Poezijos skyrelis

Pradžia Forumai Knygos, muzika, filmai Poezijos skyrelis

Diskusijos apie knygas, muziką ir kiną.
Rodoma 15 įrašų - nuo 61 iki 75 (viso: 1,606)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4506
    Agnusyte
    Keymaster

    AMŽIAUS PABAIGA. PAVĖLAVĘS?

     

    diena pirmoji gan anksti dar sausis

    apšiuręs priemiestis užšalęs tvenkinys

    puriam sniege dvi zylės prausias

    pro sandėlius pragirgžda traukinys

    ir nuo karnizų smulkios snaigės žyra

    ant šuns ir vienišo tvarkingo vyro

    švelniom tirono akimis

     

     

     

    Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.

    #4507
    Agnusyte
    Keymaster

    SEGTUKAS ANT SNIEGO

     

    štai ir viskas

    štai ir nieko

    vien tik atšvaitas ant sniego

     

    tik aukštų smailų kulniukų

    retos žymės tik smeigtukas

     

    nejučia ką tik išslydęs

    iš plaukų drėgnos pelytės

     

    ak išslydęs ak ant sniego

    štai ir viskas

    štai ir nieko

     

     

     

    Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.

    #4511
    Agnusyte
    Keymaster

    ***

    sugrįšim į bendrąją menę

    sudėsim ant kelių rankas

    sėdėsime angele mano

    kaip du nepažįstami – kas

    be mūsų ištvert šitai gali

    sudėti ant kelių rankas

    šypsotis ir švytinčioj salėj

    užpūsti save kaip žvakes

     

    Donaldas Kajokas

    #4512
    Agnusyte
    Keymaster

    nostalgija (veidrodžiai)

     

    nieks man jau negali pasakyti: „Nieks

    tau jau negali pasakyti: „Nieks man jau

    negali pasakyti: „Nieks tau jau negali

    pasakyti

    – kaip sninga kaip pusto

    – daugiau nebebus to

    nieks man jau negali pasakyti

     

    Donaldas Kajokas

    #4722
    rudeninė
    Participant

    Nebijok tylumos. Žiūrėk
    kaip žemė žiemą žiemoja:
    tyli ir kantri.
    Užpustytoj paežerėj,
    po ledu ir po gruodu,
    miega šaknys, sapnuodamos
    atodrėkį.
    Saulės laukia sula.

    Nebijok tylėti. Tyla –
    visų pavasarių motina.
    Apglėbk ir priglausk
    išnešiotiną
    žodį.
    Ir lauk.

    Leisk žodžiams augt.
    Tegul sotina
    ir juos, kaip medį ir želmenį,
    neišmatuojami gelmenys…
    Leisk žodžiui nokti.
    Tylėk –
    ir lauk.
       (Henrikas Nagys)

    #4518
    Agnusyte
    Keymaster

    Mt 16, 1

     

    štai takas, juo skubančios moterys trys

    ryšely aliejai kvapnioji mira

    štai aš ir paklydus avelė aušra

    nes meilė galbūt ir yra mirtis

    kurios galbūt ir nėra

     

    Donaldas Kajokas

    #4519
    Agnusyte
    Keymaster

    Mano valtis prikritus žiedų

     

    tyliai plaukia į deltą išplitusią

     

    plaukia valtis tarp medžių baltų

     

    jau toli nuo kitų atsilikusi

     

    jie tolyn ir tolyn nuo manęs

     

    vis tyliau krykščia, iriasi, barasi

     

    vis tyliau bedainuoja dainas

     

    kaip vergai kad dainavo galerose

     

    ir nutyla visai – tarp žiedų

     

    plaukia valtis į deltą išplitusią

     

    tyliai plaukia toli nuo visų

     

    taip toli kad net neatsilikusi

     

     

    Donaldas Kajokas

    #4725
    rudeninė
    Participant

    Viską atiduok. Nepasilik
    nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
    kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
    visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
    krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
    tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
    mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…

    Nebijok nebūti. Tik tada,
    atiduodamas save, save atrasi.
    Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
    atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
    ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
    dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
    suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
    kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

    Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas.
        (Henrikas Nagys)

    #4520
    Agnusyte
    Keymaster

    MEILĖS SONETAS

     

    gyvenimas tai du aukšti krantai

    įaugę viens į kitą visgi upė

    tarp jų vingiuoja supasi žiedai

    jos bangose ir sunkią šviesą supa

     

