Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 15 įrašų - nuo 511 iki 525 (viso: 539)
  • Autorius
    Įrašai
  • #14367
    rudeninė
    Participant

    „Kai retkarčiais skundžiuosi mamai dėl nemalonumų, ji visada man sako:

    • Aš nežinau visų smulkmenų, bet galiu tau padėti durimis.

    Tai išgirdusi pirmą kartą, aš apstulbau…

    Bet mama paaiškino:

    • Tavo gyvenime gali nutikti bet kas, tačiau negali nutikti vienas dalykas: kad aš tau neatidaryčiau durų… Taigi, bet kuriuo metu, jei pavargsi, nenorėsi kažko tęsti, nuspręsi sukelti revoliuciją, pamesi, nusivilsi, susirgsi, suklysi, būsi teisi arba ne, ir jei ateis mintis – ką daryti, tai eik namo… Pas mane. Prižadu neužduoti klausimų. Bet prižadu minkštą lovą, skanų maistą kūnui ir sielai, katę pašonėj, o toliau pagal pageidavimus…

    Laimė – tai paprasta…

    Tai tiesiog žinoti, kad yra tas, kas padės tau durimis…“

     

    Lilia Grad (vertimas)

    #14368
    rudeninė
    Participant

    Jei jūsų vyras neuždirba pinigų, o jūs plėšotės viena, kad uždirbtumėte visiems – jūs neturite vyro. Tai buto kaimynas, imantis maistą iš jūsų šaldytuvo.

    Jei jūsų sugyventinis uždirba tiktai sau, o jūs plėšotės pati, kad prasimaitintumėte – jūs neturite vyro. Jūsų namuose už dyka svečiuojasi pažįstamas.

    Jeigu jums skubiai ir žūtbūt reikia pinigų, o jūsų partneris žvaliai atsako, kad visiems pasitaiko sunkių laikų ir kad viskas susitvarkys – jūs neturite vyro. Tai draugas, ir netgi nelabai artimas.

    Jeigu jums širdies priepuolis, o jūsų mylimasis telefonu komanduoja: „skubiai bėk pas daktarą“ – jūs neturite vyro. Jūs turite šiltą bendraujantį draugelį iš interneto.

    Jeigu jūs verkiate, o jūsų mylimasis pataria nesinervinti dėl niekų ir neprisigalvoti nesąmonių – jūs neturite vyro. Pagal artumo laipsnį tai panašu į taksistą.

    Jeigu žmogus turi vyrišką anatomiją ir retkarčiais, būdamas su jumis, ja naudojasi – tai nesivadina „jūs turite vyrą“.

    Nustatyti ar jūs turite vyrą, labai lengva.

    Jeigu jūs jį turite, jums nėra blogai ir nėra baisu.

     

    Malka Lorentz (vertimas)

    #14369
    rudeninė
    Participant

    Su mano mylimu vyru Džošu mes buvome vedę 46 metus. Kiekvieną švento Valentino dieną jis man atsiųsdavo pačią gražiausią puokštę gėlių su rašteliu, kuriame būdavo parašyti 5 žodžiai: „Mano meilė tau vis stiprėja“.

    4 vaikai, 46 puokštės ir gyvenimas, kupinas meilės, – tai, ką jis man paliko, prieš 2 metus iškeliaudamas į amžinybę.

    Pirmąją švento Valentino dieną be jo, praėjus 10 mėnesių po to, kai jo netekau, aš buvau šokiruota, gavusi puikią puokštę, adresuotą man… nuo Džošo.

    Pikta ir sutrikusi paskambinau floristui ir pasakiau, kad tai turėtų būti klaida. Floristas atsakė:

    • Ne, ponia, tai ne klaida. Prieš jus palikdamas, jūsų vyras sumokėjo mums už daug metų į priekį ir paprašė, kad jūs ir toliau gautumėt puokštes kiekvieną švento Valentino dieną.

