- This topic has 1,622 atsakymai, 9 dalyviai, and was last updated prieš 2 metai 10 mėnesių by
.
-
Įrašai
-
Tėvui
Tėvo rankose vasaros žydi
Juodas grumstas gyvybe atgims
Ir žiedais obelų augalotų
Sūrūs prakaito perlai pavirs
Po pavargusiom kojom iš lėto
Teka tyras šaltinio vanduo
Į pavasarį žalią atnešdamas
Vis po žiedą lelijos baltos
Įsirėžusios rudenio vagos
Švelniame iki skausmo veide
Susijungė į amžiną būtį
Tavo – mano akių melsvume
Tėvo rankose vasaros žydi
Net kai staugia už lango žiema
Vieną dalį širdies mano saugo
Meile žėrinti tėvo dvasia
Skirmantė Tirilytė
Tėvo bitės
Tavo mirusios bitės išskrido kartu –
Ir dabar tartum žvaigždės virš dzūkų smiltynų.
Nesulaukiamas Tėve, aš klausiu, kur Tu?
Sumedėjusių rankų ir kojų sutinusių
Pasiilgau be galo… Likimo runas
Vis bandau įskaityti… Iš dulkių sidabro
Ir eilėraščių aukso – tebus karūna
Tau, pavargusiam vakar nuo amžino darbo…
Mūsų žydintys sodai išėjo drauge –
Vien sapnuos mano siela jų obuolius valgys.
Atsibudus – vėl blunka vaikystės drugiai,
Vėl staiga surūdija ir pievos, ir dalgis…
Bet vejuosi apartus gimtinės kelius –
Tu klampojai juos alkanas, girtas ir blaivas…
Nebegrįžtantis Tėve, aš irgi keliuos
Saulei tekant nūnai, nes gyvenimo laivas –
Arba valtis Charono – spalvinga, šviesi,
Sukalta man kadaise pažaisti – išplaukia…
Tu kuždi: nebijok, susitiksim visi
Praradimų Pilnatvės žvaigždėtoj palaukėj,
Kur jau gieda sparnuotų bičiulių minia…
O, kad sau į akis dar pažvelgti suspėčiau!
Mūsų Tėve Aukštai, išgirski mane
Ir many – savo gyvą dainuojantį spiečių.
Onė Baliukonytė
Kelionė
nupirkti pieno visoms elgetoms moterims
priešus mintimis apkabinti, iš tolo linkėti ramybės
(nes nėra draugų nei priešų – tik mokytojai)
norus it seiles varvančias ištirpdyti smilkalų dūmuos
melstis nieko nebeprašant sau, net sveikatos tėvui nei motinai
nei tam šventyklos kupreliui, neprašant laimės nė trupinio
dieną praėjusią paukščiams sulesint, užmiršt ir būsimą
atrakinti visus kambarius, širdies kertes atlapoti
priglausti kiekvieną neprašytą, nelaukiamą, svetimą
nuotaka tapti visų vyrų, visų alkanų, nelaimingų
Mirtį pamilti, ir mirus pačiam artimiausiam – nė ašaros
atminti – viskas tėra pirma ir paskutinė akimirka
kaip atmena vaikas, mokytis neužaugti,
nelaukti, atrišti visus siūlus –
kad nebegimtum žmogum, vėl
gimtum vėju, lašu,
jūra
Birutė Mar
- Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.