Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 14 įrašų - nuo 526 iki 539 (viso: 539)
  • Autorius
    Įrašai
  • #15488
    rudeninė
    Participant

    Balandis pasitinka stotelėje – apgaubia žaliai, pusiau permatomai, žaižaruojančiai šviesoje. Palei kelią sodina gėles, lenda bučiuotis – įtrūkimai ant lūpų užgis jau arčiau gegužės.

    Aš dar nežinau, kur tai nuves: dabar tu turi muziką, kylančią iš vidaus, turi sugalvotą žvaigždyną, kuris matomas, jeigu žiūrėtum į Orioną iš po žydinčio medžio: žiedynai atkartoja žvaigždžių piešinį. Turi jūrą – bevardę, bet juntamą bangomis saulės rezginio srityje. Turi poreikį saugoti tylą, kol nerasti tikslūs žodžiai visam tam, kas vyksta, kol realybė, duota pojūčiuose, nepririšta prie tikslių riboženklių.

    Balandis linksmas ir įsimylintis, tiesa, drovus. Jis nerašys laiškų, nespragsės foto aparatu, kad įamžintų tave juostelėje, nesugalvos nė vieno eilėraščio. Bet žiūrėk – kaip su juo tampi lengva, lygi su gyvenimu, tiesa ir tyla.

    Jis dar nežino, kur tai nuves: dabar jis turi muziką, surinktą iš visur, turi sodą, kuriame augina paukščių jauniklius ir abrikosų medžio lapus. Turi kelią – jų daug, bet jie susidėlioja į vieną. Turi pastovią pavasario būseną ir šimtus kartų perskaitytas knygeles apie stebuklus: jis iš jų ir mokėsi, kaip būti Balandžiu.

    Bet jis mato tave – ir galvoja, kiek daug dar nemoka.

    Tu gyveni su juo ir jauti, kaip augi.

     

    autorius – Kit ne spi (vertimas)

    #15550
    rudeninė
    Participant

    Jie eina iš paskos

     

    Mama mergaitę lydėjo iki mokyklos. Rajonas buvo negeras. Laikai negeri. Todėl ir lydėjo. O paskui bėgo į darbą – dirbo dispečere. Mergaitė pyko. Ji jau didelė buvo – penktoje klasėje. Visi bendraklasiai į mokyklą ėjo savarankiškai. Mergaitei buvo gėda, kad ją mama vedžioja. Visi juokėsi. Be to, mama buvo prastai apsirengusi. Ir tokia nesveikai stora, sutinusiom kojom, akiniai suklijuota kojele – nebuvo pinigų naujiems. Visi juokėsi…

    Už namo kampo, priešais mokyklą, mergaitė išeidavo į priekį, tarsi eitų viena. O mama, sunkiai šnopuodama, ėjo iš paskos. Tarsi šiaip sau… Ji bijojo dėl dukters. Tai ir lydėjo. O per pietų pertrauką – pasitikdavo už kampo. Stovėdavo, laukdavo ir pasitikdavo – išsiprašydavo iš darbo, ji dirbo netoli. Bet svarbiausia – tie rytiniai palydėjimai. Pikta mergaitė ėjo priekyje, o mama – per atstumą iš paskos. O paskui mergaitė dar paspartindavo žingsnį ir dingdavo už durų. Net neatsigręžusi. Ji pyko.

    Paskui mama nustojo ją lydėti.

    O paskui praėjo daug metų. Visai nepastebimai prabėgo. Buvusi mergaitė ėjo drėgna tamsia gatve. Suaugusi teta, ėjo visai viena. Svetimi žmonės ėjo pro šalį, važiavo mašinos ir švietė žibintai.

    Ir ta moteris staiga labai aiškiai pajuto, kad ją lydi. Ji eina ne viena… Ji net atsigręžė – bet, žinoma, nieko nepamatė. Mamos seniai nebuvo šiame pasaulyje. Ji senokai numirė.

    Buvusi mergaitė ėjo tamsoje ir verkė. Ji viską pasaulyje atiduotų, kad ją palydėtų. Kad mama eitų greta, kvėpuotų, kad būtų galima ją paliesti ir paimti už rankos. Bet nieko nebuvo…

    Galbūt mama tiesiog labai atsiliko. Specialiai, kad nematytų tie, kurie juokėsi. Ir kad mergaitė nepyktų? Tiesiog atsiliko, bet eina ir lydi. Kaip anksčiau… Taip galvojo moteris. Ji taip jautė.


