Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodomi 6 įrašai - nuo 526 iki 531 (viso: 531)
  • Autorius
    Įrašai
  • #15488
    rudeninė
    Participant

    Balandis pasitinka stotelėje – apgaubia žaliai, pusiau permatomai, žaižaruojančiai šviesoje. Palei kelią sodina gėles, lenda bučiuotis – įtrūkimai ant lūpų užgis jau arčiau gegužės.

    Aš dar nežinau, kur tai nuves: dabar tu turi muziką, kylančią iš vidaus, turi sugalvotą žvaigždyną, kuris matomas, jeigu žiūrėtum į Orioną iš po žydinčio medžio: žiedynai atkartoja žvaigždžių piešinį. Turi jūrą – bevardę, bet juntamą bangomis saulės rezginio srityje. Turi poreikį saugoti tylą, kol nerasti tikslūs žodžiai visam tam, kas vyksta, kol realybė, duota pojūčiuose, nepririšta prie tikslių riboženklių.

    Balandis linksmas ir įsimylintis, tiesa, drovus. Jis nerašys laiškų, nespragsės foto aparatu, kad įamžintų tave juostelėje, nesugalvos nė vieno eilėraščio. Bet žiūrėk – kaip su juo tampi lengva, lygi su gyvenimu, tiesa ir tyla.

    Jis dar nežino, kur tai nuves: dabar jis turi muziką, surinktą iš visur, turi sodą, kuriame augina paukščių jauniklius ir abrikosų medžio lapus. Turi kelią – jų daug, bet jie susidėlioja į vieną. Turi pastovią pavasario būseną ir šimtus kartų perskaitytas knygeles apie stebuklus: jis iš jų ir mokėsi, kaip būti Balandžiu.

    Bet jis mato tave – ir galvoja, kiek daug dar nemoka.

    Tu gyveni su juo ir jauti, kaip augi.

     

    autorius – Kit ne spi (vertimas)

    #15550
    rudeninė
    Participant

    Jie eina iš paskos

     

    Mama mergaitę lydėjo iki mokyklos. Rajonas buvo negeras. Laikai negeri. Todėl ir lydėjo. O paskui bėgo į darbą – dirbo dispečere. Mergaitė pyko. Ji jau didelė buvo – penktoje klasėje. Visi bendraklasiai į mokyklą ėjo savarankiškai. Mergaitei buvo gėda, kad ją mama vedžioja. Visi juokėsi. Be to, mama buvo prastai apsirengusi. Ir tokia nesveikai stora, sutinusiom kojom, akiniai suklijuota kojele – nebuvo pinigų naujiems. Visi juokėsi…

    Už namo kampo, priešais mokyklą, mergaitė išeidavo į priekį, tarsi eitų viena. O mama, sunkiai šnopuodama, ėjo iš paskos. Tarsi šiaip sau… Ji bijojo dėl dukters. Tai ir lydėjo. O per pietų pertrauką – pasitikdavo už kampo. Stovėdavo, laukdavo ir pasitikdavo – išsiprašydavo iš darbo, ji dirbo netoli. Bet svarbiausia – tie rytiniai palydėjimai. Pikta mergaitė ėjo priekyje, o mama – per atstumą iš paskos. O paskui mergaitė dar paspartindavo žingsnį ir dingdavo už durų. Net neatsigręžusi. Ji pyko.

    Paskui mama nustojo ją lydėti.

    O paskui praėjo daug metų. Visai nepastebimai prabėgo. Buvusi mergaitė ėjo drėgna tamsia gatve. Suaugusi teta, ėjo visai viena. Svetimi žmonės ėjo pro šalį, važiavo mašinos ir švietė žibintai.

    Ir ta moteris staiga labai aiškiai pajuto, kad ją lydi. Ji eina ne viena… Ji net atsigręžė – bet, žinoma, nieko nepamatė. Mamos seniai nebuvo šiame pasaulyje. Ji senokai numirė.

    Buvusi mergaitė ėjo tamsoje ir verkė. Ji viską pasaulyje atiduotų, kad ją palydėtų. Kad mama eitų greta, kvėpuotų, kad būtų galima ją paliesti ir paimti už rankos. Bet nieko nebuvo…

    Galbūt mama tiesiog labai atsiliko. Specialiai, kad nematytų tie, kurie juokėsi. Ir kad mergaitė nepyktų? Tiesiog atsiliko, bet eina ir lydi. Kaip anksčiau… Taip galvojo moteris. Ji taip jautė.


    Taip mažai tų, kurie mus lydėjo ir saugojo. Jų beveik nebėra. Bet, gali būti, jie tiesiog eina iš paskos. Jie tiesiog atsiliko – mes gi patys norėjome eiti savarankiškai? Štai ir einame. Bet jie vis tiek lydi ir saugo…

     

    psichologė Anna Kirjanova (vertimas)

    #15599
    rudeninė
    Participant

    „Laikas nuo laiko tu darysi klaidas, tai neišvengiama.

    Kartais tos klaidos bus rimtos, svarbiausia mokėti iš jų išmokti pamoką. Nieko baisaus, jei suklupai ir parkritai, jeigu atsikėlęs tapai pora centimetrų aukštesnis.

    Kartais likimas tave nublokš toli nuo namų, galbūt, tu negalėsi pasakyti kur tavo tikrieji namai, bet jie visada bus, nes namai – ne šiaip vieta, tai yra tai, kur tave šaukia širdis.

    Savo kelyje prarasi vienus draugus ir įsigysi naujų, tai skausminga, bet nieko nepadarysi.

