Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 166 iki 180 (viso: 1,608)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4777
    rudeninė
    Participant

    Skambi ir skambi manyje

    Dieną naktį  girdžiu Tavo aidą,

    Kol per žodį pražysti alyvos keke.

    Vis tiek neši džiaugsmą,

    Neši palengvėjmą

    Viltį neši, kai rankos nusvyra

    Ir artimo petį paleidžiu.

     

    Birutė Grižienė

    ************

    Šitas tylėjimas

    Lengvas kaip kylantis rūkas,

    Šitas žiūrėjimas,

    Tarsi prašvintant gėlėms,

    Šitas žinojimas to,

    Kad įvyko stebuklas –

    Tai tik pradžia,

    Nes jau auga akmuo

    Drumzlinam verpete

    Apsivijęs žolėm.

     

    Elena Mezginaitė

     

    #5128
    rudeninė
    Participant

    PAKALNUTĖ

     

    Šaltinis toks skaidrus,

    kai tavo ašaros juo nuteka,

    Mėnulio žydinti gėlė –

    mažytė pakalnutė

    su virpančiais varpeliais vėjy,

    visas sąžalynas

    šešėly svaigiai kvepia,

    tankūs lapai vis žalyn,

    iš pakalnučių balzgano vainiko,

    jo ovalo

    dar žvelgia tavo akys mėnesienoj,

    lyg opalo

    švytėjimas naktis,

    dar uogos noksta,

    dar su nuostaba,

    su grauduliu paliesi žemę,

    gyvastį šakniastiebių.

     

    Judita Vaičiūnaitė

    #4778
    rudeninė
    Participant

    KUR DANGUS PASIBAIGS

     

    Kur dangus pasibaigs,

    Už to žalio vandens,

    Mes miegosim nuleidę akis

    Į tą rūką,

    Nubirusį mums nuo obels

    Ir į naktį, kuri nebegrįš.

     

    Ir sapnuosim nugeltusius saulėj laukus.

    Mūsų dienos pavirs valandom…

    Kol pakibus virš skardžio sekundė suduš

    Tavo žodžiais

    Ir mano tylom.

     

    Kai pakelsim akis nuo savęs lig žvaigždžių

    Laiko muzika mums nebegros

    Tik stovėsime.

    Švis

    Virš viršūnių skardžių

     

    Dar neleisk man pažadint dienos…

     

     

    Gintarė Stankutė

    #4608
    liuda
    Participant


    iš naujo teka saulė tau kiekvieną rytą
    iš naujo čiulba paukščiai, žvilga rasos
    iš naujo mokais vaikščiot kaip vaikystėj basas
    per stiklo duženas, sapnų žarijas
    iš naujo sukalbi sveika marija
    tarsi tai būtų pats pirmasis kartas
    iš naujo siaučia gelia skaudžiai trankos
    prisiminimų griūtys skausmo bangos
    iš naujo maudžia mano – tavo randas…

     

    *Tautvydas Buslevičius, Kažkieno laikinoj atminty, Kaunas, 1997

    #4782
    rudeninė
    Participant

    Dvi miegančios akys – 
    tartum du užlipinti laiškai.
    Tu sapnuoji dabar,
    tu toli.
    Tu man laiškus rašai.
    Aš bijau pajudėti. 
    Aš bijau tavo mintį nutraukti.
    Man reikia budėti.
    Man reikia budėti ir laukti.
    Laukti tavo laiškų – 
    laukti tavo akių.
    Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
    atsimerkus, įteiksi tu man du laiškus.
    Juose parašyta: „Nebijok!
    Ir tenai, iš kur aš grįžtu, mes buvom kartu“.
    Dvi miegančios akys –
    tartum du užlipinti laiškai.
    Tu sapnuoji dabar, tu toli.
    Tu man laiškus rašai…

    Justinas Marcinkevičius

    #4785
    rudeninė
    Participant

    AUŠTA

     

    Tekėk, saulele, tekėk.

    Jau mano klevas pabudo.

    Jau krykščia kregždės po langu.

    Jau putinas baltas prašvito

    Žaliam birželio danguj.

    Tekėk, saulele, tekėk.

    Jau laukas nulytas laukia.

    Jau žolės akis pramerkia.

    Ir mano sapnelis pabėgo.

    Tekėk, saulele, tekėk

     

    Janina Degutytė

     

    #4786
    rudeninė
    Participant

     

    Šventas laukų birželi,

    palytėk pievom pakvipusią žemę

    žaibo švaria ugnim.

