Tiesiog juokai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Tiesiog juokai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 15 įrašų - nuo 151 iki 165 (viso: 197)
  • Autorius
    Įrašai
  • #4601
    rudeninė
    Participant

    Uždusęs kareivis pribėga prie vienuolės:

    – Prašau, prašau – galima aš pasislėpsiu po jūsų sijonu?!.. Paaiškinsiu vėliau!..

    Vienuolė sutiko.

    Po kiek laiko atbėga du karo policininkai:

    – Sese, atleiskite, ar jūs kartais nematėte… kareivio?..

    Vienuolė paaiškina, kad jis nubėgo kita kryptimi.

    Kai policininkai nueina, kareivis išlenda iš po sijono:

    – Net nežinau, kaip jums atsidėkoti… Suprantate… aš nenoriu važiuoti į karą…

    Vienuolė atsako, kad visiškai jį supranta.

    Kareivis:

    – Nepagalvokite, kad aš chamas…, bet jūs turite porą žavingų kojyčių..!

    Vienuolė:

    – Jeigu būtum pažiūrėjęs šiek tiek aukščiau, tai būtum pamatęs porą žavingų… kiaušinių… Aš irgi į karą nenoriu…

     

    (internetas)

    #4602
    rudeninė
    Participant

    O dar sako prietarai neegzistuoja…

    Rytą išeinu iš laiptinės – juoda katė kelią perbėgo. Nutariau grįžti namo. Prieinu prie durų, bet raktus, pasirodo, kambaryje palikau, o duris užtrenkiau. Nusprendžiau iš kaimyno paskambinti į darbą, perspėti. Beldžiu. Kaimynas atidaro vien su kelnaitėmis, o už jo nugaros ant pakabos – mano žmonos kailiniai. O ji vakar į komandiruotę išvažiavo… Aš kaimynui – į snukį. Kaimynas mane – į policiją. Išsiaiškino. Pasirodo, žmona vakar savo kailinius pardavė kaimynams, kad nupirktų man odinę striukę.

    Išeinam iš policijos – priešais bobutė su tuščiais kibirais. Neatsisukdamas, tris kartus spjaunu per kairį petį. Visus tris kartus – į kaimyną. Jis man –  į snukį. Aš jį – į policiją.

    Išeinam po 15 parų. Kaimyną praleidžiu į priekį. Jis – niekaip. Aš jam –  į nugarą. Jis man –  į snukį. Aš jį – per inkstus. Jis mane – per kepenis…

    Po dviejų savaičių išeinu iš ligoninės. Ant laiptų pirmiausia dedu kairę koją. O ji sugipsuota. Paslydau, kritau…

    Po trijų mėnesių išeinu iš komos. Galvoje klausimas: koks asilas sugalvojo tuos prietarus?

    O čia daktaras įeina. Sako:

    – Ryt operacija. Jūs dėl visa ko pirštukus kryželiu laikykit, o geriausia – palieskit kaminkrėtį!

    O iš kur ligoninėj kaminkrėtys? Paliečiau medicinos seselę. Kas žinojo, kad ji vyriausiojo gydytojo meilužė…

    Jau metai guliu namie. Niekur neinu…

     

    (iš interneto)

    #4610
    rudeninė
    Participant

    Vaikšto anglas po Laisvės aikštę, pamato berniuką ir klausia:
    – Atsiprašau, o čia Laisvės aikštė?
    – Aha.
    Varto anglas anglų-lietuvių žodynėlį, nu nėr tokio žodžio „aha“.

    Pamato paauglį ir klausia:
    – Atsiprašau, ar aš Laisvės aikštėj esu?

    Paauglys:
    – Jo.
    Varto anglas žodynėlį. Nu nėr ten ir žodžio „jo“.
    Pamato padorų vyrą su kaklaraiščiu ir klausia:
    – Atsiprašau, pone, ar aš Laisvės aikštėj?
    – Taip.
    Varto anglas žodynėlį. Yra toks žodis „taip“.

    Vėl klausia:
    – O kodėl, pone, kiti sako –  jo, aha…
    – Dėl to, jog kas sako „aha“, tas yra baigęs tik 4 klases. Kas sako „jo“, tas yra baigęs mokyklą.

