Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 271 iki 285 (viso: 1,623)
  • Autorius
    Įrašai
  • #5186
    rudeninė
    Participant

    Mokytojai

     

    Užrašykit ant mano
    Pirštų judėjimų
    Visus savo saulėtekius,
    Kurie per tiek metų
    Iš tamsos kėlė Jūsų mintis,
    Slopino nakties bildesius.
    Aš juos atkartosiu plunksna.

    Iš naujo braižydama raštus,
    Dar kartą apnersiu
    Savo jausmus ir idėjas,
    Naujom spalvom
    Išsiuvinėsiu iliuzijas,
    O virbalams liks
    Apmegzti kampus,
    Kad lengviau slysčiau laiku.

    Pridėjot sutiktų žmonių
    Knygai puslapį,
    Kantriai gvildendama
    Mūsų klausimus.
    Nurišiu žymeklį,
    Kad atgaivinčiau,
    Kasdien po siūlę 
    Tirpstančius, vaizdinius.
    Dienų tylėjimuose prisiminkit…

     

    Giedra G. (rasyk.lt)

    #4854
    rudeninė
    Participant

    Saulėgrąžų didžiulės aukso akys žiūri į saulėlydį –

    aprauda paukščių nesuprantamą kelionę:

    jų virtinė po virtinės numirga ir paskęsta į raudoną,

    vylingai spindintį padangėj saulės tvenkinį… O vėjai

    iš lėto jį užklosto mėlyna, žvaigždėm išsiuvinėta

    skara. Ir lygumas visas, ir upių sietuvas.

    Tik girdis, kaip šaltinių vandenys per žemės skruostus bėga.

     

     (Henrikas Nagys)

    #5187
    rudeninė
    Participant

    SAULĖS LAIKRODIS

     

    Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą:

    ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui?

    Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo.

    Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis.

     

    Mano pilies langai į saulėlydžio dangų

    žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką.

    Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų rankenos –

    mano rankom nepaliestas spindi jos veidas išblyškęs…

     

    Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras.

    Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius – ruduo.

    Dievas pridengė rankomis saulės ugniakurą.

    Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo.

     

    Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev?

    Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis

    giliam tvenkiny… Mano pilies

    miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.

     

     Henrikas Nagys

    #5188
    rudeninė
    Participant

    RUDUO

     

    Aš ugnis ar vanduo,

    Kai už lango ruduo

    Ir kai pririša valtį

    Prie kranto akmuo,

    Kai žolė be rasos,

    O naktis be žvaigždžių…

    Kas mane susapnuos?…

    Kas išgirs, kad tyliu…

     

     Gintarė Stankutė

    ****

    ILGESYS. AR JUMS TAIP BŪNA? 

     

    Tas ilgesys… kaip ir kasmet tokiu laiku

    Pro mano sielos langus įtekės.

    Ir aš ilgėsiuos – skaudžiai ir giliai,

    Kažko, ko neįmanoma paliest..

     

    Kažko be vardo, rėmų, be ribų,

    Bet taip gilu,

    Kad tik tylėt galiu.

    Ir taip stipru, kad lieka pasiduot

    Tam ilgesio cunamiui –

    Aš esu..

     

    Gintarė Stankutė

    #4578
    Agnusyte
    Keymaster

    bemiegę naktį

    paklausyk širdies

    plakimo tokio

    lėto tokio keisto

    tylių tyliausio

    niekas negirdės

    net jei labai

    arti tavęs prieitų

     

    toliau vėliau

    giliau save paslėpk

    neišsiduok

    alsavimą sulaikęs

    klausyk kaip nyksta

    valandos perniek

    kaip tyliai tyliai

    veltui byra laikas

     

    (Liutauras Degėsys)

    #4958
    Agnusyte
    Keymaster

    Tenai, toli

     

    Tenai, toli, už girios samanotos,

    Sugrįš vėl žodžiai saulėti ir aiškūs.

    Kaip meilės sapnas,

    Apkase asapnuotas,

    Kaip tas jaunystėj nesulauktas laiškas.

     

    Ten būsi tu. O gal visai kita bus.

    O jei nebus – abi jus išgalvosiu.

    Ir seksiu meilę šimto uosių lapais,

    Šimtais gegučių

    Dalužes kukuosiu.

     

    Atrasiu upėj užkerėtą srovę,

    Kurioj undinės nuovargį nuplauna.

    Ir mano meilei

    Jau nebus varžovų –

    Nebent tik mėnuo, švytintis ir jaunas.

