- This topic has 1,622 atsakymai, 9 dalyviai, and was last updated prieš 2 months 2 weeks by
.
-
Įrašai
-
Žiūrėdamas į rudenį nutyla kūnas
ir matoma tampa dvasia
šokanti ant krintančio lapo
lietus kažko ieško leisgyvėj kiemo žolėj
ant aprasojusio lango stiklo
nesąmoningai piešiu
vaikišką saulę.
(Justinas Marcinkevičius)
Sugrįžimas
Ėmė lyt, ir naktis sušlapo,
Ir pakvipo erdvėm ir žuvim,
Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.
Ir tau liko tasai žalumas,
Kaip saulėlydis rausvas šuva,
Lėtas laikas ir pilkas dūmas
Ir pilna debesų kalva.
Jei paklydęs kada gulėsi
Dykumoj, po saule žiauria,
Tu galėsi grįžt į pavėsį
Medžio, mirgančio ežere.
Pamatysi temstantį krantą,-
Kur mėnulį velka žvejai,-
Ir šešėlį šuns, kurs supranta,
Kur per šitiek metų ėjai.
Savo pažadą ištesėjęs,
Tu girdėsi: krenta lašai-
Ir stovėsi kaip Odisėjas,
Nežinodamas ar grįžai.
(H. Radauskas)
Dėkoju tau, kad ugnimi buvai,
Kai atėjau aš pūgoje sužvarbus,
Dėkoju tau, kad vėju atskridai,
Vienatvę išvarei už vartų.Dėkoju tau, kad saule nušvitai,
Kai gyvenau juodžiau už naktį,
Dėkoju tau, kad lietumi lietei
Karščiuojančią bejėgę mano kaktą.Dėkoju tau, kad žodį suradai,
Kada tyla lyg bomba sprogt galėjo.
Dėkoju tau, kad jūra man ošei,
Kai nemiga galvūgaly budėjo.Dėkoju tau, kad ąžuolu rėmei,
Kai baimė kojas man pakirto,
Dėkoju tau, kad samanom glaudei,
Kai akmeniu buvau pavirtus.Dėkoju tau, kad kartu gyvenai,
Tą pačią žvaigždę mes mylėjom.
Dėkoju tau.
Dėkoju dar labai už tai,
Kad padėkot išmokau ir suspėjau…
(Angelina Zalatorienė)Jau nebūsiu lietum –
žemei verkti gana…
Ir gana dainų
apie rudenį.
Vėl pavasariu siaučia
širdis alkana,
vėl į liepsną veržias
pabudinta…
Vėl į saulę iš lūpų
skrieja daina,
tik į saulę –
pasiekt ar sudegti!
Te plaštakės skrydžiu
pasibaigia diena,
nepabūgus ko nors
netekti!
Dek, gyvenime! Siautėk
raudona liepsna,
tegu saule nušvinta
akys!
Jau nebūsiu lietum –
žemei verkti gana.
Būsiu žydinčia pieva
plaštakėms…
(Vilija Aleknaitė)
kai nublunka dažai…
kai melas tampa nesaldus…
kai miršta nekalti
ir žudo nekalti kaltus…
kai visa, kas brangu ir šventa, pavirsta tik pigiais žaislais…
ir tirpsta, tirpsta amžinybės rankose, su savo kūnais negyvais…
Ach… kaip širdis išsiilgsta paprastumo…
To nuoširdaus ir tyro vaiko juoko…
To šilto ir nesuvaidinamo artumo…
Ir net lietaus, bet su žaibais ir tikro…
Sugrįžt į paprastus namus…
Prisėst po paprastu dangum…
Išgerti paprasto vandens…
Permirkti paprastu lietum…
Išvysti paprastas akis…
Nusišypsoti paprastai…
Išmesti paprastas mintis…
Ir būt laimingiems amžinai…
(Gintarė Stankutė)Raktas
Kažkas man įdavė šį sunkų raktą,
linksmai pasakęs:- Eik ir atrakink.-
O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą,
vartus į pragarą ar vartelius širdin?
Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka,
kažkur yra ta užkeikta spyna.
Tiktai neaišku, kas ten užrakinta,-
teisybė? Lobis? Dievo dovana?
Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?
Gal kvaitulys, kuris iškart praris?
Kada man lemta ir kažin ar lemta
surast tą užraktą ir tas duris?
O gal nėra nei durų anei vartų,
o raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,
kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,
į kuo slaptesnę širdį sutiktam?
(Algimantas Mikuta)
Gyventi:
Kaip medis, kaip žolė ar plaštakė,
Nežiūrint į juodai
baltą ciferblatą
su negyvais skaitmenimis.
Matuoti laiką
pagal rugių žydėjimą
ir laukų kvapą,
pagal paukščių atsisveikinimą
ir sugrįžimą.
(Janina Degutytė)
Būkim šiandien geri…
Jūros kvapo pripildytos
tegu plasta ramiai
mūsų didelės širdys.
Būkim švarūs
lyg pajūriu
riedančios smiltys,
kaip saulėtekiai tyros
tebūnie ir svajos, ir viltys…
Skriskim
paukščiai baltais
per didelį
šviesų pasaulį –
neužlies niekas
žodžiais šaltais
mūsų kopomis
braidančios saulės.
(Vacys Reimeris)Vakarienė
Nusirišiu prijuostę raudonryšę-
kviestinės vakarienės neberuošiu.
Visi svečiai, netyčia vėl sugrįžę,
atras tik tamsiai žalią alijošių
virtuvėj ant nušluostytos palangės,
tarp netvarkingai sudėliotų indų.
