Trumpi išmintingi pasakojimai

446 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dievas nulipdė iš molio žmogų ir liko molio gabalėlis…
- Ką tau dar nulipdyti, žmogau? – paklausė Dievas.
- Nulipdyk man laimę, – atsakė žmogus.
Dievas nieko neatsakė, tik padavė likusį molį žmogui į rankas…

***

 

- Mokytojau, sakyk, koks laikas gyvenime svarbiausias, koks žmogus svarbiausias gyvenime ir koks svarbiausias gyvenimo darbas?

- Pats svarbiausias laikas gyvenime - dabar, svarbiausias žmogus gyvenime - tas, kuris dabar šalia, o pats svarbiausias gyvenimo darbas - daryti gera tam, kuris dabar šalia - tam mes ir esame gimę..

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Niujorke gyvenantis kinas kreipėsi į vietos banką norėdamas gauti 5000 dolerių paskolą, beje tik dviem savaitėm. Kaip užstatą vyriškis pasiūlė savo sportinį 250 000 dolerių vertės Ferrari. Po dviejų savaičių, kaip ir žadėjo, kinas tvarkingai grąžino 5000 skolą, bei sumokėjo 15 dolerių ir 14 centų palūkanas. Po visų piniginių operacijų ramiai atsiėmė savo sportinį automobilį. Banko tarnautojas paklausė, kokia gi buvo tokios nedidelės paskolos tokiam trumpam laikui prasmė. Patenkintas kinas atsakė, kad už 15 dolerių dviem savaitėm, taip gerai saugomą aikštelę tokiam išskirtiniam automobiliui, tokiame mieste kaip Niujorkas, rasti yra tiesiog nerealu. O kito, labiau patogesnio ir geresnio būdo, kur galėtų dviem savaitėm nesijaudindamas palikti savo Ferrari,– jis tiesiog nesugalvojo. (iš psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokytojo paklausė, ar jaučia jis nusivylimą, kai jo pastangos ne taip greitai atneša rezultatus, kaip jis tikėjosi. Atsakydamas Mokytojas papasakojo istoriją apie sraigę, kuri pradėjo ropštis į vyšnios medį šaltą, vėjuotą vėlyvo pavasario dieną. Žvirbliai ant kaimyninio medžio leipo juokais, žiūrėdami į lipančią sraigę.
Vienas iš jų atskrido prie sraigės ir klausia:
- Na, argi tu nematai, kad ant medžio nėra vyšnių?..
- Bus, kai aš užlipsiu, - nesustodama atsakė sraigė.

(iš ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Keliu ėjo nepaprasto grožio mergina, tikra fėja. Staiga ji pastebėjo, kad iš paskos seka kažkoks vyras. Ji apsisuko ir paklausė:
- Sakyk, kodėl eini iš paskos?

Vyras atsakė:
- O mano širdies valdove, seku paskui tave, nes norėjau prisipažinti meilėje. Tavo grožio kerai taip užvaldė mane, kad negaliu jiems atsispirti ir galvoti apie nieką kitą.

Gražuolė kurį laiką žvelgė į jį tylėdama, o po to tarė:
- Bet gi taip keista, kaip tu galėjai mane įsimylėti? Mano jaunesnioji sesuo žymiai gražesnė. Štai, ji eina mums iš paskos.

Vyras stabtelėjo, pasisuko, bet išvydo tik baisią bedantę senę, kuri matyt jau seniai valkatavo neturėdama namų. Tada jis paspartino žingsnį ir vėl pasivijo merginą. Nudelbęs žemėn akis paklausė:
- Sakyk, kaip galėjai man šitaip meluoti?

Mergina nusišypsojo:
- Melagis čia tu, mielas drauge. Puikiai išmokai mėgdžioti ir vaidinti įsimylėjėlį, liepsnojantį karšta meile. Esi įgudęs širdžių ėdikas. Bet šį tą pražiūrėjai. Kaip gi galėjai atsisukti ir pažiūrėti į kitą moterį?

(iš psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skolininkas

 

Žmogelis sėdėjo su draugais arbatinėje ir pasakojo savo bėdą:
- Paskolinau vienam tokiam du šimtus litų, bet liudininkų neturiu. Bijau, kad jis ims neigti, jog skolinosi iš manęs pinigų.
Draugai užjausdami pritariamai linkčiojo galvomis, o vienas lankytojas, nugirdęs jų pokalbį, tarė:
- Pasikviesk jį čia ir besikalbėdamas, mums visiems girdint, tarpe kitko, primink jam, kad yra skolingas tau du tūkstančius.
- Bet gi aš jam skolinau tik du šimtus!

- Būtent tai jis ir sušuks, – atsakė sumanus lankytojas. – Tau juk reikalingi liudininkai, ar ne?

(iš psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kaip elgeisi su draugais

 

„Aš nesiūlau tau apdovanojimo už ištikimybę ir, žinoma, negąsdinu tavęs skausmu, bausme ar baisia nelaime, jei esi man abejingas." (Elbertas Hubbardas)

Iš naminių gyvūnų mes galime daug sužinoti apie nesavanaudišką meilę. Katinas ar šuo pasilieka su mumis – ar juos kviestume, ar varytume, kai jie mums trukdo. Jie yra visada šalia ir nieko nelaukia už tai mainais. O mes ar esame tokie patys ištikimi savo draugams, ar reikalaujame, kad jie būtų šalia mūsų, kai mums jų reikia? Gal juos „nurašome”, jei jie neatsiskleidžia mums, mus nuvilia arba mums nepritaria? Pačiam būti draugu arba turėti draugą nereiškia reikalauti. Tai nereiškia ir keršyti, jeigu mūsų reikalavimai nepatenkinami. Kitiems mes galime leisti būti draugiškiems ir nekelti jiems reikalavimų. Tai reiškia priimti ne tik jų dėmesį ir meilę, bet ir nedėmesingumą bei tylėjimą. Draugai nėra pažadai, kurie turi būti ištesėti, ar tarnaujantys garbintojai. Draugai – tai palaiminimas. Kuo daugiau elgsimės su jais kaip su palaiminimu, tuo gausiau būsime jais palaiminti.

Kaip aš šiandien elgiausi su draugais? Ar galiu leisti savo draugams būti savimi, savaip rodyti meilę ir pagarbą?

(Amy E. Dean „Nakties šviesa. Vakaro meditacijos”)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAŽADAI

Paauglys, palinkęs  prie stalo, rašė pasižadėjimus. Mama tuo metu lygino skalbinius.

„Jei  pamatyčiau žmogų, skęstantį vandenyje, tuojau pat šokčiau jo gelbėti. Atsidūręs prie liepsnojančio namo, pulčiau traukti iš ugnies vaikus. Įvykus žemės drebėjimui, nesibaiminčiau lįsti po griuvėsiais ieškoti likusių gyvųjų. Be to, visą gyvenimą rūpinčiausi visais pasaulio vargšais..."

Mama atsigręžusi paprašė:

-  Gal nubėgtum iki parduotuvės nupirkti kepalėlį duonos?

-  Mama, argi nematai, kad lyja?

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie tylą

 

Mokinai diskutavo apie Laozi aforizmą:
Tie kurie žino, nekalba. Tie, kurie kalba, nežino.

Kai atėjo Mokytojas, jie paklausė, ką iš tiesų šie žodžiai reiškia.

Mokytojas tarė:
- Kas iš jūsų žino rožės kvapą?

Visi žinojo.

Tada jis pasakė:
- Išreikškite tai žodžiais.

Visi tylėjo.

(Antony de Mello „Viena minutė išminties")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Svarbus klausimas

 

Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė - kodėl jis neatsakė.
- Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, - atsakė Mokytojas.
- Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? - nekantravo vienas iš mokinių.
- Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, - mįslingai atsakė Mokytojas.

(Anthony de Melo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pokalbis traukinyje.

