Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 15 įrašų - nuo 496 iki 510 (viso: 544)
  • Autorius
    Įrašai
  • #6818
    rudeninė
    Participant

    Apie motyvaciją

     

    Labiausiai siekiantis tikslo žmogus – tas, kuris labai nori į tualetą. Visos kliūtys atrodo neesminės. Sutikite, juokinga būtų girdėti panašius pasiaiškinimus:

             Aš apsisisiojau, nes:

    – nebuvo laiko nueiti į tualetą;

    – buvau per daug pavargęs;

    – netekau vilties. Aš netikėjau, kad spėsiu nubėgti;

    – na, žinoma. Jis tai spėjo nubėgt. Juk jo kojos tokios ilgos;

    – aš per daug kvailas, kad tai padaryčiau;

    – aš jau 5 kartus buvau apsisisiojęs. Aš niekada nespėju nubėgti;

    – akivaizdu, tai ne man;

    – aš pasibeldžiau į tualetą – bet man neatidarė;

    – man neužteko motyvacijos;

    – man buvo depresija;

    – aš neturiu pinigų, aš negaliu sau to leisti!

    – nusprendžiau nueiti rytoj.

     

    Ar dažnai einate į tikslą taip, tarsi bėgtumėte į tualetą?

     

    (internetas, vertimas)

    #6819
    rudeninė
    Participant

    Pas vieną išminčių atėjo žmogus ir tarė:

    – Ką turėčiau padaryti, kad tapčiau išmintingu?

    Išminčius atsakė:

    – Išeik ir pastovėk lauke.

    O lauke lijo. Žmogus stebėjosi: „Bet kaip tai gali man padėti?“

    Jis išėjo iš namo ir atsistojo, o lietus lijo ir lijo. Žmogus permirko kiaurai, vanduo prasisunkė po rūbais. Po dešimties minučių jis grįžo ir tarė:

    – Aš ten pastovėjau, kas dabar?

    Išminčius paklausė:

    – Kas nutiko? Kai tu ten stovėjai, ar patyrei kokį nors atradimą?

    Žmogus atsakė:

    – Atradimą? Aš tiesiog galvojau, kad atrodau kaip kvailys!

    Išminčius tarė:

    – Tai didis atradimas! Tai išminties pradžia! Dabar tu gali pradėti. Tu teisingame kelyje. Jeigu žinai, kad esi kvailys, tai pokyčiai jau prasidėjo.

     

    (internetas, vertimas)

    #6820
    rudeninė
    Participant

    Apie gyvenimą

    Gaidys buvo gražus ir balsingas. Jam gyvenime patiko du dalykai: mylėti savo vištas ir kapstytis mėšlo krūvoje.

    Bet tą dieną nuo ryto iki vakaro lijo lietus ir gaidys neteko gyvenimo malonumų.

    – Kaip aš tavęs nekenčiu, bjaurus lietau, – galvojo gaidys, liūdnai žvelgdamas į kiemą.

    O tuo metu gaidžio šeimininkė išlydėjo anūkus, atvažiavusius iš miesto pasisvečiuoti. Dėdama jiems lauktuves, pasakė:

    – Norėjau gaidį lauktuvėms nukirsdinti, bet taip lyja, kad iš namų eiti nesinori. Nepykit.

    – Reiškia, šis lietus gaidžiui gyvenimą išgelbėjo? – paklausė anūkė Marija.

    – Na taip. Dabar aš tikrai jį paliksiu. Tegu gyvena.

    O lietus vis lijo ir lijo. Gaidys snaudė ant laktos ir galvojo, kokia nuostabi būtų jo diena, jei ne tas bjaurus lietus.

     

    (internetas, vertimas)
     

    #6821
    rudeninė
    Participant

    Vienas žmogus nugyveno teisuolio gyvenimą ir po mirties pateko į rojų. Ten jį su šypsena pasitiko Dievas, bet žmogus į jį kreipėsi su priekaištais:

    – Aš visą gyvenimą gyvenau pagal tavo įsakymus, nieko nenuskriaudžiau, dirbau, apsipildamas prakaitu, ir vis tiek likau vargšu! Tu man nedavei nieko! Neturėjau nei namo, nei šeimos, nei turto! Kodėl?