    Taip mažai tų, kurie mus lydėjo ir saugojo. Jų beveik nebėra. Bet, gali būti, jie tiesiog eina iš paskos. Jie tiesiog atsiliko – mes gi patys norėjome eiti savarankiškai? Štai ir einame. Bet jie vis tiek lydi ir saugo…

     

    psichologė Anna Kirjanova (vertimas)

    #15599
    rudeninė
    Participant

    „Laikas nuo laiko tu darysi klaidas, tai neišvengiama.

    Kartais tos klaidos bus rimtos, svarbiausia mokėti iš jų išmokti pamoką. Nieko baisaus, jei suklupai ir parkritai, jeigu atsikėlęs tapai pora centimetrų aukštesnis.

    Kartais likimas tave nublokš toli nuo namų, galbūt, tu negalėsi pasakyti kur tavo tikrieji namai, bet jie visada bus, nes namai – ne šiaip vieta, tai yra tai, kur tave šaukia širdis.

    Savo kelyje prarasi vienus draugus ir įsigysi naujų, tai skausminga, bet nieko nepadarysi.

    Tu keisiesi, jie irgi, nes gyvenimas tai amžinos permainos.

    Kartais jiems teks rinktis savo kelią, ir jis gali nesutapti su tavuoju, priimk juos tokius, kokie yra ir prisimink juos tokius, kokie buvo.

    Štai beveik ir viskas, nebent… AŠ TIKIU, aš tikrai tikiu, kad kas benutiktų, anksčiau ar vėliau viskas būtinai susitvarko.

    Taip, būna sunku, mes kenčiame, netenkame artimųjų, šis kelias lengvas nebūna, jis ir neturi būti lengvas.

    Bet galų gale, jeigu lieki ištikimas tam, kuo tiki, viskas susitvarko.

    Visada būk pasiruošęs kovoti už tai, kuo tiki, nesvarbu, tūkstantis ar tiktai vienas žmogus dalinasi su tavimi šiuo tikėjimu, netgi nesvarbu, jei tame tu visiškai vienas – kaukis už savo tikėjimą!“

     

    Čakas Palanikas (Chuck Palahniuk), vertimas

    #15632
    rudeninė
    Participant

    Mes dažnai žodį „ištikimybė“ suprantame labai banaliai. Tarsi būti ištikimu – tai tiesiog „neiti į kairę“.

    Ištikimybė – tai pasilikti šalia, kai visi nusisuko.

    Tai suprasti tada, kai niekas nesupranta.

    Tai palaikyti net tada, kai esi beprotiškai pavargęs.

    Tai klausytis toliau, kai tą istoriją girdėjai jau dešimt kartų.

    Ištikimybė – tai duoti išmintingą patarimą ir laiku nutylėti.

    Tai žinoti ir jausti skausmą.

    Ištikimybė – tai mokėti sakyti tiesą, būti nuoširdžiu ir garbingu netgi tada, kai tai beprotiškai sudėtinga.

    Ištikimybė – tai daugiau, nei būti tiesiog šalia. Tai būti viduje. Tai pažinti širdį ir sielą.

     

    internetas (vertimas)

    #15633
    rudeninė
    Participant

    Mylinti duktė

     

    Motina turėjo septynias dukteris. Kartą motina išvažiavo pas sūnų, kuris gyveno toli.

    Namo grįžo tik po savaitės. Kai motina įėjo į trobą, dukterys viena po kitos ėmė pasakoti, kaip jos ilgėjosi motinos.

    -Aš ilgėjausi tavęs, kaip aguona saulėtos pievos, – tarė pirmoji duktė.

    -Aš laukiau tavęs, kaip sausa žemė laukia lašo vandens, – pratarė antroji.

    -Aš verkiau tavęs, kaip mažas paukščiukas verkia paukštės, – šnabždėjo trečioji.

    -Man buvo sunku be tavęs, kaip bitei be gėlės, – kalbėjo ketvirtoji.

    -Tu sapnavaisi man, kaip rožei sapnuojasi lašas rasos, – prakalbo penktoji.

    -Aš ieškojau tavęs, kaip vyšnių sodas ieško lakštingalos, – pasakė šeštoji.

