Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 316 iki 330 (viso: 1,608)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4895
    rudeninė
    Participant

    ŠERKŠNAS

     

    Pravėriau akis gruodžiui,

    stogam apsnigtiem ir saulei…

    Po vidunakčio lyg po burtažodžio

    Šerkšnu apsigobė gatvė.

    Šakų baltam voratinkly

    Krykštauja

    Mažytė raudona sniegena –

    Kaip širdies atspindys.

    Tebesu!

    Pravėriau akis gruodžiui, bebaimei tylai ir šviesai…

    Nedrąsiai dainuoja gatvė, šerkšnu apsigobus…

    Ir paspringstu džiaugsmu lyg per dideliu kąsniu.

    Ir taip spindi saulė,

    Kad norėčiau

           bijoti mirties.

     

    Janina Degutytė

    #4896
    rudeninė
    Participant

    UPĖS 

     

    Teka upės per baltą gruodį…
    Tokios juodos ir tokios sunkios…
    Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias…
    Per baltą gruodą — ižo lūženos…
    Žuvys užnuodytos, pelekai žali…
    Paukščių sparnai nukirsti…
    Gruodžio upės — pro mano širdį…

    Janina Degutytė

     

    #4897
    rudeninė
    Participant

    Kai šviečia sniegas

     

    Juodos eglės laiko taip lengvai

    baltą žiemos dangų —

    O man dar linksma, kad šviečia sniegas.

    O aš dar jaučiu duonos skonį.

     

    Dar moku klausytis bičių, lietaus ir žolės…

    Ir pakelti – staiga atsivėrusią tuštumą…

     

    Dar smogia abejingumas.

    Dar botagu kerta melas.

    Dar negaliu miegoti, kai už sienos verkia.

     

    Vis dar nustembu,

    šarmotam lange

    briedžius ir paparčius atpažinus…

    Tik negaliu įprasti,

    kai peržengia žmogų kaip slenkstį…

     

    Janina Degutytė

    #5208
    rudeninė
    Participant

    Kalėdinis laukimas  

     

    Aš paklydusio žvakė kreiva
    mėnesienos gelsvoj plokštumoj,
    kalno prieglaudoj žemės spalva
    atsispindi šešėlio kaktoj. 

     

    Iš romantiškų rogių naktis
    Šieno glėbį ant sniego paties,
    gal už posūkio blaškos lemtis
    pasiruošusi stvert už peties. 

     

    Ar stebuklų miražais tiki,
    povestuvinėm vėjo kelionėm,
    toj sušalusioj gruodžio pily
    pasislėpusios eglės ieškojom. 

     

    Ir tikėjom kaip tiki vaikai.
    „Taip gražiai elegantiškai sninga.”
    Jeigu lauki, galbūt, ir ateis,
    nors ta laimė dažnai apgaulinga. 

     

    Marijus Budraitis

    #5209
    rudeninė
    Participant

    Apie žiedą

     

    anksti krenta tamsos žemyn – vos dienai prašvitus
    sunkūs debesys užkerta kelią, pinasi kojos, ir akys 
    nebesupranta, kaip reikia žiūrėti į sniegais užverstą,
    skaistų ir tyrą žiemos pasaulį, tokį šaltą ir apleistą
    gyvybės

    maža šviesos, mes užstrigome žiemoje kaip
    Persefonė požemio karalystėje

    nuo pat Vėlinių mus bauginęs Hadas negailestingas

    iki Kalėdų a n a p u s grasina užgesinti ir saulę, ir gyvį, kiekvieną iš visų jėgų
    besistengiantį išlikti, išbūti, iškęsti

    išmėginimų  metas, todėl tokia svarbi tyla, atsisakymas, susikaupimas

    todėl ir sakau – maloningi yra sniegai
    ir kilometrai, atkirtę mudu vieną nuo kito, palikę 
    ramybės celėse prie mažų spingsulių, kad būtų laiko
    pasibūti vienatvėje, pasimąstyti

    teisinga mūsų gamta, tiksli: mieganti, besiilsinti, laukianti

    laukiu ir aš – elnio devyniaragio, ant kiekvieno rago ugnelė degė, ant
    devinto kavolis kalė, o kai nukalė – Kalėdų rytą saulė 
    pražydo

    Rašte parašyta – budėkite

    taip tyloje išbūti, miege neįmigti, ramybėje laukti, kad pabustum
    pačiam pražydėjime: jau saulelė vėl atkopdama 
    budino…

    mudu atskyrė sniegai, bet ir tie į nieką
    pavirsta – prie Kūčių stalo, prie Velykų stalo,
    papartyne, sielos paparčiuos  

    žiedas – dvi semantinės
    galimybės: tai, kas žydi, šviečia ir tai, kas apvalu

    pele, pele, pas ką žiedas žydi

    saulė rituonėlė pražysta, ritasi

    obuolys ir tu obelėl, tu žaliausioj, kalėda,
    kalėda, ką tu stavi, ką nežydzi, kalėda, kalėda 

    sulaukę šventės, jos šventumo esame švytintys – įstrigę 
    žiemoje, bet budintys

    grįžtanti žemėn Persefonė,
    gimstantis Dievo sūnus, pražystanti saulė ant elnio ragų

    buvojimas tvirtai atsirėmus į tai, kas gražu,
    tikra, amžina – tai, kas žydi, šviečia

    ar taip žmogus pražydina būtį?

