Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 1,606 iki 1,620 (viso: 1,623)
  • Autorius
    Įrašai
  • #16935
    Agnusyte
    Keymaster
    GALVOK APIE MEILĘ

     

    Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
    naktim ir dienom apie meilę galvok –
    rytojaus, pernykštį ar amžiną sniegą
    virš tavo sunkios, rugiaspalvės galvos.

     

    Kai rytas, raudonas ir šaltas, išplaukia,
    o kelias nešaukia – tolyn nei namo,
    kai gatvė neglaudžia ir atstumia laukas,
    net laukas – tada apie meilę galvok.

     

    Žmonių sąvartynuos, kur vienas už kitą
    visi svarbesni ir labai gražesni,
    galvok apie meilę – tą amžina žydą.
    Jo niekas nematė. Ir tau nesutikt

     

    liūdnų jo akių, sunešioto drabužio,
    jei ženklo nebus vandeny ar ugny.
    Galvok apie meilę, kai veidrodžiai dūžta,
    o žvilgsniai nedūžta, nuodų kupini.

     

    Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
    ir plyšta palaikė skarelė vilties,
    galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
    išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

     

    Elena Mezginaitė

    https://www.pakartot.lt/album/galvok-apie-meile

    #16961
    Agnusyte
    Keymaster

    Balandžio 1-oji – poeto Marcelijaus Martinaičio gimimo diena.

    ***
    Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
    raudonos, kad pravirkt gali, –
    rasa ten laša nuo lelijų –
    kaip dalgio ašmenys – gaili.

    Ir pjauna širdį tarsi dobilą
    lig gyvuonies, lig pašaknų,
    o vakarais kažko taip tolima,
    kažko nėra – lyg artimų.

    Kokia tyla gyvybėn smelkias
    kasdienio židinio ugnim!
    Tokia daina, kad užsimerkia
    dainuodami – lyg mirdami!

    Lig pašaknų ten pjauna širdį,
    ten teka vandenys liūdnai.
    Ir dulkės vieškelių dar šiltos –
    tarsi sodybų pelenai.

    Marcelijus Martinaitis, 1980

     


    Šiandieną iš rankų man krenta mintis,
    žiūriu, kaip ji krenta, pakolei išnyks.
    Apleidžia mane visa tai,
    kuo galėčiau dar būt –
    nei skauda, nei liūdna, anei graudu.
    Lyg mirštu,
    lyg stoviu ant kranto stataus,
    ir, persmelktas žaibo, staiga pamatau:
    koks trumpas gyvenimas – ir ilga
    jo pabaiga.

    Marcelijus Martinaitis, 1980

    #16969
    Agnusyte
    Keymaster

    Tavęs ramint atūš pavasaris,
    Gegučių šimtas sukukuos.
    Pasūpuos vėjas melsvą ežerą,
    Ievų žiedais pasnigs laukuos.

    Plačių laukų toks žalias šilkas
    Pridengs tau liūdesį žaliai.
    Praeis ir vasara, ir meilė
    Nebesugrįžtančiais keliais.

    Tau mėlynas rugių žydėjimas
    Suteiks jaunystei dar jėgų,
    Nes, aš manau, – gyvent atėjome,
    Kad būtų gera ir smagu.

    O jeigu bus ilgu be galo,
    Širdis iš nerimo drebės,
    Nueik, kur beržo rankos bąla,
    Gražiau nei aš tau pakalbės.

    Tavęs ramint atūš pavasaris,
    Gegučių šimtas sukukuos.
    Pasūpaus vėtra melsvą ežerą,
    Ievų žiedais pasnigs laukuos…

    A. Miškinis

    #16992
    Agnusyte
    Keymaster

    Klausyk, širdie –
    Pavasaris alsuos –
    Lai paukščių giesmės tavyje netyla,
    Tad susiliek stiprėjančiuos garsuos
    Su zýlėm, vieversiais, varnėnais ir dagiliais…

    Žiūrėk, širdie,
    Plačiai pažvelk, širdie,
    Į žibuoklyno dangų, plukių sniegą,
    Žvilgsniu šalpusnio saulę palydėk
    Ir lauk šviesaus rytojaus, dienai vėl nubėgus…

    Paliesk, širdie,
    Tu savimi paliesk
    Ir jauski, kas pasaulyje geriausio:
    Gležnumą pumpuro ant sodo obelies,
    Žolynų šypseną, kai lietūs daigą prausia…

    Paimk, širdie,
    Ir vis talpink savy
    Kiekvieną mirksnį tarsi amžinumą –
    Čiurlens upeliai skaidrūs bei laisvi,
    Nakties nuplovę pelenus, nes sklaidos dūmai,

    Kad plaktumei, širdie,
    Smarkiausiai, kiek gali
    Varpais raudono vario, skelbiant naują rytą…
    _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

    Ir aidą kitos širdys atkartos tau iš toli –
    Iš daug toliau,
    Negu išgirstum, jaustum ar matytum…

    R. Žilinskas

    2020 m. balandžio 6 d.