    O septintoji duktė nieko nepasakė. Ji nuavė mamai batus ir atnešė dubenį vandens – kojoms nuplauti.

     

    Sakmė iš interneto (vertimas)

    •  rudeninė redagavo šį atsakymą prieš 2 months 1 week.
    #15671
    rudeninė
    Participant

    „Naktis. Guliu ir žiūriu į laikrodį. Žaliai švyti skaičiai: 01:23.

    Taškeliai tarp skaičių mirkčioja, minutės keičia viena kitą, laikas eina. O man, kaip visada, nesimiega, neatitraukdamas akių nuo ciferblato, guliu ir galvoju. Juk tiek visko įdomaus buvo gyvenime, bet kai tik pradėdavau priprasti prie kažko gero, jis tuoj nuo manęs pabėgdavo, kaip šitos minutės. Su kažkuo gražiai bendrauji, tarsi draugai, ir staiga op – ir jau žmogus pradeda nutolti. Ir tarsi nieko neįvyko, tarsi taip pat galima parašyti, pasiteirauti apie gyvenimą, nuotaiką, bet jau ne tas. Jis jau niekada neparašys pirmas, jau niekada nesusitiks su tavimi realiai, kažkas jame apsivertė. Tokius žmones už akių vadinu savo mirusiomis svajonėmis. Tarytum, kaip ir anksčiau, jos reikalingos, bet jau viskas – traukinys nuvažiavo, net nesušvilpęs atsisveikinimui. O tu vis taip pat prisimeni patogius krėslus vagone ir guliesi nakvoti stotelėje, šaltyje ir vienatvėje. Ir tik gimimo dieną gauni šykštų pasveikinimą iš pareigos, nežinia kodėl.

    O tu ir toliau nepašalini jų iš draugų, kasdien užeini į tuos tau mirusius puslapius, domiesi viskuo, kas vyksta tų žmonių gyvenime, nors tau ten ir nėra vietos. Sako, reikia mokėti išeiti iš blogo filmo, užversti neįdomią knygą, o aš kažkodėl vis tęsiu jos skaitymą. Ir, galiausiai, užmingi tik trečią valandą nakties, ir tau sapnuojasi tiek kartų galvoje prasukti scenarijai, ir tu toliau prisimeni viską, ką taip norėjai užmiršti.“

     

    A. Krylov (vertimas)

    #15795
    rudeninė
    Participant

    -Sezamai, atsiverk! – šūktelėjo Alisa.

    Bet durys neatsidarė.

    -Argi aš neteisingai pasakiau? – paklausė Alisa.

    -Teisingai, – atsakė Sindbadas. – Aš net nustebau, kad tu žinai tokį paslaptingą ir labai slaptą žodį. Nejaugi jį atsimins šitiek metų?

    -Viską atsimins, – pasakė Alisa. – Ir visas jūsų keliones bei žygdarbius – irgi atsimins.

    -Labai malonu, – pasakė Sindbadas-jūrininkas. – Aš džiaugiuosi.

    Jis priėjo prie durų, pasuko rankeną ir jas atidarė.

    -Supranti, Alisa, – pasakė jis, pasitraukdamas per žingsnį į šoną, kad Alisa galėtų įeiti vidun. – Gyvenime maža pasakyti stebuklingą žodį. Reikia dar ką nors padaryti. Jeigu tu pasakei „sezamai“, paskui būtų gerai pasukti rankeną.

     

    iš Kir Bulychev „Pasakų draustinis“

    #15815
    rudeninė
    Participant

    „O dar būna štai taip. Prieina prie tavęs, atsargiai paliečia petį ir sako:

    -Oho! Koks grožis! Tai tu tai sukūrei? Koks šaunuolis!

    Ir tu susigūži, o kažkas viduje greit greit pradeda dudenti apie kuklumą ir dekoracijas… ir atsakai:

    -Aš… bet iš tikrųjų tai nukopijavau. Va, kai  nupiešiu ką nors savo, iš galvos, tada tikrai būsiu šaunuolis!

    O tada prasideda:

    -Tu puikiai susitvarkei! Koks stiprus ir drąsus esi!

    -Na, žinote… dar ne visai susitvarkiau, priekyje laukia naujos užduotys. Va, kai jas įveiksiu – tada taip, būsiu drąsus.

    -Tu ėmeisi! Valio! Tu kietas!

    -Na, lyg ir taip, bet juk kol kas tik apsisprendžiau, tik pradėjau. Va, kai padarysiu – bus galima girti.


