Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 15 įrašų - nuo 1 iki 15 (viso: 541)
  • Autorius
    Įrašai
  • #116
    Agnusyte
    Keymaster

    Mokinys kreipėsi į mokytoją:

     

    • Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir ant nieko nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.

     

    Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

     

    • Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, – pasakė mokytojas, – imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas ir dėkis ją į maišelį.

     

    • Ir tai viskas? – …nusistebėjęs paklausė mokinys.

     

    • Ne, – atsakė mokytojas. – Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kas kart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.

     

    Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.

     

    Mokinys atėjo pas mokytoją:

     

    • Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.

     

    Mokytojas atsakė:

     

    • Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kart, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.
    #6351
    rudeninė
    Participant

    Klausimas: jei būtų paskelbta, kad ateina psaulio pabaiga, kaip įsivaizduojate žmonių reakciją? Ir ką pats darytumėte paskutinę valandą?

    Marselis Prustas:

    „Aš manau, kad jei mums visiems iškiltų pavojus žūti taip, kaip jūs sakote, gyvenimas staiga pasirodytų labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek užmačių, kelionių, meilės intrigų, studijų jis – mūsų gyvenimas – nuo mūsų slepia, dengia mūsų tingumu, kuriuo, būdami įsitikinę ateitimi, be paliovos jas gožiame. Bet jei šis slaptumas amžiams pasidarytų nebeįmanomas, koks gražus vėl taptų gyvenimas! O! Jei tik šį kartą katastrofa aplenks, mes būtinai aplankysime naują Luvro galeriją, pulsime panelei X po kojų, nukeliausime į Indiją… Katastrofa praeina pro šalį, bet mes nedarome to, ką ketinome daryti, nes vėl pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas.“

    #6352
    rudeninė
    Participant

    Sūnui: „Leisk man pasakyti tai, ką jau žinau. Pasaulis nėra vien saulė ir vaivorykštės. Tai labai nedora ir baisi vieta ir nesvarbu koks stiprus esi, ji privers tave klūpoti ir vers tai daryti tol, kol tu leisi. Nei tu, nei aš, nei kas nors kitas taip stipriai netrenks kaip gyvenimas. Nėra svarbu kaip stipriai gali trenkti. Svarbu kaip stipriai gali trenkti tau, o tu vis vien judėsi į priekį; svarbu kiek gali ištverti ir judėti į priekį. Štai kaip laimima. Dabar, jei žinai ko esi vertas, eik ir pasiimk tai. Bet turi būti pasiruošęs priimti smūgius ir nerodyti pirštais sakydamas, kad nesi ten, kur turėtum būti dėl jo, jos ar bet ko kito. Taip daro bailiai ir tu nesi vienas iš jų. Tu geresnis už juos! Aš visuomet tave mylėsiu, kad ir kas beatsitiktų. Kad ir kas benutiktų. Tu mano sūnus ir mano kraujas. Tu geriausias dalykas mano gyvenime. Bet kol nepradėsi tikėti savimi, neturėsi gyvenimo.“  (Rokis Bilbo)

    #6353
    rudeninė
    Participant

    NETEISK

     

    Mes smerkiame žmogų už tai, kad jis šįryt suklupo, bet nežinome, kokius smūgius jam teko iškentėti vakar. Smerkiame moterį už šlubčiojimą, bet nematome akmenuko jos bate. Šaipomės iš baimės žmonių akyse, bet nė nenutuokiame, kiek akmenų į juos buvo mesta, kiek strėlių jie išvengė.
    Kažkas jums atrodo pernelyg triukšmingas? Gal žmogus bijo, kad ir šį kartą jo niekas nepaisys. Pernelyg drovus? Gal baiminasi dar kartą suklysti. Kažkas per lėtas? Gal paskutinį kart skubėdamas parkrito. Jūs to nežinote. Šių žmonių teisėju gali būti tas, kas matė vakarykščius jų žingsnius.
    Mes nieko nežinome ne tik apie jų praeitį, bet taip pat ir apie rytdieną. Argi drįsime vertinti knygą, kol dar neparašyti visi jos skyriai? Ar turime teisę paskelbti nuosprendį paveikslui, kol teptukas dar dailininko rankose? Kaip jūs galite „nurašyti“ sielą, kol Dievo darbas dar nebaigtas? „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Laiškas filipiečiams1:6).
    ———————
    Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami (Evangelija pagal Matą 7:2).

    (Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“)

    #6296
    rudeninė
    Participant

    Nepaprastą įtaką visam mano gyvenimui padarė tėvas, be galo išmintingas žmogus.

    Tai štai jis kartą pasakė, kad kinų hieroglifas, reiškiantis „laidotuvių laužą”, neįtikėtinai panašus į hieroglifą „nerimas”.

    – Nuostabu, – aš tada jam atsakiau.

