Poezijos skyrelis

[Agnusyte]

Jei danguje neliks lietaus,
Jei širdyje neliks žvaigždžių,
Jei akyse neliks žmogaus,
Jei laiškuose neliks raidžių,
Jei vėjas lapuose numirs,
Jei saulė danguje užges
Ir skausmas širdyje nurims,
Ir meilė meilėje paskęs…

Tu nenustok… Tik nenustok…
Širdie liepsnoki, siek dangaus…
Prašau tavęs… Prašau…
Ieškok…
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus…

Gintarė Stankutė

[Agnusyte]

Rudeniški apmąstymai

 

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė:

be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų.

Šitaip tiktai palaimintieji miršta

arba šventieji.

 

Trumpai prieš mirtį žolė grąžina Viešpačiui dažus.

Vėjai saulėlydy atgieda Requiem.

Bepigu mirti, kaip prieš akis lyg marios driekias

vasaros derliui nušienautos lygumos.

 

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė.

Įsižiūrėjai?

Kažin, kaip mes,

kurie nebuvom nei palaiminti anei šventieji,

sutiksim rudenį?

 

Vladas Šlaitas

[Agnusyte]

Ir padedam – aš Dievui, Dievas man.
Abudu statom gėrio karaliją.
Juk tinka žmogui jaustis mylimam.
Bent jau sapne. O ypačiai, kai lyja.

Justinas Marcinkevičius

[Agnusyte]

Iš voko mėlyno – tavų akių spalvos –
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.

Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau –
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)

O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.

Henrikas Radauskas

[Agnusyte]

Tylioji naujiena

 

duobėje stenėdami ištaria: dienos bėga tuščiai

kas vakarą tūkstančiai kraupiai stenėdami ištaria:

bėdinos dienos bėga tuščiai ir į niekur

nemato kaip ten kur skliautai aukštybių

pablyškus žvaigždikė šypsos pro maršką:

 

kas mirksnį

vis mažiau

laukti

 

Donaldas Kajokas

[Agnusyte]

Kelionė buvo neilga.
Jau žengiam paskutinį žingsnį –
Ir pabaiga.
Pirmyn su nerimu žvelgiu.
Širdy gėla ir maudulys.
Į juodą, žvarbią gruodžio naktį
Ir vėl mintis nuklys.
Pradžioj žiemos naktis ilga,
Gal siautės vėtra ir pūga,
Gal speigas, alkanas, žiaurus,
Atidarys godžius nasrus.

Taip, iš tiesų.
Ir dienomis, ir naktimis
Niūru, tamsu.
Ir šaltis spaudžia vis labiau,
Ir vėjas rūstauja žvarbiau, –
Ir aš einu be atvangos
Sutikt žiemos,
Šaltos, ilgos.

Bet štai baigias gruodis jau,
Ir sieloje staiga šviesiau.
Tegul sau siautėja pūga, –
Jau skelbia gruodžio pabaiga:
Tau grįžta saulė!

Ir aš kartoju:
Saulė grįžta!
Ir štai krūtinėj pajuntu
Atkaklų ryžtą:
Pro speigą, vėtrą ir pūgas
Į grįžtančią šiandieną saulę
Ištiest rankas!

Vincas Mykolaitis Putinas

[Agnusyte]

Jei tapsi tu
Kalnų viršūne, –
rūku baltuoju būti aš galiu…
Tau būsiu aš
Tyla svajinga,
Jei tapsi susimąstymu giliu.
Jei tapsi tu žaliąja pieva,
Aš būsiu tau
Gaivinančiu lietum.
O jei tu netikėtai
Tapsi jūra,
Pavirsiu aš krantu.
Nešu
Aš laimės pradžią –
Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.
Jei kaip daina
Tu suskambėsi, –
Žinok, aš tavo žodžiuose esu.
O jei mane nutildys laikas,
Tu būsi man prasmė visa.
Jei tu pabusi tarsi rytas, –
Kaip saulė būsiu,
Kaip šviesa…

Nabi Chazri

[Agnusyte]

Bus tylu, kad ir tu atbusi.
Ir per sodą ryte eidama,
Tu laiminga lengvai atsidusi: – Pagaliau sidabrinė žiema.
Blyškiai šyptelės saulė per ūką, Paukštė šūktels girioj viena,
Ir blizgės lyg žavus atvirukas
Po sniegu užpustyta diena.
– Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,- Pagalvok vakare migdama.
Apie žiemą gražiausią dainelę
Tyliai tyliai dainuoja mama.