    O kas sako „taip“, tas yra baigęs ir aukštąjį mokslą.

    Anglas:
    – A… tai jūs esate baigęs aukštąjį?
    Ponas:
    – Jo…

    #4611
    rudeninė
    Participant

    Atvyko žmogus į komandiruotę, užeina į viešbutį, prieina prie administratoriaus ir sako:
    – Gal kokį kambariuką turit?
    – Deja, visi kambariai užimti. Yra vienas dvivietis kambarys, bet jame gyvena vienas žmogus… Su juo niekas gyvent nenori…
    – O kodėl?
    – Suprantat, jis žiauriai knarkia. Niekas negali su juo gyvent. Net kaimynai gretimuose kambariuose neišsimiega.
    – Tai gal duokit man tą kambarį…
    Administratorius:
    – Aš jus perspėju, pone, kad jūs neišsimiegosit.
    – Gal kaip nors…
    Nuvedė administratorius žmogelį į kambarį.
    Ryte žmogelis išeina – žvalus, išsimiegojęs…
    Administratorius klausia:
    – Klausykit, kaip jums pasisekė išsimiegot? Tai gal jis neknarkė?
    – Aišku, knarkė. Bet aš priėjau prie jo, pabučiavau į skruostą ir pasakiau: „Labos nakties, gražuoli…“ Tai jis pabudęs visą naktį sėdėjo ir žiūrėjo į mane…

    #4612
    rudeninė
    Participant

    Mama, užėjusi į dukters kambarį, pamato tvarkingai paklotą lovą, sutvarkytą kambarį. Lovos centre guli vokas su užrašu „Mamai“. Mama drebančiomis rankomis atidaro voką ir skaito laišką: „Brangioji mama, aš tikrai atsiprašau ir apgailestauju, kad tenka rašyti tau šį laišką. Aš pabėgau iš namų su savo naujuoju vaikinu, nes nenorėjau, kad abu su tėčiu man iškeltumėte sceną. Aš pajutau aistrą Achmedui, jis toks nuostabus su savo auskarais, tatuiruotėmis, barzda ir baikerio drabužiais. Bet tai ne tik aistra, aš esu nėščia, o Achmedas sako, kad mes kartu būsime labai laimingi. Jis turi vagonėlį miške ir krūvą malkų visai žiemai. Jis nori su manimi turėti daugiau vaikų, apie tai svajoju ir aš. Jis man išaiškino, kad marihuana iš tikrųjų niekam nekenkia ir mes ją norime auginti sau, o taip pat ją keisti pas jo draugus į kokainą ir ekstazį. Dabar aš meldžiu mokslą, kad jis atrastų vaistus nuo AIDS, kad Achmedas jaustųsi gerai; jis tikrai to nusipelnė!!! Mama, nesijaudink, man juk 15 metų ir aš jau žinau, kaip savimi pasirūpinti. Kada nors mes jus tikrai aplankysim ir supažindinsim su jūsų anūkais.

    Tavo duktė Aistė

    P.S. Viskas, ką parašiau yra melas. Aš esu pas kaimynus. Tik norėjau priminti, kad gyvenime yra blogesnių dalykų, nei mano pažymių knygelė rašomojo stalo stalčiuje. Mama, aš tave myliu. Paskambink, kai bus saugu sugrįžti į namus.“

    #4613
    rudeninė
    Participant

    Vyras kreipėsi į Dievą: „Dieve! Sukeisk mus su žmona vietomis, ji sėdi namie, nieko neveikia, noriu būti jos vietoje”…

    Dievas išpildė jo prašymą. Kitą rytą vyras nubunda vietoj žmonos: pašoko, pusryčius paruošė, vyresnėlį į mokyklą suruošė, mažąjį į darželį nuvedė, paskui reikia nupirkti produktų, tada pietus išvirti… Tik susiruošė pailsėti, o jau vyresnėlį reikia iš mokyklos pasiimti, mažąjį iš darželio, į būrelius nuvežė, paskui vieną, antrą – namo parvežė, dabar pamokas ruošti, paruošė, vakarienę laikas virti, pavalgė, indus suplovė, viską sutvarkė, vaikus nuprausė, paguldė… Tik atsigulė pailsėti, o čia žmona jam „o vedybinės pareigos?”….

