik paguodžia, tik palydi
Pasitikti neišvengiamos žiemos.
Tai, kas buvo, – lyg laukai po spalio saule,
Kur taip gryna, taip toli toli matyti…
Ir neturi kuo pridengt nuogumo medis,
Ir švelnumo kur paslėpti neturi.
Tai, kas buvo, – buvo tai, kas pasilieka
Akyse ir šypsenoj tarytum ženklas,
Kad jau buvo spalio saulė, spalio laukas…
…O kitiems atrodys – buvo netektis.
Dalia Saukaitytė
Atrasi aukštai
Manęs nebėra, bet paliko šis vėjas –
Didžiulis ir tirštas – toks būna rugsėjy lietus.
Manęs nebėra, nes nesu dar atėjęs
Iš šiaurės, rytų ar pietų – –
Bet pamenu žemę kaip ilgesio šalį –
Čia dainos ir raudos iš pamirštos praeities,
Čia niekas išnykti ar vėl atsirasti negali
Be meilės ir be nevilties!
Tikėki manim, kaip tiki ryto saule, gėlele.
Tikėki manim, kaip tiki naktimi.
Nes, jei pavėluosiu, – žvaigždynuose kelią
Atrasi aukštai ir toli vakarų kryptimi – –
Jonas Balčius
Post mortem
Ar ten irgi būna ruduo
obuoliai tokie pat
geltoni su balkšvokais taškiukais
ar ten didelė auga žolė
ar toks pat ten dangus
iki mėlynumo raudono
įjuodęs prie virpančio lango
besiglaustant ryto žuvims
ar ten ir klevai tokie pat
besilošiantys upėn
ant kranto berniukui
sutemų sąsparas girgždinant
ar ten tiltas toks pat po kuriuo
mano siela sudrėkus
neįsidega lūžta degtukas
ir alkaną tamsą drebia naktis
Valdas Gedgaudas
Nėra mirties,
Yra tik išėjimas
Iš šitų rožių,
Mylimųjų ir lelijų.
Tiktai žiūrėjimas
Iš tolimų dausų
Į meilę liekančią
Ir į gyvenimą,
Į Žemę, skriejančią ratu
Visatos begalybėj,
Kol siela ieško
Savo vietos danguje
Ir amžinos ramybės…
Konstancija Vinkelienė
Tai išlieka
Plaukia, vai plaukia laikas
Upės vagoj įrašytas.
Pilkos ūkanos draikos,
Jos nebeklausia kas kitas.Tai, ką širdy išnešiojai,
Tai, ką šventai išmylėjai,
Tai, ko per amžius ieškojai,
Tai, kam aistros negailėjai –Tai tik svarbu, daugiau nieko.
Tai po tavęs net išlieka.Laima Petronienė
Plaukia, vai plaukia laikas
Upės vagoj įrašytas.
Pilkos ūkanos draikos,
Jos nebeklausia kas kitas.Tai, ką širdy išnešiojai,
Tai, ką šventai išmylėjai,
Tai, ko per amžius ieškojai,
Tai, kam aistros negailėjai –Tai tik svarbu, daugiau nieko.
Tai po tavęs net išlieka.Laima Petronienė
Tai išlieka
Plaukia, vai plaukia laikas
Upės vagoj įrašytas.
Pilkos ūkanos draikos,
Jos nebeklausia kas kitas.Tai, ką širdy išnešiojai,
Tai, ką šventai išmylėjai,
Tai, ko per amžius ieškojai,
Tai, kam aistros negailėjai –Tai tik svarbu, daugiau nieko.
Tai po tavęs net išlieka.Laima Petronienė
Tik ji
Yra akimirka šita
Ir daugiau nieko.
Tai, kas įvyksta niekada
Ilgam nelieka.Ar būni meilėj, ar pyksti
Paikai be proto,
Ar neviltin juodon grimsti –
Tik mirksnis duotas.Tiktai akimirka šita –
Tik ji iškyla.
Ir jeigu tu pajausi ją
Atrasi tylą,O tyloje tava galia,
Stiprybė tavo.
Panirk savim, panirk į ją –
Pajausk gyvavoTiktai akimirka šita
Ir daugiau nieko.
Tik ji galinga, paprasta.
Tik ji išlieka…Laima Petronienė
Tokios gilios
Naktys tokios gilios.
Regis žvaigždės tyliai
Išmatuoja gylį
Tavo vienumos.Dienos tokios plačios,
Lyg išlauktas svečias.
Joms širdelė ačiū
Jautriai sudainuos.Meilė švelniai sklinda.
Jos šviesa didinga.
Ji iš stebuklingos
Sielos gilumos.Laima Petronienė
<h2>Apkabinu</h2>
Apkabinu tave medžiu,
Dangum ir saule, ryto vėju.
Aš tavo ilgesį jaučiu,
Todėl šį rytą atskubėjauIr išpiešiau tavuos languos
Gėles, snaiges ir šiaurės žvaigždę.
Tegul tava širdis dainuos
Lyg niekas jos nebūtų žeidę,Lyg niekas niekaip niekada
Nebūtų stygų jos užgavęs.
Tegul skambės tyra gaida,
Te atsiskleis tau meilės galios.Apkabinu tave medžiu,
Dangum ir saule, ryto vėju
Ir skrist kartu širdim kviečiu,
Ir būti tuo, kuo būt atėjom.Laima Petronienė
Laima PetronienėRudens lietus
Lietus, lietus… Toks ilgas, kad, rods, mirti,
O ne gyvent tokiam lietuj reikėtų,
Kai siela nieko kito nebegirdi
Kasdien, kasnakt – vien lietų, lietų, lietų.
Lietus, lietus… Lyg koks vaiduoklis šnabžda
Už lango tylų savo prakeikimą.
Lyg zombis prisikėlęs čiumpa lazdą
Ir kažin ką sau burbuliuoti ima.
Lyg ten, lauke, nebėr dangaus nei žemės,
Ir pragaro velniai sau renka vadą.
Lietus, lietus… Baisus lietus rudenis,
Kuris pasaulio pabaigą tau žada.
Jonas Strielkūnas
Tavo žodžius nutvėręs vėjas
nusineša svyruojančia alėja
ir lieja mums į veidus lietų ir lapus.Sustojam tylūs vandenio pakrantėj
ir klausom, kaip į blaškomus kaštanus krenta
rudens ir gervių klegesys šiurpus.H.Radauskas
Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai, be praradimų.
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
Į pilną stiklinę pieno,
Į maža kvailą šuniuką
( tačiau nesakyt „jis mano“
tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka – švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.
Visi turi teisę kartą
Išbėgti basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba kad krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą, prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kai juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lig begalybės.
Lauryna Luničevaitė
- Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.