Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 286 iki 300 (viso: 1,608)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4960
    Agnusyte
    Keymaster

    VĖLINIŲ ELEGIJA

     

    Galvą nuleidau – ir prieblandos pelenai

    apkrito ją, nesipriešinančią.

    Pulvis, sakau vakarėjančiam dangui ir sau.

    Tebūna, tebūna:

    susitaikiau.

    Bet – paukščiui užuovėjos, sakau.

    Pavargusius dvasios sparnus –

    kur pakabinti, klausiu.

     

    Degančios žvakės prasmė.

    Ar įmanoma dar žemiau nulenkt galvą,

    kad grumste, šviežiam žemės grumste

    žvaigždžių kapinynai

    kaip danguje taip ir žemėje

    sužibėtų:

    mirusiaisiais šviečiam visatoje,

    jų atspindžiais degam.

    Tamsa, begalinė tamsa be jų,

    našlaitystė ir vienišumas.

    Paskui žvakę. Tamsoje paskui žvakę.

    Kur dar galėtume eiti,

    kad nepralaimėtume,

    mirusiaisiais pasišviesdami –

    o! jų rankos, jų akys!

    Vis dar pažįstame juos ir jiems nusišypsom.

    Aš taip senamadiškai žiūriu į juos

    ir taip jais tikiu. Labiau nei gyvaisiais.

     

    Taip, nėra amžinatilsio mirusiems.

    Niekas nežino, kur jis galėtų būti.

    O ir jie patys – kur jų tikroji buveinė?

    Mumyse? Niekad nesutinkame jų.

    Atsiminimai. Gęstantys atsiminimai.

    Arba degančios žvakės prasmė,

    jos virpesys – kas tai yra:

    džiaugsmas, baimė, drąsa,

    skausmas, muzika, šokis,

    begalinis jos noras

    pastangos pasakyti, pranešti,

    nuraminti, paguosti, pašaukti –

    deja, nesuprantamos pastangos.

     

    Liepsnoje gilioji prasmė:

    liūdesy, lapo virpėjime,

    arba verksme.

    Štai ji pašoka.

    Sustingsta. Nutyla.

    Klausosi mūsų tylos.

    Ir viską atleidžia.

    Taip mums atrodo.

     

    Tamsoje sukirbėjo kažkas –

    paukštis, turbūt susivėlinęs.

    Ar graudulys. Gal Dievo dvasia ar vėlė su visais atskubėjus į Vėlines.

     

     

    Justinas Marcinkevičius

    #4966
    Agnusyte
    Keymaster

    Aš skaičiau

     

    Aš skaičiau

    Plato,

    Augustiną,

    Ir šventą Joną.

     

    Tarp kita ko,

    skaičiau

    Kantą,

    Jėzų Kristų,

    Heidegerį ir

    Dantę.

     

    Einu be vilties,

    bet vis

    dar idealistas.

     

    Einu aš

    per suardytą

    žemę,

    dar vis

    tikėdamas

    į stebuklą.

     

    (Jonas Mekas)

     

     

    Vaikštau

     

    Vaikštau

    vidurnakčio kambary,

     

    apgaubtas

    beviltiško vienišumo,

     

    nežinodamas, bandydamas

    išsiaiškint

    pats

    save,

     

    nepriklausomą nuo

    asmeninių, kasdienių

    detalių.

     

    (Jonas Mekas)

    #4967
    Agnusyte
    Keymaster

    Vėlinės, 1990

     

    Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu

    mane viliotų prie audrotos jūros.

    Šnabždu į vėją: “Viešpatie, esu

    tik balsis vienadienės konjunktūros,

    tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.

    Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.

    Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,

    bangos purslelis, žiedas chrizantemos.”

     

    Tamsa nuo kopų slysta. Į mane

    vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.

    Šviesotamsa. Ir linija delne.

    Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja

    rudenė jūra. Ir su ja kartu

    bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.

    Tamsos ribas apskriedamas ratu,

    suklinka paukštis. Bet many nutyla

     

    stichijų gausmas. Kurčias, nebylus,

    ramus nei krantas. Jūra susilieja

    su manimi. Ir vaizdas šis gilus

    spengioj tyloj. Ir dar labiau gylėja.

    Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė

    kurčiam ką šaukti, nebylio klausytis?

    Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.

    Ir čia riba. Ir jau pakaks dairytis.

     

    Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu

    tirštėja vaizdas. Ir prapliumpa lyti.

    Ir kažkodėl man darosi neramu,

    kada matau, kaip prietemoje švyti

    negyvas paukštis, plakamas bangų.