    #17009
    Agnusyte
    Keymaster

    ATSAKYMAS

    Per amžius
    į Dievo ausį
    žmonės zirzia:
    kodėl aš,
    kodėl mane,
    kodėl, kodėl
    be perstojo
    kodėl?

    Ir vieną
    audringą dieną
    nežinia
    ar iš viršaus
    ar apačios
    pasigirdo
    susierzinęs
    griausmingas balsas:
    kodėl ne?

    Rimas Vėžys

    #17020
    Agnusyte
    Keymaster

    Balandžio 24-ąją gimtadienį švenčia poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė.

    KAIP GYVENI?

    – Gerai, sakau, gerai.
    Išsimiegojau.
    Nieko nesapnavau.
    Atsikėliau savo noru.
    Pažiūrėjau į veidrodį.
    Nepamačiau nieko neįprasto.
    Prisiminiau vieną kitą žmogų.
    Vieno kito neprisiminiau.
    Nuvaliau trupinius nuo stalo.
    Radau raziną.
    Atidariau langą.
    Kartą jaučiausi laiminga.
    Du kartus nelaiminga.
    Tris kartus niekaip nesijaučiau.
    Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.
    Du kartus apie beprasmybę.
    Tris kartus nieko negalvojau.
    Kosėjau.
    Nieko neskaudėjo.
    Nieko netrūko.
    Niekam nerūpėjau.
    Žiūrėjau žinias.
    Perkirpo juostelę.
    Davė interviu.
    Bombardavo.
    Nuskendo du vaikai ir automobilis
    (atskirai).
    Apie automobilį pasakojo ilgiau
    nei apie vaikus.
    Dirstelėjau į kiemą.
    Dirstelėjau į piniginę.
    Žvilgtelėjau į praeitį.
    Sudėliojau praradimus.
    Pasidžiaugiau atradimais.
    Apžvelgiau įvykius.
    Apmąsčiau kontekstą.
    Įvertinau objektą.
    Suradau sąsajas.
    Išsiaiškinau priežastis.
    Pagerbiau tylos minute mirusius.
    Atsidusau dėl mylimo.
    Pagalvojau apie motiną.
    Persirengiau.
    Gerai, sakau, gerai.

     

    Daiva Čepauskaitė

    #17032
    Agnusyte
    Keymaster

    Pavasariui

     

    Aš matau, kaip tu vėl ateini –

    Toks gaivinantis, šiltas, svaigus…

    Savo žydinčią širdį neši,

    Kad sušildytum delnus manus…

     

    Tu kvepi, tu dvelki lietumi

    Ir laukinių rožių žiedais…

    Vėlei skrieji giedru dangumi,

    Nesuvaldomais vėjo žirgais…

     

    Ir šypsaisi… Iš tolo švieti,

    Savo meilę barstai į šalis…

    Tik naktis kai užlieja laukus,

    Tu ant mano pečių verki…

     

    Ir kaskart, kai kas rytą meldžiu

    Pasilikti tos laimės ir sau,

    Tavo tylų šypsnį jaučiu:

    • Aš – pavasaris… Aš – privalau.

     

    Gintarė Stankutė

    #17033
    Agnusyte
    Keymaster

    nelemta

     

    per amžius atskirti dangus
    su vandenynu kantriai laukia

    kol močiutė krėsle supamajam
    pagaliau suvynios į kamuoliuką
    horizontą

     

    Aleksandras Žaltauskas (1997 – 2020)

    • admin redagavo šį atsakymą prieš 1 month 3 weeks.
    #17043
    Agnusyte
    Keymaster

    KAIP ŽYDĖJIMAS VYŠNIOS

    Mūsų dienos — kaip šventė,
    Kaip žydėjimas vyšnios, —
    Tai skubėkim gyventi,
    Nes praeis — nebegrįš jos!

    Tai skubėkime džiaugtis —
    Greit praeis — nebegrįš jos!
    Tos mūs dienos, kaip paukščiai,
    Kaip žydėjimas vyšnios.

    Salomėja Nėris

    Atlieka Vytautas Kernagis: https://bit.ly/2KO1R9a

    #17045
    rudeninė
    Participant

    Mamai

     

    Nežinai,

    Bet tie patys gegužiai išlieka,

    Kaip ir lapkričiai, gruodžiai…

    Nes laikas sustos

    Sakmėje apie mus, žolėje, bei ant sniego,

    Vandeny, akmeny…

    Ir prabudęs rytoj

    Dovanos Tau gal tulpę, o gal pakalnutę,

    Gal ramunę, paraudusius klevo lapus –

    Kad galėtum ilgiau šitoj Žemėj pabūti,

    Kur saulėta, lietinga, talpu ir trapu…

    Nežinai, kad esi.

    Išties niekur nedingus –

    Aš jaučiu –

    Vėl šypsais, lieti rankom pečius…

    Mamos savo vaikams visuomet reikalingos –

    Taip sakei kažkada –

    Šiuos žodžius dar girdžiu…

    Noriu Tau padėkot už gyvybę

    Ir viską,

    Ką turėjau, turiu…

    Nors juk žodžių mažai,

    Net ir ašarų tų, kurios rytmetį tviska,

    Kai liepsnoja padangėje Tavo laužai.

