Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 15 įrašų - nuo 16 iki 30 (viso: 544)
  • Autorius
    Įrašai
  • #6373
    rudeninė
    Participant

    Indijoje prieš 1000 metų vienas šuo atsidūrė 1000 veidro­džių šventykloje. Užkopęs laiptais, įėjo pro sukamas duris į 1000 veidrodžių šventyklos vidų, pažvelgė į 1000 veidrodžių ir pamatė 1000 šunų. Išsigandęs pradėjo urgzti – ir 1000 šunų ėmė urgzti ant jo. Pabrukęs uodegą jis paliko šventyklą, galvo­damas, kad pasaulis pilnas piktų šunų ir todėl daugiau ten nie­kada nesilankė.

    Po kurio laiko į šventyklą atbėgo kitas šuo. Ir šis užlipęs laiptais, pro sukamas duris pateko į vidų, pažvelgė į 1000 veid­rodžių ir pamatė 1000 šunų. Apsidžiaugęs pradėjo vizginti uo­degą. 1000 šunų taip pat džiugiai vizgino uodegas. Jis išėjo iš šventyklos mąstydamas, kad pasaulis pilnas draugiškų šunų.

    Pasaulis yra tik mūsų pačių veidrodinis atspindys.
    Spindėkite kaip saulė. Apšvieskite pasaulį, ir pasaulis švies Jums.

     (gyvenimoguru.lt)

    #6297
    rudeninė
    Participant

    Didis asketas, pagarsėjęs visame pasaulyje šventumu, gyveno atokioje oloje. Kiaurą dieną praleisdavo melsdamasis.
    Vieną sykį asketui meldžiantis, iš tamsos išniro mažytis peliukas ir pradėjo graužti atsiskyrėlio sandalą. Žmogus pasipiktinęs atsimerkė.
    – Ko drumsti mano maldą?
    – Aš alkanas, – gailiai cyptelėjo peliukas.
    – Bėk iš čia, netikęs padare, – supyko asketas, – kaip išdrįsai prie manęs artintis, kai ieškau vienybės su Dievu?
    – O kaip tu rasi vienybę su Dievu, – paklausė peliukas, – jei nesugebi sutarti net su manimi?
    —————————
    „Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje\“ (1 Jono laiškas, 2,9).

    #6374
    rudeninė
    Participant

    Diena prasidėjo blogai ir, rodės, baigiasi dar blogiau. Kaip įprasta, autobusas buvo sausakimšas. Jis supo į visas puses, ir aš vis labiau nusiminiau.

    Staiga iš autobuso priekio atsklido žemas balsas:
    – Puiki dienelė, ar ne?
    Per keleivių spūstį to žmogaus neįžiūrėjau, tačiau girdėjau, kaip jis gražiai nupasakoja pavasario vaizdą, atkreipdamas mūsų dėmesį į tai, prie ko artėdavome: bažnyčia, parkas, kapinės, gaisrinė. Pamažu visi keleiviai pradėjo žvalgytis pro langus. Entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad pirmąkart tą dieną nusišypsojau.
    Privažiavome mano stotelę. Sunkiai irdamasi prie durų, žvilgtelėjau į mūsų „vadovą“: stamboka figūra, juoda barzda, akiniai nuo saulės, rankoje balta lazdelė. Jis buvo aklas!
    Išlipau iš autobuso, visa įtampa akimirksniu išgaravo. Išmintingasis Viešpats atsiuntė akląjį, kad padėtų man praregėti: pamatyti, jog pasaulis vis tiek puikus, nors kartais nesiseka ir viskas atrodo tamsu ir liūdna. Niūniuodama melodiją, užlipau laiptais į savo butą. Nekantravau pasisveikinti su savo vyru: „Puiki dienelė, ar ne?“

    (Bruno Ferrero)

    #6286
    Agnusyte
    Keymaster

    Šitas B. Ferrero pasakojimas labai patiko. Ačiū.

    #6303
    rudeninė
    Participant

    Musė ir bitė.