    Žvejų vėlėms palieka mano pėdos.

    Pakrantėj žvakę vėjuose degu.

    Dar lis ilgai… Ir taip ateis Kalėdos.

     

    (Aidas Marčėnas)

    #4865
    rudeninė
    Participant

    Bet nereikia pamiršti nieko.
    Užmarštis už mirtį baisesnė.
    Po vokais tegu sapnas lieka,
    gomurys teatsimena kąsnį

    tartum ašaką, o delnai –
    ugnį ledą išsiskyrimo.
    Ir užmūrytus aklinai

    sūpaus mus diena ir naktis.
    Atmintis išrašys likimą
    tartum rudenio žemę liūtis.

    Toks kartus nuolankumo skonis.
    Tokios tuščios lapkričio gatvės.
    Aukštas medis skambėdamas stovi
    vidury didžiulės vienatvės.

     

    Janina Degutytė

    #4866
    rudeninė
    Participant

    Nepažįstamai draugei

     

    Tu mane myli? Tu manai
    Kad aš labai labai kažin kas?
    Brangioji mano, nežinai
    Kaip aš į nuodėmes palinkus.

    Jaunystė švaistėsi žaibais
    Nūnai jau vasara nunoko.
    Tu gal stebėsiesi labai,
    Kad aš gyvent lig šiol nemoku.

    O mane laimė guodė jau
    Ir baudė, nubaudė ne sykį.
    Gyvenimą juk nuodijau,
    Tą našlaitėlį pavainikį.

    Su ja prasilenkiu dažnai
    Ir kankinuos tada paklaikus.
    Brangioji mano! Nežinai,
    Kokia iš manęs vėjo vaikas.

     

    Salomėja Nėris

    #5196
    rudeninė
    Participant

    Juokas tarp sienų

     

    Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų –
    kai kurie gražūs,
    kai kurie brangūs,
    kai kurie viliojantys –
    bet mano širdis ima smarkiau plakti,
    kai pasuku keliu
    ir pamatau savo namus, įsikūrusius priešais kalvą.
    Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo,
    kaip jis atrodo, nes pats braižiau jo brėžinius.
    Pastačiau jį gana didelį –
    jame netgi yra darbo kambarys –
    dabar jame gyvena du paaugliai berniukai.
    Jame buvo svečių kambarys – dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra
    nuolatinės jo viešnios.
    Jame buvo mažas kambarėlis –
    Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui –
    du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies,
    vadinas kambarį savu.
    Taigi dabar neatrodo,
    kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
    Bet namas taps erdvesnis –
    vienas paskui kitą vaikai išeis
    į darbą,
    į koledžą,
    į tarnybą,
    į savus namus,
    ir tada vėl bus
    svečių kambarys,
    darbo kambarys
    ir siuvimo kambarys
    skirti tik mums dviem.
    Bet jie nebus tušti –
    kiekvienas kampas,
    kiekviena įpjova
    kavos stalelyje
    bus pripildyta daugybės prisiminimų.
    Prisiminimų apie iškylas,
    šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras,
    laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis,
    išvykas atostogauti, kates,
    pokalbius, juodas akis,
    mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus,
    žaidimus kamuoliu, kivirčus,
    indų plovimus, dviračius,
    šunis, plaukiojimą valtimis,
    sugrįžimus į tuščius namus po atostogų,
    valgius, triušius
    ir tūkstančius kitų dalykų,
    užpildančių gyvenimus tų,
    kurie auginą penketą.
    O mudu su Peg tyliai
    sėdėsime prie ugnies
    ir klausysimės
    iš sienų sklindančio juoko.

     

    Bobas Bensonas

     

    #5197
    rudeninė
    Participant

    Voratinkly spindės žvaigždė
    ir gervių virtinė budės
    seniai sustojusiam laike

    to laikrodžio
    surask mane
    namai prie marių skries
    lengvi
    juos vėjai neš
    ir man širdy
    nuo lapų krentančių šviesu
    pamiršk mane
    kol aš esu
    tikėk voratinkly sušvis
    žvaigždė
    kaip mylinti širdis

    ****

    kai šitaip aušta
    patylėk širdie
    nustebusi
    nuščiuvusi
    lyg vaikas
    juk tas ateinantis
    iš rūko laikas
    pati didžiausia
    žemėj dovana
    vienodai duodama
    išminčiui
    kvailiui…

    ****

    mylimoji tapo
    rudenio medžiu
    ir kiekvieną naktį
    lietų begirdžiu
    ir sena plokštelė
    sukasi jame
    plaukia medžių lapai
    vakaro vyne…

    ****

    Kai kiaurą naktį
    lyja, lyja
    Ir šaukiama negirdint
    vienas kito
    O Tuščias krantas priartėja
    tykiai
    koksai švelnus
    nereikalingas rytas
    sugrįžta į pakrantę tuščią

     

    Rimas Burokas

    #4616
    liuda
    Participant

    Geriausias metas, žinoma, ruduo.