L. Degėsys

[Agnusyte]

Būkim tylesni, kai šitaip sninga,
Kai mieste tokie balti kalnai.
Niekas nepradingo, nesustingo…
O jei ką užsnigo – laikinai…
Sniegas toks tylus, pabūkim tyliai
Ir nešaukim dideliu balsu.
Kaip ir vakar laukiam, liūdim, mylim…
Ar nuo sniego gera ar baisu?
Esam, tad ir sniegui duokim teisę
Kristi tyliai ir tylėt pusny.
Juk vis tiek – mylėsim, lauksim, eisim…
Tik, kol sninga, – būkim tylesni.

Ramutė Skučaitė

[Agnusyte]

Išgyventi slaptį

Neduota man įmint keistų mįslių
Ir atsakyti, kas anapus upės.
Aš tiek trumpai juk šičia gyvenu,
Bet tiek ilgai jaučiuosi čia užtrukus…

Neduota man įmint keistų mįslių,
Tačiau esu, kad išgyvenčiau slaptį,
Ir Tavo kelyje kai bus tamsu,
Nors mažą žiežirbą vilties uždegti.

Laima Petronienė

[Agnusyte]

Tikrasis gyvenimas

 

Tik vaikystėje mes gyvenam tikrą gyvenimą,

ir, galbūt, negyvenam,

tik srovenam kaip upės

pro žaliuojantį krantą;

mums užtenka srovės,

mums užtenka kelių akmenukų mūsų vaikiškam

              džiaugsmui,

nes mes esam vaikai, kurių akys nemoka skirti,

kur prasidedam mes,

kur srovė

arba kur akmenukai.

Ir vėliau, kai išmokstam mąstyti, mes dažnai susimąstom,

kad geriau nemąstyt ir geriau nežinot, kad upės

ir kad upių srovė negrįžta.

 

Vladas Šlaitas

[Agnusyte]

Pakrebždėjimai

 

krapina vakaras valandas

tiksi tamsa už lango

spaudžia pavargusią sąžinę

kas tai – nuodėmės lanko

 

eina gilyn per širdį

atrodo pakaušį net pakelia

kur ten giliai įlindę

kuistosi mintys ir šypteli

 

prašosi lauk paleidžiamos

veržiasi stumdosi skundžiasi

o gal jau ir teks atdaryti

duris su langais surakintas

 

Juozas Žitkauskas

[Agnusyte]

Kasmet susėdame – visa šeima,

Visa mūs giminė.

Susėdam tie, kurie dar likom.

Bet jungtys trūkinėja ir subyra.

Ir viens nuo kito tolstame.

(KAŽKAS kapoja stagarus,

Nudžiūvusias šakas…)

 

O aš dar noriu just

Šaknis, kamieną

Ir būt šaka, –

Gal ir aplaužyta, gal ir apdeginta,

Bet dar žaliuojanti ir norinti

Išsaugot mūs visų

Bendrumo atminimą.

 

Eugenijus Matuzevičius

[Agnusyte]

Dienos

Į širdį

Tarsi ištirpęs ketus.

 

Pašėlęs noras riktelti –

Žmonės!

Sekundės – ir tos į priekį bėga.

Mažiukas mano kambarys –

Vagonas.

Bijau aš pralėkti,

Jums nepalikęs nieko.

Žinau,

Nedavus nė lašo džiaugsmo,

Neįspaudus niekam delnan šilumos,

Uždusins mane

Toliai plačiausi.

Saulė pati

mane užkamuos!

 

Vladas Šimkus

[Agnusyte]

Brėkštančiam rytui,
bundančiai žemei,
brangiai gimtinei,
virpančiai širdžiai,
geliančiai minčiai,
žodžiui tikriausiam,
skausmui bekraščiam,
žūčiai beprasmei,
vaiko gimimui,
savo likimui,
tyliam išėjimui
kelią nutiesia
malda…

G. Maziliauskienė

[Autorius]

Įrašai