    Drebančiomis rankomis padėjau telefono ragelį ir išlanksčiau lapelį, gulėjusį tarp gėlių. Ten buvo parašyta: „Mano meilė tau amžina“.

     

    (internetas, vertimas)

    #14505
    rudeninė
    Participant

    Apie meilę rašė, rašo ir toliau rašys krūvas tomų. Nejaukiai ir tylomis apeinama kita medalio pusė – „nemeilė“. Jos dažnai nepastebi arba painioja su seserimi be „ne“. Kaip atskirti meilę nuo nemeilės?

    Nemeilė – kai negalima trukdyti.

    Kalbinti, juoktis arba lįsti su apkabinimais. Negalima pasakoti apie savo išgyvenimus – tai kvailystės, o ne išgyvenimai. Negalima kažko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunki padėtis. Ir iš viso, kam tau tai? Negalima tikėtis pagalbos, suaugę žmonės turi susitvarkyti savarankiškai. Netgi jei jiems penkeri metai. Tai jau solidus amžius. O jeigu trisdešimt penkeri – tai iš viso senatvė. Ir nėra reikalo tiek puoštis tokiame garbingame amžiuje.

    Nemeilė – kai per daug nebara, bet ir negiria.

    Nepastebi. Kai nepatogu valgyti prie artimo žmogaus – jis gali pasakyti, kad daug valgai. O tavo paruoštą maistą žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Ir nepastebės pastangų, kai pasipuoši ir į vazą pamerksi gėlių.

    Nemeilė – kai nieko negalima.

    Kai erzini, trukdai, lendi, šneki nesąmones, knisi protą, sėdėk ramiai kampe ir lauk, kada tave išves pasivaikščioti. Ir neinkšk, neaimanuok, neverk – ramiai sėdėk ir lauk. Kai neužstoja ir sako: „pats kaltas!“  – tai nemeilė.

    Kai nieko nedovanoja – nemeilė.

    Kai dėl tavęs gaila pinigų – tai nemeilė. Tai ne neapykanta. Tai kartais dar blogiau, nes neapkenčiama už kažką, pavyzdžiui, iš pavydo. Tada galima išeiti arba duoti grąžos. O nemyli – tiesiog šiaip. Nors sako: „taip, myliu tave, tik atstok, vėl tu apie tą patį!“. Štai tai ir yra – nemeilė. Nuo jos miršta. Ypač senoliai, vaikai ir šunys. Ir suaugę žmonės, kurie beginkliai ir jautrūs.

    <hr />

    Nemeilė žmogų daro nedrąsiu, negrabiu, užsidariusiu ir negražiu; jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, suerzinti… Čia nieko nepadarysi; jeigu yra jėgų – reikia išeiti, tegu tik su ryšeliu ant lazdos. Arba bent aiškiai suprasti – tai nemeilė. Ne meilė.

     

    Psichologė Anna Kirjanova (vertimas)

    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 5 months 1 week.
    #14897
    rudeninė
    Participant

    Saugokite savus

     

    Gyvenimo pradžioje pasaulis atrodo milžiniškas. Žmonių daug. Draugų daug.

    Bet… eini, eini… pirmasis abejingumas, išdavystė, pakišta koja, griuvimas kelyje…

    Ir tarsi žmonių daug, bet rankų, padedančių pakilti, – vienetai.

    Ir tu susiaurini savo ratą.

    Pora dešimčių – kuriuos galima priskaičiuoti prie draugų: skausmą dalinasi, nelaimę… o tavo džiaugsmo ištvert negali. Štai, dar kelis sugraužė pavydas.

    Ir tu vėl siaurini ratą.

    Iki tų nedaugelio, kur džiaugsme ir varge. Šalia. O ne lygiagrečiai su tavimi.

    Štai atsiranda šeimos, vaikai… Likimo vėjai išblaško po planetą. Ir… taip būna, apie tave pamiršta.