    Spalvų kontrastai – lyg smagiuos paveiksluos.

    Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos

    Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.

     

    Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.

    O paukščio skrydis – lyg stebuklo skiltis.

    Atrodo, tik pilna vandens duobė,

    Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.

     

    Ir pavadinti ežerą vardu,

    Ir iš vardų peizažą sudėlioti.

    Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,

    Gyvenimą dar liečiant tartum votį—

     

    PETRAS PANAVAS (iš internetinio dienoraščio, 2011 spalis)

    #4869
    rudeninė
    Participant

    Niekada nemaniau kad su rudenio lapais tiek vargo
    Lyg iš knygų rudens kvintesencija – degančios spalvos
    Kai kurie – dar ir kvepia
    Bet vos tiktai pradedi grėbti
    Ypač jeigu diena apsiniaukus žvarbi ir vėjuota
    Neduok Dieve: vos šuoras ir viską darysi iš naujo
    Buvo tokia krūva sugrėbta – nors filmuok nors padek tą
    vangogišką grožį
    Išpustyta per vieną akimirką – lapdėmės vienos
    Iki patvorio dega nuo patvorio – dėmės ir nervas
    Vienas nervas

     

    Arnas Ališauskas

    #4871
    rudeninė
    Participant

    Ruduo…

     

    valandos retėja…
    vėjo sūkuriuos –
    spalvotų lapų
    grakštusis šokis
    paskutinis

    rasotas
    rožių kvapas
    saulėto ryto
    nėriniuos –
    prisiminimuos…

    po kojomis –
    margi
    skaitytos knygos
    žodžiai,
    lyg nuotraukos
    iš liūdesio
    albumo,
    tarsi iškirptas
    sielos ilgesys…
    sugrįš?

    sena alėja
    ūkteli
    šešėliui –
    manęs čia nebėra,
    nusinešė,
    spalvotą jausmą
    apkabinęs,
    vėjas…

     

    (zaliazole.lt)

    #4870
    rudeninė
    Participant

    ruduo

     

    miegapelės šviesa iš raudono
    šulinio, miegapelės šviesa iš
    raudono šulinio, miegapelės,
    iš raudono, aš per daug pasakiau,
    nors sakiau tik: rožė

     

    Donaldas Kajokas

    #5201
    rudeninė
    Participant

     

    Jurgos malda

     

    Angele Sarge,

    apkabink mane ir pakelk virš kasdienybės,

    nuskraidink mane į Rojų,

    į Rojaus sodus,

    kur žydi Rojaus gėlės

    ir čiulba Rojaus paukščiai!

    Angele Sarge,

    nesitrauk nuo manęs,

    kad ir kas atsitiktų,

    visada globok mane, guosk,

    lepink kaip mažą kaprizingą vaiką,

    nes kas, jei ne tu,

    dar mane palepins,

    bet nevesk manęs į dideles pagundas…

    (iš knygos „Angelo rūbas“, TytoAlba, 2011)

    *******

    Vienuolė sulaužiusi įžadus

    Ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu

    Pravardes gausesnes už išmaldą

    Nukertu vienu kapoklio smūgiu

    ***

    Žeme praskrenda drugio šešėlis

    Ir sudrebina visatą

    Į staiga atsivėrusią Tuštumą

    Grįžtu kaip į motinos įsčias

    ***

    Viskas jau išbandyta

    Daugiau nebeturiu

    Ką patirti

    Šešių pasaulių valdove

    Laiko Viešpatie

    Leisk man išnykti

    ***

    Putojantis debesų vynas

    Mėlynoje kalnų taurėje

    Naujųjų metų rytą

    Prie laužo šildant rankas

    ***

    Žmonės pagarbiai linkčioja

    Lyg būčiau įveikusi slibiną

    Jie net nenutuokia

    Kad didžioji pergalė

    Mane pribaigia

    ***

    Rausvas dienos pumpuras

    Išsiskleidžia vidurdienį

    Pavakare subliūško

    Užsikloju nuvytusiais žiedlapiais

    ***

    Užliūliuota slinkties

    Liūdnų ir linksmų dienų

    Rašau savo dienas

    Smilgomis ant akmenų

    ***

    Medituoju nepastovumą

    Nuo savo urvo angos

    Nuplėšiu voratinklį

    Rytmečio rasą

    ***

    Mano liūdesio vandenyse

    Atsispindi pilnaties veidas

    To kurį baltame vienuolyne

    Vadina Kupinuoju Palaimos

    ***

    Prie kalnų upelio

    Jauna kaimo mergaitė

    Glaudžias mylimo glėby

    Patvinstu vienatve

    Ko dabar vertos

    Mano giliausios žinios?

