Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 15 įrašų - nuo 31 iki 45 (viso: 541)
  • Autorius
    Įrašai
  • #6316
    rudeninė
    Participant

    Kartą, nelabai seniai, Meksiko mieste, turtingo pirklio namuose, prabangos ir visokiausių prietaisų apsuptyje, gyveno Šuo. Dienų dienas jam kvaršino galvą mintis: kaip tapti žmogumi. Ir jis visaip stengėsi tai padaryti.

    Po kelerių metų, stiprios valios pastangomis jis išmoko lengvai vaikščioti ant užpakalinių letenų, ir jau kartais jam rodės, jog tuoj tuoj virs žmogumi. Trūko tik keleto dalykų: jis nesikandžiojo, vizgino uodegą sutikęs pažįstamą, triskart apsiversdavo kūliais prieš miegą, seilėdavosi užgirdęs bažnyčios varpus, o naktimis užsikardavo ant tvoros pastaugti, ilgesingai žvelgdamas į mėnulį.

    (Augusto Monterroso, Gvatemala)

    #6387
    rudeninė
    Participant

    DU ANGELAI 

    Gyveno sau du angelai. Vienas beveik visą laiką ilsėjosi ant debesėlio, o kitas nuolat skraidė iš Žemės pas Dievą.
    Poilsiaujantis angelas nusprendė paklausti besidarbuojančio angelo:
    – Ko gi tu nuolat skraidai ten ir atgal?
    – Aš atnešu Dievui pranešimus, kurie prasideda “Padėk man…” O tu kodėl beveik visą laiką ilsiesi?
    – O aš turiu pristatyti Dievui pranešimus, kurie prasideda “Dėkoju Tau…”

    ****************

    NE TIK ŽODŽIAI
    Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
    Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
    – Išmok išklausyti savo žmoną.
    Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
    Išminčius nusišypsojo:
    – O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako. 

    (Bruno Fererro)

     

    #6388
    rudeninė
    Participant

    ŠIRDŽIAI

       Vokiečių poetas Rilkė kurį laiką gyveno Paryžiuje. Su drauge jauna prancūzaite kasdien triukšminga gatve žingsniuodavo į universitetą. Viename  tos gatvės  kampe jie nuolat matydavo elgetaujančią moterį. Moteris sėdėdavo vis toje pačioje vietoje, sustingusi tarsi statula, ištiesusi į praeivius ranką, akis įsmeigusi į grindinį.

    Rilkė jai niekados nieko neduodavo, o jo bičiulė dažnai paaukodavo pinigėlį.

    Kartą prancūzaitė su nuostaba paklausė:

    – Kodėl niekada nesušelpi tos vargšelės?

    Poetas  atsakė:

    – Reikėtų padovanoti ką nors jos širdžiai, o ne rankoms.

    Po kelių dienų Rilkė atėjo nešinas nepaprastai gražia, vos prasiskleidusia rože. Prisiartinęs  prie elgetaujančios moters, įdėjo rožę į rankas ir buvo nueinąs…

    Tuomet nutiko nelauktas dalykas: elgeta pakėlė akis, pažvelgė į poetą, vargais negalais atsistojo, pačiupo jo ranką ir pabučiavo. Tada priglaudė rožę prie krūtinės ir nuėjo.

    Visą savaitę jos niekur nesimatė. Po aštuonių dienų elgeta vėl sėdėjo savo įprastoje vietoje gatvės kampe. Tyli ir sustingusi kaip visuomet.

    – Iš ko ji gyveno visas šias dienas? – paklausė prancūzaitė.

    – Ji džiaugėsi rože, – atsakė poetas.

    (Bruno Ferrero)

    #6317
    rudeninė
    Participant

    NAKTIS ŠIRDYJE

     

    Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinių:
    – Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
    – Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
    – Ne, – papurtė galvą šventikas.
    – Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
    – Ne, – pakartojo senolis.
    – Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.
    – Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.