    – Čia nėra nieko nuostabaus, – švelniai tarė tėvas. – Tiesiog vienus žmones sudegina po mirties, o kiti sudega dar gyvendami.

    (Robin Sharma „Kas verks, kai tu mirsi.”)

    #6336
    Agnusyte
    Keymaster

    Vienos merginos papasakota istorija:

     

    Mano laiptinėje, penktame aukšte gyvena senutė. Prieš penkis metus mirė jos vyras, o prieš du, dukra su visa šeima žuvo autoavarijoje. Grįždama iš universiteto ant laiptinės durų pastebėjau ranka rašytą skelbimą:

    „Pamečiau dešimt litų, kas rasite – prašau grąžinkite į 76 butą, pensija maža, neužtenka duonai.“

    Bute nr. 76 gyveno toji senutė. Išsitraukiau iš piniginės 10 lt ir pakilau į penktą aukštą. Kai atidaviau senutei pinigus ji apsiverkė: „Tu jau dvyliktas žmogus, kuris man atnešė pinigus. Ačiū“. Aš nusišypsojau ir jau pasisukau eiti, kai senutė pratarė: „Dukrele, nuplėšk skelbimą nuo durų, ne aš jį rašiau“. Senutė stovėjo ir verkė: „Žmonių gerumas ir užuojauta suteikia man vilties“.

    Visada palikite savyje šiek tiek vietos GERIEMS darbams.

    #6358
    rudeninė
    Participant

    Dešimt įsakymų tėvams:

    1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks, koks esi tu ar kokiu nori jį matyti. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

    2. Nereikalauk iš vaiko užmokesčio už tai, ką tu dėl jo padarei. Tu jam davei gyvybę, kaip jis gali už tai atsidėkoti? Jis duos gyvybę kitam, šis trečiam – ir tai negrįžtamas dėkingumo įstatymas.

    3. Neišliek vaikui savo nuoskaudų, kad senatvėje negautum valgyti karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

     4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jo jėgas ir būk tikras, kad vaikui jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal ir daugiau, nes jis dar neturi patirties.

    5. Nežemink!

    6. Neužmiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – jo susitikimai su vaikais. Kreipk daugiau dėmesio į juos – mes niekada negalim žinoti, ką sutinkame vaiko asmenyje.

    7. Negraužk savęs, jei negali kažko padaryti dėl vaiko. Graužk, jei gali, bet nedarai. Atmink, kad dėl vaiko nepadarei pakankamai, kol nepadarei visko.

    8. Vaikas ne tironas, užvaldantis tavo gyvenimą, ne vien kūnas ir kraujas. Tai brangi siela, kurią Gyvenimas davė tau saugoti ir lavinti jos kūrybinį pradą. Tai išlaisvinta mamos ir tėčio meilė, ir augs jis ne kaip „mūsų“, „savas“ vaikas, o kaip atskira unikali siela.

    9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekad nedaryk kito vaikui to, ko nelinkėtum savam sulaukti.

    10. Mylėk savo vaiką visokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – šventė, kuri kol kas yra su tavimi.

    (Janoš Korčak)

    #6359
    rudeninė
    Participant

    Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų. Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“. Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti. Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.

    Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:

    – Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!

    Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:

    – Kokia ji – saulė?

    – Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.

    – Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.

    Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.

    Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę. Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.

    Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.

    ———-

    Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos.

    Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?

    (Bruno Ferrero)

    #6360
    rudeninė
    Participant

    PASAULIO BRANGENYBĖ

     

    Legenda pasakoja: baudžiant angelus, jie pasidalino į dvi grupes. Vienas pasitraukė nuošaliai ir tarė: „Dabar aš nepriklausysiu nė vienai grupei, aš noriu pamatyti kuri laimės, ir tada prie tos ir prisijungsiu“. Tada jis buvo nubaustas: tol negalės sugrįžti į dangų, kol neatneš iš pasaulio brangiausios brangenybės. Susimąstė angelas ir leidosi ieškoti didžiausios brangenybės. Kartą rado jis milžinišką brangakmenį. „Pasiimsiu šį deimantą“, – pagalvojo jis. Bet jam nukeliavus į dangų, sutirpo deimantas rankose. Turėjo vėl grįžti žemėn. Štai pasiekė jo ausis šaukiantys pagalbos balsai: mažas vaikas įkrito sraunion upėn ir bangos neša jį tolyn. Žmonės bėga krantu šaukdami, bet nieko negali padaryti. Vaikas pasineria bangose – angelas pamato jo skaisčią kaip sniegas širdį ir skuba gelbėti vaiką. Bet jį bangos užlieja. Angelas paima tyrą mirusio vaiko širdį ir skuba į dangų: „Štai atnešiau pasaulio brangenybę!“ Bet jis pavėlavo… Vaiko siela jau anksčiau atkeliavo dangun, ir ji brangesnė už širdį. Nuliūdęs angelas vėl iškeliavo žemėn. Giliai dykumoje rado vienumoje atsiskyrėlį, kuris apverkė savo senas nuodėmes. Viena ašara nukrito ant lapo ir blizgėjo daug gražiau, negu deimantas. Jis nusiskynė lapą ir nunešė į dangų. Ir štai, jis buvo įleistas ir galėjo ten pasilikti, nes atnešė didžiausią pasaulio brangenybę, kokią tik galima rasti žemėje: ašarą žmogaus, apverkiančio savo nuodėmes. (Tihamer Toth, „Jaunos sielos auklėjimas“,1935m.)

