Poezijos skyrelis

Poezijos skyrelis

Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 16 iki 30 (viso: 1,623)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4689
    rudeninė
    Dalyvis

      Žiūrėdamas į rudenį nutyla kūnas
      ir matoma tampa dvasia
      šokanti ant krintančio lapo
      lietus kažko ieško leisgyvėj kiemo žolėj
      ant aprasojusio lango stiklo
      nesąmoningai piešiu
      vaikišką saulę.
        (Justinas Marcinkevičius)

      #4902
      Agnusyte
      Administratorius

        Sugrįžimas

         

        Ėmė lyt, ir naktis sušlapo,

        Ir pakvipo erdvėm ir žuvim,

        Ir spindėjimą žalio lapo

        Tu pasiėmei su savim.

         

        Ir tau liko tasai žalumas,

        Kaip saulėlydis rausvas šuva,

        Lėtas laikas ir pilkas dūmas

        Ir pilna debesų kalva.

         

        Jei paklydęs kada gulėsi

        Dykumoj, po saule žiauria,

        Tu galėsi grįžt į pavėsį

        Medžio, mirgančio ežere.

         

        Pamatysi temstantį krantą,-

        Kur mėnulį velka žvejai,-

        Ir šešėlį šuns, kurs supranta,

        Kur per šitiek metų ėjai.

         

        Savo pažadą ištesėjęs,

        Tu girdėsi: krenta lašai-

        Ir stovėsi kaip Odisėjas,

        Nežinodamas ar grįžai.

         

        (H. Radauskas)

        #5051
        rudeninė
        Dalyvis

          Dėkoju tau, kad ugnimi buvai,
          Kai atėjau aš pūgoje sužvarbus,
          Dėkoju tau, kad vėju atskridai,
          Vienatvę išvarei už vartų.

          Dėkoju tau, kad saule nušvitai,
          Kai gyvenau juodžiau už naktį,
          Dėkoju tau, kad lietumi lietei
          Karščiuojančią bejėgę mano kaktą.

          Dėkoju tau, kad žodį suradai,
          Kada tyla lyg bomba sprogt galėjo.
          Dėkoju tau, kad jūra man ošei,
          Kai nemiga galvūgaly budėjo.

          Dėkoju tau, kad ąžuolu rėmei,
          Kai baimė kojas man pakirto,
          Dėkoju tau, kad samanom glaudei,
          Kai akmeniu buvau pavirtus.

          Dėkoju tau, kad kartu gyvenai,
          Tą pačią žvaigždę mes mylėjom.
          Dėkoju tau.
          Dėkoju dar labai už tai,
          Kad padėkot išmokau ir suspėjau…
                    (Angelina Zalatorienė)

          #5052
          rudeninė
          Dalyvis

            Jau nebūsiu lietum –
               žemei verkti gana…
            Ir gana dainų
               apie rudenį.
            Vėl pavasariu siaučia
               širdis alkana,
            vėl į liepsną veržias
               pabudinta…
            Vėl į saulę iš lūpų
               skrieja daina,
            tik į saulę –
               pasiekt ar sudegti!
            Te plaštakės skrydžiu
               pasibaigia diena,
            nepabūgus ko nors
               netekti!
            Dek, gyvenime! Siautėk
               raudona liepsna,
            tegu saule nušvinta
               akys!
            Jau nebūsiu lietum –
               žemei verkti gana.
            Būsiu žydinčia pieva
                plaštakėms…
               (Vilija Aleknaitė)

            #4694
            rudeninė
            Dalyvis

              kai nublunka dažai…
              kai melas tampa nesaldus…
              kai miršta nekalti
              ir žudo nekalti kaltus…
              kai visa, kas brangu ir šventa, pavirsta tik pigiais žaislais…
              ir tirpsta, tirpsta amžinybės rankose, su savo kūnais negyvais…
              Ach… kaip širdis išsiilgsta paprastumo…
              To nuoširdaus ir tyro vaiko juoko…
              To šilto ir nesuvaidinamo artumo…
              Ir net lietaus, bet su žaibais ir tikro…
              Sugrįžt į paprastus namus…
              Prisėst po paprastu dangum…
              Išgerti paprasto vandens…
              Permirkti paprastu lietum…
              Išvysti paprastas akis…
              Nusišypsoti paprastai…
              Išmesti paprastas mintis…
              Ir būt laimingiems amžinai…
                (Gintarė Stankutė)

              #4907
              Agnusyte
              Administratorius

                Raktas

                 

                Kažkas man įdavė šį sunkų raktą,

                linksmai pasakęs:- Eik ir atrakink.-

                O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą,

                vartus į pragarą ar vartelius širdin?