    Nežinai,

    Tačiau mūsų pavasariai lieka,

    Mūsų vasaros, žiemos…

    ……………………………………………………….

    Atleiski, prašau,

    Jei retai aplankau, kur išėję užmiega –

    Tu miegot negali –

    Mamos laukia vaikų iki rytas išauš…

     

    R. Žilinskas

    #17048
    Agnusyte
    Keymaster

    Dėkoju Motinai,
    Sukrovusiai turtingą kraičio skrynią,
    Kurią įvertinau dabar.
    Joj tilpo juokas,
    Džiaugsmas, nuoširdumas,
    Ir protėvių dvasia kalbėjo su manim,
    Ir suvokiau lengvai aš gėrio – blogio ribą.

    Dėkinga aš esu už tai,
    Kad ten nebuvo vietos
    Melui ir tingumui,
    Nedoroms pagundoms,
    Kad neišmokau
    Juodinti kitų ir teist,
    Bet ir savas kaltes
    Išmokau pripažint.
    Parkritusi slidžiam kely –
    Pakilti ir atleist.
    Pro skausmo ašaras – kvatot,
    Bėdoj – rankų nenuleist.

    Tikiuos, nepyktum, Mama,
    Ant manęs už tai,
    Kad svajones vaikystės
    Vėl vejuos,
    O gal ir Tavo
    Neišsipildžiusias viltis.

    Danutė Kragaitė

    #17106
    Agnusyte
    Keymaster

    Kvapą užgniaužiantis
    Ilgas kritimas į sielos
    bedugnę: viskas su manimi
    Ir manyje, mano meile.
    Neišsinešiu nieko, nieko
    nepasisavinsiu, nes
    gyvent –
    tai nereiškia: turėti.

    Ateini,
    kad paliestų
    gyvybės viršūnė,
    kad, ranką ištiesęs,
    parodytum: ten,
    ir kad mes
    tavo gestą
    suprastumėm: meilė.

    Kito Dievo nėra.
    Jis nestato šventyklų.
    Jis leidžia išduoti
    save, o nuskriaustas,
    verkia savo artimo
    ašarom:
    čia ir visur
    – atleisk!

    Justinas Marcinkevičius

    #17107
    Agnusyte
    Keymaster

    Tavęs ramint atūš pavasaris,
    Gegučių šimtas sukukuos.
    Pasūpuos vėjas melsvą ežerą,
    Ievų žiedais pasnigs laukuos.

    Plačių laukų toks žalias šilkas
    Pridengs tau liūdesį žaliai.
    Praeis ir vasara, ir meilė
    Nebesugrįžtančiais keliais.

    Tau mėlynas rugių žydėjimas
    Suteiks jaunystei dar jėgų,
    Nes, aš manau, – gyvent atėjome,
    Kad būtų gera ir smagu.

    O jeigu bus ilgu be galo,
    Širdis iš nerimo drebės,
    Nueik, kur beržo rankos bąla,
    Gražiau nei aš tau pakalbės.

    Tavęs ramint atūš pavasaris,
    Gegučių šimtas sukukuos.
    Pasūpaus vėtra melsvą ežerą,
    Ievų žiedais pasnigs laukuos…

    A. Miškinis

    #17122
    Agnusyte
    Keymaster

    Jei leistum man pabraidyt žolėje,

    tai galėčiau rūkais apkamšyti pievas

    padainuoti lopšinę savo žydinčiam sodui,

    pasūpuot paukštelius ir užmiegančias ievas…

     

    jei leistum man nuskrieti ant kalno

    apkabinčiau pro šalį praplaukiantį debesį

    pasidėčiau motulę žemę ant delno

    ir stebėčiau, kaip žvaigždės į plaukus veliasi

     

    jei galėčiau paguosti nuskriaustą vaiką,

    pasiimčiau ir jį su savim į kelionę

    mes pasiektume saulę, aplenktume laiką

    ir pasauly pasėtume savo svajonę…

     

    jei žinočiau, kaip man pažadinti žmogų,

    bent trumpam iš gilaus beprasmybės miego,

    nusivesčiau ir jį su savim į sodą,

    kur dvasia pražysta ir amžiams lieka…

     

    Gintarė Stankutė (Glesumėlė)

    #17127
    Agnusyte
    Keymaster

    Vakarinio dangaus šviesoje
    koks gražus tavo veidas, gimtine!

    Atsiklaupk ir tylėk – tegul
    ši erdvė prisipildo tavęs,
    nes tokia yra meilė. Per širdį
    eina šaukdamas kraujas:
    – – – – – – – gimtine,
    likimų lopšy, tavo tikslo
    ieškojau nerasdamas –
    vieversio lizdas
    arimų platybėse – tu!
    Taip gera žiūrėti
    į žydinčią obelį,
    miegantį vaiką
    ir į tavo akis ūkanotas,
    Bet ieškau gėlės,
    kuri man primintų tave,
    kurioje visą laiką kvepėtų
    vaikystė ir vakaras –
    šiltas, mieguistas. 

    Just. Marcinkevičius

Rodoma 15 įrašų - nuo 1,606 iki 1,620 (viso: 1,623)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.