 

Pagyvenęs vyras ir jo 25 metų sūnus įlipo į traukinį. Atsisėdo į savo vietas. Jaunuolis pasirinko vietą prie lango. Kai tik traukinys pajudėjo jis ištiesė ranką pro langą, kad galėtų pajusti tarp pirštų srūvantį orą. Staiga jis sušuko iš nuostabos:
- Tėvai, žiūrėk, visi medžiai juda atgal!
Pagyvenęs vyriškis atsakė šypsena.

Šalia jaunuolio sėdėjo sutuoktinių pora. Juos kiek trikdė tai, kad 25 metų vyras elgiasi kaip mažas vaikas.

Staiga jaunuolis vėl sušuko:
- Tėvai, žiūrėk, ežeras ir gyvuliai… Debesys plaukia kartu su traukiniu!

Sutuoktiniai sumišę stebėjo keistą jaunojo vyro elgesį, kuris jo tėvui atrodė lyg ir visai normalus.

Pradėjo lyti ir keli lietaus lašai palietė jaunuolio pirštus. Jį vėl užplūdo džiaugsmas ir jis užsimerkęs sušuko:
- Tėvai, lyja, vanduo liečia mano pirštus! Matai, tėvuk?

Šalia sėdėję sutuoktiniai, norėdami nors kažkuo padėti, paklausė pagyvenusio vyriškio:
- Gal Jums vertėtų nuvesti sūnų į kokią kliniką konsultacijai?

Pagyvenęs vyriškis atsakė:
- Mes ką tik iš klinikos. Šiandien mano sūnus atgavo regėjimą ir pirmą kart gyvenime gali matyti.

-------

Pirmas įspūdis neretai gali būti klaidingas ir daryti apibendrinimus remiantis tik vienu kitu faktu gali būti pavojinga. Neįmanoma racionaliai spręsti apie žmogų nematant visumos. Būkime atlaidesni.

(skelbta psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kodėl žmonės tuokiasi?

Kartą anūkė paklausė močiutės:

- Močiute, kodėl žmonės tuokiasi, kodėl merginos išteka? Juk tai taip senamadiška. Dabar galima gyventi ir taip, be jokių antspaudų pase. O jei kažkas nesutapo, galima mėginti dar kartą. Aš nenoriu ištekėti, nes tai mano laisvės apribojimas, o aš nenoriu jokių ribų. Galų gale, aš pajėgi savimi pasirūpinti pati.

- Tada, anūkėle, tau dar anksti tekėti, - atsakė močiutė. - Nes kol tu taip galvoji, nepasiseks tau šeimyniniame gyvenime. Taip, vedybos - tai riba. Bet ji neapriboja tavo asmeninės laisvės, o saugo ir gina tai, kas iš tiesų yra svarbu ir neįkainojama - tavo šeimą. Ir jei tu ruošies ištekėti todėl, kad tavimi rūpintųsi ir tave mylėtų, tai tavęs laukia kartėlis ir nusivylimas. Tu tik tada turi šansą į laimę, kai renkiesi vedybinę sąjungą, trokšdama kitą žmogų padaryti laimingu. O kol kas dar tau anksti, labai anksti.

(vertimas iš rusų k., svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Japonijoje, vienoje gyvenvietėje, netoli sostinės, gyveno senas išmintingas samurajus. Kartą, kai jis vedė savo mokiniams užsiėmimus, prie jo priėjo jaunas kovotojas, garsėjęs savo grubumu ir žiaurumu. Mėgiamiausia jo gudrybė buvo provokacija: jis išvesdavo priešininką iš kantrybės, tada tas, apakintas įniršio, priimdavo metamą iššūkį ir taip, darydamas klaidą po klaidos, pralaimėdavo kovą.

Jaunasis kovotojas ėmė įžeidinėti senį: mėtė į jį akmenis, spjaudė ir keikėsi šlykščiausiais keiksmažodžiais. Senis išliko ramus ir tęsė užsiėmimą. Galų gale, suirzęs ir išsekęs, jaunasis karys nudūlino sau.

Mokiniai, nustebę, kad senis iškentė tiek įžeidimų paklausė:
- Kodėl neiškvietėt jo į dvikovą? Negi išsigandot pralaimėjimo?
Senas samurajus atsakė:
- Jei kas nors priėjęs įteiks jums dovaną, o jūs nepriimsite jos, kam priklausys dovana?
- Pirmajam jos šeimininkui, – atsakė mokinai.
- Lygiai taip yra ir su pavydu, neapykanta ar keiksmais. Kol jų nepriimi, jie taip ir lieka dovanotojui.

(skelbta psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš paprašiau Kūrėjo paimti mano puikybę,

Ir jis atsakė man: “Ne”.

Jis pasakė, kad puikybės negalima pasiimti,

Puikybės galima tik atsisakyti.

Aš prašiau Kūrėjo dovanoti man kantrybę,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne”.

Jis pasakė, kad kantrybė yra išbandymų rezultatas,

Jos nedovanoja, ji užsitarnaujama.

Aš paprašiau Kūrėjo padovanoti man laimę,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne”.

Jis pasakė, kad gali palaiminti mane,

Bet ar būsiu aš laimingas – priklauso nuo manęs.

Aš paprašiau apsaugoti mane nuo skausmo,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne”.

Jis pasakė, kad kančia atskiria žmogų nuo pasaulio šurmulio,

Ir priartina prie Jo.

Aš paprašiau Kūrėjo dvasinio augimo,

Ir Kūrėjas man pasakė: “Ne”.

Jis pasakė, kad dvasia turi pati augti,

O Jis tegali apgenėti ją, kad subrandintų vaisius.

Aš paprašiau Kūrėjo padėti man mylėti kitus taip pat,

Kaip Jis myli mane.

Ir Kūrėjas pasakė: “Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti…”

(autorius nežinomas, ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kas gi tai yra - Siela arba Dvasia?

Kartą anūkas priėjo prie senelio ir paklausė:

- Kas yra Siela?

Senelis jam papasakojo istoriją, išgirstą labai labai seniai iš jo paties senelio.

- Sakoma, kad žmoguje gyvena trys „AŠ", kurie jį palaiko ir reguliuoja visą jo gyvenimą. Pirmasis „AŠ" - pats šalčiausias. Jį mato visi tave supantys žmonės. Antrasis „AŠ" - pats šilčiausias. Jį mato tik tavo artimiausi žmonės. Pirmasis ir antrasis visada tarpusavyje kaunasi dėl to, kuris valdys žmogų, o jų rietenos mumyse pažadina baimes ir abejones. Ir tik trečiasis „AŠ" sugeba rasti kompromisą ir sutaikyti pirmąjį su antruoju. Jo nemato niekas. Kartais mes net neįtariame, kad jis egzistuoja, bet jis visada su mumis.

- Niekada apie juos nesu girdėjęs, - tarė anūkas.

Senelis nusišypsojo ir pasakė:

- Pirmasis „AŠ" - tai Protas. Jei jis nugali antrąjį, žmogus tampa viską apskaičiuojantis ir šaltas. Antrasis „AŠ" - tai Širdis. Jei laimi jis, tampame naiviais. Tada mus lengva sužeisti ir apgauti. Gi trečiasis - Siela. Tik jos dėka mumyse įsivyrauja harmonija.

(vertimas iš rusų k.,skelbta svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Didžiausi trūkumai.

 

Garsus kinų išminčius grįžęs iš pasivaikščiojimo aptiko savo mokinius karštai diskutuojant. Priėjęs prie jų jis pasidomėjo:
- Dėl ko ginčijatės?

Mokiniai atsakė:
- Mokytojau, mes mėginome išsiaiškinti kokie trys trūkumai žmoguje baisiausi.
- Ir kokia išvada?
- Mes nusprendėm, kad baisiausia yra būti aklu, kurčiu ir nebyliu, – atsakė mokiniai.