    —–

    Praėjo mėnuo, vyras maldauja: „Dieve! Grąžink viską atgal, aš taip daugiau nebegaliu…”

    Dievas atsako: „Per vėlu, tu nėščias!”

    #4614
    rudeninė
    Participant

    Po 35 metų santuokos, vyras ir žmona atvyko pas psichologą.

    Paklausus, kokia problema juos kamuoja, žmona pradėjo tiradą nesibaigiančių problemų su kuriomis jie susidūrė per visus tuos santuokos metus: atstūmimas, intymumo trūkumas, tuštumas, vienišumas, meilės trūkumas ir t.t.

    Galiausiai, palaukęs kol moteris išsikalbės, psichologas atsistojo, apėjo aplink stalą ir paprašęs moters atsistoti, apkabino ją ir ėmė aistringai bučiuoti, kol jos vyras stebėjo visa tai pakėlęs antakį.

    Moteris užsičiaupė ir apstulbusi tyliai atsisėdo.

    Psichologas atsisuko į vyrą ir tarė:
    – Štai, ko reikia Jūsų žmonai, mažiausiai tris kartus per savaitę. Ar supratot?
    – Na, galiu ją čia užvežti pirmadieniais ir trečiadieniais, bet penktadieniais aš žvejoju.

    #4619
    rudeninė
    Participant

    Kartą draugės mane pakvietė į mergvakarį. Vyrui pažadėjau, kad 12 valandą nakties būsiu namuose. Ir nei minutės vėliau!

    Šampanas buvo nuostabus ir laikas prabėgo tiesiog nepastebimai. Girta kaip tapkė parvažiavau namo ir tyliai įsliūkinau į butą. Ir kaip tik laikrodžio gegutė 4 kartus sukukavo. Aš nepasimečiau ir gegutės balsu sukukavau dar 8 kartus. Stebėdamasi savo išradingumu ir nuovokumu, kritau lovon ir atsijungiau.
    Ryte, pusryčių metu, vyras atsargiai paklausė, kelintą valandą grįžau namo. Ramiu balsu atsakiau, kad parsiradau lygiai dvyliktą ir dar patikslinau, kad kai įėjau pro duris, kaip tik gegutė 12 kartų sukukavo.
    – Taip, aš girdėjau, – atsakė vyras.
    Pamaniau, kad viskas tvarkoj – praslydau. Tačiau minutėlę patylėjęs, vyras pasakė:
    – Žinai, mieloji, mums reiktų pakeisti gegutę. Arba įsigyti naują sieninį laikrodį.
    – Kodėl? – paklausiau aš.
    – Žinai, naktį, kai tu grįžai, ji sukukavo 4 kartus. Po to pasakė: “bl%t!”. Sukukavo dar 4 kartus, po to pašniurkščiojo nosimi, sukukavo dar 2 kartus, piktdžiugiškai nusijuokė ir pakukavo likusius du kartus. Tada užlipo ant katino ir plojosi ant parketo…

     

    (internetas)

    #4620
    rudeninė
    Participant

    Sindromas „Tikrai”

     

    Tai paplitęs sindromas. Pavyzdžiui, jūs sėdite ir valgote barščius. Prieina žmogus. Jis klausia:

    – Ką čia valgai?

    Visiškai tvirtai atsakote:

    – Barščius.

    – Tikrai?

    Jei tuo momentu pažiūrėjote į lėkštę – viskas, jūs susirgote, jums sindromas. Tai, kad jūs valgėte būtent barščius, tikra lygiai tiek, kad jus vadina jūsų vardu. Bet vieną sekundę net ne mintis, o minties šešėlis pralėkė galvoje: „Kodėl jis klausia? Jis ką nors žino?”

    – Na, tikrai. Barščiai. Raudoni.

    – Tikrai?

    – Na… ne tokie raudoni, kaip įprasta, bet…

    – Imkim paskambinkim mamai ir sužinosim, galbūt, ji išvirė burokėlių sriubą ir tu dabar ją valgai.

