Poezijos skyrelis

[rudeninė]

Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.

Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu –
Esu turbūt dėl ko nors kito.
     (Justinas Marcinkevičius)

[Agnusyte]

Dar lig šiol nežinau, kiek turėjau,

Bet žinau, kiek kvailai išbarsčiau.

Visa tai užfiksavo Kūrėjas

Ir įvertins jis viską… Tačiau,

 

Dar lig šiol nežinau, kiek galėjau

Prisileisti likimą arčiau.

Ko svarbiausio svarbiausiam gailėjau,

Kad jis būtų svarbiausias. Tačiau,

 

Vis bandau išsiaiškint kaip vaikas,

Kas verčiau, kas greičiau, kas švenčiau…

Nors imu susigaudyti: laikas,

Jei laiku nori viską…Tačiau,

 

Suprantu, kad ir laiko neliko,

To, kurį mes dainavom anksčiau.

Jis sukumpo, apkurto, nupliko…

Ir nublunka net žodis „Tačiau.“..

 

Jonas Mačiukevičius

[rudeninė]

ŠIANDIEN – NE
Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
Bet šiandien būsiu patenkintas:
kas iš to, jei liūdėsiu, kas iš to?
Kodėl pučia atšiaurus vėjas?
Kodėl turėčiau šiandien sielvartauti dėl rytojaus?
Gal rytojus išauš geras ir šviesus,
Gal rytoj dar spindės saulė
Ir neliks jokios priežasties liūdėti.
Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
Bet šiandien, – šiandien būsiu patenkintas.
Ir kiekvieną karčią dieną tarsiu:
nuo rytojaus būsiu liūdnas.
Šiandien ne.
   (Vaikino eilėraštis,
1941 metais rastas žydų gete)

[Agnusyte]

Labai patiko šis eilėraštis vaikino…

[rudeninė]

Slaptasis lygmuo
Kiek yra spalvų, kurių nematome?
Kokio gylio yra lapų mirgėjimas?
Kokio gylio yra gyvenimas?
Kaip giliai mes sugebam jausti?

Kiek skonių, kurių mes nepatiriam?
Kvapų, kurių neužuodžiam?
Pojūčių į kuriuos nekreipiam dėmesio?

Kokio tirštumo yra pasaulis,
Mūsų sąmonė?

Mūsų gyvenimas paslėptas nuo mūsų
Mąstyme, prote, skubėjime..
Kas paslėpė mūsų gyvenimą?

Tuščias kalbėjimas.

Klausykim vėjo.
  (Gintarė Stankutė)

[rudeninė]

PRIE SAVO UPĖS

Kodėl esu čia,
jei norėčiau būt ten?
Kodėl tai darau,
jei norėčiau ką kitą?
Kodėl niekada apie tai nemąstau?
Kodėl man atrodo,
kad jau padarytas

pasaulis,
ir aš jo pakeist negaliu?..
Tik žiūriu pro langą
į saulę, į mėnesį,
į žemę ir sukas, ir sukas ratu
Gyvenimai mūsų
lyg vėtrungės vėjuose…
  (Gintarė Stankutė)

[rudeninė]

Aš noriu mylėti tave
Nesisavindama,
Būti su tavimi
Neįsibraudama,
Kviesti tave
Nereikalaudama,
Palikti tave
Nesijausdama kalta,
Kritikuoti tave
Nepriekaištaudama,
Padėti tau
Neįžeisdama,
Jei aš galiu tikėtis
Iš tavęs to paties,
Tuomet mes tikrai galime susitikti
Ir praturtinti vienas kitą.
        (Virginia Satir)

[rudeninė]

Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios,
O reikėjo tart tik vieną žodį…

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
    (Vytautas Mačernis)

P.S. nedarykit taip! gyvenam vieną kartą…:)

[rudeninė]

Dideliam žydram kambary
Du žmonės oranžiniai sėdi
Prie stalo ir laukia.
Praskrenda mėnesiai, metai,
O jie vis sėdi ir laukia
Prie balto ir mažo stalo.
Už lango mašinos. Žmonės
Barasi arba juokiasi, arba
Medžiai žydi, arba nuogi
Laukia savo žydėjimo.
Skrenda ir grįžta paukščiai
Kaip mintys.
Nugriaudžia karai. Į žemę
Susigeria kraujas.
O jie vis
Sėdi ir laukia žydram kambary –
Du žmonės –
Savo oranžinės laimės.
    (Arvydas Ambrasas)

[Agnusyte]

TAU

 

Jei tapsi tu

Kalnų viršūne,-

rūku baltuoju būti aš galiu…

Tau būsiu aš

Tyla svajinga,

Jei tapsi susimąstymu giliu.

