Poezijos skyrelis

[Agnusyte]

Jei danguje neliks lietaus,
Jei širdyje neliks žvaigždžių,
Jei akyse neliks žmogaus,
Jei laiškuose neliks raidžių,
Jei vėjas lapuose numirs,
Jei saulė danguje užges
Ir skausmas širdyje nurims,
Ir meilė meilėje paskęs…

Tu nenustok… Tik nenustok…
Širdie liepsnoki, siek dangaus…
Prašau tavęs… Prašau…
Ieškok…
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus…

Gintarė Stankutė

[Agnusyte]

Rudeniški apmąstymai

 

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė:

be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų.

Šitaip tiktai palaimintieji miršta

arba šventieji.

 

Trumpai prieš mirtį žolė grąžina Viešpačiui dažus.

Vėjai saulėlydy atgieda Requiem.

Bepigu mirti, kaip prieš akis lyg marios driekias

vasaros derliui nušienautos lygumos.

 

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė.

Įsižiūrėjai?

Kažin, kaip mes,

kurie nebuvom nei palaiminti anei šventieji,

sutiksim rudenį?

 

Vladas Šlaitas

[Agnusyte]

Ir padedam – aš Dievui, Dievas man.
Abudu statom gėrio karaliją.
Juk tinka žmogui jaustis mylimam.
Bent jau sapne. O ypačiai, kai lyja.

Justinas Marcinkevičius

[Agnusyte]

Iš voko mėlyno – tavų akių spalvos –
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.

Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau –
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)

O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.

Henrikas Radauskas

[Agnusyte]

Tylioji naujiena

 

duobėje stenėdami ištaria: dienos bėga tuščiai

kas vakarą tūkstančiai kraupiai stenėdami ištaria:

bėdinos dienos bėga tuščiai ir į niekur

nemato kaip ten kur skliautai aukštybių

pablyškus žvaigždikė šypsos pro maršką:

 

kas mirksnį

vis mažiau

laukti

 

Donaldas Kajokas

[Agnusyte]

Kelionė buvo neilga.
Jau žengiam paskutinį žingsnį –
Ir pabaiga.
Pirmyn su nerimu žvelgiu.
Širdy gėla ir maudulys.
Į juodą, žvarbią gruodžio naktį
Ir vėl mintis nuklys.
Pradžioj žiemos naktis ilga,
Gal siautės vėtra ir pūga,
Gal speigas, alkanas, žiaurus,
Atidarys godžius nasrus.

Taip, iš tiesų.
Ir dienomis, ir naktimis
Niūru, tamsu.
Ir šaltis spaudžia vis labiau,
Ir vėjas rūstauja žvarbiau, –
Ir aš einu be atvangos
Sutikt žiemos,
Šaltos, ilgos.

Bet štai baigias gruodis jau,
Ir sieloje staiga šviesiau.
Tegul sau siautėja pūga, –
Jau skelbia gruodžio pabaiga:
Tau grįžta saulė!

Ir aš kartoju:
Saulė grįžta!
Ir štai krūtinėj pajuntu
Atkaklų ryžtą:
Pro speigą, vėtrą ir pūgas
Į grįžtančią šiandieną saulę
Ištiest rankas!

Vincas Mykolaitis Putinas

[Autorius]

Įrašai