- Jūs pasakėte tik pusę to ką derėtų, – atsakė išminčius.

- Pusę? – nusistebėjo mokiniai. – Bet juk mes išvardinom visas tris ydas.

- Taip, bet jūs pamiršot paminėti dar apie tai, kad nėra baisesnių ydų kaip aklumas svetimo nelaimei, kurtumas pagalbos prašymui ir nebylus abejingumas su tuo susitaikius.

 

(skelbta psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŽMOGUS ŠULINYJE

 

Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikapanoti.
Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
- Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.

Socialinis darbuotojas pasakė:
- Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
- Tik blogiečiai krinta į šulinius.

Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pa­reikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mo­kesčiai.

Liūdnuolis pasakė:
- Mano šulinys dar blogesnis.

Humoristas sukikeno:
- Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys!

Optimistas tarė:
- Juk galėjo būti ir blogiau.

Pesimistas perspėjo:
- Įkrisi dar giliau.
Jėzus, pamatęs įkritusį žmogų, ištiesė ranką ir iš­traukė jį iš šulinio.

---------
Ko pasauliui labiausiai reikia?
Truputėlį daugiau didžiadvasiškumo ir kuo mažiau godumo.
Duoti šiek tiek daugiau ir reikalauti kuo mažiau. Truputį dažniau šypsotis ir rečiau maivytis. Kuo mažiau spardyti parpuolusįjį. Daugiau „mes“ ir mažiau „aš“. Truputį daugiau juoktis ir mažiau verkti. Truputį daugiau gėlių gyvenimo kelyje ir kuo mažiau – ant kapų.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš jį myliu


- Noriu skirtis su vyru, – tarė moteris, – ir aš noriu, kad jam skaudėtų, kuo labiau.
- Tokiu atveju, – pratarė psichologas, – pradėkite jam sakyti komplimentus. Kai jis pajus, kad esate jam nepaprastai brangi ir reikalinga, tikės, kad tikrai jį mylite – tada ir pateikite skyrybų prašymą. Tokiu būdu jūs tikrai jį labai įskaudinsite.

Po kelių mėnesių moteris sugrįžo ir pranešė, kad tiksliai vykdė psichologo instrukcijas.
- Puiku! – atsakė šis. – Atėjo laikas skyryboms.
- Kokioms skyryboms? – pasipiktino moteris. – Niekada! Juk aš jį myliu.

 

(Pagal: Gary Chapman, skelbta psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

NEIŠBARSTYK SAVĘS

 

Pasakojama, kad Los Anžele, kino aktorių ir kūrėjų aplinkoje, kažkuris iš kino pasaulio žmonių, keliančių kitų pavydą ir nuolat vaizduojančių, kad „dalyvauja ypatingame projekte", taip aprašo įprastinę savo dieną: „Atsibundate aštuntą. Išgeriate apelsinų sulčių ir jums skirtų vitaminų. Prieš pusryčius pusvalandį pasivaikščiojate su savo šunimi. Po to skaitote laikraščius ir laiškus. Apie pusę vienuoliktos - pirmasis tonizuojantis plaukiojimas baseine, po to - atpalaiduojanti mankšta, dušas, saulės vonios, kitos kūno priežiūros procedūros. Tuomet - priešpiečiai, kuriuos galite valgyti su bičiuliais. Po priešpiečių ir kavos paprastai peržiūrima filmo vaizdajuostė arba vykstama apsipirkti, taip pat tvarkomi reikalai telefonu. Apie šešioliktą valandą žaidžiate tenisą, golfą arba jodinėjate. Grįžus namo - antrasis plaukiojimas baseine, raumenų tempimas ir lengvasis kultūrizmas. Po šių pratybų - dušas, masažas ir būtinai patartinas pavakarių pogulis. Kai atsibundate, jums - jau aštuoniasdešimt".

--------

Aktyvus verslo pasaulio atstovas, nualintas įtampos dėl nesibaigiančios darbų lavinos, atkako pas dvasios mokytoją patarimo. Mokytojas jam tarė:

- Kai žuvis išmetama ant kranto, ji žūva. Taip pat ir tu pradedi merdėti, kai įkliūni į pasaulio rūpesčių žabangus. Žuvis gali išsigelbėti, patekusi į vandenį. O tau reikia tuoj pat grįžti į vienatvę.

Verslininkas išsigando:

- Turiu mesti visus darbus ir pasitraukti į vienuolyną?

- Ne, ne. Dirbk ir toliau, tik pasitrauk į savo širdį.

--------

Dvasingumo žodyne yra vienas puikus žodis - „susikaupimas". Jis nusako akimirką, kai sustojama „sukaupti" per dieną išbarstytas savo daleles.

 (Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RAMYBĖ

- Išlaikykite vidinę ramybę kad ir kur bebūtumėt. -

Sykį gyveno karalius. Jis pasiūlė apdovanojimą menininkui, kuris geriausiai drobėje pavaizduos Ramybę. Daugybė menininkų nusprendė išmėginti savo jėgas. Karalius apžiūrėjo visus paveikslus, bet iš tikrųjų jam patiko tik du, ir teko rinktis iš jų.

Viename paveiksle buvo pavaizduotas ramus ežeras. Jis priminė tobulą veidrodį, atspindintį aplinkui stūksančius kalnus. Visi, pamatę šį paveikslą, manė, kad jis geriausiai atvaizduoja ramybę. Kitame paveiksle taip pat buvo kalnai. Bet čia jie atrodė grubūs ir nykūs. Virš jų niaukėsi piktas dangus, iš kurio sruvo lietaus šuorai ir blyksėjo žaibai. Nuo vieno kalno krito putojantis krioklys. Toks vaizdas toli gražu nepriminė ramybės. Bet už krioklio stirksojo uolos plyšyje išaugęs menkutis krūmokšnis. Tarp jo šakelių paukštė susisuko lizdą. Ir tenai, šėlstančių vandens srautų apsupta, tupėjo savo lizdelyje visiškai rami.

Karalius pasirinko antrąjį paveikslą. „Kadangi, – paaiškino jis, – ramybė nereiškia būti tokioje vietoje, kur nėra triukšmo, rūpesčių ar sunkaus darbo. Ramybė reiškia būti tarp viso šito ir vis dėlto išsaugoti ramybę savo Širdyje.”

(skelbta: svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gal bus naudinga: kaip elgtis ištikus stresui.

(Paprasta technika, Rusijos kosmonautams padedanti išlaikyti šaltą protą nepakeliamo streso sąlygomis, Rusijos psichologijos mokslų daktaro, profesoriaus Olego Ždanovo metodas).

Esmė labai paprasta – didžiulio streso metu reikia kuo greičiau VISIŠKAI sulaikyti kvėpavimą. Ne šiaip lėčiau kvėpuoti, įkvėpti ar iškvėpti, bet dabar iškart visiškai sustabdyti kvėpavimą iki labai nekomfortabilios būsenos kūnui. Kaip tai veikia ir kodėl tai yra taip efektyvu?

Viskas vyksta taip: kad atitraukti protą nuo stipraus streso šaltinio, į kurį jis susikoncentravęs, reikia kažko dar stipresnio ir svarbesnio. O kas gali būti svarbiau už oro trūkumą?

Gali tai tuoj pat išbandyti: kol skaitai šį straipsnį ir galvoje sukasi pilna minčių, sustabdyk savo kvėpavimą. Net nereikia įkvėpti, ar iškvėpti, tiesiog dabar imk ir sustabdyk! Nekvėpuok ir kentėk, kol kūnui pasidarys labai nemalonu, nekomfortabilu ir apie nieką kitą negalėsi pagalvoti, tik apie tai, kaip įkvėpti oro! Pakartok tai kelis kartus ir stebėk kas darosi su mintimis ar problemomis, apie kurias prieš tai galvojai.