    ———-
    “Išmokome skrieti lyg paukščiai, plaukioti kaip žuvys, bet mums dar svetimas menas gyventi kaip broliams” (Martin Luther King)

    (Bruno Ferrero)

    #6322
    rudeninė
    Participant

    VERTINIMAS

    Erelis, paukščių karalius, jau kurį laiką girdėjo liaupsinant didžius lakštingalos talentus. Būdamas geras valdovas, nusprendė įsitikinti, ar tiesa, tad išsiuntė du  savo pavaldinius – vyturį ir povą – įvertinti lakštingalos grožį  ir giesmę.

    Pasiuntiniai, įvykdę užduotį, grįžo pas karalių.

    Povas prakalbo pirmasis:

    – Lakštingalos plunksnos tokios kuklios, kad net juokinga. Man ji pasirodė negraži, todėl nekreipiau dėmesio ir į giesmę.

    Tarė žodį ir vyturys:

    – Lakštingalos suokimas mane taip sužavėjo, kad, akimirksniu viską pamiršęs, net ir nepažvelgiau į jos plunksnas.

    (Bruno Ferrero)

    #6389
    rudeninė
    Participant

    LIETUJE

    Lauke lyja. Nelynoja, bet ir nepliaupia, o tiesiog tolygiai lyja, ir lašai ritasi stogais, tuščiais suoliukais, skėčiais, lapais, automobilių stogais…

    Gatve eina Jis. Vilki madingą kostiumą, avi brangius batus, virš galvos didžiulis juodas skėtis, o rankoje gražus odinis portfelis. Eina… keiksnodamas balas, kurios gali sugadinti jo batus; mintyse burnoja lietų, nes reikia nešti didelį skėtį; pyksta, kad negali miesto centre pasistatyti automobilį stovėjimo aikštelėje, todėl štai tenka kėblinti pėsčiomis iki tikslo; o ir pyksta ant savęs, kad jaučiasi dėl viso šito toks nelaimingas…

    Priešais eina Ji. Basutės peršlapo, skėtis paliktas namuose. Šukuosena nuo lietaus jau niekam tikusi. Eina… šlepsėdama per balas savo džiaugsmui… Ji pakelia veidą į dangų ir mėgaujasi kiekvienu lietaus lašeliu. Nuo jos plaukų varva kutenančios vandens srovelės, ir ji nusijuokia. Ji ištiesia delnus lietui ir niūniuoja mėgiamos melodijos motyvą. Ji jaučiasi laiminga…

    Jie prasilenkia ir nužvelgia vienas kitą…

    „Gražus… Turbūt, laimingas“, – pagalvoja Ji.

    „Sušlapusi, nelaiminga, beprotė“, – pagalvoja Jis.

    Moralas: Dažnai mes klystame, galvodami apie kitus …

    (iš: gyvenimoguru.lt) 

    #6390
    rudeninė
    Participant

    STIKLINĖ VANDENS

    Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą.

    Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

    Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir… išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:

    – Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo… Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens…

    ——–

    Moralė: Mūsų gyvenime daug tokių „vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

    (iš gyvenimoguru.lt)

    #6395
    rudeninė
    Participant

    Įsivaizduokime du žmones, kurie sėdi vienas šalia kito ir kalbasi – pavadinkime juos Petru ir Pauliumi, ir paskaičiuokime, kiek figūrų dalyvauja šiame pokalbyje. Pirmiausia čia yra Petras, koks jis nori atrodyti Pauliui, ir Paulius, koks jis nori atrodyti Petrui; po to yra Petras, koks jis iš tikro atrodo Pauliui, kitaip sakant, Pauliaus susikurtas Petro įvaizdis, kuris paprastai visiškai nesutampa su tuo įvaizdžiu, kurio pageidautų Petras, ir vice versa; be to, dar yra Petras, koks jis atrodo pats sau, ir Paulius, koks jis atrodo pats sau; ir galiausiai tikrasis Petras ir tikrasis Paulius. Dvi gyvos esybės ir šešios iliuzinės figūros, įvairiausiais būdais įsiterpiančios į pokalbį! Tad kur dar gali tilpti žmogiškumo tikrovė!

