Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 451 iki 465 (viso: 1,607)
  • Autorius
    Įrašai
  • #5183
    rudeninė
    Participant

    Gegutės kukavimas skraidantis

    Nupiešk man gegutę – – –
    Girdi, kaip ji skraido –
    Gegužės beprotiškuos soduos –
    Nematoma ir paslaptinga –
    Nuo medžio ant medžio,
    Iš lizdo į lizdą – – –
    Gegutė, raiboji gegutė…
    Bet aš dar nemoku
    Nupiešti
    Gegutės…
    Kukavimo skraidančio.

     

     Juozas Nekrošius

    #5378
    rudeninė
    Participant

    Asmenavimo pamoka

    Įsiklausykite į asmenuotės muziką
    Ir taisyklingai sudėliokite kirčius,
    Ir nepamirškit priegaidžių bangavimo.
    Giliai įkvėpkit oro, pilna krūtine,
    Lyg būtumėt įkopę į Medvėgalį…
    Tad pradedame – – –
    AŠ – ESU.
    TU – ESI.
    JIS, JI – YRA.
    MES – ESAME.
    JŪS – ESATE.
    JIE, JOS – YRA…
    Gerai!
    Pagarbiai, išdidžiai skambėjo žodžiai,
    Per nugarą net bėgo šiurpuliukai
    Ir akyse švytėjo kibirkštėlės…
    Gražu, nes jūs ir patys buvot gražūs!
    Tad baigėme…
    Beje…
    Pridurti pamiršau…
    Kai būsit vieniši ir nelaimingi,
    Kai žvilgsniai klaidžios minioje bedvasėj,
    Ar tamsią naktį, nemigai kankinant,
    Įkvėpę oro pilna krūtine,
    Išasmenuokit įvardį asmeninį…

     

    Juozas Nekrošius

    #5384
    rudeninė
    Participant

    Dukrai

    Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
    Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
    Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
    Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

    Galėtum būt spalvotame sapne,
    Kuriam esi man už visus svarbiausia.
    Ir net tada, kai užmiršti mane,
    Svarbiausia – kad tu būtum laimingiausia.

    Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
    Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
    Ir kad visus žaliuojančius medžius
    Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

    Kad žydintis jazminas patvory
    Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
    Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
    Ir kad tu niekad niekad neužaugtum…

    Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
    Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
    Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
    Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.

     

    Robertas Danys

    #5184
    rudeninė
    Participant

    EILĖRAŠTIS DUKRYTEI

     

    Mėnuo iš sapno. Lovytė.
         Sparnas medinio arkliuko.

    Šiltas mieguistas angelas
         ant naktinio puoduko.

     

    Donaldas Kajokas

    #5385
    rudeninė
    Participant

    Senajam mūsų albume

    Gyvena nuotrauka išblukus

    Kur esame kartu trise

    Ir jau nebūsim.

     

    Dukrele, vakaro ranka

    Apgaubia mus ir kalba tyliai

    Kad pareitis – ne pabaiga,

    Kad mylim

     

    Dar mylim vienas kitą mes

    Tai kas, jei ši naktis suskils,

    Ir jei šukes kažkas išmes,

    Pakilsim.

     

    Pakilsim vienas kito laukt,

    Ir tu čiauškėsi man ant kelių:

    – Juk galim praeitį sugaut,

    Tėveli.

     

    Tėveli, galim būti trys,

    Ir kambarys vėl tuščias bus

    Dukrele mano, paklausyk:

    Dabar dangus

     

    Apgaubia vakaro ranka

    Ir sapnuose mums kalba tyliai

    Kad praeitis – ne pabaiga

    Kol mylim…

     

    Pareinam į tylius namus

    Trys žmonės, ieškantys viens kito.

    Miegok, dukrele, šiltas bus

    Mums rytas…

     

    Robertas Danys

    #5386
    rudeninė
    Participant

    TĖVO ŽIEMA

     

    Iš aukštųjų mano tėvo medžių

    jau seniai išskrido visi paukščiai.

