Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 256 iki 270 (viso: 1,608)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4843
    rudeninė
    Participant

    Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,

    ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,

    jos visos kertės skaudžiai atsiliepia

    debesimis ir vakaru… Iš naujo

    bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,

    kritimą lapų, ilgą šviesią naktį…

    kada lange tik liūdnos mano akys

    atspindi, rodos, jau ne mano veidą…

    Ir tik aušra užtikusi prie stalo

    užmigusį ir apibertą lapais

    mane paglosto švelniai tavo,

    brangioji, skruostu ir už durų slepias…

     

    Rimas Burokas

    #5172
    rudeninė
    Participant

    RUGSĖJO 18-OJI

     

    Per miestą šiandien perėjo Rugsėjis,

    Kavinėje prisėdo ant kėdės.

    Ir visą naktį sukos karuselėj,

    Kaip sukas lapai krintantys sode.

     

    Paskui atėjo jis pas mus kartu su

    Dama. Jos vardas buvo Melancholija.

    Sėdėjome prie stalo keturiese

    Greta, bet neapsakomai nutolę.

     

    Jisai vėsaus pasiūlė vaisių vyno.

    Svaigai Tu, nesuprasdama – kodėl.

    Ir švilpavo melodiją nežinomą

    Atskridęs vakarinis vėjas vėl.

     

    O gluosnis dirigavo vėjo dainai,

    Kurią nusinešė greita Neris.

    Ir stygomis lietaus akomponavo

    Strazdų pietuosna skrendantis būrys.

     

    Jis Tau apie Pietų kraštus kalbėjo –

    Už dvylikos dienų jo traukiniai…

    Ir ilgesys krūtinėj suplazdėjo

    Graudžiaisiais gervių trikampio sparnais.

     

    Ilgai sėdėjo jis prie stalo mūsų,

    O aš klausiausi ir galvojau tik,

    Kokia graži yra Rugsėjo muzika,

    Tačiau kokia ledinė jo širdis…

     

    Juozas Erlickas

    #4846
    rudeninė
    Participant

    tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
    tolimoj pakrantėj
    kasdien vis labiau rudenėjančioj

    slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

    sustojant ir pakeliant kokį
    akmenuką, ryškų ir šlapią
    ar kriauklę

    tarsi nė nesiklausant
    vis tų pačių balsų, vis tų pačių: jūros, vėjo, paukščių

    kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
    apima, kokia stebuklinga vienatvė
    netikėtas turtas, tik tau atitekęs

    smėlis, prilipęs prie padų

    tikrovė
    staiga atsivėrus

     

    Nijolė Miliauskaitė

     

     

     

    #4577
    Agnusyte
    Keymaster

    Improvizacija su lapais

     

    Lapai

    Krenta

    Krenta

    Krenta,-

    Kiek svajota,

    Mylėta,

    Gyventa…

     

    Lapai

    Krenta

    Krenta

    Krenta

    Į žvirgždėtą

    Upės Krantą,

    Kur svajota,

    Mylėta,

    Gyventa,

     

    Lapai

    Krenta

    Krenta

    Krenta…

    Ir širdis lyg tas lapas

    Krenta:

    Ne taip lengva

    Širdžiai

    Stuksenti,

    Ir svajot,

    ir mylėt,

    Ir gyventi,-

     

    Lapai

    Krenta

    Krenta

    Krenta…

     

    Vilija Šulcaitė

    #5176
    rudeninė
    Participant

    Bobų vasara

     

    Per rudenį brendu ar per gyvenimą –

    Nukritusius lapus lyg skausmą rinkdama?…

    Iš paskos velkasi pavargusi diena,

    O saulės pilkuma maitina nerimą…

     

    Prikelk gyvenimui, Dievuli, be graudenimų –

    Tuoj voratinkliai išsups nakties sapnus…

    Paguosk pavargėlius, jie meldžiasi už mus,

    Nors mes nuo slenksčio juos lyg vargą gename…

     

    Apgirtę medžiai plėšo savo drapanas,

    Raudonom draiskanom apmėtyti keliai…

    Už bobų vasarą balsuoja atkakliai

    Be meilės užaugintos spalio raganos…

     

    Dalia Teišerskytė

    ————

    Eilėraštis proza.

     

    Pavasaris atsiranda dėl to, kad įvairūs paukščiai, plasnodami sparneliais, sušildo orą.
    O paukščiams paliekant mūsų kraštus oras vėsta.
    Bet kai paukščiai išskrenda itin dideliais būriais, jų plazdėjimas vėl prišildo orą – tai bobų vasara.