    Ir tu savo ratą dar labiau suverži.

    Ir supranti kaip iš tiesų mažai tų, kuriuos galima pavadinti „savais“, su kuo norisi savaitgalius dalintis, su kuo norisi kalbėtis ar tylėti. Ir žinoti, kad juos turi, kad jie turi tave.

    Todėl, kol sukasi šita žemė, saugokit savus.

    O. Zet (vertimas)

    #14979
    rudeninė
    Participant

    „Jeigu mano draugė sužino, kad ruošiuosi į kokį nors renginį arba į svečius, visada manęs klausia:

    „Ar ten tau bus ką apkabinti?“

    „Taip, Džena, bus“.

    „Geras renginys, eik“.

    Ji ilgai mane to mokė: neiti ten, kur negalėsiu nieko nuoširdžiai apkabinti. Nei vyrų, nei moterų, nei vaikų. Kur ne mano žmonės, kur ore sklando kiti interesai. Geras kriterijus, kai nežinai, verta eiti ar ne. Jos balsas skamba mano galvoje kaskart, kai reikia priimti sprendimą. Ir kaskart paskui įsitikinu, kad pasirinkau teisingai.

    Šiandien iš jos gavau žinutę:

    „Rytoj turėsi ką apkabinti?“

    „Turėsiu“, – atsakau.

    „Tai gerai, reiškia, ir šventė bus“.

    Ir tai tokia didelė tiesa. Svarbiausia šiame gyvenime – kad būtų ką apkabinti.“

     

    Tamriko Sholi (vertimas)

    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 4 months 3 weeks.
    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 4 months 3 weeks.
    #15037
    rudeninė
    Participant

    Tiesiog, visada atsakykite.

     

    Kiekvienas turim žmogų, į kurio žinutes galime neatsakyti. Arba atsakyti vėliau, kai prisiminsime. Arba kai neturėsime ką veikti.

    Yra tokių, kuriems neatsakysime niekada.

    Netgi yra tokių, kurių žinučių neatidarysime.

    Yra žmonių, į kurių žinutes atsakome susiraukę. Nesinori, bet padorumas įpareigoja.

    Iš kai kurių laukiame žinučių, nepaleisdami iš rankų telefono. Žinutės signalas, širdis kulnuose. Ir viena mintis: Viešpatie, prašau, tegu tai bus tas žmogus.

    Kažkas mums rašo didžiulius pranešimus, kupinus švelnumo ir žavėjimosi, o mes net nesišypsome. O kieno nors paprastas „labas“ pasklinda kūne šiluma. Sėdi kaip idiotas su šypsena veide ir bandai tą „labas“ skanauti. Ir galvoji, kas už to slypi. Juk šis pasisveikinimas kažką reiškia: ilgėjosi? galvojo?

    Bet visoje šioje istorijoje nemaloniausia tai, kad mes kažkam irgi esame tie žmonės, kurių žinučių gali neatidaryti, neatsakyti laiku, nemaloniai pakomentuoti, gavę mūsų „labas“, kurį mes taip sunkiai parašėme.

    Yra tie, kuriems rašome, lyg šuolį su parašiutu atliekame. Toks pojūtis, sakyčiau. Ir tai toli gražu ne euforijos ir skrydžio jausmas. Tai baimė, jaudulys… ir kaskart tarsi paskutinis.

    Tai štai… aš dabar galvoju apie žmones iš anos pusės.

    Nes labai nenoriu patirti tai, ką patiria mano oponentas, kol aš pasitaisysiu karūną.

    Kur lenkiu? Aš už žmogišką santykį žmogaus su žmogumi.

    Tiesiog, atsakykite. Visada!

