Trumpi išmintingi pasakojimai

446 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vanduo ir ledas

 

Kartą, šaltą žiemos dieną, Mokytojas ir mokinys ėjo palei ledo sukaustytą upę. Netikėtai mokinys paklausė:

- Mokytojau! Aš vis galvoju ir negaliu suprasti, kodėl žmonėms taip sunku bendrauti? Juk dabar daugelis skaito knygas apie teisingus tarpusavio santykius, tačiau realiame gyvenime ir jie atsimuša lyg į nematomą sieną. Kokia priežastis? Nejaugi šito taip sunku išmokti?

Mokytojas pasiūlė mokiniui eiti paskui jį, o pats ledu nuėjo į upės vidurį.

- Ką tu matai po ledu?

Mokinys pasilenkė ir pabandė ką nors įžiūrėti, paskui tarė:

- Ne, per ledą nieko nematyti.

- O juk ten, apačioje, po ledu, visas pasaulis, apie kurį tu nieko nežinai, - pasakė Mokytojas. - Ištirpdyk ledą ir jis pavirs vandeniu, suteikiančiu gyvybę šiam pasauliui. O jeigu išpilsi vandenį ant ledo, jis sušals ir ledo sluoksnis taps dar storesnis ir tvirtesnis.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Padėti skausmą ant žemės

 

Kad to išmokčiau, man prireikė tik vieno gyvenimo. Bet pamoka paprasta ir išmintinga. Kol laikomės įsikibę ko nors vieno - akmens, turėklo, ginklo, - negalime atgniaužti rankų ir ištiesti jų į ką nors kita.

Belaikė ir esminė gyvenimo, nukreipto į nežinomybę, drama slypi paprastoje sekoje. Reikia surizikuoti - padėti ant žemės akmenį, lazdą ar šautuvą, kurį laikėme sugniaužę, ir tik tada galėsime ką nors statyti, liesti ar kurti muziką.

Tai man primena draugą, kuris niekaip nenorėjo atsisakyti praeities. Spaudė ją rankose tarsi virvę, bijodamas, kad ją paleidęs tuojau pat pargrius. Bet kol jis taip gniaužė delnuose savo istoriją, negalėjo apkabinti meilės, esančios tiesiai jam prieš akis, - todėl taip ir neišgijo.

Nuo šios tiesos niekur nepabėgsi: reikia turėti tuščias rankas, kad galėtum vėl jas ko nors pripildyti. Tas pats yra ir su širdimi. Kaip tik todėl kiekvieną dieną, be paliovos mums reikalinga narsa.

----------------

Atėjo laikas padėti ant žemės visus mūsų akmenis. Nes rankos, gniaužiančios akmenis, negali laisvai mušti būgnų. O širdys, sugniaužusios praeitį, negali laisvai dainuoti.

 

Mark Nepo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Keliavo demonas, trokštantis pasiimti kieno nors sielą. Įprastai demonai pasiima sielas, panardindami jas į nusiminimą. Šis buvo ne išimtis... Demonas pamatė merginą, kuri stovėjo ir šypsojosi. Priėjęs paklausė:

- Kodėl tu šypsaisi?

- Aš laiminga su savo mylimuoju! Aš laukiu jo, jis greit ateis, - atsakė mergina.

(Reikėtų priminti, kad demonai, kaip ir angelai, moka valdyti įvykius). Demonas mostelėjo ranka ir išskyrė merginą su mylimuoju. Mergina nusišypsojo.

Demonas nustebo:

- Kodėl šypsaisi? Aš jus išskyriau!

Mergina atsakė:

- Tu mus išskyrei, bet tu neatėmei laimingų prisiminimų, už kuriuos aš jam dėkinga!

(Reikėtų priminti, kad demonai, kaip ir angelai, moka ne tik įvykius valdyti). Demonas vėl mostelėjo ranka ir atėmė jai atmintį.

Mergina nusišypsojo.

Demonas suglumęs:

- Aš atėmiau tavo atmintį! Tu nežinai, kas esi, neprisimeni mylimų žmonių! Kodėl tavo veide šypsena?!

