Poezijos skyrelis

[rudeninė]

RUDENS ESKIZAS

 

Paganinis viena styga grojo,

O tu ar sugrotum

Sudužusios laimės šuke?

Kur nors mėnulyje? Vienas?

Sakai, kad muzikos nesimokei?

Tik skaičiavai, skaičiavai, skaičiavai

Krintančias žemėn žvaigždes,

Sustingusias ir nemirksinčias…

Tavo skruostais ne mano ašaros rieda,

tai tik lašai, šalti lietaus lašai.

Ir niekas nebesugros

Sudužusios laimės šuke.

Tik vamzdžiai nutekamieji

Kriokia

Liūdną rudens polifoniją…

 

Arvydas Ambrasas

[rudeninė]

Nešu tau eilėraštį,
tą mažytį balto debesio namą,
kur gali užėjęs sušilti
ar pabūt su savim.
Čia nepaduoda ant stalo
sidabrinių šaukštų.
Čia neiškloti
raudoni kilimai.
Bet aš nenoriu,
kad liktum
šiąnakt
be pastogės.

 

Janina Degutytė

[rudeninė]

PASAKŲ SARGAI

 

Miegosiu po savo pilnatim

Palikusi vėjus

Saugoti pasakas…

 

Pasek jas ir man…

 

Nelauk, kol vaikai užaugs

Ir jos mums taps

Realybe,

Kitos erdvės ir kitų išmatavimų

Rėmuose…

 

Klausykis, ką sakau:

 

Vienas vakaras – ir vienas gyvenimas…

 

Balto pieno take

Mes vaikštome,

Nuo saulės ligi saulės

Ieškodami gyvenimų

Ir juos sukurdami…

 

 Gintarė Stankutė

[rudeninė]

O koks dangus gilus,

– o vakaras tylus.

 

O krenta ten šalna,

– ten obelis pilna.

 

O žemė – apie mus,

– ar apie mus dangus?

 

Tokia šalna tyli,

– o taip girdėt toli.

 

Tokie geri laikai,

– tokie liūdni vaikai.

 

Marcelijus Martinaitis

[rudeninė]

Išrišimo rankos

Po kiekvienos nuodėmės
Aš ieškau intymaus ir suraminančio išpažinimo.
Aš išpažįstu savo nuodėmę laukams ir krūmams,
Kurie lyg rankos glamonėja mano smilkinius.

Anksčiau nei nuodėmę aš išpažįstu kunigui,
Ach, mano nuodėmę jau žino krūmai,
Ir švelnios šakos glamonėja mano smilkinius
Lyg išrišimo rankos.

 
Vladas Šlaitas

 

[Agnusyte]

ŽIEMOS PRADŽIA

 

Vėsaus vidudienio violončelė

Klevams per veidus plaukė kaip lietus.

Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė,

Atkėlė verkiančius dangaus vartus,

 

Ir ėmė suktis popierinės rožės

Aplink tą muziką, kuri, –

Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, –

Pradėjo migti sniego sūkury.

 

Henrikas Radauskas

[rudeninė]

ŽIEMA

 

palaiminti
           žiemos sulaukę sieloj
nepasiklydę
           soduose rudens
miegą lyg medžiai
           gruodžio mėnesienoj
jie negyvena
           laukia kol gyvens

ir tu žinau
           visai neapsidžiaugsi
kai tavo veidą
           jos sparnai palies
tik prisiglausi
           baugščiai tarsi paukštis
lyg paukštis
           iš pražuvusios šalies

pasiilsėk
           gyvensime iš naujo
žydėsime
           melsvai baltuos snieguos
kol tyliai tyliai
           srūva šaltas kraujas
tikėk tylėk
           galvok šypsok miegok

 

  Liutauras Degėsys

[rudeninė]

Klausimas ir atsakymas

 

Į klausimą, kur gyvenu,
Atsakau nedvejodamas –
Parodau pirštu į dangų;
Daugelis iš pradžių apsidžiaugia
Tokiu atsakymu,
Sušunka:
Tai mudu beveik kaimynai!
Tačiau atidžiau į mane
Pasižiūrėję,
Prideda pirštą prie smilkinio.

 

Gintautas Dabrišius

***

Kaip surasti triušiuką,
kurį vakar mačiau:

 

Reikia atsistoti po medžiu
Ir garsiai šaukti:
Triušiuk,
Aš žinau kur tu!
Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.

 

Gintautas Dabrišius

***

Upės

 

Jei renkiesi vandens kelią,

Nenusivilk.

Vandens ramybėje
Daug abejonės
Žmogum
Kaip tyla.

 

Gintautas Dabrišius

[rudeninė]

Laukinis medis

Palikit vieną mane, kaip laukinį medį,
ir apsupkite sienomis
kadugių ir laukinių krūmų,
nes aš noriu giedoti kaip medis
apie Dievo dienų gerumą.

 

Vladas Šlaitas

[rudeninė]

kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko

 

Donaldas Kajokas

[rudeninė]

Sniego laukas prieš saulėlydį

 

Baltas laukas. Lyg prismeigtas krūmas.
O aplink – nė pėdos.

Vėjas tarpais aptingsta – nedaug jau
ligi saulės laidos.

Vien tik laukas ir krūmas… Pro krūmą –
rausvas taškas snieguos…

Lyg maža boružė, prišalus
pilveliu prie šakos.

 

Donaldas Kajokas

[Agnusyte]

Rudenine, ačiū už Kajoką!!!!!

 

 

[Agnusyte]

ŽIEMOS DAINA

 

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,

Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais

Apsitvėrė žiema, – neįžiūrimais aukščiais,

Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

 

O eilėraštis gimsta – kaip vėjas – iš nieko

Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,

Bet negali daina prasimušti pro sniegą

Ir sugrįžta – kaip vėjas – į savo namus.

 

Henrikas Radauskas

 

 

ŽIEMOS PASAKA

 

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.

Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.

Taip kvepia princai ir kirpėjai,

Taip kvepia vakaras sapne.

 

Žiūrėki: linija pro stiklą

Praėjo posūkiu tyliu,

Rami šviesa pro švelnią miglą

Čiurlena pieno upeliu.

 

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga.

Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai,

Balti karaliai ir kepėjai,

Ir šlama medžiai apsnigti.

 

Henrikas Radauskas

[rudeninė]

ŽIEMA

 

įsineši vidun kartu su malkų
glėbiu
ir šalto oro kvapą
ir sniego skonį

kaip šilta (atėjęs kas sako:
čia Dievas gyvena!)

visas kambarys užlietas saulės
tokios tirštos, tokios auksinės
gėlės
lyg būtų akyse paaugusios

muša laikrodis

nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo
įverti adatą į senutėlį „Zingerį”
mat lopo patalynę

už langų girdėti zylės

ir tau nerūpi
nei pamokos neparuoštos
nei sudrėkę pirštinės

vėl išleki į lauką

tu nežinai dar
kad šita popietė turėjo
amžinybės skonį

 

Nijolė Miliauskaitė

[rudeninė]

Tavo lediniai pirštai, žiema,

man akis išsvilino.

Tu saulę pasiėmei,

kai jinai

vakare, ilgai kraujuodama,

drebėjo erškėtyje.

 

Argi ir tenai, žemėj

begruodėje,

nebėra saulėtekių?

 

Henrikas Nagys

[Autorius]

Įrašai