    Dievas paėmė jį už rankos ir nusivedė į rojaus gilumą.

    – Žiūrėk! – pasakė jis. – Matai štai tą didelį gražų namą? Tai tavo namas! Matai prie namo gražią moterį? Tai tavo žmona, gera ir darbšti. Matai, šalia jos žaidžia vaikai? Tai tavo vaikai, sveiki ir gražūs! O žinai, kodėl viso to neturėjai?

    – Kodėl? – paklausė teisuolis.

    – Todėl, kad tu apie tai net nesvajojai…

     

    (internetas, vertimas)

    #6492
    rudeninė
    Participant

    Kartą mokinys atėjo pas mokytoją ir paprašė išmokyti meditacijos meno. Mokytojas jį apgyvendino savo namuose ir pasakė:

    – Nešiosi man arbatą.

    Mokinys nudžiugo ir sutiko.

    Praėjo pirmoji diena. Mokinys nešė mokytojui arbatą, o tas dėkingumo ženklan linkčiojo galva.

    Praėjo mėnuo, metai… Mokinys taip ir nešiojo mokytojui arbatą, o mokytojas dėkodamas visada linkčiojo galva.

    – O, didysis mokytojau! Kada gi pradėsi mane mokyti meditacijos? – paprašė mokinys.

    Mokytojas labai smarkiai nustebo ir sušuko:

    – Juk aš tave jau visus metus šito mokau!

    #6822
    rudeninė
    Participant

    Naujametinė girlianda

     

    Naujųjų metų išvakarėse vyras su žmona pietavo restorane ir aptarinėjo praėjusius metus. Vyras prisiminė vieną nesėkmingą sandorį ir ėmė skųstis, kad ėjo ne tuo keliu, kurį, jo manymu, derėjo pasirinkti.

    Tuo metu žmona įdėmiai apžiūrinėjo naujametę eglutę, puošusią restoraną, Vyras, tai pastebėjęs, pagalvojo, kad jai pokalbis apie reikalus neįdomus ir nusprendė pakeisti temą:

    – Kokios gražios lemputės ant eglutės! – tarė jis.

    – Taip, tiesa, – atsakė žmona. – Bet įsižiūrėk įdėmiai, matai, tarp daugybės lempučių yra viena, kuri perdegusi. Man atrodo, kad vietoj to, jog vertintum praėjusius metus pagal dešimtis sėkmingų atvejų, nušvietusių juos, tu užsiciklinai ties viena vienintele lempute, kuri nieko neapšviečia.

     

    (internetas, vertimas)

    #6823
    rudeninė
    Participant

    „Gyvenimas – tai šokis. Mes šokame… Su mumis šoka… Mes sukinėjamės ir sukamės, pašokame ir pakylame, jausdami tikrąjį šio šokio džiaugsmą.

    Čia nėra panelės be kavalieriaus, stovinčios nuošalyje, prie sienos. Viskas yra šokių aikštelė.

    Nesvarbu, jei jūs be partnerio. Mes šokyje susijungiame su visais kitais šokančiais. Mes visi šioje šokių salėje sujungti muzikos, esame jos ritmo valdžioje.

    Ne, tai ne visada atrodo elegantiškai. Mes susiduriame vienas su kitu, užkliūname už kieno nors kojos… ar savo pačių. Kartais parkrintame. Juokingas dalykas šitas mūsų šokis… kuo labiau stengiamės, tuo nerangesni tampame. Elegancija paleidžiant…

    Kai atsiduodame muzikai, ji be perstojo juda per mus. Mūsų kūnai ir protai siūbuoja laisvai, lygiai ir be pastangų. Tai ekstazė – gryniausia, paprasčiausia ir labiausiai žemiška forma.

    Žinoma, mums suteikta malonė girdėti dieviškus chorus, nors tie, kurie negirdi muzikos, galvoja, kad mes, šokantys – išprotėję!

    Tegu jūsų šokis bus džiugus ir lengvas.“

     

    Wayne Likerman-Ram Cze (vertimas)

    #6824
    rudeninė
    Participant

    Yra kažkas daugiau, kas tave palaiko

    Naujametinis Džeffo Fosterio laiškas

     

    Mielas žmogau,

    Štai rašau tau naujametinį kreipimąsi.