Mergina atsakė:

- Aš neprisimenu kas esu. Nepamenu artimųjų. Bet aš galiu juos įsigyti iš naujo, iš naujo pajusti meilę! Tai nuostabu - patirti naujus jausmus!

Demonas supyko:

- Tai štai kur esmė! Jausmai!

Ir jis atėmė iš merginos galimybę jausti, jos širdį padarydamas šalta ir bejausme.

Ji nusišypsojo.

- O dabar kas?! - riktelėjo demonas.

- Aš nieko nejaučiu. Aš šypsausi, nes dabar niekas negalės manęs įskaudinti! - pasakė mergina.

Demonas pažiūrėjo į ją, vėl mostelėjo ranka ir pasitraukė. O prie merginos priėjo mylimasis ir apkabino jos pečius.

- Ačiū, mielasis, nes staiga kažkokiu šalčiu padvelkė. Ar tau neatrodo? - sušnabždėjo ji.

- Man atrodo, kad tavo šypsena ištirpdys bet kokį ledą! - atsakė jaunuolis.

Mergina nusišypsojo, jis ją pabučiavo, ir susikibę rankomis nuėjo alėja. Jiems pavymui žiūrėjo demonas.

„Pagalvok tik, optimistė... Tiek to, mano amžiui užteks kitų, nusiminusių", - burbtelėjo demonas ir nuėjo ieškoti kitos aukos.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasakėčia

 

Tupi zuikis ant kelmo, kažką rašo. Pro šalį bėga lapė.

- Ką rašai, zuiki?

- Diplominį darbą.

- Apie ką?

- Apie tai, kaip kiškiai lapes ėda.

- Kur tu tai matei?

- Einam, parodysiu...

Po kurio laiko zuikis vėl tupi ir kažką rašo. Bėga vilkas.

- Ką rašai, žvairy?

- Diplominį darbą tema - kaip kiškiai vilkus ėda.

- Tu ką, išprotėjai?

- Eime su manim...

Toliau zuikis rašo, prieina meška.

- Ką rašai?

- Diplominį darbą tema - kaip kiškiai  meškas ėda.

- Kur tai matyta?!

- Einam, parodysiu...

Paskutinis vaizdelis: urvas, krūva lapės, vilko, meškos kaulų. Viduryje, laižydamas kaulą, guli didžiulis liūtas.

------------

Moralė: svarbu ne diplominio darbo tema, svarbu kas tavo vadovas.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Suaugusi duktė atėjo pas motiną ir paprašė patarimo:

- Mamyte, aš taip myliu savo vyrą. Bet neseniai sutikau kitą žmogų, ir dabar visos mano mintys tik apie jį. Aš nenoriu išduoti vyrą net mintyse, bet neturiu jėgų išrauti iš sielos nuodėmingą jausmą kitam. Ką man daryti?

Į šiuos dukters žodžius motina atsakė:

- Dukrele, mūsų jausmai - tai gėlės, kurios auga mūsų sieloje. Tavo sieloje dabar dvi gėlės. Viena iš jų - neryški, bet tokia švelni ir kilni meilės vyrui gėlė, kurią tu pati pasodinai. Ji žydės visą tavo gyvenimą ir duos džiaugsmo vaisių, jei tu ją laistysi. Kita gėlė - ryški, bet nuodinga aistros gėlė, kuri tavo sieloje išaugo nepasiklaususi, ir kaip piktžolė vagia visas pirmosios gėlės jėgas. O dar ji neilgaamžė ir nevaisinga, kiek belaistytum. Dukrele, ne tavo jėgoms išrauti antrąją gėlę iš sielos. Ji yra. Bet tu visada turi pasirinkimą. Tu visada gali pasirinkti, kurią gėlę laistyti, o kurios ne. Jei laistysi tik pirmąją, tai antroji greit nuvys ir nustos tau nuodyti sielą...