     

    (autorius nežinomas, internetas, vertimas)

    #15150
    rudeninė
    Participant

    Pasaulyje yra gerumo…

     

    „Neseniai stebėjau tokį vaizdą:  gatvėje, ant asfalto, šešėlyje guli šuo, ūgiu didesnis nei vidutinis, ausys stačios, matosi, kad protingas, ne kiemsargis, bet jau daug matęs ir gyvenimo gatvėje aplamdytas. Guli liūdnas, nejudėdamas, tik kartais lėtai apžiūrinėdamas praeivius. Matau, eina vyrukas, suaugęs, kokių 35-erių, matyti, kad eina tikslingai, truputį skubėdamas. Pastebėjęs šunį, nelėtindamas žingsnio, jam sako: „Sveikas, gyvensi su manim?“. Šuo pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį… O tuo metu vyrukas, jau toldamas nuo jo, atsisuko ir pasiūlė: „Aš rimtai, einam su manim“.

    Šuo atsistojo! Bet nepajudėjo iš vietos, tarsi netikėdamas savo akimis ir ausimis, tiesiog žvelgė įkandin nueinančiam praeiviui…

    Vyrukas ėjo neatsisukdamas, o šuo stovėjo kaip įbestas, ir tiesiog žiūrėjo į nueinantį. Staiga pastebiu, kad nuėjęs 30 metrų, vyrukas priėjo iki automobilių stovėjimo aikštelės ir atidaręs užpakalines savo automobilio duris, šūktelėjo šuniui: „Ilgai tavęs laukti?“.

    Šuo rovė iš vietos ir per 7 sekundes atsidūrė ant užpakalinės sėdynės. Vyrukas uždarė duris, sėdo už vairo, ir jie nuvažiavo…“

     

    (internetas, vertimas)

    #15171
    rudeninė
    Participant

    Yra žmonės, kuriems linkime ramios nakties, netgi jei jie mūsų negirdi…

    Yra žmonės, apie kuriuos galvojame, vos tik rytą atmerkiame akis… Jų nėra šalia, bet tuo pačiu, visada su mumis, pačioje širdyje.

    Yra tokios šypsenos, kurias dovanojame tiktai jiems, tikėdamiesi, kad vidinė šviesa, kurią jiems siunčiame, nukeliaus iki jų sielos.

    Yra tokie žmonės, kartais tolimi, bet visada be galo mums artimi, kuriuos siaubingai norisi apkabinti šią minutę.

    Apie juos galvojame visą dieną, pasiimame su savimi į tolimus miestus ir šalis.

    Už juos meldžiamės, dėl jų jaudinamės. Labai jų ilgimės.

    Ir koks tylos ir nesusipratimų vandenynas mus beskirtų, mes visada pasiruošę išgirsti jų šiltą ir tokį brangų „Labas“…

     

    A. Jermolajeva (vertimas)

    #15192
    rudeninė
    Participant

    -Nuo ko pavargsti labiausiai?

    -Nuo žmonių piktumo. Ne pasaulinio, ne visatos dydžio, o kasdienio, buitinio, paprasto. Noras prispjauti artimam į sriubos puodą. Chamiškumas visuomeniniame transporte. Neapykanta vienas kitam laukiančiųjų eilėje. Kaimynų rietenos. Nemokėjimas šypsotis atsitiktiniam praeiviui: burna sandariai uždaryta, visam laikui suaugusi į randą. Tai ne pyktis – tai virusas, nuodai.  Jis prasismelkia per visas poras, paversdamas simpatiškus žmones į monstrus. Labai sunku kvėpuoti tokioje atmosferoje.

    -Todėl tapai cirko artistu?

    -Ne. Todėl atostogauju vienas.

    -Kad pailsėtum nuo žmonių?

    -Kad su savo pykčiu pabūtume vieni.  Ir kad pasakyčiau jam, kad jis – kvailys.

     

    Henry Lyon Oldie (vertimas)

    #15271
    rudeninė
    Participant

    „Suskaus širdį dėl ko nors, paskambinkite ar parašykite. Sužinokite, kaip reikalai. Nebūna, kad siela šiaip sau skaudėtų. Yra paslaptingi ryšiai tarp žmonių, mokslo neišaiškinti ir labai miglotai aprašyti.