Tiesiog, kol kas, nustok skaityti ir padaryk tai. Jei neatliksi net šio paprasto pratimo, tai kaip pakeisi savo gyvenimą, kai reikės imtis rimtų veiksmų? Tiesiog pabandyk. Viską, kas čia parašyta, gali patikrinti per keliolika sekundžių, todėl nepraleisk šios tikrai vertingos pamokos. Nes tik tokiu atveju, užklupus stresinei situacijai, tu prisiminsi ir sėkmingai panaudosi šį metodą. O jei patikrinai – sveikinu! Įprotis tikrinti tai, kas yra parašyta – didžiulis žingsnis sąmoningumo link.

Taigi, turėjai pastebėti, kad tuo momentu apie nieką kitą negali galvoti. Kūnas pradeda po truputį įsitempti ir reikalauti oro, taip visą dėmesį nuo problemos ir streso šaltinio perkeldamas į save.

Ir tai netrunka nė 30 sekundžių!

Būtent šiuo metodu, Rusijos kosmonautai pradeda streso valdymo priemonių kompleksą, leidžiantį išlaikyti šaltą protą net gresiant mirčiai. Taip jie gali į problemą pažvelgti iš šalies ir ją operatyviai bei sėkmingai išspręsti.

(iš R.Karvausko str., gyvenimorytas.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KOKS SKONIS

 

Kuo erdvesnė ir didesnė mūsų pamatinė prigimtis, tuo lengviau ištverti gyvenimo skausmus.

(Wayne Muller)

 

Senam hinduizmo mokytojui pabodo klausytis, kaip skundžiasi jo mokinys, ir vieną rytą jis nusiuntė jį atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas paliepė nelaimingajam jaunuoliui įmesti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

- Koks skonis? - paklausė mokytojas.

- Kartus, - išspjovė vandenį mokinys.

Mokytojas susijuokė ir liepė mokiniui tokią pat  saują druskos įmesti į ežerą. Juodu tylėdami nuėjo prie netoliese tyvuliuojančio ežero, ir kai mokinys sviedė į vandenį saują druskos, mokytojas jam paliepė:

- Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui nuvarvėjus jaunuolio smakru, mokytojas paklausė:

- Koks skonis?

- Gėlo vandens, - atsakė mokinys.

- Ar junti druskos skonį? - paklausė mokytojas.

- Ne, - atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas atsisėdo šalia šio rimto jaunuolio, tokio panašaus į jį patį, ir suėmęs jo delnus rankomis tarė:

- Gyvenimo skausmas yra gryna druska - nei daugiau, nei mažiau. Skausmo gyvenime visada tiek pat, lygiai tiek pat. Bet kartėlis, kurį juntame, priklauso nuo indo, į kurį supilame skausmą. Tad jei tave kankina skausmas, vienintelė išeitis - išplėsti savo požiūrį... Nustok buvęs toks kaip stiklinė. Tapk ežeru.

(Mark Nepo „Pabudimo knyga")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pardavimų vadybininkas, sekretorė ir jų šefas eidami pusryčiauti rado senovinę žibalinę lempą. Kaip pasakose rašoma, jie ją patrynė ir iš jos lauk išlindo džinas. Džinas sako:

- Ačiū, kad mane išleidote. Už tai, kad mane išvadavote, aš išpildysiu po vieną jūsų norą.
- Mano pirmą, mano pirmą! - džiūgauja sekretorė ir išdėsto savo pageidavimus: - Aš noriu į
Bahamus, plaukioti jachta su gražiu bei turtingu biču ir negalvoti apie gyvenimo problemas.
Poff! Ir ji dingo…
- Dabar mano! Dabar mano eilė! - savo sėkme negali patikėti pardavimų vadybininkas, - Aš noriu į Havajus, ilsėtis paplūdimyje su asmeniniu masažuotoju, gerti begalę Pina Coladų ir būtinai ten sutikti savo gyvenimo meilę.

Poff! - dingo ir jis.
- Puiku, dabar tavo eilė, sakyk ko nori! - sako džinas šefui.
Šefas:

- Aš tik noriu, kad tie abudu po pusryčių būtų ofise.

-------
Moralas: Visada leisk šefui kalbėti pirmiausiai!

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KUR SLYPI LAIMĖ

 

Na ir kaipgi katės susijusios su laime? Mmm.., - jos tikros laimės ekspertės. Pasidalinsiu trumpa istorija, kurią išgirdau Bodo Scaferio audio knygoje apie pinigų valdymą.

Kartą susitiko dvi katės. Viena iš jų klausia:
- Miau, kaip laikaisi? Kas geresnio?

Kita atsako:
- Laikausi puikiai. Neseniai buvau kačių mokymuose, kuriuose sužinojau, kad kačių laimė slypi uodegoje. Todėl dabar, kai vejuosi ir gaudau savo uodegą, žinau, kad artėju prie laimės.

Kita katė trumpam susimąstė ir tarė:
- Na, aš nesu tokia protinga katė kaip tu ir man neteko būti kačių mokymuose, tačiau sutinku su tavimi, jog mūsų laimė slypi uodegoje. Tačiau žinodama, kad laimė yra uodegoje, aš darau, ką tik noriu, viską, kas tik man patinka, ir be viso to žinau, kad mano laimė seka man iš paskos…

Turbūt nebereikia jokio apibendrinimo, jūs jau puikiai žinote, kur slypi jūsų laimė ir ką daryti, kad ji būtų visuomet šalia.

(R.Kaniava, psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vyras namie, eina į vonią maudytis, kaip tik tuo metu žmona išeina iš jos.
Tuo tarpu kažkas paskambina į duris. Žmona įsisuka į rankšluostį  ir bėga atidaryti durų.
Atidaro, o ten - kaimynas Petras.
Pamatęs pusnuogę kaimynę, jis sako:

- Duosiu tau 800 Lt, jei leisi rankšluosčiui netyčia nukristi.

Moteris akimirką pamąsto, paleidžia rankšluostį ir - stovi nuoga prieš kaimyną Petrą. Pastarasis, pasigrožėjęs reginiu, įteikia jai 800 Lt ir nueina.
Moteris, negalėdama patikėti tokiu lengvu uždarbiu, vėl susisuka i rankšluostį ir visa džiugi grįžta pas vyrą.
Vyras klausia:

- Kas ten buvo?
- Ten buvo kaimynas Petras, - atsako ji.
- Puiku, ar ką nors sakė apie 800 Lt, kuriuos jam paskolinau praėjusią savaitę?

------

Moralas: jei įvertintum svarbią informaciją apie išorinius veiksnius ir riziką, būtų galimybė išvengti nereikalingų sprendimų.

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VISI VIENODI

 

- Visi vyrai vienodi! Močiute, man tereikia jam kartą pasakyt „Labas“, ir aš jau žinau kaip jis elgsis toliau, kokius juokelius laidys, kaip šypsosis, kaip liesis, kaip barsis ir kaip išeis.

- Tu neteisi, anūkėle. Visi vyrai skirtingi. Tiesiog moterims patinka tam tikras tipažas:

jei tau patinka kuklūs, „naminiai“, tada nėra ko stebėtis, kad vėl pasitaikė nuoboda, kuris niekur nenori eiti iš namų;

jei tu renkiesi vyrus „kompanijos siela“, tai nesistebėk, kad teks juo dalintis su draugais, o neretai ir su kitom jo draugėm;

jei mėgsti romantikus, tai būk pasiruošusi ne tik žvakėms, eilėms ir šampanui, bet ir laikas nuo laiko užplaukiančioms depresijoms, kurias jis vadins „kūrybinėm krizėm“;

renkiesi vyrus už kurių gali būt „kaip už sienos“ – nesistebėk, kad tarp tų sienų nerasi durų į laisvę.

--------

Moterys renkasi panašius vyrus, o po to stebisi, kad jie visi tokie vienodi.

(skelbta psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalba - tikrojo išsilavinimo rodiklis

 

- Ei tu, kvaily! Ar girdėjai, kaip čia trypdami pralėkė kareiviai? - paklausė žmogus aklą fermerį.

