Trumpi išmintingi pasakojimai

Pradžia Forumai Įvairios diskusijos Trumpi išmintingi pasakojimai

Diskusijos apie viską ir apie nieką :)
Rodoma 11 įrašų - nuo 541 iki 551 (viso: 551)
  • Autorius
    Įrašai
  • #16092
    rudeninė
    Participant

    „Daugelis galvoja, kad tolerancija – tai „daryk ką nori, jeigu tai man netrukdo“. Kol tu darai tai, kas mane tenkina, aš tave pakenčiu, aš tolerantiškas. Bet aš tikro nesidžiaugiu dėl tavęs! Jeigu tu padarysi tai, kas man nepatinka, mano tolerancija tuo baigsis.

    Bet tai nėra tolerancija tikrąja šio žodžio prasme. Iš tikrųjų tolerancija – tai būti pasiruošusiam suprasti, kad kitas irgi nori būti laimingas. Jeigu jam viskas gerai, netgi jei tai man ir trukdo, aš galiu tai priimti. Aš galiu būti laimingas dėl to, kad laimingas kitas.

    Tolerancija kyla iš supratimo, kad mes visi lygūs. Mes visi norime būti laimingi. Jeigu tai jaučiate, galite priimti kitus, tokius pat trokštančius būti laimingais. Jie nori būti laimingi, ir mes taip pat norime jiems laimės. Tai ir yra tolerancija.“

     

    Gietrul Jigme Rinpoche (vertimas)

    #16195
    rudeninė
    Participant

    Istorija apie meilę (iš 70 metų moters monologo).

     

    „Dvidešimties aš springau iš noro mylėti…

    Keturiasdešimties tapau garbės donore, iš kurios litrais gėrė meilę vyras ir vaikai.

    Šešiasdešimties mane smaugė nuovargis, ir jau nebenorėjau jokios meilės.

    O dabar, būdama septyniasdešimties, iš prieglaudos pasiėmiau šunį – jauną mišrūną, kurio atsisakė šeimininkai. Ir pirmą kartą sužinojau, kaip yra, kai tave myli vien dėl egzistavimo fakto. Net tėvai mane mylėjo su mano paklusnumo sąlyga, o ne tokią, kokia buvau iš tikrųjų.

    Šuo įsiremia į mane šlapia nosimi, žiūri į akis, ir aš jam gražiausia ir protingiausia pasaulyje. Jis laukia manęs taip, kaip niekada nelaukė vyras, dėl kurio buvau pasiruošusi viskam.

    Žinote, aš anksčiau irgi juokdavausi iš vienišų moterų su jų dešimtimis kačių, o dabar suprantu, kad juoktis reikia iš savęs, kad mes, teikdami meilę, pralaimime gyvūnams…“

    Yra apie ką pagalvoti…

     

    (internetas, vertimas)

    #16281
    Agnusyte
    Keymaster

    POKALBIS

     

    Sėdžiu parke ant suoliuko, šalia prisėda mergina, simpatiška tokia, jauna, liekna.

    • Labas, – sako, – ką veiki?
    • Ai šiaip, – atsainiai atsakau, – sėdžiu, kvėpuoju.

    • Puiku, – sako, – o iš viso ką šiandien žadi veikti? Gal ką nors surezgam?

    • Na, kaip čia taip iškart, – atsakau, – netikėta, tiesą sakant.

    • O tu šaunus, – sako, – tu man patinki.

    • Aš sugebu patraukti moterų dėmesį, tačiau viskas labai spontaniškai, nemanote?

    • Užtat tu simpatiškas ir linksmas, – sako.

    • Jūs irgi gana patraukli, ne taip, kaip aš, žinoma, bet visai nieko, – guodžiu ją.

    • Tai kaip, susitinkam vakare?

    • Mes visgi net nepažįstami. O šiaip tai su malonumu, žinoma, jeigu tik norite. Leiskite prisistatyti, Remigijus. Galima tiesiog Remis. O jūs?, – sakau ir tiesiu jai ranką.