     

    Erika Drungytė

    #5213
    rudeninė
    Participant

    Viešpaties Dievo rūpesčiai

     

    ,,Nedrįstu, – sako Dievas Tėvas, –
    priversti mane tikėti.
    Bet galite gi pasitarti
    su rasa, su kiaune, su pietryčių vėju.
    Apsvarstykite neskubėdami
    visus ,,už“ ir ,,prieš“,
    nepamirškite ir ,,galbūt“.
    Gal ir ryto aušra, akmenėlis, pusiasalis
    ras, ką apie tai pasakyti.
    Ir nepamirškite pasitarti
    su savo aorta, oda ir plaučiais:
    juk tai jie galiausiai nuspręs,
    ar tinkamas metas dabar
    jums mane įtikėt, Dievą Tėvą“.

    ,,Nenoriu būti našta
    tiems, kas tiki mane, – sako Dievas, –
    man pakanka, kad žmonės
    tiesiog su manim kalbėtųsi
    kaip su obuoliu, voru
    ar paprastu gatvės žibintu.
    Juk nepiktas esu, ir lengva mane sužavėti
    trimis muzikiniais taktais
    ar šypsena, jei ji spindi.
    Ir dar man patinka
    gauti paštu atviruką
    su mielu vaizdu iš pajūrio
    ar eilėraščiu nepretenzingu“.
    Dievas sako: ,,Tik tiems, kas netiki,
    stengiuos būti našta“.

    Dievas sako: ,,Norėčiau, kad mano vardo
    kas žingsnis jūs neminėtumėt;
    ai, palikit mane ramybėje.
    Suvokti manęs neįmanoma:
    esu aš kūnas bekūnis,
    aš siela – ir jos antitezė.
    Norėčiau pabūti vienas
    su vieninteliu savo rūpesčiu –
    aš juk nuolat, dieną naktį, keičiuosi,
    nes pasmerkiau pats save
    amžinajai metamorfozei.
    Mana prigimtis – ją žino visi ir nežino niekas,
    mana prigimtis – tai, kad aš niekada nepritarsiu
    sampratai Dievo savajai“.

    Dievas sako: ,,Kai imsiu vaikėti,
    mane jūs tuoj pat pakeiskite:
    juk vargu ar yra prasmė
    aukštam poste laikyti vadovą,
    kuris savimi nepasitiki.
    Jums atvesiu kitų dievų, gudresnių,
    prieš tai juos šiek tiek apmokęs
    takto ir dieviškumo.
    Patsai pasitrauksiu į prieglaudą,
    pasiėmęs keletą sielų,
    dar simfonijų mėgstamų porą.
    Neliūdėkit, kai aš išeisiu.
    Kol tarp jūsų buvojau,
    pajutau gyvenimo skonį“.

    ,,O dievų valdove aukščiausias,
    apsaugok mane nuo žmogaus, – sako Dievas.

    – Pramogai jį susitvėriau,
    kai jau viskas man buvo pabodę,
    ir į smegenis jo mažutes
    mintį pasiunčiau kliedesingą,
    jog mane jis sukūręs.
    Tai dabar ir įžeidinėja
    jis mane, ir daug mielesni jam
    niekai visokiausi, legendos ir mitai.
    O dievų valdove aukščiausias,
    kaip pakęsti tokį ištvirkimą?
    Sunaikink, meldžiu, mus abu
    ir pamirški šią nesėkmę skaudžią,
    o paskui vėl įkvėpk man gyvybę
    jau be šitos baisios naštos“.

    ,,Šiais laikais, – sako Dievas, –
    kai viens kito taip žmonės nekenčia,
    kai dangus purvu apdrabstytas
    ir abejonė
    pašvinkusią sėklą į galvas išliejo, –
    man sunkoka suvokti, kaip gali
    jie dabar apsieiti be dievo.
    Ir prisiekiu, nesu savanaudis,
    čia kalbu greičiau kaip ekspertas:
    imuosi atkurti Žemėje
    kažką panašaus į harmoniją.
    Galiu jums pateikti solidžias rekomendacijas.
    Mano adresas dar nepasikeitė, gyvenu vis ten pat –
    jumyse“.