    (Martinas Buberis) 

     

    #6396
    rudeninė
    Participant

    “Jei žiūrėsi į savo atvaizdą baloje – esi mažas ir purvinas”, – sakė vienas išminčius.

    Tačiau upeliukas, kad ir koks mažytis jis būtų, savyje nesulaiko purvo, lieka švarus pats ir nepurvina kito. Ir tu niekada nežiūrėk į savo atvaizdą baloje, žiūrėk į upelį ir mokykis iš jo gyvenimo džiaugsmo. Pats gyvendamas džiaugsmingą, linksmą ir judrų gyvenimą, ir tave nejučiomis pakvies keliauti kartu. Ir nesvarbu upelio dydis, svarbu, kad jo vandenėlis skaidrus! Koks jo gyvenimas – toks ir vanduo, koks jo vanduo – toks ir tavo atvaizdas jame. Žiūrėk į jį, mokykis iš jo gyvenimo džiaugsmo! Jis taip užsiėmęs savo linksmu tekėjimu, kad jam nėra laiko kaupti savyje šiukšlių ir purvo. O kai neturi purvo pats – nepurvina ir kitų.

    Ir gyvenime ieškok Žmogaus-Upeliuko. Tik būdamas judrus, žaismingas ir švarus, įsiliesi į savo gyvenimo vandenyną. Palik tuos, kurie temoka savyje kaupti purvą. Vieną dieną niekas prie jų nebeprieis pasižiūrėti į savo atvaizdą.

    (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo”)

    #6397
    rudeninė
    Participant

    Sielos muzika.

    – Aš toks blogas, toks blogas… – skundėsi mokinys Mokytojui.
    – Tu nesi blogas, bet tau reikia pasikeisti.
    – Kaip? Jei aš ne blogas, kaip jūs sakote, tai kam gi man keistis? Ar aš turiu tapti blogu?
    – Ne, – nusišypsojo Mokytojas, – kam gi būti blogu. Geriau aš tau parodysiu.
    Tada davė mokiniui dūdelę ir paprašė ja pagroti. Mokinys dūdele groti nemokėjo, tad pūsdamas ją ir uždengdamas tai vieną tai kitą kiaurymę leido nemalonius garsus.
    – Na matai, kokia tavo muzika, – pasakė mokytojas. – O jei pasimokytum keletą metų, tai tavo grojimas taptų visai kitoks. O kas pasikeistų? Juk grotumei vis tiek tas pats tu, ir dūdelė ta pati, ir rankos tos pačios, ir oras, bet… Nors ir visa būtų lyg ir tas pat, bet pati muzika būtų kitokia, ji ramintų, gydytų ir įkvėptų sielą…

    Taip ir gyvenime. Tavyje yra viskas ko reikia, ir tau tai atrodo blogai tik todėl, jog tu dar nemoki išgauti tų nuostabių melodijų iš savo širdies. Kai išmoksi įsiklausyti į pačias sielos gelmes, išsiugdysi gebėjimą girdėti savo sielos balsą, bei harmoningai valdyti mintis, jausmus ir valią, tada šie instrumentai tavo rankose jau neatrodys blogi ir nepaklusnūs. Visa, kas sklis iš tavęs, bus gražu ir tobula. Tada tu suprasi, kad ydos – tai paslėptos dorybės, kuriomis tu tiesiog dar neišmokai naudotis.