    ***

    Kaip akloji

    Kuri nebijo tamsos

    Puolu į tavo glėbį

    Ir tik sudužusi

    Praregiu

     

    Jurga Ivanauskaitė

     

     

    #4872
    rudeninė
    Participant

    LAPKRITIS

     

    Imu iš lapkričio rankų
    tą vienodą liūčių šlamėjimą…
    tą kelią, kurio nenuėjome…
    tą sunkų kaip antvožą dangų…

    Imu dar tą tiesą belapę
    ir nuogą, tą paukščio pamestą
    plunksną. Ir vėsą – šaknų ir kapo
    (šį lapkritį saulės nerasta).

    Tiktai manęs neišduok
    išdavystei, abejingumui.
    Ir alyvų išsprogusiam krūmui –

    nežinočiau, ką veikt. Ruduo
    tarsi molį išminkė mane
    pelenuotam aklam dugne.

     

    Janina Degutytė

    #5202
    rudeninė
    Participant

    Lyjant

    Niekas negali manęs sugriauti,
    išskyrus patį mane
    ir mano bevališkumą.
    Jeigu remčiaus tiktai pačiu savimi,
    tai būčiau labai panašus į tuos,
    kurie remias į vėjuj svyruojančią nendrę,
    tačiau aš niekad nesiremiu pačiu savimi:
    aš visad remiuosi Tuo,
    iš Kurio malonės esu plačiame pasaulyje.
    ———-
    Viskas svyruoja ir viskas lūžta.
    Žmonės tiktai labai trumpam laikui tepasirodo
    ir vėl prapuola,
    ir jų vietoje lieka tik dėmės kėdės nugarėlėje.
    Tačiau niekas nenori prapulti
    ir daugiau nebebūti,
    nes kiekvieno žmogaus širdy
    slepiasi noras gyventi,
    jei ne čia,
    tai kažkur kitur,
    kitame pasaulyje.
    Taigi niekas negali manęs sugriauti,
    išskyrus patį mane ir mano bevališkumą.
    Žiūriu į žolę ir lietų,
    žiūriu ir mokausi,
    kaip,
    ilgai ir vienodai lyjant,
    reikia gyventi.

     Vladas Šlaitas

    #5203
    rudeninė
    Participant

    Tavo pavidalai

     

    niekad tavęs nemylėjau, saulėteki, argi nebuvai
    žiaurus, prikeldamas gaidgystėj, varydamas
    prieglaudos tamsiu koridorium prie dubenio
    šalto vandens, su ledu
    spėjusiu apsitraukti per naktį, kai mūsų
    kūnai, jaunų mergaičių kūnai, tenorėjo

    sapnuot, tik sapnuot ir sapnuoti? vieną
    draugą turėjau, slaptą draugą, saulėlydį, senų
    liepų alėjoje susitikdavom kartais, taupiai
    kramtydama duonos riekutę, išsikaulytą
    iš virtuvės, tavęs tenai laukdavau (per smarkiai
    augau, gal todėl nuolat alkis sekiojo), kam širdį

    davei man mažos našlaitės? dar ir dabar
    tebetrokštu tavo glėby atsidurti, tavo žodžių
    klausytis, tariamų pašnibždomis, toks supratingas
    esi, saulėlydi, tiek paguodos suteiki, tiek ramybės
    bet pažiūrėk, kaip esu pasikeitus: pažadint
    prašau, dar prieš saulėtekį

    kad tik neprarasčiau, kad spėčiau
    tinkamai pasitikti, su pagarba: ir kam gi
    širdį kitados man uždavei? – kito
    pasaulio ilgesiu? užgavai taip skaudžiai? dabar

    žinau jau, kad tai tavo
    du skirtingi pavidalai, besimainantys

    tarp daugybės kitų pavidalų, nesuskaičiuojamų

     

    Nijolė Miliauskaitė

Rodoma 15 įrašų - nuo 286 iki 300 (viso: 1,608)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.