    ,,Sukūriau pradžioj nemažai abstrakčių dalykų, –
    sako Dievas, – pradžią ir pabaigą, blogį ir gėrį,
    nuodėmę, sąžinės graužatį –
    ir greitai patsai pasiklydau teorijų labirintuose.
    Tuomet sukūriau pašėlusius, tiesiog beprotiškus tvarinius:
    ugnikalnį, šerkšną, duonmedį, arklį,
    kelį ir akies voką.
    Štai jūs ir spręskite,
    konkretus aš ar neapčiuopiamas.
    Turbūt ir vienoks, ir kitoks –
    kartu, ir štai jau aklavietėj
    tie, kurie viliasi
    manąją esmę suvokti“.

    Dievas sako: ,,Su paukščiais
    kalbuosi sparnu,
    žiedlapiu – su gėlėmis.
    Kai akmenys šnekas tarpusavy, jų kalba prabylu
    ir atsikertu jūros putai,
    kai ji ima man prieštarauti.
    Audrai kilus
    brizo žodžiais su ja kalbuosi
    arba gūsiais žvarbaus akvilono.
    Ir vedžioju kalbas žvaigždėtas
    po dangum, žvaigždėmis nusagstytu.
    Savo kalbos neturiu,
    todėl, kai šnekuos su pasauliu,
    niekada negaliu žinoti,
    ar bent žodį kas nors suprato“.

    Dievas sako: „O, kad žinotum,
    kaip prailgsta man amžinybė,
    kokioje begalinėj vienatvėj
    Visatą valdau, ir įstatymas
    čia tik vienas yra – kaprizas.
    Atleisk, mano mielas dvikoji,
    sutvėriau tave vien pramogai,
    trapų, silpną, plepų veidmainį…
    Mano rankose tu tik žaisliukas,
    kaip kad vabalas ar vaivorykštė,
    į kurią kažkodėl septynias spalvas sudėjau,
    o ne dvylika ar dvidešimt, tarkim.
    Tu rimtai į save žiūri? Mano mielas, neverta,
    tvarinius savo visus
    pažaidęs aš nužudau:
    ir be jų man pakanka rūpesčių –
    ten, nebūty.
    Ir vis dėlto prisipažinsiu: esi mylimiausias
    iš visų tvarinių laikinųjų“.

    Alain Bosquet
    (vertė Vida Kupcikevičienė)

    #4898
    rudeninė
    Participant

    Sidabrinė žiema

    Bus tylu, kad ir tu atbusi,
    Ir per sodą ryte eidama
    Tu laiminga lengvai atsidusi:
    – Pagaliau sidabrinė žiema.

    Blyškiai šyptelės saulė per ūką,
    Paukštė šūktels girioj viena,
    Ir blizgės lyg žavus atvirukas
    Po sniegu užpustyta diena.

    – Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,-
    Pagalvok vakare migdama.
    Apie žiemą gražiausią dainelę
    Tyliai tyliai dainuoja mama.

    Liutauras Degėsys

    #4903
    rudeninė
    Participant

    Kai ateisi

     

    “…su palaiminga viltimi lauksime Jėzaus Kristaus atėjimo…”

    Jėzau,

    kai Tu ateisi,

    kaip mes Tave pažinsim?..

     

    Gal stovi jau tūkstantį metų

    vienas

    už mūsų durų

    durų kurios užrakintos

    raktais tiesą pažinusių

    ir kaip mes tave pažinsim

    jeigu iš knygų išlipęs

    basas pas mus ateisi

    valkata svetimšalis

    ar lauksi kol įsileisim?..

    į širdį ar į bažnyčią?..

    ……

    Jėzau,

    kai tu ateisi

    manęs, žinau,

    nebebus…

    🙂

     

    Gintarė Stankutė

    #5210
    rudeninė
    Participant

    Kalėdų žvaigždė

     

    Tai Kalėdų žvaigždė

    iš nutolusio skliauto,

    atlydėjus per ūkanas tavąjį kelią,

    iš vaikystės sapnų,

    iš pasaulio sugriauto,

    ten, kur vėjai

    išdygusį blaško berželį. 

     

    Tai Kalėdų žvaigždė,

    kai ant baltojo stalo

    tiesia staltiesę lino,

    senelės išaustą,

    paplotėlį prie lūpų

    pašventintą kelia

    ir rimties valandoj

    nesugrįžtančių laukia… 

     

    Ant bekraščio žvaigždyno

    gelmės pasistojus,

    pro neprakirstą mūre

    įrėmintą langą –

    tai Kalėdų žvaigždė

    jau giliai įžiemojus

    tau nematomą ištiesė ranką.