Po minutės į jį kreipėsi kitas žmogus:

- Neregy! Atverk burną ir pasakyk, - ar girdėjai kaip čia pražygiavo kareiviai?

Kiek vėliau pasigirdo trečias balsas:

- Sere, gal jūs girdėjote, ar šiuo keliu praėjo kareiviai?

Pagaliau priėjo dar vienas žmogus ir, padėjęs ranką fermeriui ant peties, paklausė:

- Mielasis, prašau, pasakyk man, ar tu girdėjai, kaip šiuo keliu praėjo žmonės?

Ir aklas žmogus teisingai apibūdino tuos, kas jam uždavė klausimus: pirmasis buvo kareivis, antrasis - kapitonas, trečiasis - generolas, o ketvirtasis - karalius.

 

(Satja Sai Baba, skelbta svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TIKROJI TRAUKA

 

Vyras myli ne pačią Moterį, o savo būseną būnant šalia jos. Todėl Tikra Moteris - tai visai ne pati gražiausia, visai ne pati protingiausia ir jau tikrai ne pati sėkmingiausia socialine prasme. Tikra Moteris vyrui dovanoja ne protą, ne grožį, ne kūną, ne pasiekimus, o būseną. Moteris, kuri vyrui sukuria ypatingą - vyriškumo pajautimo būseną, visada bus mylima. Tą būseną ji sukuria mėgaudamasi savo vyro draugija, žavėdamasi juo. Ir prie tos ypatingos būsenos, lyg prie magneto, vyrą visada trauks.

(skelbta svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PATI GRAŽIAUSIA

 

Kartą vyrai susiginčijo kaip atrodo pati gražiausia moteris. Vienas mėgsta rudaakes, kitas - žydrom kaip dangus akim, trečiam  gražiausios žalio smaragdo akys. Vienam patinka brunetės, kitam blondinės, o trečiam rusvaplaukės. Vienas žavisi grakščiai nuaugusiom, aukštom, kitas - mažytėm, smulkutėm, subtiliom, trečiojo idealas - vidutinio ūgio. Ir kiekvienam patinkantys požymiai atrodo vieninteliai teisingi. Visi mėginimai vienas kitą įtikinti savo teisingumu buvo bevaisiai. Tada jie nusprendė, kad reikia surasti kompetentingą žmogų, kuris išspręstų jų ginčą.

Pagaliau jie nuėjo pas vieną visko gyvenimo mačiusį išmintingą senolį:
- Ilgai mes ginčijamės ir niekaip išspręst negalim, - kokia gi moteris pati gražiausia. Pasakykit, gerbiamasai!

Pažvelgė į juos senolis ir šviesiai nusišypsojęs tarė:
- Pati gražiausia pasaulyje moteris yra ta, kurią myli…

 

(skelbta psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

GERIAUSIA PRIEMONĖ

 

Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę (Pat 15, 1)

Mano automobilis sugedo Bostono centre viduryje tunelio piko valandą. Susierzinę vairuotojai nesivaržydami reiškė savo nepasitenkinimą. Galų gale automobilis buvo nutemptas į remonto dirbtuves. Tačiau iš ten aš toli nenuvažiavau: automobilis vėl sugedo, be to, tiesiog automagistralėje antrą valandą nakties. Aš vėl grįžau į autoservisą.

Taip nutiko, kad ten dėl krepšinio rungtynių buvo įrengta papildoma aikštelė. Kai kitą dieną po darbo aš atėjau pasiimti automobilio, pamačiau, jog trisdešimt kitų mašinų užblokavo išvažiavimą!

Tą akimirką, švelniai tariant, aš nebuvau labai panašus į Kristų. Aš supykau ir pradėjau šūkauti, po ko pastebėjau, jog serviso darbuotojams nuo to anaiptol neatsirado daugiau noro man padėti. Numojęs ranka, aš pasileidau atgal pro stiklines duris, kurios jau buvo uždarytos, kas galutinai mane supykdė. Ir visa tai tik pralinksmino darbininkus.

Tada aš supratau, kaip nekrikščioniškai elgiuosi. Palikau duris ramybėje, grįžau pas juos ir pasakiau: „Atsiprašau“. Jie apstulbo. Nuolankiai paaiškinau, kad krikščionys neturėtų elgtis taip kaip aš. Po kelių minučių jie išstumdė mašinas, kad išlaisvintų manąją. Taip įsisavinau tiesą, jog romus atsakymas žymiai veiksmingesnis už susierzinimą.

Švelnus atsakymas – geriausia priemonė sutriuškinti užkietėjusias širdis.

Randy Kilgore

(skelbta: jezus.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyvenimo prasmė

 

Išminčiaus paklausė:
- Ar galėtumei pasakyti, koks žmogaus gyvenimo tikslas šioje žemėje?
- Ne, negaliu, – atsakė tas.

Tada jo paklausė:
- Tai gal bent galėtum pasakyti kokia yra apskritai gyvenimo prasmė?
- Nežinau, – atsakė išminčius.

- Tai ką tu iš viso tada žinai? – pyktelėjo klausinėtojai.

Išminčius nusišypsojo ir tarė:
- Svarbiausia – pajausti gyvenimo skonį. Juk daug geriau pyragą valgyti, o ne aptarinėti.

 

(iš psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mieste buvo įsikūrę du vienuolynai. Vienas garsėjo savo turtais, o kitame vienuoliai vos galą su galu sudurdavo. Sykį vienuolis iš netur­tingojo vienuolyno atvyko pas bičiulį, gyvenantį turtingajame.

- Atėjau atsisveikinti, mano drauge, – pasakė beturtis. – Išvyks­tu kaip piligrimas ilgon kelionėn. Trokštu aplankyti šimtą didžiųjų šventovių. Lydėk mane savo malda, nes teks perkopti aukštus kalnus ir perbristi klastingas upes.

- Ką žadi pasiimti su savimi į tokią ilgą ir pavojingą kelionę? – paklausė turtingasis brolis.
- Tik puodelį vandeniui ir dubenėlį ryžiams, – nusišypsojo beturtis.

Pirmasis labai nustebo ir ėmė priekaištingai murmėti:
- Tu linkęs viską supaprastinti, mano brangusis! Nevalia būti tokiu vėjavaikiu ir lengvapėdžiu. Aš taip pat ketinu aplankyti šimtą šventovių, tačiau nepajudėsiu, kol nebūsiu tikras, kad turiu viską, ko kelionėje gali man prireikti.

Prabėgus metams, neturtingasis grįžo namo ir nuskubėjo aplankyti turtingojo draugo, norėdamas pasidalyti kelionėje sukaupta didžiule dvasine patirtimi.

Turtingasis vienuolis sutrikusiu balsu jam prisipažino:
- O man, deja, vis dar nepavyko išsiruošti…

------------

Traukinio kupė sėdėjau su keliais atsitiktiniais bendrakeleiviais. Trau­kiniui sustojus vis naujoje stotyje, vienas žmogus pakildavo ir nerimastin­gai žvelgdavo pro langą, po to, sumurmėjęs stoties pavadinimą, giliai atsidusdavo ir grįždavo į savo vietą. Po keleto stotelių kelionės draugas jo paklausė:
- Gal kas ne taip? Jūs atrodote siaubingai susijaudinęs.
Žmogus, žvilgtelėjęs į jį, atsakė:
— Jau seniai turėjau persėsti į kitą traukinį, mat vykstu klaidinga kryptimi. Tačiau čia taip šilta ir jauku…

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

NUOPOLIS

 

Mokinys paklausė savo Mokytojo:

- Mokytojau, ką patartum, jei sužinotum apie mano nuopolį?

- Kelkis!

- O jei dar kartą krisiu?

- Vėl kelkis!

- Ir kiek gi tai gali tęstis - vis kristi ir keltis?