    – Alio, mama! Ką tu vakar virei vakarienei?

    – Barščius, sūneli.

    – Ar tikrai?

    Jei mama susimąstė nors pusei sekundės – viskas, ji irgi užkrėsta. Virusas perduodamas net telefonu. Mama galvoja: „Ar ne barščius? Kodėl jis klausia? Barščius viriau trečiadienį, o vakar – šiupininę. Ar ne? Vakar barščius?”

    – Paskambink tėčiui, sūnau. Aš anksti atsiguliau, o jis vėlai grįžo, valgė ir tikrai žino.

    – Alio, tėti, klausyk, ką tu vakar namie valgei?

    – Na, barščius.

    – Tikrai?

    – Taip, tikrai!

    Štai, jūsų tėtis – sveikas! O jūs, visi kiti aplink jį – visiški idiotai, kurie negali suvalgyti lėkštę sriubos be isterikos.

     

    (internetas, vertimas)

    #4622
    rudeninė
    Participant

    Važiuoja Raudonkepuraitė dviračiu pas senelę. 
    Staiga iš miško išbėga vilkas ir sulaužo jai dviratį. 
    Iš krūmų iššoka lokys ir sako:
    – Ei, vilke, ko čia kvailioji?! Tai- mano laukai! Ar nematai, kad avižos pasėtos?! Kuo greičiau sutaisyk mergaitei dviratį!
    Ką darys vilkas, atsivilko suvirinimo aparatą, ilgai virino rėmą, montavo ratus, bet sutaisė…
    Važiuoja Raudonkepuraitė toliau. Vėl iššoka vilkas ir vėl sulaužo dviratį. Vėl iš kažkur atsiranda lokys:
    – Тu ką, vilke ir vėl savo senais darbais užsiimi?! Čia, juk, mano laukai! Tu ir vėl svetimus dviračius laužai?! Kuo greičiau sutaisyk!
    Ką darys, vilkas ir vėl atsitempė suvirinimo aparatą…
    Galų gale, atvažiuoja Raudonkepuraitė pas senelę. Užeina į jos trobelę ir klausia:
    – Senele, senele, kodėl tavo tokios raudonos akys?
    – Nuo suvirinimo aparato, blin!

    #4621
    rudeninė
    Participant

    Ateina policininkas į darbą… nuogas. Jo klausia:

    – Kas atsitiko, Petrai, kodėl tu nuogas atėjai!?

    – Tai va… suprantate, į naktinį klubą buvau užėjęs…

    – Na ir???

    – Na ir štai. Šokam, tūsinamės, viskas kaip ir normaliai…

    – Ir????

    – Ir tada didžėjus sustabdo muziką ir skelbia: „Dabar 30 sekundžių gesiname šviesą. Vyrai nusirengia!”

    – !!!???

    – Po 30 sekundžių uždega šviesą, visi vyrai nuogi!

    – Kietai! – O toliau???

    – Didžėjus vėl sako: „Dabar gesinu šviesą 30 sekundžių. Visos merginos nusirengia!”

    – !!!

    – Įjungia šviesą – visos merginos nuogos!!!

    – Šakės!!! O kas toliau?

    – O paskui didžėjus sako: „Dabar gesinu šviesą 30 sekundžių. Vyrai imasi darbo!”

    – Ir tu?..

    – NA, TAI AŠ IR ATĖJAU Į DARBĄ!!!

    #4628
    rudeninė
    Participant

    Darbdavio reikalavimai:

     

    – Darbo patirtis – nuo 50 metų;

    – Turite būti nugalėjęs drakoną;

    – Nenormuota darbo diena;

    – Turėti malūnsparnio valdymo teises;

    – Mokėti programuoti visomis pasaulio kalbomis;

    – Svahilių kalbos žinojimas, lygis – upper intermediate;

    – Klientų bazės didinimas po 100500 žmonių per dieną;

    – Termobranduolinės sintezės pagrindų žinios;

    – Pupyčių koncertų Las Vegase organizavimo patirtis;

    – Patikimas telekinezės naudojimas kompetencijos rėmuose;

    – Didelė midichlorianų koncentracija kraujyje;

    – Turėti vienų olimpinių žaidynių aukso arba sidabro medalį;

    – Turėti asmeninę klientų bazę;

    – Pliusas – gauta Nobelio premija fizikos srityje.