Visi, kurie ne sykį šičia lankės,
ar prisimintų dar,ar prisimintų…
O laiptinėj ne mano žingsniai skamba.
Uogienę ne iš mano uogų verda.
Seni žurnalai, sumesti į kampą,
prarijo mano pavardę ir vardą.
Bet gal kažkas dienų tėkmėj padūko
ir ilgo kelio duonos paragavo,
ir vėl iš mano mėlyno puoduko
lėtai ir tyliai geria juodą kavą.
Galbūt kažkas surinka: negaliu!
Ir moteris, siaurus pečius atlošus
išeina iš namų.
Nėra gėlių
vardadieniui.
Tik žalias alijošius.
(V. Palčinskaitė)
EILĖRAŠTIS APIE ATMINTĮ
Tu lauki pasitraukusių? Giliai
Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,
Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,
Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,
Nemirtingumas ir pušų spygliai.Nebežinia, kuris iš jų teisus,
Ir kai rašai išsiskyrimų sumą,
Nebetenki betikslio vientisumo
Ir pats skiries į priešingus balsus.Belieka ratas, brėžiamas peiliu,
Žymė stikle ir dulkės ant lentynų –
Tiek netiesos, tiek laisvės ir eilių
Ir taip nedaugel tikrojo likimo.Belieka du balsai. Jie palytės
Šio miesto šiltą ir nejaukų tūrį.
Jiems buvo duotas lašas atminties.
Tu. ją turi. Ir niekas jos neturi,O blaškosi, sparnuota ir akla,
Tarsi kregždė, kurios negeidžia lizdas,
Ir ko bevertas tavo klasicizmas,
Linksma ir iškilminga mokykla?Taip valanda, nuo mūsų atskirta
Ji pasmerkta, nukrinta kaip skara
Ant kambarių, koridorių ir laiptų,
Ir ant spragos, kuri vis tiek yra
Tarp būtojo ir būsimojo laiko.Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.
Leiskite mums pragyventi dieną neskubant,
kaip tą daro gamta.
Tegul joks ant tako nukritęs riešuto kevalas
ar praskrendantis uodas nepastoja mums kelio.
Leiskite mums ateiti anksti ir akimirksniu išnykti,
greitai ir niekieno netrukdomiems.
Teateina žmonės ir išeina,
Tegul skamba varpai ir verkia vaikai —
Juk iš to susideda diena.
Jei kaukia traukinys, tegul kaukia, kol užkims.
Jei skamba varpai, kodėl mes turėtumėm bėgti?
Laikas tėra tik tekanti upė,
Prie kurios aš vaikštau žvejoti.
(Henris Deividas Toro)„Laikas tėra tik tekanti upė,
Prie kurios aš vaikštau žvejoti.“Šitos eilutės superinės tiesiog, ačiū !!!
Dangaus ir žemės delnuos,
Gėlių ir saulės šviesoj
Laiko muzika skamba.
Sustoki, klausykis, išgirski,
Kas pasaulio simfoniją groja…
Gal džiaugsmo dalelę pajutęs
Baltą paukštį paliesi?
Ir suprasi žodžius visose akyse,
Ir eiti keliu nebus sunku:
Balta paukštė gyvens
Tavoje širdyje.
(Eglė Budrytė)
Lopšinė
Užmiki,vis vien kas bebūtum,-
Ar tu mano draugas, ar priešas-
Sakau tau:
Labanakt, užmiki…
Tą naktį praeivę su juoda skraiste ant peties
Kaip vaikas augyvę
Prie lopšio mielai pasitiki.
Labanakt, užmiki…
Užmerki akis kietai kietai
Ir pirštais užspauski ausis!
Jau sutemom dengias dangaus skliautai,
Ateina naktis – –
Varyki šalin tas mintis,
Kad nieko daugiau neregėtum,
Kad nieko daugiau negirdėtum,
Kad nieko nejaustum daugiau.
Labanakt, užmiki
Kad, rytui išaušus,
Širdis tau suplaktų smagiau.
Laimingas, kas tiki,
Kad rytą vėl saulė sušvis.
Nors dabar tik naktis, tik naktis.
Vis vien kas bebūtum,-
Sakau tau:
Labanakt, užmiki – –
Laimingas, kas tiki – –
(Vincas Mykolaitis – Putinas)
Kaip nupiešti paukštį.
Pirmiausia reikia nupiešti narvelį,
su durim atvirom.
Po to nutapyti
Kažką mielo,
Kažką paprasto,
Kažką gražaus,
Kažką vertingo
paukščiui.
Paskui padėti paveiksliuką ant medžio
sode,
miške,
arba girioje,
pasislėpti už medžio,
nieko nekalbant,
nejudant.
Kai paukštis atlėks,
jei jis išvis atlėks,
žiūrėti be galo tyliai
ir laukti, kol paukštis įeis į narvelį,
o kai jis bus viduje,
pamažėle duris uždaryti teptuku.
Paskui
ištraukti vieną po kito narvelio virbus,
atsargiai, nepalietus nė vienos paukščio plunksnos.
Po to nutapyti medžio portretą,
parinkus pačią gražiausią šaką
paukščiui.
Taip pat nutapyti lapus
ir kvepiantį vėją, saulės dulkes,
žvėrių ir žolynų šlamesį
vasaros kaitroje.
O paskui laukti, kol paukštis įsigeis giedoti.
Jei paukštis negiedos,
tai blogas ženklas,
ženklas, kad tas paveikslas prastas.
Bet jeigu jis užgiedos, tai geras ženklas,
ženklas, kad galite pasirašyti.
Tada švelniai ištraukite
jo vieną plunksną
ir savo parašą padėkite
paveikslo kampe.
(Žakas Preveras)
- Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.