     

    Žolių kvapais

    Jus – kaip liga – apkrėsiu,

    Baltais rūkais

    Lyg nuometu apsiausiu.

    Ir net tada,

    Kai suvisai išskrisiu,

    Tenai, toli – mane jūs gyvą jausit.

     

    Bronius Mackevičius

    #5189
    rudeninė
    Participant

    SAPNUOK GYVENK   

     

    pilkėja temsta
               vėsta spalio oras
    lyg vynas veikia
               lėtą tavo širdį
    pažvelk žemai
               žemai prie tavo kojų
    priglus tiktai
               rudenės žolės girtos

    bučiuokimės
               nors mūsų lūpos šaltos
    kad ir vėlus
               sulytas laikas eina
    apšvieski mėnuo
               tik rankas iškeltas
    į spindinčią
               žaislinę mūsų laimę

    sapnuok save
               tenai kur tu nebūsi
    kur susilieja
               skęsta mūsų žingsniai
    sapnuok gyvenk
               ir jeigu tu pabusi
    iš ko mane
               o aš tave pažinsiu

     

     Liutauras Degėsys

    #4858
    rudeninė
    Participant

    TUŠTUMOS PABUČIAVIMAS

     

    Palydėki į tuštumą.

    Krentančiais lapais

    Aš tave pabučiuosiu

    Ryto vėjui pakilus

    Ir galbūt ta naktis

    Pasirodys tik sapnas,

    O dulkėta žaizda,

    Lyg netyčia, sugijus

     

    Gintarė Stankutė

    *********

    CELĖJE

     

    Celėje

    Du balti mėnuliai

    Ir aš –

    Supuosi

    Ant krintančio lapo

     

    Išskrisiu šią naktį

    Pašokti

    Su vėju medžiuose

    Paskutinį

    Begarsį šokį

     

    Mėnuliams

    Sningant

    Šviesa

     

    Gintarė Stankutė

    #4583
    Agnusyte
    Keymaster

    Krenta lapai iš lėto,

    Saulės įrašai ant lapų.

    Kuo gyventa ir tikėta –

    Tarsi sapnas viso labo.

     

    Tyliai grojant vėjo fleitai,

    Klevo žvaigždės blausiai švyti.

    Ką per naktį prirašei ten,

    Duok ir vėjui paskaityti.

     

    Vytautas Rudokas

    #4859
    rudeninė
    Participant

    PURPURO VALANDA

     

    Rudenio purpuras plakasi klevo vėtroj.

    Saulė, praplėšus debesį,

    nuplėksta kartkartėm

    kaip gaisro ugnis.

    Stalą, sienas ir veidus

    nušviečia purpuras –

    kraujo atšvaitu

    (buvusio ar būsimo?).

    Žingsniai tolydžio artėja

    laiko ar budelio?).

    Didi

    iškilmingai apsupus gaublį

    kaip nimbas purpuro valanda.

     

    Janina Degutytė

    #5194
    rudeninė
    Participant

    RUDENS VEIDAS

     

    Aš mačiau šiandien veidą rudens,

    Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.

    Gilumoj geležinio vandens

    Jam nuo ašarų akys sušlapo.

     

    Gilumoj, kur be galo tylu,

    Šitas liūdintis veidas gulėjo,

    Negirdėjo lėtų spragilų

    Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

     

    Abejingi, laimingi lašai!

    Visas oras nuo lapų geltonas.

    Tu kaip orkestrą lietų prašai,

    Kad jis lietųsi tirpstančiais tonais,

     

    Visada, visada, visada,

    Kad lietus niekuomet nepraeitų,

    Kad stovėtų šita valanda,

    Tartum marmuro deivė balta,

    Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.

     

    H. Radauskas

    ***********

    RUDENS DIENA

     

    Kas dieną vis blyškesnės dienos,

    Ir saulė merkiasi kasdien,

    Kaip miego norinčios blakstienos,

    Bet neužmiegančios vis vien.

     

    Ir aš plaukiu per pliką lauką

    Kaip dūmas lengvas ir lakus,

    O tvenkiny, kur gulbės plauko,

    Išlenkę dieviškus kaklus,

     

    Sidabro saulė baigia tirpti

    Blyškioj vidudienio migloj,

    Ir vėjai gieda apie mirtį

    Ir meilę žemėj negeroj.

     

    H. Radauskas

     

    #5195
    rudeninė
    Participant

    Ruduo. Jau ilgesio gėlė

    Auksiniais lapų tonais žydi,

    Kaip paskutinis vasaros sudie

    Prieš atsisveikinimą didį.