    Prasiskleisk lietum –

    rože sidabro

    ant lauko, sūraus

    nuo mūsų prakaito.

    Tenuplauna mūsų akis,

    kad regėtų žolyno spindėjimą.

    Tenuplauna mūsų kojas,

    kad ilgą kelionę pakeltų.

    Šventas laukų birželi,

    palaimink mūsų rankas –

    kad neišsektų upės,

    kad neišmirtų medžiai,

    kad griežlė nenutiltų

    šviesų vakarą

    avižų lauke.

     

    Janina Degutytė

    #5129
    rudeninė
    Participant

    Jūs norėtumėt?

    O aš norėčiau

    Kartais pagyvent vidur miškų

    Ne dėl grybų ir ne dėl aviečių, –

    Šiaip sau atsiskyręs, kai sunku.

     

    Nusiplaučiau dulkes ilgo kelio

    Prie šaltinio almančio versmės.

    Tai prisiklausyčiau iki valiai

    Ir strazdų, ir volungių giesmės!

     

    Jūs norėtumėt?

    O aš norėčiau,

    Kad pušynai dvelktų ramumu,

    Kad atėję plačiaragiai briedžiai

    Mėnesienos naktį prie namų

     

    Sau ramiai skabytų sodrią žolę

    O vilkai tekauktų tik sapne…

    Gal tuomet sugrįžę girių toliai

    Su šypsniu pažvelgtų į mane…

     

    Jūs norėtumėt?

    O aš norėčiau

    Upeliuko dar su duburiais.

    Ten, tikiu, kad žalsvos žvaigždės šviečia

    Žuvys, dar nematę meškerės.

     

    Ten ir žolės švelnios – žaliais šilkas,

    Niekas neiškirto dar karklų.

     

    Aš esu be galo pasiilgęs

    Viso to, kas dar natūralu.

     

    Vytautas Rudokas, 1967

    #5130
    rudeninė
    Participant

    PĖDOS

     

    Atsikėliau šį rytą anksti,

    po audros dar negrįžę žvejai. –

    Gal tu marių dosnių pakrašty

    paieškot gintarų išėjai…

     

    Bet tavęs nematyti… Miegi?

    Tebeskęsta migloj Palanga.

    Man po kojom sudūžta baugi,

    lyg stiklinis rietimas, banga.

     

    Aš palauksiu. Einu pamažu.

    Pirmą gintarą saujon dedu.

    Ir staiga – prie skausmingai šviežių –

    Sustoju prie tavo pėdų…

     

    Aš sustoju prie jų, prie smulkių,

    ir prie vyriško kulno greta…

    Nusileidžia migla ant akių,

    širdį perlieja jūra šalta.

     

    Nežinau, nepažįstu, kas jis,

    kurs atėjo anksčiau už mane

    ir nutolo lyg jūroj žvejys

    su manąja aušra – svajone.

     

    Tik žinau – apsigrįžęs vanduo

    plauna pėdas gelmėn užmaršties,

    o ir laimė ne visad su tuo,

    kas pirmasis jai ranką išties.

     

    Vacys Reimeris

    #4790
    rudeninė
    Participant

    Veidrodinis vasaros vakaras.

    Kiekvienam lape matai savo veidą.

    Pasiklysta pempiukas

    tyloj ir sidabražolėj –

    kaip tavo vaikystė.

    Didžiulis rūkas parslenka nuo eglyno,

    nuo ežero, prigesinusio atspindžius,

    per daubą, pilną

    paslapties, per vienišą

    sraigės brydę – regi

    visur savo nerimastį,

    nedrąsą,

    neužsimiršimą,

    nebylystę – – –

    Veidrodinį vasaros vakarą

    regi savo

    neregystę,

    savo žolišką troškulį

    būti.

     

    Janina Degutytė

    #5134
    rudeninė
    Participant

    Savaitgaliui

     

    savaitgalis bėgo už lango.

    kairė – dešinė.

    mano – tavo.

    kvėpavau oru, kurį iškvėpdavai.

    kalbėjomes apie negyvenamų salų demografines problemas.

    mirusios eglės dainavo už židinio grotelių.

    kojas šildė gatvės žibintas.