    Kadangi žengiame į naujus metus, primenu, ką tu gali padaryti: nusiraminti, giliai įkvėpti, palaiminti tai, kas vyksta šią akimirką, vienintelę akimirką, kai galime tiesiogiai kontaktuoti su mūsų gyvais jausmais, su smalsia, mylinčia, švelnia sąmone… Ir įsimink: jeigu šis momentas atrodo „neištveriamas“, jis niekada nebus iš tikrųjų neištveriamas, nes jį pagimdo kažkas kita, kažkas didelio, kažkas paslaptingo…

    Atmink.

    Jausmas nustoja būti „neištveriamas“, kai kvėpuoji per jį.

    Tave tolerantiškesniu daro tavo kvėpavimas. Tavo buvimas. Tavo žinojimas.

    Tavo pasiruošimas pasiduoti. Tavo meilė.

    Taip, tai atrodo neištveriama, nes tu dabar apie tai galvoji.

    Taip, jausmai gali būti labai skausmingi, intensyvūs, gąsdinantys ir galingi.

    Jie gali sukelti tokias mintis: „Tai mane pražudys, aš negalėsiu to padaryti, šito per daug, tai pavojinga, rizikinga, klaidinga, tai nepakeliama“…

    Bet tu kenti. Tu anksčiau tai ištverdavai ir dabar visada galėsi tai ištverti!

    Netgi kai tai atrodo neištveriama. Netgi jei tiki, kad negalėsi ištverti nė akimirkos daugiau.

    Tu tai ištversi. Dabar. 

    Tu ištversi savąjį „nesugebėjimą“ ištverti dabartinę akimirką.

    Tu pastebėjai?

    Yra kažkas daugiau, kas tave palaiko. Padeda tau. Dabar tai jauti, arba ne.

    Aš sutikdavau savo viduje pačių „neištveriamiausių“ minčių, pojūčių ir jausmų. Tai buvo įniršis. Teroras. Begalinis, bedugnis skausmas ir vienatvė. Kaskart, kai persikeldavau į tamsią, „negatyvią“  materiją, jaučiau, kad tuoj tuoj numirsiu. Arba išnyksiu. Bet neišnykau.

    Aš pamačiau, kad galima ištverti net patį giliausią ir labiausiai traumuojantį vidinį gyvenimą. Kad jis nepavojingas. Kad jis pripildytas meilės.

    Geranoriškumo. Ir sukurtas ne iš ko kito, o iš Šviesos.

    Begalinės kantrybės. Bet tiktai akimirka po akimirkos.

    Tik įkvėpimas po įkvėpimo.

    Tiktai saugiai Dabartyje.

    Taigi, įsisavink akimirką. Neskubėdamas.

    Savo mylinčiu Buvimu.

    Aš jus myliu, mielieji.

    Ačiū už bendrystę.

    2019 metais linkiu gerumo, ramybės ir sveikatos!

     

    Džeff Foster (vertimas)

    #6825
    rudeninė
    Participant

    Gyveno, košę virė, žiemai konservus ruošė. Kaip ir visi, po truputį seno.

    Balkone saugojo rogutes, po lova dėžes su dulkėmis ir naujametinės eglutės žvaigždę.

    Apskritai, iš esmės – gyveno be graužaties. Tvarkingai gyveno, su protu.

    Ypatingai progai saugojo aksominę suknelę su iškirpte, du Gucci kvepalų buteliukus, raudonos spalvos fetro atraižą, šešias gražias krištolines taureles ir butelį kiniškos degtinės. O viename sportiniame krepšyje saugojo pripučiamą valtį.

    Laikas ėjo, bluko suknelė, po truputį gelsvėjo taurelės, dėžėje po lova iš nuobodulio užgeso žvaigždė. Kandys pamažu ėdė fetrą, valtis džiūvo ir trupėjo. Ir gyvatė, nusiminusi dėl nieko neveikimo, lėtai tirpo degtinėje. Rogutės rūdijo ir rudavo. Garavo uždaryti Gucci.

    Gyveno, gyveno ir paseno. Ir vis laukė ypatingos progos.

    Ji atėjo, kaip visada, netikėtai. Ji plovė langus ir paslydo. Tą pačią dieną jį pakirto infarktas. Į tuos namus jie nebegrįžo.

    Ant stalo dvi krištolinės taurelės, du duonos gabaliukai, kambariuose vėjas. Pilnu tempu vyksta valymas, – name tvarkosi vaikai.

    Į šiukšlyną keliauja rogutės, krepšys su valtimi, skylėtas fetras. Suknele, išversta išvirkščiai, metras po metro valomi poloviniai dulkių sluoksniai. Šlamšto krūvoj – Gucci kvepalai.

    Štai dėl to gyveno.

    Štai tokia „ypatinga proga“.

     

    Malvina Matrasova (vertimas)

    #6748
    Agnusyte
    Keymaster

    Gyvenimo pamoka

    Atsisveikinimo dieną klasės auklėtoja ant lentos parašė šiuos aritmetikos veiksmus:
    9×1 = 7
    9×2 = 18
    9×3 = 27
    9×4 = 36
    9×5 = 45
    9×6 = 54
    9×7 = 63
    9×8 = 72
    9×9 = 81
    9×10 = 90.
    Ji dar nebaigė rašyti, o daugelis abiturientų prunkštė iš juoko ar šypsojosi, vieni kitiems rodydami mokytojos padarytą klaidą. Jinai girdėjo savo auklėtinių juoką, dar kartą žvilgtelėjo į lentą, po to pasisuko į savo klasę ir pasakė: „Pirmąją lygtį aš parašiau neteisingai, nes norėjau, kad jūs dabar, atsisveikindami su mokykla, įsimintumėte kai ką labai svarbaus. Tebus tai pamoka jums, kuri parodys, kaip ateityje pasaulis dažniausiai su jumis elgsis. Jūs matote, kad devynis aritmetikos veiksmus aš parašiau teisingai, tačiau nė vienas iš jūsų manęs nepasveikinote, nepasidžiaugėte, nepagyrėte, bet visi juokėtės ir kritikavote mane dėl vienos padarytos klaidos“.
    Mokiniai nutilo, kai kurie jau pradėjo suprasti, apie ką mokytoja kalba.
    Štai jums pamoka: „Žmonės labai retai įvertins jūsų gerus darbus, kurių atliksite labai daug kartų gyvenime, tačiau kritikuos jus ir smerks dėl vienos vienintelės jūsų padarytos klaidos“.

    Iš interneto

    #6826
    rudeninė
    Participant

    Kiekvienas turi šansą

     

    Skelbime buvo parašyta: „Parduodama vila prie jūros, trijų aukštų. Su baseinu ir sodu. Kaina – 1 doleris.“

    – Kliedesiai! – sumurmėjo benamis ir išmetė laikraštį.

    Vaikščiodamas po kiemus ir ieškodamas maisto, jis ant sienos pamatė skelbimą: „Parduodama vila prie jūros, trijų aukštų. Su baseinu ir sodu. Kaina – 1 doleris.“

    „Spaudos klaida, ar kas?“ – pagalvojo benamis ir burbėdamas nuėjo toliau.

    Išeidamas į gatvę, jis atkreipė dėmesį į didžiulę reklamą: „Parduodama vila prie jūros, trijų aukštų. Su baseinu ir sodu. Kaina – 1 doleris.“

    Susimąstė benamis. Jam pasidarė įdomu, koks beprotis galėjo taip parašyti ir nusprendė patikrinti. Prarasti jam nebuvo ko, išskyrus paskutinį dolerį kišenėje. Atėjęs pagal adresą, jis pamatė tą vilą. Nedrąsiai paskambino. Duris atidarė graži moteris.

    – Atleiskite, aš pagal skelbimą. Tai ne pokštas?

    – Ką jūs! Viskas teisingai.

    – Aš dėl kainos: 1 doleris? Taip ir yra?

    – Taip. 1 doleris. Jei susidomėjote, galite apžiūrėti namą.

    Apstulbęs nuo pamatytų vaizdų, jis atidavė paskutinį dolerį ir tapo prabangios vilos savininku. Bet, visgi, nusprendė sužinoti, kodėl tokia maža kaina?

    Į tai moteris nusišypsojusi atsakė:

    – Mano vyras prieš mirtį testamente nurodė, kad aš parduočiau mūsų vilą ir gautus pinigus pervesčiau į jo meilužės sąskaitą. Negaliu gi aš neišpildyti jo paskutinės valios?! Skelbimas kabojo pusę metų, ir jūs – vienintelis, kas atsiliepė. Linkiu jums sėkmės.

    Ir ji išėjo.

    ————

    Moralas: Visiems duodamas šansas! Reikia tiktai patikėti, kad neįmanoma yra įmanoma.

     

    (internetas, vertimas)

    #6827
    rudeninė
    Participant

    Auklėjimas

     

    „Pamenu, kaip mūsų močiutė mus su broliu dvyniu paliko vasarnamyje. Paliko su seneliu. Jai reikėjo išvažiuoti su reikalais. Mums buvo 8 metai. Atsigulėm miegoti, plepam, dūkstam. Senelis sako:

    – Miegokit. Rytoj anksti pažadinsiu. Pusryčiai devintą.

    O mums tai kas. Užmigom po pusiaunakčio. Senelis 8:30 žadina:

    – Kelkitės. Pusryčiai devintą.

    – Aha, seneli…

    Ir toliau miegam. Atsikeliam 11 val. Maisto spintelė užrakinta. Raktai senelio kišenėje. Močiutė tai mums pusryčius penkis kartus šildydavo.

    – Seneli, o pusryčiai?

    – Pusryčiai devintą.

    Painkštėm, pazyzėm, bet ką padarysi.

    – Seneli, mes prie upės.

    – Eikit. Pietūs pirmą.

    Išėjom. Grįžtam pusę trijų. Maisto spintelė užrakinta.

    – Seneli?

    – Vakarienė septintą.

    Išsimaudžius upelyje, valgyti norisi žiauriai. Be to, juk nepusryčiavome. Radom atrakintą rūsį. Ten stovėjo du stiklainiai su lydytu sviestu. Tai štai. Du aštuonmečiai berniūkščiai šį sviestą iš stiklainio valgė pirštais.

    Septinta vakaro. Mes jau sėdim prie stalo. Senelis į dubenėlius įdeda grikių košės. Pradedu valgyti. Brolis košę nustumia:

    – Seneli, aš tokios nevalgau. Man močiutė birios išverda.

    Senelis tylėdamas paima dubenėlį:

    – Pusryčiai devintą.

    – Ne, seneli, palik. Aš suvalgysiu.

    Kitą dieną, vos tik pažadinti, devintą jau sėdėjom prie stalo.

    Štai toks auklėjimas. Be šauksmų, nurodymų ir barimų.“

     

    (internetas, vertimas)

    #6828
    rudeninė
    Participant

       „Per pastaruosius dešimtmečius žmonės išrado daug visokios buitinės technikos, iš esmės taupančios laiką: skalbimo mašinas, dulkių siurblius, indaploves, taip pat mobiliuosius telefonus, kompiuterius, internetą. Tikėtasi, kad gyvenimas taps malonesniu ir ramesniu.

       Anksčiau, parašius laišką, tekdavo jį įdėti į voką, nusipirkti pašto ženklą, nunešti laišką iki pašto dėžutės. O paskui praeidavo dienos ir savaitės, kartais ir mėnesiai, kol sulauksi atsakymo.

        Dabar rašau elektroninį laišką, išsiunčiu jį į kitą pasaulio kraštą ir jeigu adresatas dabar irgi sėdi prie kompiuterio, praėjus minutei jis jau reaguoja. Štai kiek laiko ir pastangų sutaupau – bet ar galima tvirtinti, kad mano gyvenimas iš tiesų pasidarė malonesnis ir ramesnis?

        Tikrai ne. „Popierinio pašto“ epochoje žmonės laiškus rašė tik tada, kai reikėjo pranešti kažką tikrai svarbaus. Jie nedėstė ant popieriaus pirmųjų į galvą atėjusių minčių, o kruopščiai apgalvodavo, ką reikia pasakyti ir kaip tai suformuluoti. Ir atsakymo tikėjosi tokio pat apgalvoto. Paprastas žmogus per mėnesį išsiųsdavo panašiai pustuzinį laiškų, ir niekas nesijautė įpareigotas atsakyti tą pačią minutę.

        Šiandien kasdien gaunu ne pustuzinį, o pusšimtį laiškų, ir visi iš manęs laukia neatidėliotino atsakymo.  Mes norėjome sutaupyti laiko, o vietoj to perjungėme „bėgimo takelį“ į kitą greitį, ėmėme lėkti dešimt kartų greičiau, ir mūsų dienos labiau nei anksčiau pilnos rūpesčių, esame labiau nervingi ir nekontroliuojame to, kas vyksta.“

     

    Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

    #6829
    rudeninė
    Participant

    Kartais tekdavo eiti į parduotuvę vakare.

    – Tai skundų knyga, – paaiškino mama. – Jei tave kažkas apgavo ar įskaudino, galima apie tai parašyti.

     

    Namie berniukas pasiėmė sąsiuvinį dideliais langeliais ir rūpestingai užrašė:

               „SKUNDŲ KNYGA“:

    a) gavau brolio sprigtą ir dar išvadino atlėpausiu;

    b) tėtis neleido dūkti, nes rodė futbolą;

    c) mama privertė praryti dar keturis koldūnus, nes „kitaip niekur neisi“;

    d) katinas nesuėdė ledinuko, kurį jam palikau. Bet aplaižė. Ir dabar jo iš viso niekam nebegalima valgyti. Nebent duoti broliui.

     

    Gyventi tapo lengviau.

     

    N. Jasminska (vertimas)

    #6830
    rudeninė
    Participant

    Imk kamuoliukus ir mokykis

     

    – Ech, niekada gyvenime nežongliravau, nors man jau 40 metų. Man taip norėtųsi. Kaip tai padaryti?

    – Nusipirk kamuoliukų ir mokykis.

    – Bijau, kad sėsiu į balą.

    – Kaip suprasti „sėsiu į balą”? Na, mokykis sausoje vietoje.

    – Tu nesupratai. Aš bijau, kad žongliruodamas juos pamesiu – tai tokia gėda. Aš to neištversiu.

    – Nesijaudink, visi pameta kamuoliukus mokymosi procese, kol galų gale pavyksta jais žongliruoti. Nežongliruoja tie, kurie neišmeta kamuoliukų.

    – Netiesa. Aš skaičiau vieno profesoriaus mintis, kad būna žonglieriai iš prigimties. Tai nuo genų priklauso.

    – Ir tu tikrai tiki, kad egzistuoja žmonės, kurie žongliruoja iškart, vos atsiradę pasaulyje? Jie net žvilgsnio sukoncentruot nemoka, o žongliravimas – sudėtingas procesas. Tarp kitko, kas tas profesorius? Žonglierius?

    – Ne, šis žmogus nemoka žongliruoti, jis tiesiog nusprendė atverti akis tiems, kurie nori mokytis žongliruoti, kad veltui negaištų laiko.

    – Ir tu juo tiki? Kodėl tada sakai, kad nori žongliruoti?

    – Na gerai, sakykim, jis neteisus, ir žongliruotojo genas neegzistuoja. Reiškia, žmonės mokėsi žongliruoti nuo mažens, ir štai dabar jau moka, o aš nesimokiau, todėl ir nemoku.

    – Kas tau trukdė mokytis nuo mažens?

    – Aš bijojau pamesti kamuoliukus.

    – Kitaip sakant, niekas nepasikeitė?

    – Niekas. Ką man daryti?

    – Tiesiog paimk kamuoliukus ir mokykis, pamesk, susirink, vėl mokykis. Visi žonglieriai taip darė ir daro.

    – Man tai nėra paprasta.

    – O kas sudėtinga?

    – Aš bijau juos pamesti.

    – Tai neišvengiama.

    – O nėra kokio nors ritualo, kurį atlikus iškart tapčiau profesionaliu žonglieriumi ir atlikčiau sudėtingus triukus?

    – Ne.

    – Aš tavimi netikiu. Ko gero, dar paieškosiu variantų.

     

    (autorius nežinomas, vertimas)

Rodoma 15 įrašų - nuo 496 iki 510 (viso: 544)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.