    Ji išsiima iš ausų ausines:

    • Atleiskite, – sako, – jūs į mane kreipiatės? Man pasirodė, kad kažką sakėte?
  • Aš, – atsakau, – paklausiau kiek dabar valandų? Ar jau yra antra po pietų ar dar tik bus, nes laikausi dietos, o laikrodžio neturiu.

  • Ir rodau ištiestą ranką, kuri, savaime aišku, be laikrodžio.

    Ji žvilgteli į telefoną:

    • Pusė trijų, – sako, – prašvilpėt savo dietą, dėdule.

    Ausines atgal įsikišo ir tęsia:

    • Atsiprašau, pakartok dar kartą, čia kažkoks vyriškis valandų paklausė. Ne, atrodo ne girtuoklis, dietos laikosi. Tai kaip, susitinkam ar ne?

     

    (internetas, vertimas)

#16396
Agnusyte
Keymaster

Dienos gimtadienis

Vaikų žaidimų aikštelė. Dvi mergaitės supasi sūpynėse ir apie šį bei tą kalbasi.

  • Kažko seniai jokios šventės nebuvo, – susimąsčiusi sako viena. – Gaila!
  • Man negaila, – sako antroji.

  • Tu nemėgsti švenčių?!

  • Mėgstu! Labai! Pas mane jų pilna, kiekviena diena – šventė!

  • Negali būti!

  • Gali. Mes švenčiame Dienos gimtadienį.

  • Tavo gimtadienį, norėjai pasakyti.

  • Mano gimtadienį mes irgi švenčiame, bet retai, tik kartą metuose. O Dienos gimtadienį – kasdien. Mano tėtis šią šventę sugalvojo.

  • Ir kaip jūs ją švenčiate?

  • Labai paprastai! Tėtis rytą žadina mane ir mamą, mes visi bėgame į virtuvę, imame stiklines su vandeniu ir tėtis sako tostą: „Puiki diena šiandien gimė! Mums dėl to labai pasisekė! Už Naują Dieną!“. Ir mes geriame vandenį, valgome medų ir dainuojame kokią nors dainą.

  • O jei diena bus bloga?

  • Taip anksčiau ir būdavo. O kai tik pradėjome švęsti šią šventę, beveik visos dienos geros arba labai geros. Labai retai kažkas nelabai gero įvyksta.

  • Kodėl gi tada kiti žmonės tokios šventės neturi?

  • Tėtis sakė, kad šią šventę turi visi, tik ne visi ją pastebi. Daugelis tiesiog pamiršo apie šią šventę. Jeigu nori, ateik šeštadienį pas mus. Pernakvosi, o rytą kartu su mumis galėsi švęsti!

 

G. Berkovitch (vertimas)

#16726
rudeninė
Participant

„…O dar laimė – tai apie jaukumą. Tai apie sniegą už šilto namų lango, apie pasišiaušusį pakaušį ant gretimos pagalvės, apie kavą su cinamonu ir šviežią obuolių pyragą. Apie kvailą laisvadienį su nieko neveikimu, apie kiną apsikabinus, vilnones kojines, sausainius su kakava, pasivaikščiojimus su šunimi. Apie ilgas keliones už miesto, žaidimus su sniego gniūžtėmis, kaip vaikystėje, lakstymą po parduotuves ir ramias šeimos šventes.

Laimė – tai apie artumą. Su savimi, su mylimais žmonėmis, su savo svajonėmis. Su tuo, ką darai dėl kitų ir tuo, ką dėl tavęs daro kiti. Apie troškimą sugerti gėrį, prisipildyti to, kas paprasta, ramu, nuoširdu.

Apie knygas, kurias išgyveni, apie muziką, su kuria skambi, apie paveikslus, į kuriuos keliauji. Apie visa tai, kas daro tavo pasaulį – tavu, nepakartojamu, tikru.