    Žinai, man pažįstama tai, ką jauti, kai štai taip nuvertini savo pasiekimus. Ir man būdavo, o ir dabar kartais nutinka.

    Aš noriu tau pasakyti: vienas didelis dalykas dalinasi į daug mažų užduočių, tad užbaigęs kiekvieną tokią užduotį – tu šaunuolis. Tikras šaunuolis, visiškai šaunuolis, čia ir dabar – absoliutus šaunuolis. Ir kai tęsi, būsi šaunuolis. Ir kai pabaigsi. Ir netgi jei mesi, pajutęs kad tai – ne tavo (tokiam žingsniui kartais reikia didelės drąsos), ir netgi jei išsigąsi ir nepadarysi sumanyto iki galo (bet tu radai savyje drąsos pabandyti) – taip pat, taip pat būsi šaunuolis! Bet tai bus jau kitos pergalės. Ir jos nedaro tavo pirmosios pergalės nepilna ir nepakankama.

    Tikrai, tikrai.

    Gal prisiminkime tai kartu?“

     

    A. Sneg (vertimas)

    #15833
    rudeninė
    Participant

    Vertinti dabartį

     

    Moka gi kai kurie būti laimingais! Nuo pačių paprasčiausių smulkmenų. Sėdį įsispoksoję į nakties žvaigždes, arba klausosi žiogų čirškimo parke – ir jaučia absoliutą, pilnatvę, niekieno neaptemdytą laimę. O juk kaip bemokytum šito žmones, nepavyksta įteigti jiems, kad būtent taip ir verta gyventi. Džiaugiantis kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena. Pabudai rytą gyvas, skaniai papusryčiavai, pažvelgei pro langą – o ten pasaulis ir kažkuris metų laikas, būtinai gražus. Koks? Bet koks!

    Žiema graži savo pūgomis ir kalėdinėmis eglutėmis, žėrinčiomis įvairiaspalvėmis ugnimis. Pavasaris – sprogstančiais pumpurais ir iš šiltų karštų grįžusių paukščių giesmėmis. Vasara – sodria žaluma, šiluma, jaukumu, tarsi išaugančiu iš kiekvienos pražydusios gėlės. Ruduo – ryškiu lapų kilimu ir skambia lietaus melodija…

    Argi ne laimė stebėti visa tai, tiesiog būti tame, tiesiog gyventi? Mylėti savo artimus, tikėti geresne ateitimi, tikėtis daugiau. Bet svarbiausia – vertinti dabartį.

     

    Anna Ostrovskaja (vertimas)

    #15852
    rudeninė
    Participant

    „Žinai, dauguma žmonių praleido savo gyvenimą. Gyvenimas – tai ne tada, kai stovi kalno viršūnėje ir mėgaujiesi saulėlydžiu. Tai ne ta akimirka, kai prie altoriaus lauki mylimojo, arba kai gimsta tavo vaikas, arba kai plaukioji gelmėje ir prie tavęs priplaukia delfinas. Tai tiktai fragmentai. Dešimt – dvidešimt smiltelių, išbarstytų egzistencijos dykumoje. Šios smiltelės – ne gyvenimas. Gyvenimas – kai valaisi dantis, tepi sumuštinį, žiūri naujienas ir lauki autobuso. Arba eini kažkur. Kiekvieną dieną įvyksta tūkstančiai mažų įvykių, ir, jeigu jų nematysi, jeigu nežiūrėsi atidžiai, neįsiminsi jų ir neskaičiuosi, galima viską praleisti. Galima praleisti visą gyvenimą.“

     

    Toni Džordan „Plius vienas“ (vertimas)

    #15898
    rudeninė
    Participant

    „Jeigu žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tą, ką mylite. Apie vaiką, apie močiutę, apie senelį, apie tėvus, apie mylimą žmogų. Netgi apie šuniuką arba kačiuką. Dingsta visa įtampa, visos raukšlelės išsilygina, iš akių sklinda švelni šviesa. O ant lūpų – pusiau paslėpta šypsena. Ir tokia meilės šviesa jus pakeičia, – jūs tampate nepaprastai gražūs. Nepaprastai geri. Švelnūs. Ir truputis šios šviesios meilės energijos persiduoda kitiems. Tomis minutėmis jumis galima gėrėtis arba piešti jūsų portretą.