    šiame krante keleivis aname

    šešėlis slenka tik į kitą pusę

    diena naktis diena naktis diena

    ir fleitos jau lapus į upę pučia

     

    išmokyki o meile ir mane

    ištvert neperprantamam buvime

    krantų lakštingala išmokyk suokti

     

    ne tai kalbi ne tai arba ne tai

    aš tegaliu išmokyti tiktai

    vienintelio stebuklo – neišmokti

     

    Donaldas Kajokas

    #4524
    Agnusyte
    Keymaster

    beveik novelė

     

    melsvuoja pro obelį vakaro snaigės

    verandoje sėdim lyg dievą nuvylę

    jau metas sakau ši diena regis baigės

    tu krūpteli, žvilgsnis nuo rankų pakyla

    ir ištari bet jau ne man tyliai tyliai:

    melsvuoja pro obelį vakaro snaigės

    /D.Kajokas/

     

    #5066
    rudeninė
    Participant

    Tylinčiųjų yra karalystė.

    Šimtmečius tyli sustingę miestai

    Amžinas meilės judesys
    Žvilgsnis pro langą
    Amžinas žingsnis per slenkstį
    Žodis, kyšantis iš pusiau pravirų lūpų

    Amžinas išdidumas ir skurdas
    Lietus pakibęs virš ištroškusios žemės
    Ir amžinai tas pats kiemsargis
    Kas rytą tingiai slampioja
    Su šluota rankoje

    Bet jis iš kitos karalystės

          Rimvydas Stankevičius
    *****
               Apology.

    Žvaigždes juodai užtapiau
    Atleisk
    Negalėjau užmigti
    Eiti ir klupti ir eiti tavęs pasitikti
    Ten kur toli kur skaudžiau ir tikriau
    Aš nepabūgau aš tik nutilau arba tarkim miriau
    Ir patikėk netgi šitai net šitai galėtų turėtų užsnigti

         Rimvydas Stankevičius
    ******

                  Vėjas

    Vėjo nėra.
          Mes vėju papratę vadinti
                neatsargius tamsos judesius,
                         nerimo slinktį,
    meldų beprasmes šnekas…
    Kartais – medžių šakas,
          kai jos nebežino, kur dėtis
                        nuo mūsų buvimo.
    Žvarbiąją baimę mirties
                        (greitėjantį pulso kalimą)…
    Nors išties
                        jos, kaip ir vėjo, nėra.
    Tai tik prietaras.
    Plaikstoma baimės skara,
                            pro kurią,
    vos tik pajutę mūs lūpų artėjimą,
    dangstotės, šnabždat: koks vėjas, koks vėjas…

             Rimvydas Stankevičius
    *****
              Užstalės daina

    Visos mistikos baigėsi,
    Baigėsi kumščiais į stalą.
    „Šitaip gali nutikti tik man“
    Jau seniai nuskandinta albumuos.
    Ir mama jau senokai nebemala, –
    Tėtė dar kala,
    O sukalęs vis slepia į žemę,
    O žemė vis uždera krūmais…

    Šitaip brangiai mokėjom už žodį,
    Už tikrąją būtį, už Dievą.
    Šiandien dar daugiau mokam
    Už šventą ramybę ir duoną.
    Jau nebeperkam rožių,
    Tik paskabom blyškių chrizantemų,
    Nes draugai jau tiesiog mus palieka,
    Nors taip noris sakyt, kad išduoda.

    O nuvargusios žvaigždės vis krinta,
    Vis išlanksto beviltišką kreivę,
    Kiek nušviečia rankas,
    Kurios kala ir ardo, ir kala…
    Reiktų norą užminti,
    Bet taip vaikiškai nieko nereikia,
    Tik – į šipulius smuiką,
    Ir kniūbsčias ant Viešpaties stalo…

             Rimvydas Stankevičius

    #4525
    Agnusyte
    Keymaster

    ***

     

    neužauga jau lig pažastų

    pieva, bulvę retai išgirstu,

    šnekučiuojant su rūsio pelėsiu,

    visa kita – beveik kaip anksčiau,

    kiek dar liko?- rimtai nesvarsčiau,

    kiek skolingas?- kažin ar suspėsiu

     

    visa kita- būtuoju laiku,

    gal todėl taip tyku ir jauku,

    miega vėjas, kad tik nenubustų,

    sidabrinė balandų šviesa,

    mano motina vaikšto basa,

    vis dar ieško manęs tarp kopūstų

     

    Daiva Čepauskaitė

    #4916
    Agnusyte
    Keymaster

    Noriu pasakyti – myliu,

    bet gėda,dar apsijuoksiu,

    todėl sakau – nekenčiu.