     

    #6363
    rudeninė
    Participant

    Senovės Graikijoje visi Sokratą laikė dideliu išminčiumi, daugelis į jį kreipdavosi, negalėdami išspręsti vienokių ar kitokių problemų. Tačiau kartą atėjo pas jį žmogelis ir tarė:

    – Ar žinai, ką aš girdėjau žmones kalbant apie tavo draugą?

    – Vieną sekundę, – tarė Sokratas, – prieš pradėdamas savo pasakojimą, aš tau noriu užduoti vieną klausimą. Ar tai, ką ruošiesi man pasakoti, esi perkošęs per tris filtrus? Pirmas filtras yra Tiesos filtras. Ar įsitikinęs, kad tai, ką ruošiesi papasakoti, yra tiesa?

    – Ne, iš tiesų aš tai pats nemačiau, man tik kiti pasakojo.

    – Taigi, labai gerai. Tu net nežinai, ar tai, ką ruošiesi pasakoti, yra tiesa. Pabandome perkošti per antrąjį, Gėrio filtrą. Ar tai, ką ruošiesi papasakoti apie mano draugą yra gera žinia?

    – O ne, visai priešingai, girdėjau, kad tavo draugas blogai pasielgė.

    – Taigi, – tęsė Sokratas, – tu nori papasakoti blogų dalykų apie mano draugą, nors pats nesi tikras, kad tai yra tiesa. Nelabai gera ir gražu. Pabandykime perkošti tai, ką man norėjai pasakyti per trečiąjį filtrą – Naudingumo. Kokia man nauda iš to, ką tu papasakosi apie mano draugą?

    – Nauda, na, aš negalvoju, kad tu, Sokrate, turėtumei iš to naudos.

    – Taigi, tai, ką tu nori man papasakoti apie mano draugą, nėra nei tiesa, nei gėris, nei nauda. Tuomet aš visiškai negeidžiu nieko žinoti, ir tavęs prašau tik vieno – pamiršk visa tai.

    (iš tsi.lt)

    #6364
    rudeninė
    Participant

    LAIMĖS IEŠKOJIMAS

     

    Išmintingasis Sadi, sako persų legenda, penkiasdešimt metų keliavo po pasaulį, ieškodamas laimės. Jis lankėsi didžiūnų rūmuose ir vargšų lūšnelėse. Jis ieškojo turtų ir malonumų, žmonių meilės ir pagarbos, meno ir mokslo. Bet niekur laimės jis nerado. Kur tik jis nueidavo, visur rasdavo daug kentėjimų ir maža džiaugsmo. Sadi paseno ir pailso beieškodamas laimės. Pagaliau jis priėjo didelę šventyklą ir čia pamatė užrašą: „Čia nesigirdi jokių verksmų, negraužia joks skausmas, čia gyvena laimė, čia randa ramybę širdis.“ Linksmas žengė Sadi marmuro laiptais į didingą šventyklą, drebančiomis rankomis atidarė duris, rengdamasis džiaugsmingai pasveikinti taip seniai jo ieškomą laimę. Bet, atidaręs duris, jis pamatė ne ką kitą, kaip… karstą.

    („Kitų pėdomis“, Josef Fattinger, 1935m.)

    ————————–

    Pompilijus, senovės Romos karalius, įsakė savo veidrodį papuošti kaukole ir šitokiu užrašu: „Šis veidrodis neapvils.“

    #6365
    rudeninė
    Participant

    KAS YRA KELIO GALE

     

    Jis keliavo… A, užtruko tiek daug laiko, kol jis vėl grįžo prie kelionės pradžios, ten, kur jis pradėjo. Jis keliavo ilgai, tūkstantį mylių jis keliavo. Jis visados norėjo sužinoti, kur tas kelias veda. Jis dirbdavo, kaip ir visi, ir tada pakeldavo savo galvą ir žiūrėdavo į tolį. Tai žmonės jo vis klausdavo:

    – A, ko tu vis žiūri į ten?