                 

                Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka,

                kažkur yra ta užkeikta spyna.

                Tiktai neaišku, kas ten užrakinta,-

                teisybė? Lobis? Dievo dovana?

                 

                Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?

                Gal kvaitulys, kuris iškart praris?

                Kada man lemta ir kažin ar lemta

                surast tą užraktą ir tas duris?

                 

                O gal nėra nei durų anei vartų,

                o raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,

                kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,

                į kuo slaptesnę širdį sutiktam?

                 

                (Algimantas Mikuta)

                #4695
                rudeninė
                Dalyvis

                  Gyventi:
                  Kaip medis, kaip žolė ar plaštakė,
                  Nežiūrint į juodai
                     baltą ciferblatą
                     su negyvais skaitmenimis.
                  Matuoti laiką
                     pagal rugių žydėjimą
                     ir laukų kvapą,
                  pagal paukščių atsisveikinimą
                  ir sugrįžimą.
                     (Janina Degutytė)

                  #4696
                  rudeninė
                  Dalyvis

                    Būkim šiandien geri…
                    Jūros kvapo pripildytos
                    tegu plasta ramiai
                    mūsų didelės širdys.
                    Būkim švarūs
                    lyg pajūriu
                    riedančios smiltys,
                    kaip saulėtekiai tyros
                    tebūnie ir svajos, ir viltys…
                    Skriskim
                    paukščiai baltais
                    per didelį
                    šviesų pasaulį –
                    neužlies niekas
                    žodžiais šaltais
                    mūsų kopomis
                    braidančios saulės.
                       (Vacys Reimeris)

                    #4908
                    Agnusyte
                    Administratorius

                      Vakarienė

                       

                      Nusirišiu prijuostę raudonryšę-

                      kviestinės vakarienės neberuošiu.

                      Visi svečiai, netyčia vėl sugrįžę,

                      atras tik tamsiai žalią alijošių

                      virtuvėj ant nušluostytos palangės,

                      tarp netvarkingai sudėliotų indų.

                      Visi, kurie ne sykį šičia lankės,

                      ar prisimintų dar,ar prisimintų…

                       

                      O laiptinėj ne mano žingsniai skamba.

                      Uogienę ne iš mano uogų verda.

                      Seni žurnalai, sumesti į kampą,

                      prarijo mano pavardę ir vardą.

                      Bet gal kažkas dienų tėkmėj padūko

                      ir ilgo kelio duonos paragavo,

                      ir vėl iš mano mėlyno puoduko

                      lėtai ir tyliai geria juodą kavą.

                       

                      Galbūt kažkas surinka: negaliu!

                      Ir moteris, siaurus pečius atlošus

                      išeina iš namų.

                      Nėra gėlių

                      vardadieniui.

                      Tik žalias alijošius.

                       

                      (V. Palčinskaitė)

                      #4982
                      liuda
                      Dalyvis

                        EILĖRAŠTIS APIE ATMINTĮ

                        Tu lauki pasitraukusių? Giliai
                        Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,
                        Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,
                        Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,
                        Nemirtingumas ir pušų spygliai.

                        Nebežinia, kuris iš jų teisus,
                        Ir kai rašai išsiskyrimų sumą,
                        Nebetenki betikslio vientisumo
                        Ir pats skiries į priešingus balsus.

                        Belieka ratas, brėžiamas peiliu,
                        Žymė stikle ir dulkės ant lentynų –
                        Tiek netiesos, tiek laisvės ir eilių
                        Ir taip nedaugel tikrojo likimo.

                        Belieka du balsai. Jie palytės
                        Šio miesto šiltą ir nejaukų tūrį.
                        Jiems buvo duotas lašas atminties.
                        Tu. ją turi. Ir niekas jos neturi,

                        O blaškosi, sparnuota ir akla,
                        Tarsi kregždė, kurios negeidžia lizdas,
                        Ir ko bevertas tavo klasicizmas,
                        Linksma ir iškilminga mokykla?

                        Taip valanda, nuo mūsų atskirta
                        Ji pasmerkta, nukrinta kaip skara
                        Ant kambarių, koridorių ir laiptų,
                        Ir ant spragos, kuri vis tiek yra
                        Tarp būtojo ir būsimojo laiko.