    Prisiminsi žmogų, net jei jo daug metų nematei, – jis pasirodys. Pradėsi kažkam skambinti – o tą sekundę jau renka tavo numerį. Susapnuosi – iš tikrųjų susitiksi arba kažką išgirsi apie tą žmogų. Sielos bendrauja tarpusavy kartais be žodžių, ir be kitų informacijos perdavėjų.

    Ir dvasinis nerimas nebūna be priežasties – galbūt, nieko blogo ir nenutiko. Galbūt, nėra priežasties baimintis… Bet kažkas tam žmogui kelia nerimą ir kankina. Ir kažkodėl jis mus prisiminė – nors mes, galbūt, ir nesame labai artimi žmonės. Ir ne giminės, ir ne mirtini draugai.

    Nieko nebūna šiaip sau, visur yra prasmė, paslaptinga ir kartais nesuprantama. O jei paskambinti neįmanoma, galima tiesiog apie tą žmogų pagalvoti šiltai, su meile ir švelnumu. Ir palinkėti jam visko geriausio. Arba pasimelsti už jį, jeigu mokate. Kaip tai veikia – aš nežinau. Niekas nežino. Bet tikrai veikia teigiamai – meilė gydo net per atstumą. Ir aš dažnai taip darau, kai staiga dėl ko nors suskausta siela. Nors kas yra siela – mokslas irgi nežino. Bet ji kartais skauda, reiškia – yra…“

     

    psichologė Anna Kirianova (vertimas)

    #15313
    rudeninė
    Participant

    „Kažkada močiutė davė patarimą: „Jeigu tau sunku, eik mažais žingsneliais. Daryk tai, ką privalai, po truputį, – paaiškino močiutė. – Nežvilgčiok į ateitį. Negalvok net apie tai, kas nutiks rytoj. Išplauk indus. Nuvalyk dulkes. Parašyk laišką, Išvirk sriubą. Matai? Tu eini mažais žingsneliais. Padarei žingsnį, sustojai, pailsėjai, pagyrei save. Paskui kitą. Po jo trečią. Pati nepastebėsi, kaip tavo žingsniai taps didesni. Ateis laikas, kai galėsi pagalvoti apie rytdieną be ašarų.“

    E.Mikhalkova (vertimas)

    *

    Kažkada man sekdama pasakas, močiutė paklausė, ar aš žinau, koks žodis baisiausias pasaulyje. Aš išvardinau daug žodžių ir neatspėjau. „Vėlu“ – pasakė močiutė, – tai žodis „vėlu“, nes kokiam kontekste jis beskambėtų, visada byloja apie kažką nemalonaus, įžeidaus, o kartais – skaudaus iki ašarų. Ir – galbūt – nepataisomo.

    #15314
    rudeninė
    Participant

    „Kartą gavau puikų patarimą: „Paleisk jausmą į laisvę. Tiesiog stebėk jį. Tu nežinai, iš kur jis atėjo, ir nežinai, kur tai tave nuves. Neprimesk jam idėjų, kaip turi būti, nereikšk pretenzijų, kad kažkas nevyksta. Tiesiog paleisk ir stebėk“.

    Šie žodžiai mane sukrėtė. Tikrai, mums dažnai atrodo, kad jeigu jaučiame save ir kitą, tai žinome, kaip turi būti. Ir jeigu kažkas ne taip, tai gimsta pretenzijos ir dingsta tikėjimas savimi, tuo kas vyksta, gyvenimu.

    Vizualiai gimė drugelio su svoriais ant kojyčių bei sparnų, ir paukščio su pakirptu sparnu įvaizdis.

    Aš dėkoju už šį patarimą. Aš paleidžiu jausmą į laisvę. Aš jį stebiu, seku jį ir tai, kur jis mane kviečia.

