Poezijos skyrelis

[Violeta]

Kas tave taip užbūrė

Kas tave taip užbūrė, kad tu nuolat šypsais
Kas pasakė, kad upė turi būt su krantais

Kas nustatė, kad laimei turi būt priežastis
Kas žinojo ar šįryt tavo siela nušvis

Kas tau palietė širdį ir užliejo jausmu
Kas padėjo pakilti kai tau buvo sunku

Kas lydėjo, globojo ir atstojo namus
Kas didžiausiuos pavojuos buvo uostas ramus

…

Kas tave taip užbūrė, kad tu nuolat šypsais
Gal, kad meilė bekraštė, upė tik su krantais

Laima Petronienė

[Agnusyte]

Visi pasauly nori būti mylimi,
Visi praeina žemę, alkdami šviesos
Ir perdegę troškimų ugnimi,
Ir nenumaldę sielos alkanos.

V. Mačernis

[Violeta]

Neprisilietus sušilau –
Prabudo laikas.
Neprisilietus pamačiau žodžius.
Prakalbo laikas.
Neprisilietus išgirdau spalvas,<span class=”text_exposed_show”>
Pražydo laikas.
Neprisilietus išvydau akis,
Nušvito laikas.
Neprisilietus pajutau rankas,
Ištirpo laikas.
Neprisilietus noriu apkabint,
Neleidžia laikas…</span>

ZITA ŠIUPŠINSKAITĖ.  Tai tu

[rudeninė]

Nemyli, nesigaili manęs tu –
Argi aš jau negražus visai?
Po tuščių ir įprastinių gestų
Melagingoj aistroj pailsai.
Tu jauna jausmus apgaudinėjai,
Ne švelnus aš tau ir ne šiurkštus.
Pasakyk man, kiek tu glamonėjai,
Kiek tu lūpų atmeni – šimtus?
Kaip šešėliai jie visi praėjo,
Nepalietę degančios širdies.
Ne vienam ant kelių tu sėdėjai,
O dabar štai prie manęs glaudies.
Ir akis paslėpusi šešėly
Mintyse kalbiesi su kitu.
Juk ir aš myliu tik truputėlį,
Brangioje tolumoje skęstu.
Trumpalaikio lengvabūdžio ryšio
Nevadink, mieloji, likimu, –
Susitikom su tavim netyčia,
Išsiskirsim – irgi bus ramu.
O ir tu savu keliu vingiuotu
Vėl dienas barstysi kaip barstai.
Tik nelieski niekad nebučiuotų,
Nevilioki nekaltų tiktai.
Tu gali sau apie meilę aikčiot
Su kitu praeidama gatve.
Gal ir aš išėjęs pasivaikščiot,
Susitiksiu skersgatvy tave.
Į mane pažvelgsi tu vis viena
Primerktom kaip šiandien akimis.
Pasakysi tyliai: „Laba diena“,
Atsakysiu: „Laba diena, mis“.
Ir praeisiu sau ramiai pro šalį,
Atminimai paskui nebeseks, –
Kas mylėjo, tas mylėt negali,
Kas jau degė, tas daugiau nedegs.

Sergejus Jeseninas

[rudeninė]

Aš nepavydžiu net karaliams
Visų jų įgeidžių paikų,
Narve įkalintiems paukšteliams,
Neikart nemačiusiems miškų.

Aš nepavydžiu žvėriui ploto
Ir jo savivalės laukuos,
Nei viso grobio, sumedžioto,
Nes sąžinė toliau miegos.

Net savo palaimingai širdžiai,
Kuri laimėjusi, deja,
Sustingsta tingulio paviršiuj,
Nelyg oazėj skurdžioje.

Ir liūdesy, ir ėmus švęsti
Mintis ateina ta pati:
Geriau mylėti ir prarasti
Nei niekad meilės nepatirt.