    (Iš: psichika.eu)

    #6398
    rudeninė
    Participant

    – O varge, varge, – sėdėdamas ant suolelio, dūsavo žmogus, o ašaros tekėjo jo veidu.
    – Kodėl tu nuolat dūsauji? – supyko žmona. – Jei nori būti laimingas – bent jau nustok dejuoti.
    – Kaip gi aš galiu būti laimingas, jei laimė manęs neaplanko? Užtat nelaimės liejasi ant mano vargšės galvos viena po kitos: derlius mažas, stogas prakiuro, tvora sulūžo, kojas skauda. O, vargas man, vargas, – verkė žmogus.
    Išgirdo Laimė žmogaus dejones ir pagailėjo vargšelio. Nusprendė užsukti į jo namus.
    Pabeldė Laimė į langą ir tarė: “Jei nori būti laimingas – būk!”
    – Palauk, nustok verkti, kažkas šviečia mūsų lange! – pasakė žmona žmogui.
    – Užtrauk užuolaidas! Ši šviesa mane akina ir trukdo dejuoti, – liepė žmogus žmonai ir vėl pradėjo raudoti.
    Gūžtelėjo pečiais Laimė ir… nuskrido sau.

    (A. Lopatina, iš mintys.lt)

    #6399
    rudeninė
    Participant

    Potvynis. Visi žmonės kaip įmanydami stengiasi gelbėtis. Tik vienas žmogelis sėdi sau ramus prie namų ir nesijudina.
    – Greičiau šok į mašiną, tai paskutinis! – šaukia jam žmonės iš pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
    – Dievas man padės! – sušunka žmogus ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
    O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Prie žmogelio priplaukia paskutinė gelbėtojų valtis.
    – Seneli, lipk greičiau, dar yra vietos! – kviečia gelbėtojai.
    – Dievas man padės! – ramiai atsako senelis ir toliau meldžiasi.
    Vanduo vis kyla. Senukui tenka užsiropšti ant stogo, kad vanduo nepasiektų. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę…
    Virš namo pakimba virvinės kopėčios, nuleistos iš malūnsparnio.
    – Kabinkis, žmogau! Tai paskutinis šansas!
    Tačiau senis nenustoja kartojęs:
    – Dievas man padės!
    Su šiais žodžiais atrieda didelė banga ir nubloškia šį užsispyrėlį. Atsidūręs rojuje, žmogelis sutinka Dievą ir ima jam priekaištauti:
    – Viešpatie, kodėl tu mane apleidai nelaimėje, aš juk taip laukiau tavo pagalbos?
    Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
    – Kvailas žmogau, o kas tau siuntė sunkvežimį, valtį ir malūnsparnį?

    (iš mintys.lt)

    #6403
    rudeninė
    Participant

    Vienas peliukas stebėjo ūkininką ir jo žmoną per skylę sienoje. Jie laikė rankose maišą ir peliukas spėliojo, koks maistas jame buvo. Deja, ūkininkai ištraukė pelėkautus. Peliuko galvoje iš karto užgimė mintis:
    – O ne, pelėkautai namuose, pelėkautai namuose!
    Tvarte jį pamatė višta ir tarė:
    – Peliuk, tai mirtinas pavojus tau, o ne man. Taip kad man nėra dėl ko jaudintis.
    Peliukas pasisuko į paršelį ir perspėjo:
    – Pelėkautai namuose, pelėkautai namuose!
    – Man labai gaila, – tarė paršelis – bet aš niekuo negaliu tau padėti, tik pasimelsti už tave…
    Peliukas pasisuko į karvę ir perspėjo dėl pelėkautų:
    – Sakai pelėkautai? Tai man negresia joks pavojus. Tikrai ne.
    Peliukas tik nuleido galvą ir grįžo į namus, grįžo prie pelėkautų.
    Tą naktį, kai visi miegojo, pasigirdo garsas, panašus į pelėkautų. Ūkininko žmona iš karto atbėgo pažiūrėti, kas gi ten nutiko. Pasirodo, į pelėkautus papuolė gyvatė, kuri įgėlė ūkininko žmonai. Vyras tuojau pat nuvežė ją į ligoninę, o iš jos moteris grįžo su aukšta temperatūra. Visi žinome, kad karštis gydomas su vištienos sultiniu, tai ūkininkas papjovė vištą ir išvirė žmonai sultinį. Bet žmona nepasveiko, ji dar ilgai gulėjo lovoje, o jo aplankyti ateidavo daug žmonių, kuriuos reikėjo pamaitinti. Todėl ūkininkas papjovė ir paršiuką. Bet moteris niekaip nesveiko ir galiausiai ji numirė… Į laidotuves susirinko daug žmonių ir ūkininkas turėjo paskersti karvę, kad turėtų kuo pamaitinti susirinkusiuosius.
    ————
    Taigi, kitą kartą kai išgirsite, kad kažkas turi problemą – nenusigręžkite. Prisiminkite, kad jos sukelta grėsmė gali paliesti ir jus net jeigu tai atrodo neįmanoma.
    Padėkime vieni kitiems, nes visi esame tos pačios Žemės vaikai.