    – Aš noriu žinoti, į kur tas kelias veda, – jis atsakydavo.
    Taip, jis norėjo žinoti, kas yra kelio gale. Bet kai jis po daug metų kelionės pagaliau priėjo kelio galą – ne, ten jau net nė kelio nebuvo, o tik nedidelis mažas takelis, – ne, ten nebuvo nieko, nieko tik nedidelė krūvelė kiškio spirų. Net kiškio ten jau nebebuvo.
    Tada jis suprato visą beprasmingumą sužinot, kas yra kelio gale, ir jis galvojo apie visus tuos metus, praleistus kelionėje – ir jis dabar juokėsi. Jis staiga suprato, kad kažkas jam iškrėtė juoką, kažkas pasijuokė iš jo – ir jis juokėsi. Tą sekundę jis suprato, visiškai suprato viską, ir jis buvo laimingas. Tada, vėl iš naujo, jis pradėjo savo ilgą kelionę atgal.
    Ir kai žmonės jo klausdavo:

    – A, tai kas ten yra tame kelio gale?

    – Ne, nėra nieko kelio gale, nėra nieko, tik kiškio tupėta ten, ir spirų palikta, – jis atsakydavo.

    Taip, taip jis atsakydavo. Bet niekas jam netikėjo.

    (J.Mekas „Pati pradžios pradžia“)

    #6366
    rudeninė
    Participant

    Turistas sumanė aplankyti įžymų rabiną. Išvydęs jo namus, labai nustebo – tai buvo tik vienas kambarys, prigrūstas knygų. Vieninteliai baldai buvo tik stalas ir suolelis.

    – Mokytojau, kur tavo baldai? – paklausė turistas.

    – O tavo baldai kur? – klausimu į klausimą atsakė rabinas.

    – Mano? Bet aš juk keliauju, užsukau čia tik trumpam, – nustebo turistas.

    – Aš irgi, – tarė rabinas.

    (B.Ferrero)

    *****

    Yra tokia atrikiečių patarlė:

    “Kas rytą Afrikoje pabunda liūtas. Žino, jog turi bėgti greičiau už gazelę, kad ją sučiuptų, jei ne – mirs iš bado.

    Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė. Žino, jog turi bėgti greičiau už liūtą, kitaip žus.

    Kiekvieną rytą, kai pabundi, nesvarstyk, ar esi liūtas, ar gazelė, bet būtinai bėk.”

    #6371
    rudeninė
    Participant

    PAVYZDYS

    – Tėti, – paklausė mažylis Andrius, sukrėstas televizijos vaizdų, matytų per žinias, – kaip prasideda karas?
    – Matai, mažuti, visi karai prasideda maždaug taip: jei, pavyzdžiui, tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kyla stiprus nesutarimas dėl ko nors…
    Įsiterpė mama:
    – Ką ten plepi kvailystes. Anglija ir Amerika niekada nekariavo!…
    – Koks skirtumas? Aš norėjau pasakyti kaip pavyzdį.
    – Su tokiais pavyzdžiais prikimši vaiko galvą visokių nesąmonių!…
    – Bent jau kažką jam paaiškinsiu, ne taip kaip tu, visą laiką lyg vandens į burną prisisėmusi!…
    – Žinai, padaryk man malonę ir užsičiaupk… Turbūt net nepastebi, koks esi juokingas…
    Tada berniukas tarė:
    – Ačiū! Jau supratau…
    ————————
    Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį. (Patarlių 15:1)

    (Bruno Ferrero)

    #6372
    rudeninė
    Participant

    NESĄŽININGUMAS

    Statybos darbų vykdytojas daug metų dirbo didelėje įmonėje. Vieną dieną gavo nurodymą išsirinkti labiausiai patinkantį gyvenamojo namo projektą ir pagal jį pastatyti namą. Taip pat turėjo išrinkti namui pačią gražiausią vietą ir neskaičiuoti išlaidų.
    Netrukus statybos prasidėjo. Tačiau, pasinaudodamas tokiu aklu pasitikėjimu, darbų vykdytojas nusprendė pirkti pačias prasčiausias statybines medžiagas, samdyti žemos kvalifikacijos darbininkus, kuriems užtektų nedidelio užmokesčio, ir taip sutaupytas lėšas pasisavinti.
    Kai namas buvo baigtas, iškilmingos šventės metu darbų vykdytojas įteikė įmonės vadovui namo raktus.
    Vadovas nusišypsojo ir, spausdamas darbų vykdytojo ranką, sugrąžino jam raktus sakydamas:
    – Už jūsų ilgametį gerą ir nepriekaištingą darbą šioje srityje, šis namas yra mūsų dovana jums.
    ——————
    Melagingos lūpos pasibjaurėtinos Viešpačiui, o kas ištikimai elgiasi, tas jam patinka. (Patarlių 12:22)
    (Bruno Ferrero)

Rodoma 15 įrašų - nuo 1 iki 15 (viso: 541)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.