Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 31 iki 45 (viso: 1,536)
  • Autorius
    Įrašai
  • #5057
    rudeninė
    Participant

    Įsiklausyk į skambančią naktį,
    Nuo šalčio kai skyla medžiai, aptekę smala,
    Kai sproginėja stori sienų rąstai.
    Kokią pasaką gražią
    Seka degdamos malkos!
    Negirdi, kaip be garso prasiveria durys
    Ir įeina tylėdami žmonės, svetimi, nepažįstami,
    Su savo slaptom mintim,
    Susėda aplink motiną ugnį
    Lyg švenčių stalą:
    Iš lėto garuoja nuo jų apmaudas,
    Pyktis, nepasitikėjimas.
    Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaišių –
    Užtenka ugnies poezijos.
    Kai nebeliks malkų,
    Sukūrensim mano visus eilėraščius,
    Kad degtų ugnis iki ryto,
    Degančią širdį paliksiu,
    Kad šildytų ji ir šviestų,
    Kad nepažįstami žmonės
    Kartu klausytųs karštų liepsnos žodžių
    Ir kad ilgai neišeitų.
       (Arvydas Ambrasas)

    #4495
    Agnusyte
    Keymaster

    kai ramu kai nesinori nieko

    kai jau viską regis ir turi

    leidžias lengvas ilgesys gal sniegas

    sidabriniam gruodžio pajūry

    tau į delnus –

    štai ir jį turi

    o ramu lyg neturėtum nieko

     

    (Donaldas Kajokas)

    #4496
    Agnusyte
    Keymaster

    mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė

    jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu

    o ta kurią turiu pati būties neturi

    ak apie būtį klausiat?.. pusė keturių

     

    (Donaldas Kajokas)

    #4497
    Agnusyte
    Keymaster

    štai ir viskas

    štai ir nieko

    vien tik atšvaitas ant sniego

     

    tik aukštų smailų kulniukų

    …retos žymės tik smeigtukas

     

    nejučia ką tik išslydęs

    iš plaukų drėgnos pelytės

     

    ak išslydęs ak ant sniego

    štai ir viskas

    štai ir nieko

     

     

    (D. Kajokas)

    #4606
    liuda
    Participant

    ŽIEMOS DARBAI

    Žiema sminga žemėn kristalais
    Ir nučiuožia ledo stalais
    Ir pabyra brangiais metalais
    Ir prabyla apaštalais:

    Auksaburniais, sidabraburniais
    Vakariniais vario varpais –
    Ir į pusnį rausiasi kurmiais
    Ir vadinas visais vardais:

    Deimantinės mirties arsenalas,
    Ir plėšrių planetų karai,
    Ir šviesa, ir pasaulio galas,
    Ir fantastiški vakarai.

    Žemė skrenda erdvėj be pastogės,
    Skaldo medį speigai karšti.
    Skambalais pavirtusios rogės
    Subyrėjo dangaus pakrašty.

    H.Radauskas

    #5058
    rudeninė
    Participant

          SNIEGO SAPNAI
     Netylėk per dienas, mano mažas brolau,
               Aš nupiešiu tau sniego sapnus,
            Ir kai baigsis pati paskutinė diena,
                   Nebijosi, kad jau nebebus,

      Tos eglutės nupuoštos šiaudiniais žaislais,
                 Ir takelio artyn prie vandens,
      Svirties girgždesio, vėtros, vokų su žiedais,
                  Ir tavęs giedrą naktį rudens…

      Tik sapnuosi, kad šoki sniege su vilkais..
               Spalvos liesis, kol liks tik balta
                                Tavo siela
                   Kažkur niekada pasibaigs,
                                  Su naktim,
                            Ir nušvis su aušra…
        (Gintarė Stankutė)

    #4702
    rudeninė
    Participant

    Trupa dienos
    Trumpos, bet gilios
    Ir į žemę… į širdį sminga
    Kvepia duona,
    Skamba tyla,
    Ir atrodo beveik laimingas
    Tas buvimas po debesim,
    Tas ėjimais tykiais rytojais
    Kol pavirstam malda ir ugnim,
    Ir audra atkeliauja šuoliais
    O mes šokam kažkur laike,
    Susiviję jausmais lyg spiralėm…
    Trupa dienos… Ir mes drauge
    Trupam tyliai – kitaip negalim…
            (Gintarė Stankutė)

     

    #4703
    rudeninė
    Participant

    Tokios dienos
    tylios ir ramios
    lyg užmingančios,
    lyg prisikėlę
    lekia, sukasi, krenta ir gelia
    tarsi paukščiai
    ant mūsų šešėlių

    ir nežinom,
    kur eiti kol sninga
    kol dangus vėl įgaus seną spalvą
    tu vis klausi:
    sakyk, ar laiminga?
    aš šypsausi,
    nuleidusi galvą
       (Gintarė Stankutė)

    #4997
    zmjg
    Participant

     

    Kas visa tai – pradžia ar pabaiga?