    Bis! Bis! Bravo, maestro! Bis!

    pratrūkau.

    du arbatos puodeliai maloniai kuteno naktinį stalelį.

    nebuvo kur eiti.

    net nepastebėjau, kada spėjai suvalgyt visą pakelį džiovintų snaigių.

    rytoj pietums vėl bus makaronai.

    nesvarbu.

    savaitgalis.

    mano kairė – tavo dešinė.

    bandėm pasidalint mėnulį.

    laikas – naivuolis – tikėjosi mus aplenkt.

    negimusių žodžių eilėraštį

    perdaviau tau

    iš lūpų į lūpas.

    ir išėjau.

    savaitgalio pėdsakais.

     

     Evelina Bondar

    #5135
    rudeninė
    Participant

    Meilė

     

    Nuo amžių vakare prie stalo dviese

    Kaip angelas naminis lempa tvieskia,

    Apgaubki angele šviesa švaria

    Ir saugoki du žmones vakare.

     

    Diena primargino, nesužiūrėsi

    Pavargom mes nuo visokiausių „pa“

    Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese

    Pačia sunkiausia šnekamės kalba.

     

    Kažkas pakito, būtinai pakito.

    Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.

    Gal mudviejų nebėr, bet visados

    Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.

     

    Visur: Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių

    Juk rasis lentgalys, vinis, kurią

    Gali sukalt į stalą

    Sėdint dviese, kaip šventame paveiksle vakare…

     

    V. Šimkus

    #4791
    rudeninė
    Participant

    Paukščių baladė

     

    Susidėjo viskas taip keistai.

    Kur pradingo meilė vakarykštė?

    Skrido paukščiai du –

    Aukštai, aukštai –

    Ir skardžiais balsais iš džiaugsmo krykštė.

     

    Bet audra užgriuvo nelauktai.

    Paukščiai atmušė sparnus į uolą.

    Susidėjo viskas taip keistai.

    Žemėn jie lyg akmenys nupuolė.

     

    Susidėjo viskas taip keistai.

    Nebeliko tų svaigiųjų aukščių.

    Ir pradėjo neapkęst už tai

    Vienas kito šie išdidūs paukščiai.

     

    Algimantas Baltakis

    #5136
    rudeninė
    Participant

    AŠTUONI GĖLI VAKARAI

     

    Aš tik norėčiau  taip pasakyti: man liko smelkianti drėgmė, vėjas,

    Liko pragiedruliai – tokie ne mano, kad net pastebėt jų nespėju.

    O iš tiesų liko tik banali išeitis – kai žmogui nieko kito nelieka,

    Jis dar gali būti protingas. Per nuliūdusį parką jis gali eit nematydamas jo.

     

    Aš nesakau, kad tai geriausias būdas atsisveikinti su meile.

    Tačiau tokiu metu gamta neguodžia, eilėraščiai nesirašo, sapnai nesisapnuoja.

    Net sapnai bijo tuštumos. O juk atsisveikinančiam su meile be galo tuščia:

    Lapų vytimas, vėjo kritimas, lietaus šliaužimas žeme yra ne jo ir ne jam.

     

    Žinoma, laimingesnis būčiau, galėdamas pasakyti: man skauda, vadinas, esu.

    Kenčiu, vadinas, dar gyvas. Tačiau nei kenčiu iš tiesų, nei man skauda.

    Tik pojūtis: kažkas many pasibaigė, o niekas neprasidėjo. Niekas neprasidėjo,

    Ir vėjas, drėgmė yra ne šitoj erdvėj ir ne šitam laike.

     

    Aš dabar daug sumokėčiau už galimybę eiti per pūgą, per vėją, prieš lietų,

    Tačiau kad šitaip keliautum, reikia kentėti arba bent liūdėti.

    O dabar aišku viena: atsisveikinimas su meile yra neaprašomas,

    Bet visur ir visiems turbūt vienodas. Kai atsisveikinsit, tai suprasit.

     

    Valdemaras Kukulas

    #4792
    rudeninė
    Participant

    Susapnuoki mane…

     

    Bent kartelį mane susapnuoki

    Šiltą vasaros naktį beganančią tavo akis

    Kol per žydinčią erdvę gilyn lakštingalos suokia

    Kol spalvas pasiglemžia rami juodaskarė naktis

     

    Susapnuoki mane…

     

    Nepažintu dar širdžiai žvaigždynu

    Aš brendu aklomis akimis į beribį tave

    Per galaktikų šaltį, per tuštumą…

    Jau amžinybę…

    Tiktai tu atsimerk širdimi…

     

    Susapnuoki mane…

     

    Gintarė Stankutė

     

Rodoma 15 įrašų - nuo 166 iki 180 (viso: 1,608)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.