     

    Juozas Erlickas

    #5177
    rudeninė
    Participant

    Bobų vasara 

     

    Nedaug tereikia – gana akimirkos

    Įkvėpti rudenio žavesiui –

    Spalvoms ir vėsai – kad atsimintum vasaras –

    Kadai nužydėjusias, kadai nužaliavusias.

    Tik akimirkai stabtelti bobų vasaros įsauly –

    Saulelė aukštai nepakyla jau,

    Ne tiek šildo, kiek akina. Numiršta

    Žydėdamos nasturtos. Ir astros.

    Šita akimirka bando apgauti mus,

    Kad nieks nepasikeitė, nieks nepraėjo,

    Tik nejučia skvernus susisiausdamas

    Atsistoji pasauliui ir pavėjui

    Ir tai neilgam – atsėlinus nerimui

    Kaip šunelis, pabrukęs uodegą,

    Nubindzini į namus. Kaip boružėlė

    Septyntaškė – po lapu – žiemojimui.

     

     (daliuteisk-zaliazole.lt)

     

     

    #4847
    rudeninė
    Participant

    Bobų vasara

     

    Apkrito žemę lapų auksas,

    Voratinkliai išskrido į dausas,

    O saulė rytmetį paklausia –

    Kas perlais pavertė rasas?

     

    Kas gi iššovė gervių laibą strėlę

    Į tolimus nežinomus kraštus,

    Pakando liūdną rudeninę gėlę

    Ir laiką perkirto perpus?..

     

    Geriau neklauski – atsako nebus.

    Languos suspindo saulės ašara.

    Gelsvu sijonu šluodama takus,

    Smagiai praėjo bobų vasara.

     

     Antanas Gintautas

    #5178
    rudeninė
    Participant

    16 EILUČIŲ RUDENS

     

    …tai voratinkliais leidžias rugsėjis…

    Rugsėjo dainų aš nemoku –

    Tu ant lapų nukritusių šoki,

    Rudeninio baleto šokėja.

     

    Mes nešam rugsėjo laiptais

    Į viršūnę, kur spalio pinklės,

    Paskutinį geltoną lapą –

    Surūdijusį vasaros ginklą.

     

    Ten lapkritis laukia viršūnėj.

    Nuogas tartum poetas Antikos,

    Bet skleidžias danguj parašiutas –

    Tai sniegas, sidabro balandis.

     

    Tu pašok man šiąnakt, Beatriče,

    Už sidabrą, už pinigą smulkų,

    Sudie… Groja gruodis capriccio

    Baltais ledo smuikais…

     

    Juozas Erlickas

    #5179
    rudeninė
    Participant

    TENAI KUR SAULĖ ŽEMAI          

     

    kiekvienąkart prisiminsi
               ir tavo širdis sustos
    bus veidas tavo nelinksmas
    o žvilgsnis prarastas toks
    tikėjai viską užmirši
               (o viskas kyla į viršų)

    sesuo lietuje ir vėjy
               kaip tu kuo tu esi
    tu mus palieki praskrieji
    lengvam salsvam liūdesy
    kvieti į rudens pavėsį
               (visi tenai pailsėsim)

    ten mūsų visų tėvynė
               tenai kur saulė žemai
    ten laiko vanduo ledinis
    tu lauki mūsų tenai
    mes kylam šnarame skriejam
               (lyg lapai gelsvi rugsėjo)

     

    Liutauras Degėsys

    #4953
    Agnusyte
    Keymaster

    Medžiais tikėk,

    savim vandeny atspindėta,

    tikėk.

     

    Lėk telegramom, laidais,

    šaukis paštais, laiškais…

    Keliui manęs pavydėk,

    žaibui manęs pavydėk.

     

    Jeigu į kapą nuleis, kas padės

    vėl man išlipti iš duobės,

    pievas matyt ir žvaigždes,

    mėlyno laiško raides.

     

    Plentuose pėdsakai mano sušals.

    Tūkstantį kartų langai pabals…

    Tūkstantį pirmąjį…

    Ko tu tyli?

    Būsiu jau tavo plaukai žili.

     

    Būsiu jau tavo senais laiškais,

    būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.

    Vaivorykštės senos miegos vandeny,

    žaibo pėdsakai ges vilny.

     

    O tu netikėki žilais plaukais,

    o tu tikėki melsvais laiškais.

    Medžiais tikėk,

    savim, vandeny atspindėta, tikėk.

     

    M. Martinaitis

    #4848
    rudeninė
    Participant

    IŠEINU

     

    Išeinu. Saulė ges vakaruos jau

    Ir nuskęs pusnyje debesų.