O dar laimė – tai apie slaptą vietą savo viduje, kurioje visada šilta ir saugu, kaip po didžiuliu pūkuotu pledu. Apie „labas“, skirtą sau. Apie šypseną ir savęs pripažinimą geriausiu draugu, kai tiki, kad gali pasikliauti savimi, jei kas nutiktų…“

 

O. Majer (vertimas)

#16771
Agnusyte
Keymaster

„Kai man kažkas nepatinka kitame, tai beveik visada reiškia, kad iš tikrųjų man tai nepatinka manyje. Jei aš pats nekonfliktuoju su tuo bruožu, jis neerzina manęs ir kitame. Todėl visada reikia savęs klausti: „Kodėl mane tai nervina kitame? Kaip tai susiję su manimi?“

Išnaudoti konfliktus asmeniniam vystymuisi: štai apie ką kalba. Vietoj to, kad nukreipčiau savo energiją kito keitimui, man reikia pabandyti suprasti, kas mane erzina pačiame manyje.“

 

Chorche Bukaj

#16831
Agnusyte
Keymaster
  • Koks jūsų sėkmės receptas?

  • Du žodžiai..

  • Ir kokie gi jie?

  • Teisingi sprendimai.

  • O kaip jūs darote teisingus sprendimus?

  • Vienas žodis…

  • Ir koks gi tai žodis?

  • Patirtis.

  • O kaip jūs įgijote patirties?

  • Du žodžiai…

  • Ir kokie gi jie?

  • Neteisingi sprendimai…

#16889
rudeninė
Participant

Moteris, kuri išėjo…

 

Pradžioje į apvalų skardinį indą nuo kino juostos ji išpylė savo karoliukais skambantį juoką ir išsiuntė paštu seneliui į kaimą.

Paskui susižėrė į glėbį kvapnius spalvotus sapnus ir tiesiog gatvėje padovanojo vienam geram žmogui.

Po to nuėjo į stotį, išsinuomojo spintelę saugojimo kameroje, ir šlamančiame pakete, perrištame kaspinu, iki geresnių laikų paliko savo troškimą.

Nuotaikas, kurių buvo pilna spinta, kruopščiai pabarsčiusi naftalinu, sudėjo į lagaminą, o sau pasiliko tiktai vieną, pačią pilkiausią – kelioninę.

Atėjo įpročių eilė: kiekvieną jų įdėjo į stiklinį buteliuką su nušlifuotu kamščiu, buteliukus surikiavo dėžutėje, iš vidaus išmuštoje aksomu, o dėžutę pamiršo kirpykloje.

Savo šypseną, pabarsčiusi cinamonu, suvalgė pusryčiams, – tarp šaukšto varškės ir bandelės.

Negimusius bučinius patrupino per langą balandžiams.

Atsisėdusi prie kompiuterio, suarchyvavo savo užkrečiantį juoką ir išsiuntė kažkam elektroniniu paštu.

Po to išjungė kompiuterį ir užgesusiame monitoriuje paliko savo tylią šypseną.

Ji paėmė iš šaldytuvo kubelį ledo, iškvėpė į jį visą savo švelnumą ir įmetė į mikrobangų krosnelę.

Savo lengvą obuolinį kvėpavimą išpūtė į balioną ir ilgai ilgai žiūrėjo, kaip jis tirpsta vakariniam danguj.

Paskui prisėdo prieš kelionę, – tylomis, mieguistai, abejingai. Užmerkė akis, plykstelėjo baltai ir dingo…

Jeigu jūsų namuose yra moteris, pažiūrėkite, galbūt, ji ne visa…

 

Anna Rivelote (vertimas)

#16981
rudeninė
Participant

Gyvenimo vardu

Rytinio rūko vardu

išmok būti lengvesnis už viską aplink, pakilti virš to, kas kelia nerimą, kas niūru. Nugludinti aštrumą, įkvėpti į plaučius švelnumą, liestis prie kitų taip, tarsi pasaulyje nebūtų nieko trapesnio ir gyvesnio.