     

    O melsvuma dangaus švelni,

    Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,

    Neradusioj kažko širdy

    Kaip atminimas lieka.

     

    Dabar kiekvienas daiktas

    Nurodo Begalinį.

    Kūrybos metas baigtas.

     

    Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.

    Tik žydi ilgesio gėlė.

    Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

     

    Vytautas Mačernis

    *****************

    Vėjo katinukai – rudenį

    Žaidžia kiemo lapais čežančiais.

    Sėdi sau namuos ir niekur nesijudini,

    Sėdi ir ką nors mąstai.

     

    Vakare slenki arčiau prie židinio

    Ir skaitai poezijos knygas.

    Ir tą tylią laimę dar labiau padidini

    Svajomis apie laimingas vasaros dienas.

     

    Vytautas Mačernis

    #4860
    rudeninė
    Participant

    RUDENS KLAUSTUKAS

     

    Ateina vėl pas mus ruduo eilinis

    Su klevo lapų antpečiais gelsvais,

    Ir vėjas, neramus nuo vaisių vyno,

    Jį lydi svirduliuodamas laukais.

     

    Tas vėjas, rudeninis chuliganas,

    Nepasibeldęs įlenda pro langą,

    Paskui išvirsta įžūliai pro kaminą

    Ir ievą paupy nuogai išrengia.

     

    Ir vargšė pasiduoda vėjo aistrai,

    O aš mąstau, kodėl taip nėr tvarkos? –

    Nes šimtas aštuonioliktojo straipsnio

    Nieks nepritaiko vėjui niekados…

     

    Juozas Erlickas

    #4959
    Agnusyte
    Keymaster

    Tau reikia nueiti prie stingstančio užmiesčio ežero.

    Naktį reikia nueiti.

    Geriausiai lapkričio mėnesį, kai tako žolė

    apšerkšnijusi ir žvaigždės apšalusios,

    Kai traška erdvė išsausėjusi. Ten gal suprasi:

    nebijantis mirti negali žudytis.

    Lapkritis – mirties mėnuo, o ginasi ledo šarvais ir

    begėdiška medžių nuogybe.

     

    Išties, medžio nuogybė, tegu ir labai atvira, ne tas

    pats, kas vienatvės nuogybė.

    Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, ir tu esi jam

    praeivis.

    Bet jokiu būdu neturi būt lietuviškas lapkritis, kurio

    šaltis smelkias į kraują

    Ir sustingdo tau artimus žmones, paverčia juos tau

    paklusniais, o paskui numarina.

     

     

    Lapkritis – mirusių mėnuo, bet reikia suprast, kad

    nebijantis mirti negali žudytis,

    Ir moterys, kurios tau numirusios, bet vis dėlto

    gyvos, tau vėl bus tik moterys.

    Jos negali būti vien dievinamos arba neapkenčiamos,

    nes jos paprasčiausiai gyvena,

    Ir stingstantis lapkričio ežeras gali būt jų

    rudenėjančio gyvenimo atvaizdas.

     

     

    Tau būtina eiti prie juostančio užmiesčio ežero,

    būtina eiti lapkričio naktį,

    Nes naktys nurengia net ir šarvus tvirčiausius, nes

    naktį ir tavo vienatvės nuogybė

    Bus paprasta lyg einant miegoti. O ir išties vienatis

    pasitrauks nuo tavęs pailsėti,

    Nes ką jai veikti, supratus, jog tas, kuris sau negali

    padėti, dar gali padėti kitiems…

     

    Valdemaras Kukulas

     

    #4584
    Agnusyte
    Keymaster

    Kai manęs nebebus, violetine šviesa

    Liesis saulėlydžiai. Kai manęs

    Nebus, slapti takeliai užžels

    Vėdrynais ir kiečiais. Sulaukėjęs

    Alyvų krūmas bus aukštas

    Ir amžinas kaip protėvių dainos.

    Ir upė tekės sidabruodama

    Slėniais, ir bus lakštingalų pilnos

    Pamerkusios savo šakas

    Į vandenį ievos. Kai manęs

    Nebus, siaurom senamiesčio

    Gatvėm nueis kažkas panašus

    Į mane ir degančią kaktą

    Priglaus prie šalto, šimtmečius

    Menančio mūro. Ir gaubs

    Mus vienas dangus per amžius,

    Kai mūsų nebus.

     

    Regina Biržinytė

Rodoma 15 įrašų - nuo 271 iki 285 (viso: 1,623)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.