Alfred Jennyson

(iš Wayne W. Dyer „Amžių išmintis“)

[Violeta]

Ne apie meilę šiandien-
Apie Tavo rankas,
Kurios glaudžia, kai žvarbūs vėjai
Užgesina visas žvakes.
Ne apie meilę šiandien-<span class=”text_exposed_show”>
Apie Tavo akis,
Kuriose surandu tikėjimą,
Kai apsiniaukia širdis.
Ne apie meilę šiandien,
Apie Tavo jausmus,
Kuriuose tylomis paskęstu,
Vos grįžus į mūsų namus.
Ne apie meilę šiandien-
Apie tai, kad Tave turiu
Vienintelį, nepaklydusį
Tarp netikėtų audrų.
Apie tai, kiek nedaug man reikia-
Tik rankų, žvilgsnio akių,
Kurios kartais kaip mažą vaiką
Užliūliuoja audros metu.
Ne apie meilę šiandieną…</span>

Eglė Brazdžiūnė (Egmilė)

• Violeta redagavo šį atsakymą prieš 2 metai 9 mėnesiai.

[Agnusyte]

smėlio laikrodis
(Prisiminimas apie tuos, kurie gyveno veltui)

(neprašyk manęs kalbėti apie smėlį) mes

rinkome kriaukles ieškodami tuštumos

mes dėžes atidarėm

iš nieko ir iš nieko
iš nebaroko negotikos

iš vėjo ir vėjo (pilno aitvarų bei
liūdnumo) turėjome rinktis
iš properšų ir properšų (neprašyki manęs!)

ar žinai kad štai šitas gyvenimas – tavo?

(žiūrėki mirusius neša į žydo namus
ar jauti kaip sekundė tave sutaupo? bet
kur save dėsi) mes

gėrėm žodynų degtinę ir pagirios
būdavo sunkios kol
skyrė mums tylą

kol vedės mus vieną iš kito

(į atmintį medžių) kol stiklo narve
paskutinė smiltelė pakibo

 

Kęstutis Navakas

[Agnusyte]

per anksti

jei kažkas tau sako: per vėlu vadinasi
jo gyvenimas nenusisekė. ne tavojo. jis
bloškia tau į veidą savojo gyvenimo duženas.
per vėlu niekada nebūna lėktuvai pakyla
kada jiems liepta laikrodis rodo kas
jam liepta tačiau tu niekada ir į nieką
nepavėlavai net jei visą laiką būtum
stovėjęs pašte su neišsiųstu laišku
rankoj tu nepavėlavai nes per vėlu
yra vienas demonų užvaldantis sielas
ir trukdantis joms pildytis tai vienas
pavojingiausių demonų sakantis kad
turime skubėti. neturime. skubėjimas
yra demono nuodai kartais mirtini
kartais iliuziškai gydantys. mes
niekada ir į niekur negalime pavėluoti
mes visada visur atsidursime tuomet kai
reiks. tačiau retsykiais ten atsiduriame
per anksti. per anksti yra kraupi akistata.
tai demono maitinimas mūsų perkeltinėm
prasmėm ir liudijimas to kad tavo
rankoje laikomas laiškas liks neišsiųstas

 

Kęstutis Navakas

[Agnusyte]

Tolyn pašėlęs Laikas lekia.
Palaiminki gerumą, Laike,
Žmonių, kuriuos kasdien matau.
Tešviečia saulė Jiems skaisčiau,
Suteiki visa, ko Jiems reikia.
Ir Laike, dar tavęs meldžiu –
Atlygink jiems geru žodžiu.

A.Karosaitė

[Agnusyte]

paukščiai

 

paukščiai yra savižudžiai jų judesių

nekartokim nors ir norime trim sekundėm

virsti paukščiais. išskristi į pietryčius kur

vanduo skaidrus ir esama žuvies. mes

ydingieji paukščiai mums išrovė plunksnas

iš sparnų kad jomis neišsižudytume kad

liktume tai kelionei kuri prilipusi prie

kojų lango stiklo ir išėjimo knygos. paukščiai

kita padermė ant kiemo slyvos kartais

randu jų plunksnų pamestų skrendant į

pietryčius. tai man lyg laiškai sakantys kad

esu kiek kitaip mirtingas. tačiau mirti yra

gera. kartais tai vienintelė paguoda

paukščiai nemiršta jie amžini jie čia jau

milijoną šviesmečių jie tikrieji ateiviai iš

horizonte susikertančių paralelių nes jų

net nėra juos susikūrėm iš savo vargo

užmaršties kančios ir tyro noro kad viskas

būtų taip kaip tada kai nebuvo nieko

 

Kęstutis Navakas

[Agnusyte]

Į saulę
Pavasaris jau kelia tostą –
Svaiginančias žiedų taures.
Pasauli!
O kaip norėčiau nuo kaktos tau
Nubraukti rūpesčių raukšles!