                        Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

                        #4697
                        rudeninė
                        Dalyvis

                          Leiskite mums pragyventi dieną neskubant,
                          kaip tą daro gamta.
                          Tegul joks ant tako nukritęs riešuto kevalas
                          ar praskrendantis uodas nepastoja mums kelio.
                          Leiskite mums ateiti anksti ir akimirksniu išnykti,
                          greitai ir niekieno netrukdomiems.
                          Teateina žmonės ir išeina,
                          Tegul skamba varpai ir verkia vaikai —
                          Juk iš to susideda diena.
                          Jei kaukia traukinys, tegul kaukia, kol užkims.
                          Jei skamba varpai, kodėl mes turėtumėm bėgti?
                          Laikas tėra tik tekanti upė,
                          Prie kurios aš vaikštau žvejoti.
                             (Henris Deividas Toro)

                          #4494
                          Agnusyte
                          Administratorius

                            „Laikas tėra tik tekanti upė,
                            Prie kurios aš vaikštau žvejoti.”

                             

                            Šitos eilutės superinės tiesiog, ačiū !!!

                            #4701
                            rudeninė
                            Dalyvis

                              Dangaus ir žemės delnuos,
                              Gėlių ir saulės šviesoj
                              Laiko muzika skamba.
                              Sustoki, klausykis, išgirski,
                              Kas pasaulio simfoniją groja…
                              Gal džiaugsmo dalelę pajutęs
                              Baltą paukštį paliesi?
                              Ir suprasi žodžius visose akyse,
                              Ir eiti keliu nebus sunku:
                              Balta paukštė gyvens
                              Tavoje širdyje.
                                 (Eglė Budrytė)

                              #4909
                              Agnusyte
                              Administratorius

                                Lopšinė

                                 

                                Užmiki,vis vien kas bebūtum,-

                                Ar tu mano draugas, ar priešas-

                                Sakau tau:

                                Labanakt, užmiki…

                                Tą naktį praeivę su juoda skraiste ant peties

                                Kaip vaikas augyvę

                                Prie lopšio mielai pasitiki.

                                Labanakt, užmiki…

                                 

                                Užmerki akis kietai kietai

                                Ir pirštais užspauski ausis!

                                Jau sutemom dengias dangaus skliautai,

                                Ateina naktis – –

                                Varyki šalin tas mintis,

                                Kad nieko daugiau neregėtum,

                                Kad nieko daugiau negirdėtum,

                                Kad nieko nejaustum daugiau.

                                 

                                Labanakt, užmiki

                                Kad, rytui išaušus,

                                Širdis tau suplaktų smagiau.

                                Laimingas, kas tiki,

                                Kad rytą vėl saulė sušvis.

                                Nors dabar tik naktis, tik naktis.

                                Vis vien kas bebūtum,-

                                Sakau tau:

                                Labanakt, užmiki – –

                                Laimingas, kas tiki – –

                                 

                                (Vincas Mykolaitis – Putinas)

                                #5053
                                rudeninė
                                Dalyvis

                                       Kaip nupiešti paukštį.

                                  Pirmiausia reikia nupiešti narvelį,
                                  su durim atvirom.
                                  Po to nutapyti
                                  Kažką mielo,
                                  Kažką paprasto,
                                  Kažką gražaus,
                                  Kažką vertingo
                                  paukščiui.
                                  Paskui padėti paveiksliuką ant medžio
                                  sode,
                                  miške,
                                  arba girioje,
                                  pasislėpti už medžio,
                                  nieko nekalbant,
                                  nejudant.
                                  Kai paukštis atlėks,
                                  jei jis išvis atlėks,
                                  žiūrėti be galo tyliai
                                  ir laukti, kol paukštis įeis į narvelį,
                                  o kai jis bus viduje,
                                  pamažėle duris uždaryti teptuku.
                                  Paskui
                                  ištraukti vieną po kito narvelio virbus,
                                  atsargiai, nepalietus nė vienos paukščio plunksnos.
                                  Po to nutapyti medžio portretą,
                                  parinkus pačią gražiausią šaką
                                  paukščiui.
                                  Taip pat nutapyti lapus
                                       ir kvepiantį vėją, saulės dulkes,
                                  žvėrių ir žolynų šlamesį
                                                vasaros kaitroje.
                                  O paskui laukti, kol paukštis įsigeis giedoti.
                                  Jei paukštis negiedos,
                                  tai blogas ženklas,
                                  ženklas, kad tas paveikslas prastas.
                                  Bet jeigu jis užgiedos, tai geras ženklas,
                                  ženklas, kad galite pasirašyti.
                                  Tada švelniai ištraukite
                                  jo vieną plunksną
                                  ir savo parašą padėkite
                                                           paveikslo kampe.
                                       (Žakas Preveras)

                                Rodoma 15 įrašų - nuo 16 iki 30 (viso: 1,623)
                                • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.