     

    Jei paklaustumėte musės, ar yra apylinkėje gėlių, ji atsakys:
    – Nežinau.. O va nešvarumų štai tame griovyje – pilna.
    Ir musė pradės vardinti visas šiukšliavietes, kuriose ji pabuvojo.
    O jeigu paklausite bitės:
    – Ar tu matei čia apylinkėse kokias nors šiukšliavietes?
    Tai ji atsakys:
    – Šiukšliavietes? Ne, niekur nemačiau. Čia tiek daug kvapnių gėlių!
    Musė iš tiesų pačioje gražiausioje pievoje ras nešvarumų, o bitė dumbliniausioje pelkėje ras lotoso žiedą ir surinks iš jo kvapnų nektarą.

    (www.ruvi.lt)

    #6375
    rudeninė
    Participant

    Paskėčia apie kibirą.

     

    Nusipirko žmogus erdvų ir gražų namą su vaismedžių sodu, o šalia, sename namelyje, gyveno pavydus kaimynas, kuris nuolat stengdavosi sugadinti jam nuotaiką. Tai šiukšlių prie vartų papila, tai dar kokią šunybę iškrečia.

    Kartą žmogus nubudo su gera nuotaika, išėjo į prieangį, o ten – kibiras su pamazgomis. Išpylęs pamazgas, kibirą nušveitė iki blizgesio, pririnko į jį geriausių obuolių ir nuėjo pas kaimyną.

    Tas, išgirdęs beldžiant į duris, piktdžiugiškai pagalvojo: „Pagaliau išvedžiau jį iš kantrybės!“. Atidaro nusiteikęs barniui duris, o žmogus ištiesia jam pilną kibirą obuolių ir sako:

    – Kas kuo turtingas, tas tuo ir dalijasi.

    (svajuke.wordpress.com)

    #6304
    rudeninė
    Participant

    TYLA

    Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
    – Ko išmokai gyvendamas tyloje?
    Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
    – Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
    Žmogus dirstelėjo.
    – Nieko nematau!
    Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
    – Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
    Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
    – Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
    Vienuolis tarė:
    – Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save. 

    (Bruno Fererro)

    #6287
    Agnusyte
    Keymaster

    ŠEIMOS KAPITALAS

    Tėvas išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino. Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo.

    – Matai, sūnau, – kalbėjo tėvas, – automobilis yra šeimos kapitalas: turime skirti dėmesio, jėgų ir laiko.

    – Žinoma, tėti.

    – Šaunuolis, kad supranti!

    Akimirką stojo tyla.

    – Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, – pusbalsiu sumurmėjo sūnus.

    – Kaip tai?

    – Tu niekada neskiri man laiko.

     

    Koks yra tavo šeimos kapitalas?

     

    (Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 333p.)

    #6379
    rudeninė
    Participant

    …žmogus, kuriam reikalingi pinigai, kreipiasi į savo šeimininką pagalbos. Šis meta jam iššūkį – jei jis įstengsiąs praleisti ištisą naktį kalno viršūnėje, gausiąs didelį atlygį, priešingu atveju turėsiąs dirbti veltui…
    Išeidamas iš parduotuvės žmogus pajuto pučiant ledinį vėją. Išsigandęs paklausė savo geriausio draugo Aidžio, ar nebus kvailai pasielgęs priimdamas iššūkį.
    Mažumėlę pamąstęs, Aidis jam atsakė: „Aš tau padėsiu. Rytoj, užlipęs į kalno viršūnę, pažvelk į priekį. Aš praleisiu visą naktį šalia esančio kalno viršūnės, kur būsiu užkūręs laužą. Stebėk tą ugnį galvodamas apie mūsų draugystę – ji tave sušildys. Tau pavyks. Vėliau man atsilyginsi.“
    Ali laimėjo lažybas, gavo pinigus ir nuėjo į draugo namus: „Tu sakei, kad norėsi atlygio mainais į pagalbą.“
    Aidis atsakė: „Taip, tik ne pinigais. Pažadėk man, kad jei kada nors gyvenime man teks kęsti šaltį pučiant lediniam vėjui, tu irgi užkursi man draugystės laužą.“
     (Paulo Coelho „Alefas“)

    #6310
    rudeninė
    Participant

    Vieną dieną jauna moteris gavo puokštę rožių ir raštelį: „ Tave mylintis žmogus.“ Tačiau parašo nebuvo.

    Kadangi buvo netekėjusi, pradėjo galvoti apie savo gyvenimo vyriškius: senas meiles, naujas pažintis. O gal tai mama ar tėtis? Koks nors kolega iš darbo? Mintyse tuoj sumetė vardų sąrašą. Galop paskambino vienai draugei, kad ši padėtų perprasti paslaptį. Besikalbant su ja, staiga moteriai dingtelėjo mintis:

    – Sakyk, ar tu atsiuntei man gėlių?

    – Taip.

    – Kodėl?

    – Paskutinį kartą kalbėjomės apie prastą nuotaiką. Norėjau, kad vieną dieną pagalvotum apie tuos žmones, kurie tave myli.

    (Bruno Ferrero)

    #6311
    rudeninė
    Participant

    Juodas taškas

     

    Kartą mokytojas parodė mokiniams švarų popieriaus lapą, jo centre buvo juodas taškas, ir paklausė: „Ką matote?“

    Pirmas mokinys: „Tašką“.

    Antras: „Juodą tašką“.

    Trečias: „Riebų tašką“.

    Tada mokytojas atsakė: „Jūs visi pamatėte tiktai tašką ir niekas nepastebėjo balto didelio lapo!“

    Moralas:
    Paprastai taip mes sprendžiame ir apie žmogų, tik pagal jo smulkius trūkumus.

    (Iš http://www.gyvenimoguru.lt)

    #6380
    rudeninė
    Participant

    Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiau jis netrunka nustatyti autorių: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, užkliūva už Narcizo istorijos.

    Alchemikas žino legendą apie Narcizą – gražuolį, kuris kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtis savo atspindžiu vandenyje. Visiškai apkerėtas savojo grožio, sykį jis įkrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta narcizu.

    Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.

    – Ko gi tu verki? – paklausė oreadės.

    – Aš verkiu Narcizo, – atsakė ežeras.

    – Tai mūsų nestebina, – pasakė laumės. – Nors ir mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu.

    – Vadinasi, Narcizas buvo gražus? – paklausė ežeras.

    – Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti? – nustebo oreadės. – Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas!

    Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:

    – Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš jo verkiau, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį.

    – Kokia graži istorija, – ištaria Alchemikas.

    (Paulo Coelho „Alchemikas“)

    #6381
    rudeninė
    Participant

    Nepakanka matyti

     

    Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
    – Paaiškink, Mokytojau, kodėl aš, turėdamas tokias pat akis kaip tavo, dažnai nematau to, ką matai tu?
    – Luktelk, – atsakė Mokytojas.
    Jis išėjo iš kambario ir netrukus grįžo, laikydamas rankose rankraštį, parašytą nepažįstama senovine kalba.
    Išvyniojęs jį, Mokytojas paklausė:
    – Ką tu matai?
    Nenorėdamas pasirodyti neišmanančiu, mokinys atsakė:
    – Aš matau šiame rankraštyje amžių išmintį…
    Mokytojas nusišypsojo:
    – Iš tiesų prieš tavo akis – graikų prekeivio ataskaita. Aš tai žinau todėl, kad sykį, nebijodamas sau pripažinti, kad nieko nesuprantu – ėmiausi ir išmokau šią senovinę kalbą…

    (www.ruvi.lt)

    #6382
    rudeninė
    Participant

    BŪK SAVIMI

    Į psichiatrą kreipėsi žmogus, iš pažiūros atrodęs pasitikintis, rimtas, elegantiškas. Jiems pradėjus kalbėtis, gydytojas suprato, jog pacientą kamavo ilgalaikis gilus nerimas ir sekinantis liūdesys.
    Psichiatras, sąžiningai atlikęs terapijos seansą, patarė:
    – Kodėl jums šį vakarą nenuėjus į mieste gastroliuojantį cirką? Pamatytumėt įžymų juokdarį, kuriam nėra lygių. Visi tik ir kalba apie jį. Sako, jog tam artistui pavykę prajuokinti pusę pasaulio. Jums reiktų prasiblaškyti.
    Žmogus paplūdo ašaromis sakydamas:
    – Tas juokdarys – tai aš.

    ——

    Šiandien pamėgink atsipalaiduoti, atmesk baimę bei nepasitikėjimą ir nebūk niekuo kitu kaip tik savimi!

    (Bruno Ferrero)

    #6383
    rudeninė
    Participant

    Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
    – Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
    – Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! – tarė aiškintojas.
    Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
    – Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
    Patenkintas kalifas tarė:
    – Nuostabus sapnas!

    Ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.
    ——–
    Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas. 

    (Bruno Fererro)

Rodoma 15 įrašų - nuo 16 iki 30 (viso: 544)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.