S. Neris

[Violeta]

Pramerkęs akį

Pavasaris, pramerkęs akį,
Man nieko nieko nepasakė.
Tiktai plačiai nusišypsojo
Ir žalią kilimą užklojo
Ant žemės kūno išdidžiai.
Pražydo žemė, o gaidžiai
Tarsi sutarę aušrą kvietė,
O su aušra ir meilės lietų,
Kad tavo širdį jis palietų.

Laima Petronienė

• Agnusyte redagavo šį atsakymą prieš 2 metai 8 mėnesiai.

[Agnusyte]

Šiandien yra 90-osios poeto, prozininko, dramaturgo, vertėjo Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) gimimo metinės.

 

Kaip griežia gyvenimas! Kaip šoka

mirtis! Visą laiką toli, visą laiką arti.

Tarp griežėjų maišais, tarp šokėjų sukies.

Ir jau pats nežinai, ko uždusęs juokies.

 

Justinas Marcinkevičius

[Agnusyte]

Nūdienos eilės

 

Tuštėja miestai –
Niekam rankos nepaduosi,
O jei bandysi tiesti –
Nusisuks, nespaus.
Nes skverbias išgąstis žmonių veiduosna:
Kažkas baisaus, kažkas baisaus, kažkas baisaus…

Nors, regis, viskas tarsi savo vietoj:
Pavasaris ankstyvas ir dienų versmė…
Tačiau giliai širdy kryžiuotis voras rėdos
Drobiniais mirties rūbais –
Viešpaties bausmė…

Už ką? Kodėl? Ir kam?
Nejau to vertas –
Žmonijos nuodėmes ne aš susirinkau.
Bet ar bandys dabar Jisai po vieną sverti –
Neturime kiekvienas atskiro dangaus.

Ir planeta viena.
Tik didelė atrodo –
Paklaikęs vėjas gūsiais ją kaip mat apskries
Ir dulkes laikmečio nupūs nuo ešafotų,
Ant autostrados medžiai guls iš pakelė̃s…

Kas bus po to?
Ar amžių netektis, ar budins naujas rytas –
Tamsa nepasitrauks ar saulė švis?
………………………………………………………………

Aš nežinau,
Kol gano Jėzus, tarp dangoraižių nuklydęs,
Tylos mieste išgąsdintas avis.

Romualdas Žilinskas

[Agnusyte]

GYVENTI

Gyventi reikia teisingai. Taip daro žmonės.
Gyvuliai irgi stengiasi taip, tik ne visiems išeina…
Ne visada mes galim pateisinti kiškio ar vilko poelgius,
O bakterijų arba virusų nesuprantam iš viso.

Jie irgi privalo daugintis. Kitaip išnyks,
Ir niekas nesužinos, kad tokie buvo.
Apie Napoleoną, net Hitlerį rašo knygas,
Apie žuvusį virusą niekas neparašys.

Gyvenimo prasmė yra: „Tikslinga žmogaus veikla,
Tarnaujanti jo socialinės būties pažangai“.
Gyventi reikia teisingai, o tiesa yra kategorija,
Kuri priklauso nuo vietos ir laiko.

Gyventi reikia mokėti: šitam tarnauja
Raidės ir skaičiai, dėsniai ir pinigai.
Ne visi taip išmoksta gyventi, nors mokslas privalomas,
O miršta kiekvienas iš atminties.

Norint būti gyventoju reikia gyventi,
Norint būti žmogum tenka ir mirti.
Daug ko nebūna, bet pasitaiko –
Taip kaip ir mums – gyventi.

Stasys Jonauskas

[Autorius]

Įrašai