     

    Mes siūlome:

     

    – Kėdę, virdulį;

    – Komfortabilų ofisą apleistos psichiatrinės ligoninės pastate, priešais kapines.

    #4629
    rudeninė
    Participant

    Paprasta magija

     

    Ofise sugedo kompiuteris. Iškvietė specialistą. Tas atvažiavo, viską sutaisė.

    Apie tai, kaip viskas vyko, pasakoja darbuotojas:

    – Atėjo programuotojas, atidžiai apžiūrėjo kompiuterį, iškėlė rankas į dangų, kažką sušnabždėjo, pasuko mano kėdę 10 kartų prieš laikrodžio rodyklę, paspyrė koja kompiuterį, dar kartą kažką pašnabždėjo ir išėjo. Viskas veikia. Tikras magas.

    Pasakoja specialistas:

    – Mane iškviečia išsiaiškinti, kas nutiko kompiuteriui. O darbuotojas, matyt, ramiai nepasėdi, nuolat sukasi ant kėdės, štai laidas ir apsivyniojo apie kėdės koją. Keikiuosi, laidą narplioju. Paskui nustūmiau kompiuterį toliau, įkišau ištrauktą jungiklį ir išėjau.

    #4630
    rudeninė
    Participant

    Kaip moterims tai pavyksta?

     

    Ruošiuosi į darbą, klausiu žmonos:

    – Kur mano naujieji mėlyni marškiniai?

    – Ten.

    – Ten – tai kur?

    – Kambary.

    – Miegamajam ar svetainėj?

    – Miegamajam.

    Einu į miegamąjį, atidarau spintą. Nėra marškinių.

    – Jų čia nėra.

    – Yra.

    – Ne.

    – Pažiūrėk spintoje.

    – Aš spintoj ir žiūriu. Nėra jų.

    – Atmerktomis akimis žiūrėk!

    – Nėra, sakau, jų čia!

    Pasigirsta žmonos žingsniai – neišvengiamumo garsas. Užeina į miegamąjį, prieina prie spintos, NEŽIŪRĖDAMA įkiša ranką vidun ir ištraukia mano marškinius. Žvilgsnis tylomis, pasako daug ką. Išeina.

    Lieku vienas su spinta.

    – Spinta – kaip aš tavęs nekenčiu… Šaldytuvo irgi…

    #4631
    rudeninė
    Participant

    Kartą užėjo šuo

     

    Kartą į mano kiemą užėjo senas pavargęs šuo. Sprendžiant iš antkaklio ir įmitusio pilvo, jis turėjo namus ir juo tinkamai rūpinosi. Šuo ramiai priėjo prie manęs, pakedenau jam pakaušį. Jis nusekė iš paskos ir įėjo į namą. Lėtai perėjo prieškambarį, svetainės kampe susisuko į kamuolį ir užmigo. Po valandos jis atsikėlė ir nuėjo prie durų. Aš jį išleidau.

    Kitą dieną jis vėl buvo mano kieme, „pasisveikino“ su manimi, vėl įėjo į namą, užėmė tą patį kampą svetainėje ir vėl miegojo apie valandą. Taip tęsėsi kelias savaites iš eilės. Man pasidarė smalsu, todėl prie jo antkaklio pritvirtinau raštelį: „ Norėčiau sužinoti, kas yra šio nuostabaus mielo šuniuko šeimininkas, ir ar jūs žinote, kad jis beveik kasdien ateina pas mane į namus pamiegoti?“

    Kitą dieną šuo atėjo su kitu rašteliu, prisegtu prie antkaklio: „Jis gyvena name, kur yra šeši vaikai, du iš jų dar neturi nė trejų metų. Jis tiesiog bando išsimiegoti. Galima, aš su juo rytoj irgi ateisiu?“

Rodoma 15 įrašų - nuo 151 iki 165 (viso: 197)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.