    Ak, kaip kvepia daržely mimozos,

    Tik nereikia jau man jų žiedų.

     

    Tik nereikia tų žodžių beprasmių –

    Aš žinau, kad rugsėjis gražus.

    Gal tu niekad manęs neberasi,

    Bet neverki – tas jausmas nežus.

     

    Ką darysi – likimo taip skirta,

    Atsisveikinkim – duok savo ranką.

    Aš – kaip mariose valtis be irklų,

    Kur sudūžta į tolimą krantą…

     

    Juozas Erlickas

    #4852
    rudeninė
    Participant

    Kai paskutinį kartą

    ėjome,

    girdėjome dar tankų

    čirpimą

    kelio rožėse,

     

    ir tako lapai

    buvo pilni

    keisto šnabždėjimo.

     

    Mes ėjome susiėmę

    rankom,

    ir kalbėjome

    šiaip apie šį ir apie tą –

     

    tačiau neįžiūrėjome

    rudens

    dar žodžiuose,

    nei akyse.

     

    Jonas Mekas

    #4853
    rudeninė
    Participant

    PEIZAŽAS SU SIDABRINE NUOLAUŽA

     

    Sidabrinis rudenio laukas,

    kai žemės kvėpavimas pavirsta ledu,

    o apyaušrio valanda begalinė

    kaip laukimas.

    Kai galulaukės gandrai pavirsta

    sparnų šlamėjimu skaidriam

    rasotam skliaute

    (jo veidrody blykčioja nakties

    pėdsakai, ir atpažįstu ryta – ten,

    ties pravertom sidabrinėm durim).

    Kai nušvinta voratinklis žvaigžde,

    tarp ražienų įsmigusia.- – –

    Sidabrinis rudenio laukas.

    O sugniaužtam delne – tik žodis –

    sidabrine nuolauža – ligi kraujo.

     

    Janina Degutytė

    #5180
    rudeninė
    Participant

    MOKYTOJUI

    O mielas žmogau, kurį vadina guru,
    Ilgai nemačiau tavo meilės akių,
    Dar visai neseniai aš kasdieną,
    Ramsčiausi tavuoju vardu,
    O dabar jau galiu apkabinti žvilgsniu,
    Harmonijos jūroj rast šviesą tavųjų akių.
    O dabar jau galiu atsakyt tuo pačiu,
    Nes einu begalinės, liepsnojančios meilės keliu.
    Dabar man nereikia, kad būtum šalia,
    Nes tavo širdis šviečia saule skaisčia.
    Paleidau tavo ranką, duok ją kitiems,
    Kam neramu, tamsu ir šalta.
    O aš dabar galiu viena, nes jau išmokau,
    Į šviesą kerinčią išeit, už horizonto, už ribų,
    Skraidyti tarp nakties žvaigždžių,
    Kentėti su palaima, gyventi su džiaugsmu.

    Irena Barvydė

    *********

    Iš Tavo rankų
    Išaugęs medis
    Šaknijas ir skleidžia manyje
    Pažinties šakas.

    Iš Tavo akių, mokytojau,
    Išplaukia debesys,
    Apgaubiantys ir lydintys mane
    Į pasakų žemę.

    Iš Tavo minčių išsilieja žodžiai,
    Mano būčiai suteikiantys prasmę…

    (I. Daubarienė)

    #5185
    rudeninė
    Participant

    Mokytojai

     

    Gal tu iš pasakos esi,

    O gal iš tolimų žvaigždynų?

    Kai apie Eglę mums seki, 

    Tai, rodos, visa žemė žino, 

    Kad Drebulėlė – tai silpnybė,

    Kad prakeikimas – neviltis,

    Tik broliai – žmogiška tvirtybė,

    Kuriai priklauso ateitis.

    Gal tu pati maža žvaigždė,

    Gal jūros tviskanti gelmė,

    Jeigu akių tavų šviesoj

    Išnyksta širdgėlos lašai

    Kaip paukščiai vakaro žaroj?

    O gal esi miškų tankmė

    Ar neišsenkanti versmė,

    Nugirdžius mus jausmais tyrais

    Ir išauginus ąžuolais?

    Sakyk, kur glūdi paslaptis,

    Kad amžinai esi jauna,

    Kad tu – ir džiaugsmas, ir viltis,

    Mažos širdelės atrama,

    Mįslė, per amžius menama,–

    Kas tu esi, mokytoja?

     

     

    B.Daunorienė

Rodoma 15 įrašų - nuo 256 iki 270 (viso: 1,608)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.