- Krisk ir kelkis, kol esi gyvas! Juk tie, kurie krito ir nepakilo, yra mirę.

 

(vertimas iš rusų k., svajuke.wordpress.com)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Teisingumas

 

Vilkas, lapė ir liūtas nusprendė pamedžioti kartu. Viskas ėjo gerai – jie sugavo ožką, elnią ir kiškį.

- Dalink grobį – kreipėsi liūtas į vilką. – Tik teisingai.
- Gerai, – sutiko vilkas. – Ožką, manau, kad reiktų duoti tau, kiškį – lapei, o sau – paimsiu elnią.

Tai išgirdęs liūtas įniršo ir sudraskė į vilką.
- Dabar tu dalink, – tarė jis, kreipdamasis į lapę. – Tik teisingai žiūrėk.

- Su malonumu, – atsakė lapė. – Tegul ožka bus tau pusryčiams, triušis – pietums, ir elnias – vakarienei.
- Va čia tai teisingai, – pasakė liūtas. – Kas tave išmokė taip gerai dalinti?

- Gulintis šalia tavęs sudraskytas vilkas, mano valdove! – atsakė lapė.

 

(iš psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kaip dažnai galvojame vienaip, o sakome – visai kitką. Nesuprantame, nenorime girdėti, nemokame išklausyti, bet štai pasakyti savo nuoskaudas – labai greiti. Todėl ir nesuprantame vieni kitų.

 

IŠVERSK MANO ŽODŽIUS

 

Siekiančios susitarti pusės oriai atsisėdo už stalo viena priešais kitą, o tarp jų lyg nepastebimas šešėlis įsitaisė vertėjas. Visi tylėjo.

Pirmasis pradėjo Jis.
- Aš tave myliu.

Ji krūptelėjo, bet vertėjas gestu Ją sustabdė ir pasakė:
- Jis sako: „Aš kantrus, aš pasiryžęs tavęs išklausyti ir pabandyti suprasti”.

Ji atsiduso ir su kartėliu atsakė:
- Tu visada mokėjai sakyti gražius žodžius, tačiau tavo veiksmų, aš, ko gero, niekada nesulauksiu.

Vertėjas pasisuko į Jį ir pasakė:
- Ji sako: „Ir aš tave myliu. Tik meilė padėjo man visa tai ištverti”.

Jis prabilo, ir Jo balse nuskambėjo nuoskauda:
- Aš daugiau taip negaliu. Ką aš bedaryčiau, viskas tau nepatinka. Tu nuolat kritikuoji mane.

Vertėjas pasisuko į Ją ir pasakė:
- Jis sako: „Mano „ego” yra išsikerojęs ir pažeidžiamas. Jis verčia visus tavo žodžius traktuoti kaip puolimą, todėl prieš savo valią aš pradedu matyti tavyje priešą”.

Ji pažiūrėjo į Jį jau be neapykantos. Jau su tuo gailesčiu, nuo kurio iki meilės – pusantro žingsnio.
- Aš pasistengsiu tai prisiminti, bet ir tu turi liautis būti vaiku. Laikas jau suaugti, pradėjus ketvirtą dešimtį!

Vertėjas pasisuko į Jį…

...Jie žengė link durų dviese, petys į petį, beveik ranka rankon. Ant slenksčio Jis sustojo, pribėgo prie vertėjo, pliaukštelėjo jam per petį ir šūktelėjo:
- Na, tu, brolau, profas! Kur šito moko, a?

Vertėjas neatsakė, tik pagavo Jos žvilgsnį ir vien lūpomis išvertė:
- Jis man sako: „Aš noriu pats išmokti ją suprasti”.

----------

Jei turime norą suprasti vieni kitus – atradome Kelią į Laimę!

 

(autorius – El Bar-Jalom, skelbta ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno kaimynystėje dvi šeimos. Vienoje visi gyveno taikiai, kitoje nuolat pykdavosi. Pajutusi pavydą, žmona, iš besipykstančiųjų šeimos, sako vyrui:
- Nueik pas kaimynus, pažiūrėk, ką tokio jie daro, kad pas juos visada tokia taika ir ramybė.

Nuėjo kaimynas, pasislėpė ir stebi. Mato, kaip moteris namie plauna grindis, staiga kažkas patraukė jos dėmesį virtuvėje ir ji dingo. Tuo pat metu jos vyrui kažko skubiai prireikė namuose. Vyras nepastebėjo kibiro su vandeniu ir jį užkliudęs išpylė.

Tuoj pat atėjo žmona ir pradėjo vyro atsiprašinėti:
- Atleisk brangusis, aš kalta.
- Ne, tu man atleisk, aš kaltas.

Susisielojęs kaimynas grįžo namo, o žmona jo klausia:
- Na kaip, matei?
- Taip!
- Ir?
- Viską supratau! Pas mus VISI TEISŪS, o pas juos VISI KALTI.

(šaltinis: psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą ėjo žmogus pro vieną namą ir pamatė terasoje krėsle besisupančią senutę, šalia jos, kitame krėsle, suposi senukas, skaitantis laikraštį, o tarp jų gulėjo šuo ir inkštė, tarytum kentė kokį skausmą.

Ėjęs pro šalį žmogus pagalvojo: „Ko gi galėtų inkšti tas šuo?”

Kitą dieną jis vėl ėjo pro tą patį namą. Kaip ir vakar – pamatė senukų porą besisupančią savo krėsluose ir šalia jų gulintį šunį, kuris gailiai inkštė..

Susirūpinęs praeivis pažadėjo sau, kad jei ir rytoj šuo inkš, jis pasikalbės apie tai su ta pagyvenusia pora besisupančia krėsluose.

Trečiąją diena, visiškam savo apmaudui, jis išvydo tą patį vaizdą: senutė suposi krėsle, senukas skaitė laikrašti, o šuo, gulėdamas toje pačioje vietoje, gailiai inkštė.

Žmogus nebegalėjo daugiau to pakęsti.

- Atleiskite, pone – kreipėsi jis į senučiukę, – kas nutiko jūsų šuniui?
- Jam? – perklausė senučiukė. – Jis čia guli ant vinies.

Suglumęs dėl tokio atsakymo žmogus paklausė:
- Jei jis guli ant vinies ir jam skauda, kodėl gi jis nepasitraukia?

Senutė nusišypsojo ir tarė draugišku, maloniu balsu:
- Matyt todėl, gerbiamasai, kad jam pakankamai skauda, jog inkštų, bet nepakankamai, kad pasitrauktų iš tos vietos.

-----------

Neretai seni įpročiai trukdo suvokti, kiek daug aplink mus gražių ir gerų dalykų.

 

(šaltinis: psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ar darydamas gera, gali kitam padaryti bloga?

 

Gyveno kartą bandelių Kepėja, o vienas iš jos pirkėjų buvo vargšas Architektas, kuris ateidavo vakarais ir prašydavo parduoti jam kepalėlį sudžiūvusios duonos. Taip tęsėsi ilgus metus. Kepėja vargšo Architekto labai gailėjo ir neiškentusi vieną vakarą pardavė jam duonos kepalėlį, paslapčia pertepusi jį sviestu.

- Jis toks skurdžius, toks sulysęs, tegu bent vieną vakarą pavalgo riebiau, – mąstė nuo savo gerumo susigraudinusi dručkė bandelių Kepėja.

Kaip ji nustebo, kai po valandos į jos kepyklą įsiveržė Architektas, visas raudonas iš pykčio:

- Tu sugadinai mano viso gyvenimo darbą! – šaukė jis. – Aš pirkdavau sudžiūvusią duoną, nes naudodavau ją vietoje trintuko – brėžiniams pataisyti. Šį vakarą aš buvau bebaigiąs brėžinį konkursui, kuris turi įvykti rytoj ryte, ir nusprendžiau ištrinti keletą nereikalingų linijų. Tavo sviestas sugadino visą mano brėžinį, beliko jį išmesti!