    Tu keisiesi, jie irgi, nes gyvenimas tai amžinos permainos.

    Kartais jiems teks rinktis savo kelią, ir jis gali nesutapti su tavuoju, priimk juos tokius, kokie yra ir prisimink juos tokius, kokie buvo.

    Štai beveik ir viskas, nebent… AŠ TIKIU, aš tikrai tikiu, kad kas benutiktų, anksčiau ar vėliau viskas būtinai susitvarko.

    Taip, būna sunku, mes kenčiame, netenkame artimųjų, šis kelias lengvas nebūna, jis ir neturi būti lengvas.

    Bet galų gale, jeigu lieki ištikimas tam, kuo tiki, viskas susitvarko.

    Visada būk pasiruošęs kovoti už tai, kuo tiki, nesvarbu, tūkstantis ar tiktai vienas žmogus dalinasi su tavimi šiuo tikėjimu, netgi nesvarbu, jei tame tu visiškai vienas – kaukis už savo tikėjimą!“

     

    Čakas Palanikas (Chuck Palahniuk), vertimas

    #15632
    rudeninė
    Participant

    Mes dažnai žodį „ištikimybė“ suprantame labai banaliai. Tarsi būti ištikimu – tai tiesiog „neiti į kairę“.

    Ištikimybė – tai pasilikti šalia, kai visi nusisuko.

    Tai suprasti tada, kai niekas nesupranta.

    Tai palaikyti net tada, kai esi beprotiškai pavargęs.

    Tai klausytis toliau, kai tą istoriją girdėjai jau dešimt kartų.

    Ištikimybė – tai duoti išmintingą patarimą ir laiku nutylėti.

    Tai žinoti ir jausti skausmą.

    Ištikimybė – tai mokėti sakyti tiesą, būti nuoširdžiu ir garbingu netgi tada, kai tai beprotiškai sudėtinga.

    Ištikimybė – tai daugiau, nei būti tiesiog šalia. Tai būti viduje. Tai pažinti širdį ir sielą.

     

    internetas (vertimas)

    #15633
    rudeninė
    Participant

    Mylinti duktė

     

    Motina turėjo septynias dukteris. Kartą motina išvažiavo pas sūnų, kuris gyveno toli.

    Namo grįžo tik po savaitės. Kai motina įėjo į trobą, dukterys viena po kitos ėmė pasakoti, kaip jos ilgėjosi motinos.

    -Aš ilgėjausi tavęs, kaip aguona saulėtos pievos, – tarė pirmoji duktė.

    -Aš laukiau tavęs, kaip sausa žemė laukia lašo vandens, – pratarė antroji.

    -Aš verkiau tavęs, kaip mažas paukščiukas verkia paukštės, – šnabždėjo trečioji.

    -Man buvo sunku be tavęs, kaip bitei be gėlės, – kalbėjo ketvirtoji.

    -Tu sapnavaisi man, kaip rožei sapnuojasi lašas rasos, – prakalbo penktoji.

    -Aš ieškojau tavęs, kaip vyšnių sodas ieško lakštingalos, – pasakė šeštoji.

    O septintoji duktė nieko nepasakė. Ji nuavė mamai batus ir atnešė dubenį vandens – kojoms nuplauti.

     

    Sakmė iš interneto (vertimas)

    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 6 days 21 hours.
    #15671
    rudeninė
    Participant

    „Naktis. Guliu ir žiūriu į laikrodį. Žaliai švyti skaičiai: 01:23.

    Taškeliai tarp skaičių mirkčioja, minutės keičia viena kitą, laikas eina. O man, kaip visada, nesimiega, neatitraukdamas akių nuo ciferblato, guliu ir galvoju. Juk tiek visko įdomaus buvo gyvenime, bet kai tik pradėdavau priprasti prie kažko gero, jis tuoj nuo manęs pabėgdavo, kaip šitos minutės. Su kažkuo gražiai bendrauji, tarsi draugai, ir staiga op – ir jau žmogus pradeda nutolti. Ir tarsi nieko neįvyko, tarsi taip pat galima parašyti, pasiteirauti apie gyvenimą, nuotaiką, bet jau ne tas. Jis jau niekada neparašys pirmas, jau niekada nesusitiks su tavimi realiai, kažkas jame apsivertė. Tokius žmones už akių vadinu savo mirusiomis svajonėmis. Tarytum, kaip ir anksčiau, jos reikalingos, bet jau viskas – traukinys nuvažiavo, net nesušvilpęs atsisveikinimui. O tu vis taip pat prisimeni patogius krėslus vagone ir guliesi nakvoti stotelėje, šaltyje ir vienatvėje. Ir tik gimimo dieną gauni šykštų pasveikinimą iš pareigos, nežinia kodėl.

    O tu ir toliau nepašalini jų iš draugų, kasdien užeini į tuos tau mirusius puslapius, domiesi viskuo, kas vyksta tų žmonių gyvenime, nors tau ten ir nėra vietos. Sako, reikia mokėti išeiti iš blogo filmo, užversti neįdomią knygą, o aš kažkodėl vis tęsiu jos skaitymą. Ir, galiausiai, užmingi tik trečią valandą nakties, ir tau sapnuojasi tiek kartų galvoje prasukti scenarijai, ir tu toliau prisimeni viską, ką taip norėjai užmiršti.“

     

    A. Krylov (vertimas)

Rodomi 6 įrašai - nuo 526 iki 531 (viso: 531)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.