 

Jei tapsi tu žaliąja pieva,

Aš būsiu tau

Gaivinančiu lietum.

O jei tu netikėtai

Tapsi jūra,

Pavirsiu aš krantu.

 

Nešu

Aš laimės pradžią-

Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.

Jei kaip daina

Tu suskambėsi,-

Žinok, aš tavo žodžiuose esu.

 

O jei mane nutildys laikas,

Tu būsi man prasmė visa.

Jei tu pabusi tarsi rytas,-

Kaip saulė būsiu,

Kaip šviesa…

 

 

(Nabi Chazri)

[Agnusyte]

SENTIMENTALUS ROMANSAS

 

Aš mylėjau

Tave

Tau nežinant.

Tau nežinant

Tave aš myliu.

Mano meilė

Plati

Kaip žvaigždynai,

Kaip žydėjimas

Lauko gėlių.

 

Ar mylėjai mane,

Nežinojau.

Ar mylėsi –

Paklausti bijau.

Eisiu, eisiu,

Rugsėjui lašnojant,

Į tave

Kaip lig šiolei ėjau.

 

Vėlų vakarą,

Rudenį pilką

Tavo balsas

Pro rūką aidės.

Šauks į kelią –

Į tolimą, ilgą,

Pasitiks

Ir per naktį lydės.

 

Ir mylėsiu

Tave

Tau nežinant.

Meilė švies man

Visu tuo keliu – – –

Amžina ir šviesi

Kaip žvaigždynai

Kaip žydėjimas

Lauko gėlių.

 

(Antanas Jonynas)

[rudeninė]

Ar mylėsi mane, kai pasensiu?
Kada akys paskęs raukšlėse,
Kai sugrubusiais pirštais žegnosiuos
Ir ieškosiu tylos maldose?

Kada balsas prikims,
Kada veidą
Rankos drebančios stengsis paliest,
Kai suvysiu, lyg rožė laukinė –
Be vandens, be lietaus, be ugnies…

Kada kraujas užšals ir kas rytą
Reiks liepsnos, kad sušiltum ir tu.
Kai širdis bus pavargus daužytis
Ir kai ašaros rinksis kartu…

Ar mylėsi mane, kai pasensiu?
Kai šauks žemė priglusti žolėj,
Kada kaulai pavargę po kelio
Pailsėti norės pakelėj…

Kai blaškysis dvasia tarp pasaulių
Ir kai naktį pavirsiu paukščiu?
Ar mylėsi mane, kai išeisiu,
Tuo nežinomu niekam keliu…?
    (Sandra Avižienytė)

[rudeninė]

Pasidalinkim du kelius-
   Ir nieko nereikės dalintis,
   Ir niekada nebeužklius
   Už tavo žodžių mano mintys.

   Galbūt tada nebesopės
   Labiau, nei ištveriu nešaukus,
   Galbūt tada neberūpės
   Paliesti pirštais tavo plaukus.
 
   Gal ašara ištirps, išdžius,
   Galugerkly ledu sustingus…
   Pasidalinkim du kelius
   Ir suvaidinkime laimingus.
         (Dalia Saukaitytė)

[Agnusyte]

Vasaris

Apgavikas!

Vasaros vardu žieduotu

Prisidengęs.

Šaltas, plikas

Sniego pusny

Susirangęs!

<…>

Šalta vasario saulė

Lango stiklą palytėjo,

Ir žiedai pasaulio kito

Pražydėjo, suklestėjo.

Spindi krištolo skaidrumo

Lieknos palmės ir lelijos,

Ir vijokliai, ir lapuočiai,

Ir žiedai iš saulės rūmo

Neregėtos augmenijos.

Stebuklinga, stebuklinga!

Už tų puokščių ir lelijų

Baltos žvaigždės žemėn sninga.

Tu vasari!

Nuostabus stebukladari!

Aš be apmaudo minėsiu

Tavo vardą apgaulingą.

 

(Vincas Mykolaitis – Putinas)

[rudeninė]

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau… o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena –

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo.

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas –
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.
   (Vytautas Mačernis)

[Autorius]

Įrašai