- Kokie nedėkingi šiais laikais žmonės, – nusivylusi pagalvojo bandelių Kepėja, valgydama duoną su sviestu. – Štai ir daryk žmonėms gera!

 

(pagal O‘Henrį)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prie savo namų sėdėjo Mokytojas ir jo mokinys. Prie jų priėjo žmogus ir ėmė bartis bei šaukti ant Mokytojo. O Mokytojas ramiai sėdėjo ir žvelgė į tolumą. Pusvalandį žvelgė į tolumą, valandą... Pabodo svečiui tuščiai šūkauti, ir, numojęs ranka, jis išėjo.

Mokinį labai nustebino toks Mokytojo elgesys:
- Mokytojau! Kodėl jūs taip ramiai sėdėjote? Juk jūs vienu smūgiu galėjote pastatyti į vietą šį įžūlų žmogų!

Mokytojas į tai tik šyptelėjo:
- Atsakyk man: ką tu darai, jei tau duoda kažką, bet tau to nereikia?
- Aš to neimu!
- Štai ir aš nepaėmiau, – atsakė Mokytojas.

(alegorinė istorija, autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

GERAS METODAS

Amerikiečių rašytoja Alice Walker vienoje iš savo knygų mini Pietų Amerikos gentį BaBemba.

Jei kas nors elgiasi nedorai, neatsakingai, visa gentis nuo mažiausio iki didžiausio meta visus savo darbus ir apsupa prasikaltusį. Tada kiekvienas genties narys iš eilės, vaizdingai, su visomis smulkmenomis pasakoja apie gerus rato viduryje esančio žmogus darbus, kuriuos jis atliko per visą savo gyvenimą. Taip gali tęstis keletą dienų. Kai visi pasisako, gentis vėl priima narį atgal į savo gretas.

P. S.
Žaidimas “Šilti pūkai”

Vienas grupės narys sėdasi į kėdę, kiti susėda aplinkui. Kiekvienas dalyvis išsako, ką jis vertina tame, kuris sėdi “pūkuose”. Pratimas tęsiamas tol, kol visi bus pagirti/aptarti.

Variantai:
Jei dalyviams sunku sakyti komplimentus vieni kitiems, gali kalbėti tik grupės vadovas, o kiti klausosi.
Galima pasakyti, kad dalyviai išreikštų, ką jie įvertina, pastebi vieni kituose tam tikru laiku – savaitgalio susitikime, kelionėje ir t.t.

Galima pratimą pritaikyti gimtadieniui ar kai akivaizdu, kad kažkuriam žmogui labai sunki diena. Tada grupė apgaubia “šiltais pūkais” tik tą vieną žmogų.

(skelbta: psichika.eu)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą viena moteris apsilankė Niujorko Brodvėjaus teatre.

Fojė buvo pilna. Žmonės šnekučiavosi ir gėrė įvairiausius gėrimus. Grojo pianistas, į kurio muziką niekas nekreipė dėmesio. Moteris gurkšnojo savo kokteilį ir tyrinėjo muzikantą. Jis atrodė jai nuobodus – tiesiog dirbo savo darbą ir laukė pertraukos pabaigos, kada jau nebereikės groti ir jis galės atsipūsti.

Po antro gėrimo moteris pasuko link rojalio ir pareiškė pianistui:
- Jūs kaip dantų skausmas.
O tada pridūrė:
- O kodėl gi jums nepagrojus tiesiog sau?

Iš pradžių pianistas nusistebėjo, o po to pradėjo groti muziką, kuri jam patinka. Po kelių minučių fojė įsiviešpatavo visiška tyla. Kai kompozicija buvo baigta, pasigirdo kupinos susižavėjimo ovacijos.

--------------------------

Pagrok sau!

 

(skelbta psichika.eu)

jovita s
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 savaitės 2 dienos
Prisijungė: 04/21/2013 - 07:43

[quote=rudenine]

Dešimt įsakymų tėvams:

1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks, koks esi tu ar kokiu nori jį matyti. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko užmokesčio už tai, ką tu dėl jo padarei. Tu jam davei gyvybę, kaip jis gali už tai atsidėkoti? Jis duos gyvybę kitam, šis trečiam - ir tai negrįžtamas dėkingumo įstatymas.

3. Neišliek vaikui savo nuoskaudų, kad senatvėje negautum valgyti karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

 4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jo jėgas ir būk tikras, kad vaikui jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal ir daugiau, nes jis dar neturi patirties.

5. Nežemink!

6. Neužmiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai - jo susitikimai su vaikais. Kreipk daugiau dėmesio į juos - mes niekada negalim žinoti, ką sutinkame vaiko asmenyje.

7. Negraužk savęs, jei negali kažko padaryti dėl vaiko. Graužk, jei gali, bet nedarai. Atmink, kad dėl vaiko nepadarei pakankamai, kol nepadarei visko.

8. Vaikas ne tironas, užvaldantis tavo gyvenimą, ne vien kūnas ir kraujas. Tai brangi siela, kurią Gyvenimas davė tau saugoti ir lavinti jos kūrybinį pradą. Tai išlaisvinta mamos ir tėčio meilė, ir augs jis ne kaip „mūsų", „savas" vaikas, o kaip atskira unikali siela.

9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekad nedaryk kito vaikui to, ko nelinkėtum savam sulaukti.

10. Mylėk savo vaiką visokį - netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo - džiaukis, nes vaikas - šventė, kuri kol kas yra su tavimi.

(Janoš Korčak)

[/quote]

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Du poilsiautojai, įsikūrę prie ežero, nusprendė plaukti valtimi į kitą krantą ir išlenkti taurelę tenykščiame bare. Buteliams sparčiai tuštėjant, atslinko naktis. Galiausiai, palikę užeigą, bičiuliai šiaip ne taip nusvirduliavo iki valtelės, įsėdo ir žvaliai čiupo irklus. Įsiręžę ir prakaito išpilti yrėsi apie dvi valandas. Tada vienas tarė:

- Ar nemanai, kad jau turėjome pasiekti savąjį krantą?
- Žinoma! – pritarė draugas. – Tik irklavome, matyt, per silpnai…
Sukaupę likusias jėgas, yrėsi dar valandą.
Pradėjus švisti pamatė, kad nuo kranto nenutolo nė per centimetrą. Mat buvo pamiršę atrišti lyną, kuris laikė valtį prie kranto.

------------------------

Kiek daug žmonių ištisą dieną blaškosi ir neriasi iš kailio, tačiau nieko nepasiekia, nes neišsilaisvina iš juos kaustančių ryšių ir įpročių.

Bruno Ferrero

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Eina žmogus keliu ir sutinka guru. Klausia jo: „Sakyk, kuris kelias veda į sėkmę?“ Apdriskęs, barzdotas išminčius nieko nesakydamas ranka parodo tolumoj dunksančią vietovę. Žmogus, sujaudintas greitos ir lengvos sėkmės, strimgalviais leidžiasi nurodyta kryptimi, kai staiga pasigirsta garsus ŠLEPT. Žmogus paršlubčioja apsidraskęs ir priblokštas manydamas, kad neteisingai suprato, kuria kryptimi pasukti. Jis vėl pakartoja guru klausimą, o šis tylėdamas parodo tą pačią kryptį. Žmogus paklusniai eina ten dar kartą. Šį sykį, net nepasigirdus šleptelėjimui, jis šliaužte paršliaužia atgal kruvinas, sumuštas, apdraskytas ir įniršęs. „Aš klausiau tavęs, kuris kelias veda į sėkmę, - suriaumojo jis. – Aš nuėjau tavo nurodyta kryptimi ir nieko neradau, tik buvau apdrabstytas! Užteks rodyti tą kelią! Kalbėk!“ Tuomet guru prabilo: „Šis kelias veda į sėkmę. Ji ten – tuoj už šleptelėjimo.“
--------
Savigarbos siekimas nereiškia paprasčiausiai veikti ką nors. Jis reikalauja drąsos pakelti skausmą, įveikti nesėkmes ir nepasiduoti dvejonėms, žengti dar vieną žingsnį už „šleptelėjimo“.