    (autorius nežinomas, sekmeavansu.lt)

    #6404
    rudeninė
    Participant

    Vienas turistas stebėjo idilišką vaizdą: savo laive miegantį žvejį, kurį sūpuoja jūros bangos. Turistas nuspaudė fotoaparato mygtuką ir žvejys pabudo. Tada turistas pasiūlė žvejui cigaretę ir pradėjo pokalbį:

    – Čia geras vanduo, daug žuvies, tai kodėl tu miegi, o ne žvejoji?

    – Todėl, kad šį rytą jau pasigavau pakankamai žuvies.

    – Bet tu tik įsivaizduok, jeigu tu žvejotum tris kartus per dieną, namo parneštum tris kartus daugiau žuvies! Ir žinai ką tai reikštų?

    Žvejys papurto galvą.

    – Reikštų, kad maždaug po metų tu galėtum įsigyti motorinę valtį. O po dviejų metų galėtum nusipirkti dar vieną, o dar po metų dar vieną. Ir žinai ką tai reikštų? Vieną dieną tu galėtum nusipirkti šaldiklį ar įsirengti rūkyklą. Galiausiai, tu galėtum įsigyti sraigtasparnį, kuris tau padėtų žvejoti ir valdyti savo valtis. Arba tu galėtum įsigyti sunkvežimį ir vežti savo žuvį parduoti į sostinę ir.. ir…

    – O kas tada? – paklausė žvejys.

    – Tada tu galėtum tiesiog ramiai sėdėti ant jūros kranto ir stebėti vandenyną!!!

    (Henrich Böll)

    Moralo jokio čia nėra, tiesiog mokėkite džiaugtis tuo, ką turite dabar.

    (lyderiulaikas.smm.lt)

    #6405
    rudeninė
    Participant

    Jauna moteris po darbo važiavo automobiliu namo. Vairavo labai atidžiai, nes automobilis buvo naujutėlaitis, tik vakar gautas iš įmonės, pirktas už santaupas, daugiausiai sukauptas vyro, kuris daug ko atsisakydavo, kad tik galėtų įsigyti šį modelį.
    Vienoje sausakimšoje sankryžoje moteris akimirką sudvejojo, ir automobilio sparnas bakstelėjo į kitos mašinos buferį. Ji apsipylė ašaromis. Kaip reikės paaiškinti vyrui?
    Kito automobilio vairuotojas buvo supratingas, tačiau panoro apsikeisti vairuotojo pažymėjimo numeriais ir paso duomenimis. Didžiuliame kaštoniniame plastiko aplanke moteris susirado dokumentus. Netikėtai iškrito popieriaus skiautelė. Aiškia vyriška rašysena buvo parašyti žodžiai: “Jei įvyktų avarija… atmink, brangioji, myliu tave, ne mašiną!”

    Tą vertėtų visada atsiminti. Svarbu žmonės, ne daiktai. Kiek daug dėmesio skiriame įvairiems niekučiams, mašinoms, namams, organizacijoms, materialinei gerovei. Jei visą šį laiką ir dėmesį skirtume žmonėms, pasaulis tikrai būtų kitoks. Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, keliauti.

    (Bruno Ferrero)

Rodoma 15 įrašų - nuo 31 iki 45 (viso: 541)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.