    Kelionė prasideda…“.

    O.Sivakova (vertimas)

    #15345
    rudeninė
    Participant

    Kai kitas žmogus tau reikalingas tik tam, kad tavo menkas ir nuobodus gyvenimas, kurio tu neištveri su savimi, pavirstų laiminga impresionisto palete, tai geriau jo neieškok.

    Nes praėjus vos porai savaičių po jo atsiradimo, vietoj lauktos laimės, tu apaugsi tamsiais nusivylimo voratinkliais, tvankiu skriaudos narvu ir spygliuota kritikos viela…

    Žinai kodėl? Todėl, kad nė vienas žmogus su savimi neatsineša stebuklų.

    Jis atsineša save, gyvą, ir kažkiek sužeistą… Atsineša savo vėsą, savo trūkumus, savo lūkesčius.

    Atsineša viską, ką ir tu turi.

    Ir tiktai jei jūs abu nuspręsite kažką pagaminti iš bendro šiaip sau produktų rinkinio, paskaninsite tai abipusiu supratimu, tai gali gautis į nieką nepanašus patiekalas… skanus jums abiems.

    Arba kiekvienas jūsų jau turi turėti kažką ypatingo savojoje, kruopščiai sukurto gyvenimo virtuvėje.

    Kad kitas pajustų svaiginantį kvapą ir ateitų paragauti, o tuo pačiu pasidalinti savuoju.

    Tai ir yra brandūs santykiai, į kuriuos įeinama jiems pasiruošus.

    O visi tie ašaringi išlaisvintojų, gelbėtojų, globėjų, nenutrūkstamos laimės tiekėjų, problemų sprendėjų, animatorių, žiniuonių, auklėtojų, asmeninių supermenų ir kitokių iš pasakų gvardijos lūkesčiai – ne kas kita, o NEBAIGTA ŽAISTI VAIKYSTĖ, iš kurios, suprantama, nesinori išeiti…
    NEIŠEINATE… IŠEIS NUO JŪSŲ…

    Arba visai neateis…

    Bet, galbūt, taip ir geriau?

    Greičiau „ateis branda“…

    Lilia Grad (vertimas)

    #15406
    rudeninė
    Participant

    Berniukas močiutei skundžiasi dėl savo blogo gyvenimo: problemos mokykloje, su tėvais, su sveikata. O močiutė tuo metu gamina valgį. Ji anūko klausia, ar jis ne alkanas, ar nenorėtų ką nors suvalgyti.

    -Žinoma, – atsako anūkas.

    Tada močiutė sako:

    -Štai imk margariną.

    -Fu! – protestuoja anūkas.

    -Gal du žalius kiaušinius? – siūlo močiutė.

    -Na ką tu, močiute!

    -O kaip dėl miltų ir sodos? – klausia močiutė.

    -Močiute, – kreipiasi anūkas. – Visa tai nevalgoma.

    Į tai močiutė atsako:

    -Teisingai, atskirai šie produktai nelabi skanūs, bet, jeigu juos sujungtume kaip priklauso, iš jų gausis stebėtinai skanus pyragas!


    Taip veikia ir Dievas. Tu dažnai užduodi klausimą: kodėl jis man leidžia patirti skriaudas ir kančias? Bet tau reikia tiesiog juo pasitikėti ir žinoti, kad pagal jo receptūrą, galų gale, gausis kažkas neįprasto.

    Dievas be galo myli tave. Jis siunčia tau gėlių kiekvieną pavasarį ir saulėtekius – kiekvieną rytą. Tu panorėsi kalbėti, ir jis klausysis. Jis gali gyventi bet kur Visatoje, bet renkasi tavo širdį.

     

    (internetas, vertimas)

    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 3 months 1 week.
    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 3 months 1 week.
Rodoma 15 įrašų - nuo 511 iki 525 (viso: 539)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.