    Ir dabar į juodas jų šakas

    visą žiemą krinta šaltos žvaigždės.

    Ilsisi seni laukų padargai:

    arklas, dalgis, rankos ir akėčios.

    Rodos, kad jau nebėra kur eiti.

    Rodos, kad nebėra jau kuo stebėtis.

    Sunkūs jo gyvenimo stebuklai

    neįrėminti, neaprašyti liko –

    kas įrėmins vandenį ar žolę,

    aprašys pavasarį ar žiemą?

    Kai gerai įsiklausai, tai naktį

    iš netolimo tvartelio girdis,

    kaip giliai ir sunkiai atsidūsta

    persenus, ištikima žalmargė.

    Viskas sutelpa į vieną mintį…

     

    Justinas Marcinkevičius

    #5387
    rudeninė
    Participant

    Eilėraštis tėvui 

     

    Esu nes buvai. Ką dar banalaus galėčiau
    paporyti? Ko ir pats nežinočiau – nieko.
    Kad suprasčiau šį tą daugiau, štai eilėraščiu
    klausiu, lyg kopčiau.

    Nesiseka. Tad belieka

    bristi per kritusius klevo lapus. Šiurenti,
    jaustis vis dar šiek tiek vaiku, jau šiek tiek vėju.
    Šypsotis, mus prisiminus. Reiškia – gyventi
    šičia, dabartės.

    Gyvenimo apogėjuj

    drovintis, kaip išmokė altoriuje Gento
    katedroj van Eiko nutapytas ėriukas.
    Kaip ten sakydavai? Pasakyta ir šventa?
    Nebūti. Štai kur

    nebeįmanomas triukas.

    Svirbeliai atskrido. Nutūpė krūmą. Lesa.
    Jiems nė motais abipusės mudviejų šalnos.
    Vis labiau ir labiau panašėjame, esam.
    Esi kol esu.

    Taip jaunas ėjai į kalnus.

     

    Aidas Marčėnas

     

     

    #5044
    Agnusyte
    Keymaster

    penki sambrėškio palinkėjimai

     

    pradėkim nuo švintančios kūdros: jai- šimto lelijų baltų

    petrarkai – dar vieno soneto, kačiukui – iškrėsti šunybę

    išminčiui – nors lašo kvailumo iš lengvo šlepsenant ratu

    o kvailiui – aha,

    lygiai tiek išminties būnant šią amžinybę

    greituoju būdu

     

    donaldas kajokas

     

    #5190
    rudeninė
    Participant

    TOBULUMAS

    tai ką tu palieki drobėje
    žiogo akims atrodys
    sugautas
    karklo vytelėmis suveržtas
    žalias birželio vėjas

    ką tu užmiršti popieriuje
    kregždei atrodys
    kaip vėjo suraukšlėtas
    ežeryčio užutekis

    o mudu vis kalbam
    kad tobulumas
    toli

    R. Keturakis

    #5191
    rudeninė
    Participant

    Kregždute, kregždute, virpėjimu buvus žavinga,

    Ką žada diena tau,

    Kur būni, kai lyja, kai sninga?

    Mažuti paukšteli,

    Atskrisk ir nutūpk man į delną,

    Nunešiu prie jūros,

    Padėsiu pakilti į kalvą.

    Kad tik nepavargtum,

    Kad nuolat laiminga virpėtum.

    Man kelias neilgas,

    Akmuo man nebus šitoks kietas,

    Kol jusiu širdy,

    Kaip kasdien po truputį

    Keliauja kažkur

    Nuostabi ir žavinga

    Kregždutė.

     

    Robertas Danys

    #5388
    rudeninė
    Participant

    ANT KRANTO

    Mes gulėsim ant kranto.
    Žemai žemai tekės didelė upė.
    Saulė švies į nugaras,
    ir mūsų galvų šešėliai supsis vandens paviršiuje,
    ir mūsų galvų šešėliai bus taip arti,
    jog karštas kvapas degins sausas lūpas.
    Taip kartosis
    visą gyvenimą, visą
    gyvenimą,
    kol vieną dieną pakils
    juodas debesis ir vėjas
    pašiauš bangas. Ims šokinėti
    mūsų šešėliai, daužydamiesi kaktomis.
    Užeis lietus, ir šlapi mūsų veidai
    bus taip arti, taip arti,
    jog tavo ašaros tekės mano veidais, o
    mano ašaros – tavo. Paskui
    upė išsilies iš krantų, ir
    plauks pasroviui
    vandens lelijos.

     

    Vytautas Bložė

    #5192
    rudeninė
    Participant

    šok, žioge,
    iš mano kepurės!
    aš eisiu į kitą pusę.

    ankstyvą rytą žmonės skuba į turgų.
    keistuoliai! – per patį
    jazmino žydėjimą!

    sėsk šalia, varpininke,
    pamaldos atidedamos –
    varpinėj suokia lakštingala…

    vakaro prieblanda…žiūrėk,
    nuo dabar vis šviesesnės
    darysis lelijos!..

    Donaldas Kajokas

    #5389
    rudeninė
    Participant

    neverk
    mes išsikepsim tortą
    iš smėlio
    trijų aukštų
    (būtinai)
    akmenėliais gražiai išpuoštą
    o jam neduosim
    tegu gailėsis
    nebeverk
    pamatysi bus linksma
    puotausim ir švęsim
    po žydinčia liepa

    tu nieko negali pakeisti
    maža mergaite
    tai ką siūlai
    žaidimas

    juo apgauna tave
    tavo liūdesį užkalba
    tavo ašaras šluosto
    po žydinčia liepa
    nėra tų menių
    kurias tu sukūrei
    kiti į jas užeit negali
    durų nemato

    suaugę nebetiki
    tortais iš smėlio

    maža mergaite
    anksti pradėjusi gelbėti
    nusivylusius
    kas išgelbės tave
    nuo savęs nepaisančios meilės

     

    Raimonda Jurčenkienė

    #5393
    rudeninė
    Participant

    Vandens lelijos

     

    Vanduo yra dailininkas, tapantis atvirkščią
    dangų besiliejančiais bangelių potėpiais.
    Virš vandens lelijos žiedo pakibo laumžirgis
    ir laikas baigėsi. Prasidėjo amžinoji dabartis,
    trinanti visas mintis ir paliekanti tik bevardį
    virpesį bei džiaugsmą ir dėkingumą už tai,
    kad esu. Valanda, kurioje telpa visas laikas.

    Ežeras. Valtis plūduriuoja prie nendryno
    ties upelio delta. Vandens lelijos: geltoni
    grožio sprogimai virš tamsaus lyg kava
    vandens. Vakaras atneša šunų lojimą
    iš tolimo kaimo, bet aš girdžiu tik tylą
    ir jaučiu tik ramybę. Blausaus, bet švytinčio
    aukso pumpurai man seka bežodę pasaką
    apie iš naujo atrastą prarastą rojų. Gamtos
    išmintis, atvirkščias Dangus, priglaudžia
    mano lietuvišką sielą, kuri skaudžiai
    išgyvena plyšį tarp kūrinijos ir Dievo.

     

    Augustinas Dainys

    #5193
    rudeninė
    Participant

    Pirmasis sumautas

    Naktį tave sapnavau.
    Šiandien rytą paskambinau,
    Bandžiau sapną papasakoti,
    Bet pasakodama labai jaudinausi
    Ir visai susimoviau.

    Ar tau irgi taip pasirodė?
    Na… kad visiškai susimoviau?

    Kaip dabar man gyventi?
    Kaip kepti blynus,
    Šluostyti dulkes,
    Virti uogienes,
    Plauti grindis ir visa kita daryti,
    Jei iš sumauto ragelio
    Beviltiškai sumautai
    Nebegaliu iškrapštyti savo susimovimo.

    Audra Baranauskaitė

Rodoma 15 įrašų - nuo 451 iki 465 (viso: 1,607)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.