    Noriu pasakyti – nekenčiu,

    bet neturiu priešų,

    todėl sakau – į sveikatą.

    Noriu pasakyti – labas,

    bet galiu pasakyti per garsiai,

    todėl apsimetu nepastebėjęs.

    Noriu pasakyti – sudie,

    bet bijau, kad sugrįšiu,

    todėl nieko nesakau.

    Noriu nieko nesakyti,

    bet bus per tylu,

    todėl sakau – lyja.

    Noriu pasakyti – šalta,

    bet gali neišgirsti,

    todėl šilčiau apsirengiu.

    Noriu pasakyti – eisiu,

    bet šalia nieko nėra,

    todėl paprasčiausiai einu.

    Noriu pasakyti – žvirblis,

    bet gal ne taip supras,

    todėl sakau – akmuo.

    Noriu pasakyti – skauda,

    bet jau sakiau,

    todėl sukandu dantis.

    Noriu pasakyti – smarvė,

    bet negražu,

    todėl nekvėpuoju.

    Noriu pasakyti – velniop,

    bet ir taip aišku,

    todėl sakau – sriubos nori?

    Noriu pasakyti – kodėl,

    bet į kvailus klausimus niekas neatsakinėja,

    todėl sakau – nieko, nieko.

    Noriu pasakyti – gražu,

    bet dėl skonio nesiginčijama,

    todėl sakau – vakar.

    Noriu pasakyti, bet nesakau,

    nes negaliu,

    o kai galiu – nenoriu.

    Noriu pasakyti – noriu,

    bet norai ne visada pildosi,

    todėl sakau – karamelė arba šiaip kvailystė.

    Noriu pasakyti – taigi,

    bet tokiais atvejais nieko nesakoma,

    todėl sakau – geras oras.

    Noriu pasakyti – be reikalo,

    bet be reikalo, šiaip sau

    juk nešnekėsi…

     

    Daiva Čepauskaitė „Noriu pasakyti“

     

    #4917
    Agnusyte
    Keymaster

    LAUKIMO TIESĖ

    Sutemau su laukais ir su paukščiais,

    Su vakare žara sutemau

    Ir, rūku nusileidusi baukščiai,

    Begalybe rasoti ėmiau.

     

    Drėgnos akys gilėdamos vėso

    Išdalintos žaliais ežerais.

    Krantuose rudo mauro puvėsį

    Rijo mėnuo kauliniais nasrais.

     

    Ir nebuvo kuo tylą nulyti,

    Kuo paguosti skystumą spalvų.

    Tik neūžauga meldų varlytė

    Šildė vandenį baltu pilvu.

     

    Imsiu šaukti į tolimą tolį,

    Gal kas šviesą akims dar pratęs,

    Gal, apsiuvusi dvyliktą brolį

    Užbadysiu ir savo kaltes?

     

    Lauko paukščiai už mylių nuaidi,

    Taip toli nuo manų ežerų.

    Aš tamsioj samanotoj giraitėj

    Begalybę lyg rasą geriu.

     

    Daiva Čepauskaitė

    #4726
    rudeninė
    Participant

    Malda
    Viešpatie!
    O, kad aš visada leisčiau tau
    ir kitiems kalbėti,
    nes tiesa nepasakoma paprastai,
    ji tik išsakoma kitam.
    Duok man reikiamu momentu
    truputėlį gėrio,
    kad jį kam nors, kai prireiks,
    galėčiau kitiems tylomis ar žodžiais atiduoti.
    Suteik man giluminio laivo savybių,
    kad pasiekčiau tuos,
    kurie yra „dugne“.
    Apsaugok mane nuo baimės.
    kad nepradrebėčiau gyvenimo.
    Neduok man, ko noriu,
    bet tik tai, ko reikia.
    Išmokyk mane
    mažųjų žingsnių meno!
       (A.de Sent Egziuperi)

Rodoma 15 įrašų - nuo 61 iki 75 (viso: 1,606)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.