    Tai nuostabios ir trumpos akimirkos tarp gyvenimo šurmulio ir rūpesčių. Reikia dažniau prisiminti tuos, kuriuos mylime. Prie ko nuoširdžiai prisirišę. Kas pripildo mūsų širdį… Ir viskas bus gražiau ir gražiau. Švelniau ir geriau. Gailestingiau vienas kitam – meilė daro mus gailestingesniais. Ir tik tiek tereikia – pasikalbėti su žmogumi apie tai, ką jis myli. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesos. Ir pripildytų kitus.“

     

    Anna Kirjanova (vertimas)

    #16005
    rudeninė
    Participant

    „Yra tokia istorija: vienas žmogus išgelbėja kitą iš didžiulės gilios balos. Išgelbėja, rizikuodamas savo gyvybe. Ir štai jie abu guli ant šitos balos krašto, sunkiai alsuoja: pavargo. Pagaliau išgelbėtasis klausia:

    -Tu čia ką?!

    -Kaip ką? Aš tave išgelbėjau!

    -Kvaily! Aš ten gyvenu…“

     

    Andrejus Tarkovskis „Nostalgija“

     

    P.S. Nemėginkite keisti žmones, jeigu jie to patys nenori. Visos jūsų pastangos bus veltui.

    #16006
    rudeninė
    Participant

    Gyvenimo paradoksai

     

    Kai nėra pinigų – laikome kiaulę.

    Kai pinigų yra – laikome šunį.

     

    Kai gyvename neturtingai – tenkinamės laukinėmis žolėmis, surinktomis kalnuose.

    Kai gyvename turtingai – prabangiuose restoranuose užsisakome laukinių žolių, kaip delikatesą.

     

    Kai nėra pinigų – važinėjame dviračiu.

    Kai pinigų yra – miname treniruoklio, pastatyto svetainėj, pedalus.

     

    Kai nėra pinigų – svajojame apie vedybas.

    Kai pinigų yra – svajojame apie skyrybas.

     

    Kai nėra pinigų – žmona eina padirbėti sekretore.

    Kai pinigų yra – sekretorė pradeda dirbti „žmona“.

     

    Kai nėra pinigų – apsimetame, kad jų turime.

    Kai pinigų yra – apsimetame, kad jų neturime.

    #16007
    rudeninė
    Participant

    „Taip jau būna – daugelio kaimynų šuniukai paseno ir numirė. Ilgai gyveno, o paskui mus paliko. Visi labai liūdėjo savo šuniukų. Ir visi kalbėjo, kad niekada, daugiau niekada šuns neįsigis. Nė už ką! Nes senatvė ir mirtis – tai sunku ir nepakeliamai skaudu matyti. Ir slaugyti savo augintinį, tikrai žinant, kad greit atsitiks tai, kas turi atsitikti…

    O šiandien grįžome namo. Prie laiptinės stovi kaimynas, o kiti jį apsupę ir visi šypsosi. Kažkuo labai džiaugiasi. Kažką nepertraukiamai kalba – linksmai ir meiliai.

    Kaimyno, kuris prieš metus neteko augintinio, rankose šunelis – didelėmis rudomis akytėmis ir gauruotomis auselėmis. Labai gražutis. Toks energingas mažylis. O kaimynas visiems pasakoja, koks tai nuostabus šunytis. Koks mielas ir protingas! Jį pirmą kartą išvedė pasivaikščioti.

    Visi džiaugiasi. O juk tas kaimynas sakė, kad niekada daugiau…

    Gyvenimas tęsiasi, štai ir viskas. Viskas ateina ir nueina, nieko nepadarysi. Ir kol mes čia, reikia kažko gyvo ir šilto. Mūsų. Geriausio pasaulyje…

    Aš daugiau niekada neturėsiu šuns. Tikriausiai. Ir vyras taip sako. Labai skaudu, kai jie išeina.

    Bet šiandien vakare mes sustojome prie vieno nepažįstamo špico ir draugiškai svarstėme, ar daug špicai plaukuojasi. Nors mes, žinoma, niekada daugiau nelaikysime šuns…

    Tikriausiai. Dabar aš jau nelabai tuo įsitikinusi.

    Kaimynai irgi.“

     

    Anna Kirianova (vertimas)

Rodoma 14 įrašų - nuo 526 iki 539 (viso: 539)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.