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą vienas garsus tyrinėtojas keliavo po Afrikos dykumas. Su savimi jis vežė daug įvairių smulkmenų skirtų mainams ar dovanoms vietiniams gyventojams. Tarp tų daiktų buvo ir du veidrodžiai, kuriuose galima buvo save matyti visu ūgiu. Atvykęs į vietą, keliautojas atrėmė juos į medžius ir ėmė kalbėtis su gyventojais.

Vienas čiabuvis, rankoje turintis ietį, atsistojo prieš veidrodį. Pamatęs jame savo atvaizdą, jis įnirtingai dūrė, lyg atvaizdas, tai yra tariamas priešininkas, būtų buvęs gyvas.

Žinoma, kad veidrodis sudužo. Tyrinėtojas priėjo prie čiabuvio ir paklausė, kodėl šis sudaužė veidrodį.

Atsakymas nuskambėjo toks:
- Jis norėjo mane užmušti…
- Bet veidrodis turi visai kitą paskirtį, – tarė tyrinėtojas ir nuvedė čiabuvį prie antrojo veidrodžio. – Žiūrėk, veidrodis – toks daiktas, kurio padedamas gali pažiūrėti ar sušukuoti plaukai, ar veidas gerai išdažytas, gali pasigrožėti savo plačia krūtine ir gerai ištreniruotais raumenimis.

Čiabuvis atsakė:
- O! Dabar suprantu.

-------------------

Taip atsitinka ir begalei civilizuotų žmonių, manančių, kad gyvenimas, tai kova. Jų gyvenimas toks ir yra. Jie nuolat ieško priešų, tikisi nelaimių ar sunkumų – tą ir randa.

Dažnai nė nesusimąstome, kad atėję, pavyzdžiui, į parduotuvę, turime teisę rinktis šviesius ar tamsius drabužius, įsijungę radiją, galime klausytis vienos ar kitos stoties, perkame šokoladinius ar ananasinius ledus…

Žmonės patys save apriboja ir skriaudžia, kada nemoka pasinaudoti jiems suteikta pasirinkimo jėga.


(pagal Og Mandino „Sėkmės universitetas")

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šakelė ir lizdas

 

Manau galėčiau visko atsisakyti ir apsigyventi tarp žvėrių. Jie nesijaudina dėl savo padėties ir ja nesiskundžia. Nėra nė vieno nepatenkinto." (Walt Whitman)

 

Tai buvo visiška smulkmena - stebėjau, kaip liepsnelė mėgina pagriebti šakelę lizdui sukti. Ji pamėgino kartą, kitą, o tada savo mažyčiu paukščio proteliu kažkaip sumetė, kad nieko iš to neišeis. Todėl nuskrido toliau ir pasiėmė kitą šakelę.

Aš nuėjau ir pakėliau tą šakelę. Ant jos nebuvo jokios žymės. Paritinau ją delne, mąstydamas apie tai, kiek kartų esu triūsęs, stengdamasis panaudoti aiškiai per didelius daiktus. Dažnai mums reikia ko nors panašaus į šią šakelę - per didelio, netinkamo panaudoti, ir išliekame įstrigę nelaimėse, atsiradusiose dėl to, kad laikomės įsikibę to, kas mūsų lizdui netinka.

Pajutau nuolankumą, stebėdamas šį paukščiuką, o jis čiulbėdamas nuskrido tolyn, palikęs tai, ko neįstengė panaudoti. O, jei mes galėtume vieni su kitais elgtis taip paprastai ir geraširdiškai.

 

 Mark Nepo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

– Ežiuk, ar tu kada nors klauseisi tylos?

– Klausiausi.

– Ir kaip?

– Ogi nieko. Tylu.

– O aš mėgstu, kai tyloje kas nors juda.

– Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.

– Na pavyzdžiui, griaustinis, – pasakė Meškiukas.

 

(Sergej Kozlov)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kur slypi Meilės paslaptis?

 

Atrodo, į šį klausimą puikiausiai atsakė Bradas Pittas. Šis aktoriaus pasakojimas apie jo ir Angelinos Jolie šeimą apskriejo internetą, juo socialiniuose tinkluose dalijasi tūkstančiai sujaudintų žmonių:

 „Mano žmona susirgo. Nuolatos nervinosi dėl problemų darbe, asmeniniame gyvenime, įvairiausių nesėkmių ir vaikų. Neteko 13 kilogramų – svėrė vos 41 kilogramą. Siaubingai sulyso, dažnai verkė. Ji nebuvo laiminga. Vargino galvos, širdies skausmai, skausmingi spazmai. Ėmė prastai miegoti, užmigti pavykdavo tik paryčiais, per dieną labai pavargdavo. Mūsų santykiai per plauką nenutrūko. Jos grožis ėmė blėsti... Paakiai patamsėjo, ji nustojo savimi rūpintis. Atsisakydavo filmuotis, nebeįtiko nei vienas siūlomas vaidmuo. Praradau bet kokią viltį, maniau, kad greitai teks neišvengiamai skirtis... Tada ir nusprendžiau veikti. Nepaisant visko, juk turiu gražiausią moterį pasaulyje. Ja žavisi pusė pasaulio moterų ir vyrų, o miegoti šalia ir ją apkabinti galiu tik aš vienas. Tiesiog užverčiau ją gėlėmis ir komplimentais. Kiekvieną akimirką stengiausi stebinti ir džiuginti. Dovanojau dovanas – gyvenau tik dėl jos. Viešai apie ją kalbėjau. Viskas buvo skirta tik jai. Gyriau savo ir mūsų bendrų draugų akivaizdoje. Nepatikėsite, tačiau ji tiesiog sužydėjo. Pasijuto geriau. Priaugo svorio, mažiau nervinosi ir mylėjo mane labiau nei bet kada. Nemaniau, kad ji gali TAIP mylėti. Ir tada supratau vieną dalyką: moteris – savo vyro atspindys. Jeigu mylėsite ją iki beprotybės, tą patį gausite mainais”.

 

(pramogos.delfi.lt)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TAI KODĖL?

 

Vienas išminčius papasakojo savo mokiniams juokingą istoriją. Jie ilgai ir nuoširdžiai juokėsi.
Po kelių minučių jis vėl papasakojo mokiniams tą pačią istoriją. Nusišypsojo tik keletas.
Išminčius trečią kartą papasakojo tą pačią istoriją... Bet jau niekas nesijuokė.
Tada išminčius paklausė:
- Juoktis nuolat iš tos pačios istorijos jūs negalite. Tai tuomet kodėl jūs leidžiate sau vėl ir vėl verkti dėl tos pačios priežasties?

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 valandos 2 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Turtuolis pasikvietė sofistą Aristipą mokyti savo sūnų. O jis paprašė pakankamai didelio užmokesčio, tačiau turtuolis užsispyrė ir atsakė jam, kad už šitokią sumą galima nusipirkti asilą.

- Tai ir pirk! - tarė filosofas, - turėsi du asilus.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 valandos 2 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

aviukas

Inžinierius, fizikas eksperimentatorius, fizikas teoretikas ir filosofas vaikštinėjo po Škotijos kalnus. Užlipę į vieną viršukalnę, pamatė papėdėje besiganančią juodą avį.

- Žiūrėk, Škotijoje juodo avys - tarė inžinierius.

- Kai kurios Škotijos avys yra juodos spalvos, - pataisė fizikas eksperimentatorius.

Fizikas – teoretikas ilgai galvojęs, tarė:

- Būtų teisingiau sakyti, kad viena iš Škotijos avių yra juoda avis.

- Bent iš vienos pusės, tai tikrai! - apibendrino filosofas.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai