Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodomi 8 įrašai - nuo 511 iki 518 (viso: 518)
  • Autorius
    Įrašai
  • #14367
    rudeninė
    Participant

    „Kai retkarčiais skundžiuosi mamai dėl nemalonumų, ji visada man sako:

    • Aš nežinau visų smulkmenų, bet galiu tau padėti durimis.

    Tai išgirdusi pirmą kartą, aš apstulbau…

    Bet mama paaiškino:

    • Tavo gyvenime gali nutikti bet kas, tačiau negali nutikti vienas dalykas: kad aš tau neatidaryčiau durų… Taigi, bet kuriuo metu, jei pavargsi, nenorėsi kažko tęsti, nuspręsi sukelti revoliuciją, pamesi, nusivilsi, susirgsi, suklysi, būsi teisi arba ne, ir jei ateis mintis – ką daryti, tai eik namo… Pas mane. Prižadu neužduoti klausimų. Bet prižadu minkštą lovą, skanų maistą kūnui ir sielai, katę pašonėj, o toliau pagal pageidavimus…

    Laimė – tai paprasta…

    Tai tiesiog žinoti, kad yra tas, kas padės tau durimis…“

     

    Lilia Grad (vertimas)

    #14368
    rudeninė
    Participant

    Jei jūsų vyras neuždirba pinigų, o jūs plėšotės viena, kad uždirbtumėte visiems – jūs neturite vyro. Tai buto kaimynas, imantis maistą iš jūsų šaldytuvo.

    Jei jūsų sugyventinis uždirba tiktai sau, o jūs plėšotės pati, kad prasimaitintumėte – jūs neturite vyro. Jūsų namuose už dyka svečiuojasi pažįstamas.

    Jeigu jums skubiai ir žūtbūt reikia pinigų, o jūsų partneris žvaliai atsako, kad visiems pasitaiko sunkių laikų ir kad viskas susitvarkys – jūs neturite vyro. Tai draugas, ir netgi nelabai artimas.

    Jeigu jums širdies priepuolis, o jūsų mylimasis telefonu komanduoja: „skubiai bėk pas daktarą“ – jūs neturite vyro. Jūs turite šiltą bendraujantį draugelį iš interneto.

    Jeigu jūs verkiate, o jūsų mylimasis pataria nesinervinti dėl niekų ir neprisigalvoti nesąmonių – jūs neturite vyro. Pagal artumo laipsnį tai panašu į taksistą.

    Jeigu žmogus turi vyrišką anatomiją ir retkarčiais, būdamas su jumis, ja naudojasi – tai nesivadina „jūs turite vyrą“.

    Nustatyti ar jūs turite vyrą, labai lengva.

    Jeigu jūs jį turite, jums nėra blogai ir nėra baisu.

     

    Malka Lorentz (vertimas)

    #14369
    rudeninė
    Participant

    Su mano mylimu vyru Džošu mes buvome vedę 46 metus. Kiekvieną švento Valentino dieną jis man atsiųsdavo pačią gražiausią puokštę gėlių su rašteliu, kuriame būdavo parašyti 5 žodžiai: „Mano meilė tau vis stiprėja“.

    4 vaikai, 46 puokštės ir gyvenimas, kupinas meilės, – tai, ką jis man paliko, prieš 2 metus iškeliaudamas į amžinybę.

    Pirmąją švento Valentino dieną be jo, praėjus 10 mėnesių po to, kai jo netekau, aš buvau šokiruota, gavusi puikią puokštę, adresuotą man… nuo Džošo.

    Pikta ir sutrikusi paskambinau floristui ir pasakiau, kad tai turėtų būti klaida. Floristas atsakė:

    • Ne, ponia, tai ne klaida. Prieš jus palikdamas, jūsų vyras sumokėjo mums už daug metų į priekį ir paprašė, kad jūs ir toliau gautumėt puokštes kiekvieną švento Valentino dieną.

    Drebančiomis rankomis padėjau telefono ragelį ir išlanksčiau lapelį, gulėjusį tarp gėlių. Ten buvo parašyta: „Mano meilė tau amžina“.

     

    (internetas, vertimas)

    #14505
    rudeninė
    Participant

    Apie meilę rašė, rašo ir toliau rašys krūvas tomų. Nejaukiai ir tylomis apeinama kita medalio pusė – „nemeilė“. Jos dažnai nepastebi arba painioja su seserimi be „ne“. Kaip atskirti meilę nuo nemeilės?

    Nemeilė – kai negalima trukdyti.

    Kalbinti, juoktis arba lįsti su apkabinimais. Negalima pasakoti apie savo išgyvenimus – tai kvailystės, o ne išgyvenimai. Negalima kažko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunki padėtis. Ir iš viso, kam tau tai? Negalima tikėtis pagalbos, suaugę žmonės turi susitvarkyti savarankiškai. Netgi jei jiems penkeri metai. Tai jau solidus amžius. O jeigu trisdešimt penkeri – tai iš viso senatvė. Ir nėra reikalo tiek puoštis tokiame garbingame amžiuje.

    Nemeilė – kai per daug nebara, bet ir negiria.

    Nepastebi. Kai nepatogu valgyti prie artimo žmogaus – jis gali pasakyti, kad daug valgai. O tavo paruoštą maistą žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Ir nepastebės pastangų, kai pasipuoši ir į vazą pamerksi gėlių.

    Nemeilė – kai nieko negalima.

    Kai erzini, trukdai, lendi, šneki nesąmones, knisi protą, sėdėk ramiai kampe ir lauk, kada tave išves pasivaikščioti. Ir neinkšk, neaimanuok, neverk – ramiai sėdėk ir lauk. Kai neužstoja ir sako: „pats kaltas!“  – tai nemeilė.

    Kai nieko nedovanoja – nemeilė.

    Kai dėl tavęs gaila pinigų – tai nemeilė. Tai ne neapykanta. Tai kartais dar blogiau, nes neapkenčiama už kažką, pavyzdžiui, iš pavydo. Tada galima išeiti arba duoti grąžos. O nemyli – tiesiog šiaip. Nors sako: „taip, myliu tave, tik atstok, vėl tu apie tą patį!“. Štai tai ir yra – nemeilė. Nuo jos miršta. Ypač senoliai, vaikai ir šunys. Ir suaugę žmonės, kurie beginkliai ir jautrūs.

    <hr />

    Nemeilė žmogų daro nedrąsiu, negrabiu, užsidariusiu ir negražiu; jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, suerzinti… Čia nieko nepadarysi; jeigu yra jėgų – reikia išeiti, tegu tik su ryšeliu ant lazdos. Arba bent aiškiai suprasti – tai nemeilė. Ne meilė.

     

    Psichologė Anna Kirjanova (vertimas)

    #14897
    rudeninė
    Participant

    Saugokite savus

     

    Gyvenimo pradžioje pasaulis atrodo milžiniškas. Žmonių daug. Draugų daug.

    Bet… eini, eini… pirmasis abejingumas, išdavystė, pakišta koja, griuvimas kelyje…

    Ir tarsi žmonių daug, bet rankų, padedančių pakilti, – vienetai.

    Ir tu susiaurini savo ratą.

    Pora dešimčių – kuriuos galima priskaičiuoti prie draugų: skausmą dalinasi, nelaimę… o tavo džiaugsmo ištvert negali. Štai, dar kelis sugraužė pavydas.

    Ir tu vėl siaurini ratą.

    Iki tų nedaugelio, kur džiaugsme ir varge. Šalia. O ne lygiagrečiai su tavimi.

    Štai atsiranda šeimos, vaikai… Likimo vėjai išblaško po planetą. Ir… taip būna, apie tave pamiršta.

    Ir tu savo ratą dar labiau suverži.

    Ir supranti kaip iš tiesų mažai tų, kuriuos galima pavadinti „savais“, su kuo norisi savaitgalius dalintis, su kuo norisi kalbėtis ar tylėti. Ir žinoti, kad juos turi, kad jie turi tave.

    Todėl, kol sukasi šita žemė, saugokit savus.

    O. Zet (vertimas)

    #14979
    rudeninė
    Participant

    „Jeigu mano draugė sužino, kad ruošiuosi į kokį nors renginį arba į svečius, visada manęs klausia:

    „Ar ten tau bus ką apkabinti?“

    „Taip, Džena, bus“.

    „Geras renginys, eik“.

    Ji ilgai mane to mokė: neiti ten, kur negalėsiu nieko nuoširdžiai apkabinti. Nei vyrų, nei moterų, nei vaikų. Kur ne mano žmonės, kur ore sklando kiti interesai. Geras kriterijus, kai nežinai, verta eiti ar ne. Jos balsas skamba mano galvoje kaskart, kai reikia priimti sprendimą. Ir kaskart paskui įsitikinu, kad pasirinkau teisingai.

    Šiandien iš jos gavau žinutę:

    „Rytoj turėsi ką apkabinti?“

    „Turėsiu“, – atsakau.

    „Tai gerai, reiškia, ir šventė bus“.

    Ir tai tokia didelė tiesa. Svarbiausia šiame gyvenime – kad būtų ką apkabinti.“

     

    Tamriko Sholi (vertimas)

    #15037
    rudeninė
    Participant

    Tiesiog, visada atsakykite.

     

    Kiekvienas turim žmogų, į kurio žinutes galime neatsakyti. Arba atsakyti vėliau, kai prisiminsime. Arba kai neturėsime ką veikti.

    Yra tokių, kuriems neatsakysime niekada.

    Netgi yra tokių, kurių žinučių neatidarysime.

    Yra žmonių, į kurių žinutes atsakome susiraukę. Nesinori, bet padorumas įpareigoja.

    Iš kai kurių laukiame žinučių, nepaleisdami iš rankų telefono. Žinutės signalas, širdis kulnuose. Ir viena mintis: Viešpatie, prašau, tegu tai bus tas žmogus.

    Kažkas mums rašo didžiulius pranešimus, kupinus švelnumo ir žavėjimosi, o mes net nesišypsome. O kieno nors paprastas „labas“ pasklinda kūne šiluma. Sėdi kaip idiotas su šypsena veide ir bandai tą „labas“ skanauti. Ir galvoji, kas už to slypi. Juk šis pasisveikinimas kažką reiškia: ilgėjosi? galvojo?

    Bet visoje šioje istorijoje nemaloniausia tai, kad mes kažkam irgi esame tie žmonės, kurių žinučių gali neatidaryti, neatsakyti laiku, nemaloniai pakomentuoti, gavę mūsų „labas“, kurį mes taip sunkiai parašėme.

    Yra tie, kuriems rašome, lyg šuolį su parašiutu atliekame. Toks pojūtis, sakyčiau. Ir tai toli gražu ne euforijos ir skrydžio jausmas. Tai baimė, jaudulys… ir kaskart tarsi paskutinis.

    Tai štai… aš dabar galvoju apie žmones iš anos pusės.

    Nes labai nenoriu patirti tai, ką patiria mano oponentas, kol aš pasitaisysiu karūną.

    Kur lenkiu? Aš už žmogišką santykį žmogaus su žmogumi.

    Tiesiog, atsakykite. Visada!

     

    (autorius nežinomas, internetas, vertimas)

    #15150
    rudeninė
    Participant

    Pasaulyje yra gerumo…

     

    „Neseniai stebėjau tokį vaizdą:  gatvėje, ant asfalto, šešėlyje guli šuo, ūgiu didesnis nei vidutinis, ausys stačios, matosi, kad protingas, ne kiemsargis, bet jau daug matęs ir gyvenimo gatvėje aplamdytas. Guli liūdnas, nejudėdamas, tik kartais lėtai apžiūrinėdamas praeivius. Matau, eina vyrukas, suaugęs, kokių 35-erių, matyti, kad eina tikslingai, truputį skubėdamas. Pastebėjęs šunį, nelėtindamas žingsnio, jam sako: „Sveikas, gyvensi su manim?“. Šuo pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį… O tuo metu vyrukas, jau toldamas nuo jo, atsisuko ir pasiūlė: „Aš rimtai, einam su manim“.

    Šuo atsistojo! Bet nepajudėjo iš vietos, tarsi netikėdamas savo akimis ir ausimis, tiesiog žvelgė įkandin nueinančiam praeiviui…

    Vyrukas ėjo neatsisukdamas, o šuo stovėjo kaip įbestas, ir tiesiog žiūrėjo į nueinantį. Staiga pastebiu, kad nuėjęs 30 metrų, vyrukas priėjo iki automobilių stovėjimo aikštelės ir atidaręs užpakalines savo automobilio duris, šūktelėjo šuniui: „Ilgai tavęs laukti?“.

    Šuo rovė iš vietos ir per 7 sekundes atsidūrė ant užpakalinės sėdynės. Vyrukas uždarė duris, sėdo už vairo, ir jie nuvažiavo…“

     

    (internetas, vertimas)

Rodomi 8 įrašai - nuo 511 iki 518 (viso: 518)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.