     

    Dalia Žibaitienė

     

    #4904
    rudeninė
    Participant

    Aš tikiu

     

    Viešpatie, aš nemačiau, kaip Petras ir Jonas,
    numestų drobulių ir sulankstytos skaros, buvusios ant Tavo galvos,
    bet tikiu!
    Aš nemačiau tuščio Tavo kapo,
    bet tikiu!
    Nebuvau įleidęs, kaip Tomas, piršto į vinių vietą
    ir nepaliečiau ranka Tavo šono,
    bet tikiu!
    Tu nesidalinai su manimi duona Emauso miestelyje,
    bet aš tikiu!
    Aš nedalyvavau stebuklingoje žvejonėje
    Tiberiados ežere,
    bet tikiu!
    Džiaugiuosi, Viešpatie, kad nemačiau,
    kadangi esu palaimintas su tais, kurie tiki nematę!

    (Nežinomas autorius)

    #5218
    rudeninė
    Participant

    Kaip priglust prie tavęs,

    Kai tave puošia žvaigždės rugpjūčio?

    Kalbėt tau, kai kalba

    Tau žodžiai ne mano švelniau ir tyliau.

    Vakarėja iš lėto.

    Ir padengtas stalas Kūčiom.

    Kambary esu vienas.

    Aš pats pas save atėjau.

    Pats susėdau už stalo,

    Žvelgiau į nustebusį veidą ir viltį,

    Kad ateisi ir tu,

    Kad ateis tie, kurie artimi.

    Baigės Kūčios.

    Aš pats su savim meldžiau mirtį,

    Kad ji nepaliestų

    Visų nuodėmingų,

    Jie retkarčiais buvo šventi.

    Žvakė tirpsta,

    Taip sapnas ištirpsta prieš rytą.

    Prabundi ir matai:

    Vėl diktuos, vėl pasmerks ar prakeiks.

    Bet kelies ir eini

    Į pasaulį nors krislą gražaus pamatyti.

    Ir tiki, vėl tiki,

    Kad geriau, kad kažkas pasikeis.

     

    Robertas Danys

    #5219
    rudeninė
    Participant

    Tiesiog žiemos pasaka

     

    kelias per miestelį keletas
    linksmų ir skubančių praeivių
    keletas snaigių ir sniegenų
    keletas naujametinių varpelių ir niekur tokio abejingo
                                     kaip aš niekur tokio abejingo
                                     kur pažvelgsi tiesiog niekur
                                     tiesiog žiemos pasaka

     

    Donaldas Kajokas

     

    *********

    Koks retas šitoks žiemos rytas

     

    po dangum skaidriu skaidriu

    toliuos vienišas kaimelis

    tarp retų meldyno stagarų

    valtis ežeran įšalus

    seno gluosnio mėlyna šaka

    o po ja rytiniame sniege

    vaikiškos pėdelės

     

    Donaldas Kajokas

    *****

    #4905
    rudeninė
    Participant

    Ne mes Dievop. Greičiau nuo mūsų Dievas…

    Ne mes gilyn, o gylis vis mažesnis.

    Ne vienišyn… O vis labiau po vieną.

    Ir ne tvirtyn, o tik kaip nors iškęsti

    Dar vieną dieną, įsigyjant daiktą –

    Eilinę dekoraciją, kuria kitiems nušvisim.

    Ne mes laike…

    O vis nuo mūsų laikas…

    Ne mes gėlėm, o laikas joms, nuvytusioms.

    Prasidedam nuo žodžio, baigiam daiktu.

    Prasidedam nuo meilės. Baigiam liaupsėm.

    Keista dienų tąsa: pradėjom… baigėm…

    Tad kur tokie, daiktų pilni, keliausim?..

     

    Robertas Danys

    #4906
    rudeninė
    Participant

    VAKARO RAMUMA

     

    dėkok už dieną tarsi tau sutvertą

    ir nusilenk žemai į keturias puses

    šįvakar ir už visą savo laiką nes

    kas žino gal nebus jau kito karto

    dėkot už dieną vien tik tau sutvertą

    o ypač pasimelst už tas dienas

    kurios manei gyvenimo nevertos

     

    Donaldas Kajokas

    #4913
    rudeninė
    Participant

    SUSTOJIMAS

     

    tenai yra sustojimas
    mažytė menka stotelė
    kiekvieno kiekvieno Tramvajaus
    tai bandymas išsilaikyti
    neriedant pirmyn nei atgal
    kol snaudžia Didysis Konduktorius
    kol Mūsų Vairuotojas tyli
    tai mažas ramybės momentas
    kuris ir yra ir nėra
    jis baigiasi vos prasidėjęs
    jis niekam nieko neatneša
    nei laisvės nei priklausomybės
    jis viską paverčia ašarom
    kurios kol byra kol rieda
    kol sūrios kol šiltos yra
    tikriausiai gili beprasmybė
    bet tai ir yra gyvenimas
    ir ten yra sustojimas

     

    Liutauras Degėsys

Rodoma 15 įrašų - nuo 316 iki 330 (viso: 1,608)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.