Vandenyno vardu

neleisk tam, kas paviršiuje atitraukti tave nuo vidinės gelmės. Nesitapatink su kapitonais ir laivais – tegu jie ir toliau sau žaidžia, viskas, kas tavo – lobiai ir pasauliai – viduje.

Vėlyvų šaltų vynuogių vardu

saugok vidinį laiko pojūtį, neskubink savęs, nekaltink dėl to, kas dar nepadaryta. Jausk, kaip vaisiai ir jausmai bręsta tavyje – pačiu tinkamiausiu laiku.

Auksinės linijos, einančios per tave į Saulę, vardu

jausk tą ryšį – kaip viskas jungiasi su viskuo, kaip tu augi ir tampi lygus sau iš esmės, kaip įgyji naujų jėgų ir balsas skamba garsiau – kaip tik taip, kad išgirstų savieji, kad atsilieptų ir pasiliktų, ir kreiptųsi į tave

Gyvenimo vardu

tekstas: KitNeSpi (vertimas)

#16997
rudeninė
Participant

„Gyveno berniukas, kuriam nuo pat vaikystės atrodė, kad jis turi sparnus. Bet jis buvo toks tikras, jog „taip nebūna“, kad net pats bijojo pažiūrėti sau už nugaros ir įsitikinti ar taip yra. O jei pasirodys, kad yra? Kaipgi jam tada reikės gyventi su tuo žinojimu, visi žmonės – kaip žmonės, o jis…

Ir štai kartą jam atsitiko: netikėtai sparnai patys išsitiesė, išsprūdo iš marškinių, suplėšydami juos ant nugaros, ir švelniai jį apglėbė. Jis tarsi ištirpo kažkokiame neapsakomame švelnume, pasijuto pasakiškai gyvu, pulsuojančiu, galingu, stipriu, nepaprastu… Ir suprato, kad jam nebereikia stengtis būti „tuo“ ar „anuo“, kad jis laisvas nuo visų ankstesnių įsivaizdavimų apie save. Ištiesė sparnus, pakilo, pagavo bangą, palietė debesis, ir sklandė, sklandė, sklandė…

O kai pavargo skraidyti, nusileido ant žemės ir grįžo į žmonių pasaulį. Bet po to, kas jam nutiko, jis tikrai žinojo, kad gyvenimas ir pasaulis – kažkas žymiai daugiau už buvusius įsivaizdavimus apie tai… Ir jis daugiau niekada nesigėdijo savo sparnų…

Žinau, kad jis dabar skaito šias eilutes. Taip taip, tai apie Tave.“

 

abatas Jevmenijus (vertimas)

#17013
rudeninė
Participant

Iš Loros InGuerra, Tonino Guerra (italų poeto, rašytojo ir scenaristo, dirbusio su Antonioni, Fellini, Tarkovskiu ir kt.) našlės Facebook:

…Dabar laikas susimąstyti, todėl pirmiausia noriu papasakoti šią nuostabią istoriją, kurią dažnai pasakodavo Tonino.

„ Tibeto kalnuose šerpai lydėjo vokiečių ekspediciją. Jie ėjo greit, bet vieną dieną vedliai sustojo ir tylėdami atsisėdo. Niekas negalėjo jų pajudinti iš vietos – nei priekaištai, nei didesnio atlygio pažadai. Jie sėdėjo ir tylėjo. Po trijų dienų, taip pat kaip staiga sustojo, jie pakilo ir vėl leidosi į kelionę. Ekspedicijos vadovas šiaip taip išgavo atsakymą: „Ne, neįsižeidėme, mes tiesiog per greit ėjome, todėl turėjome atsisėsti ir palaukti sielų. Jos atsiliko“.

Galbūt ši izoliacija mums duota tam, kad mes visi šioje žemėje palauktume sielos. Vėl atrastume meilę ir patiems sau, ir „meilę artimajam, kaip pačiam sau“…

https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=2674065622862689&id=100007778325143

Rodoma 11 įrašų - nuo 541 iki 551 (viso: 551)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.