    Kam visa tai – materijai ar dvasiai?

    Bet štai, praplėšus debesį, staiga,

    tave paliečia saulė – ir nedrąsiai

    šypsotis tartum kūdikis imi:

    pirmiausia lūpomis,

    paskui – ir širdimi.

     

    J.Marcinkevičius

     

    #4704
    rudeninė
    Participant

    Palinkęs į meilę žmogau,
    Su krintančio lapo dvasia!
    Kai šauksi tamsoj – neužgauk
    Gėlės arba paukščio balse.

    Kai ranką ištiesi – tegu
    Šviesa sulapoja jinai.
    Dejuoja už mūsų langų
    Pavargę gyvybės sparnai
         Justinas Marcinkevičius

    #4708
    rudeninė
    Participant

    Vis ieškau panašumo su medžiu
    ir su savim.
    Ir pats savęs meldžiu:
    mielasis, niekam saulės neužstok!
    Gyvenimas kiekviename kitoks.
    Kiekvienas – tai ir vienas ir visi.
    Kiekviename – buvai arba esi.
    Kiekvienas – ir kartu, ir atskirai.
    Nelaužk savęs – man skauda, ką darai!
              Justinas Marcinkevičius

    #4709
    rudeninė
    Participant

    Lyg paukštį glostytum,
    Arba žiūrėtum į basą vaiko pėdsaką
    Smėly…
    Taip gyveni.
    Yra tavy gerumas,
    Ir mano žodžiai auga į tave.
    Antai pražydo obelys, neskinsiu,
    Nebaidomas tegul gerumas gieda.
    Prigyja nulaužta obels šaka,
    Ir vaiko lopšį vėl po ja kabinam,
    Matai, sakiau, kad pabaigos nėra.
       (Justinas Marcinkevičius)

    #4910
    Agnusyte
    Keymaster

    Kalnas

     

    Vingiuodamas, į kalną kilo takas

    mažai kieno bevaikštomas. Žolė

    lyg vesdama, lyg rodydama kelią,

    uždusus bėgo prieš akis, trumpam

    prie kokio kupsto stabteldama – tarsi

    nutarus atsikvėpt. Tada keleivis

    į slėnį žvelgdavo. Ir liūdesys,

    ir nuovargis apniaukdavo jo veidą.

    Atsiminimai glaustėsi prie jo

    lyg didesni ar mažesni krūmokšniai.

    Erškėtrožės spyglys, palietęs ranką,

    ją ligi kraujo įdrėskė. Keleivis

    nulaižė kraują ir ilgai galvojo,

    ką primena jo skonis. Užsimerkė.

    Paskui iš lėto ėmė leistis. Kalnas

    tarytum stūmė nuo savęs. Žemyn.

     

    2004

    Justinas Marcinkevičius

    #4911
    Agnusyte
    Keymaster

    Sapnas

     

    Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau.

     – Ką gi tu matei Mėnuly?

     – Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado, Stovi kalnas Šokolado,

     O ledų, o ledų — Vos gali paeit — slidu! Puoliau valgyt ir laižyti, Net širdis apsalo… Bet pažadino mamytė: Pusryčiai ant stalo.

     Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau. Va saldainių popierėliai Kišenėlėj šnara. Mama, kam mane prikėlei? Kaip Mėnuly gera!

     Man mamytė veidą prausia Ir šypsodamasi klausia: — Ar tik tu nėjai į spintą, Kur saldainiai guli? Šiandien spinta užrakinta – Skrisk sau į Mėnulį.

     Va tai tau, va tai tau, Iš Mėnulio nukritau.

     

    Justinas Marcinkevičius

    #4710
    rudeninė
    Participant

    Tyliai ir šventai
    sninga, sninga, sninga.
    Kur tik užmatai –
    balta ir teisinga.

    Sniego baltumu
    sąžinė sužėri.    
    Ką tiktai imu –
    panašu į gėrį.

    Nuo dangaus krantų
    šitas baltas niekas.
    Tartum aš krentu.
    Tartum krinta sniegas…
           (Justinas Marcinkevičius)

Rodoma 15 įrašų - nuo 31 iki 45 (viso: 1,536)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.