 

internetas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

    Gyveno sau pieštukas. Jo viduje buvo daug fantastiškų idėjų, nuostabių atradimų, genialių eilėraščių, puikių paveikslų... Visos žinios, kurias sukaupė žmonija, buvo pieštuko viduje. Ir viskas, ko reikėjo pieštukui, tai žmogaus, kuris mokėtų pieštuką padrožti...

    Gyveno sau žmogus. Jis puikiai dainavo, šoko, rašė eilėraščius ir muziką, darė atradimus, augino gražiausius sodus, pasakojo neįtikėtinas istorijas, gaudė žuvį, ruošė skaniausius patiekalus, siuvo patogiausius rūbus... Jis mokėjo daryti viską, ko išmoko žmonija per visą savo istoriją. Ir viskas, ko reikėjo žmogui, kad viso to kam nors reikėtų...

     Gyveno sau telefono ragelis. Jo viduje buvo daug įvairiausių garsų. Balsai, melodijos, juokas, verksmas, paslaptingas tylėjimas, ilgi ir trumpi laukimo signalai, švelnus šnabždesys ir džiaugsmingi šūksniai. Visi žmonijos jausmai, kuriuos tik galima išreikšti garsu. Ir viskas, ko reikėjo telefono rageliui, tai dviejų žmonių skirtinguose telefono laido galuose...

 

Viskas pasaulyje praranda savo prasmę, jei šalia nėra to, kam visa tai reikalinga...

 

Margo Gavriš

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Pone, kaip jums nenusibosta tiek metų gyventi su ta pačia moterimi?
Mokytojas atsakė:
- Nesuprantu, ką norite pasakyti. Paaiškinkite.
Mokinys pamėgino dar kartą:
- Na, ar kartais nepasiilgstate įvairovės?
Mokytojas dar kartą paklausė:
- Vis tiek nesuprantu. Atsiprašau, bet ko jūs klausiate?
Mokinys:
- Pone, atleiskite už tiesmukumą, bet argi kartais nekyla noras būti su kita moterimi?
Mokytojas dar kartą paklausė:
- Ką jūs turite galvoje, sakydamas būti su kita moterimi?
Mokinys, šįkart jau susierzinęs, paklausė:
- Taip, pone, aš noriu pasakyti, ar jums niekada nekyla noras, na, suprantate, permiegoti su kita moterimi?
Tada mokytojas atsakė:
- Kodėl turėčiau norėti permiegoti su kita moterimi? Mano žmona turi apie tris šimtus asmenybių, o aš jų atradau gal tik šimtą. Kasdien pabudęs žaviuosi pamatęs dar vieną jos pusę!
--------
Pažvelk į savo mylimosios akis ir užduok jai klausimą: „Kas tu esi, brangioji?“ Paklausk to iš visos širdies. Jeigu manysi, kad viską apie ją žinai, ji po truputį merdės. Bet jeigu ieškosi, atrasi be galo daug naujų ir nuostabių dalykų – jos džiaugsmus, paslėptus talentus, slapčiausius siekius. Jeigu neparodai jai tinkamo dėmesio, kaip gali sakyti, kad ją myli?

Mary Paterson

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

LAPAS LYDERIS

 

Pamiškėje išaugo liaunas augalėlis.

Ant jo žėlė keturi lapai. Keturi gražūs, saulėje rasa spindintys lapai.

Visi keturi tarpusavyje draugavo ir dažnai plepėdavo.
Vieną dieną didžiausias ir gražiausias lapas nusprendė, kad augalui reikia mažiau vandens.

Kiti trys lapai geranoriškai (o gal paprasčiausiai dėl silpnumo) pritarė jo nuomonei.

Nusprendė veikti pagal skėčio principą: šviečiant saulei susitraukti, o užėjus lietui išsiskleisti. Augalas, negaudamas vandens, ėmė vysti ir galiausiai numirė.
Lapus išnešiojo vėjas.

-----------------

Kai visi galvoja tą patį, iš tikrųju negalvoja nė vienas. Esti žmonių, kurie „daug reiškia”, nors iš tiesų kalba kvailystes. Esti „didžiųjų”, kurie tampa tokie tik todėl, kad „mažieji” nenori pasipriešinti. Arba neišdrįsta apginti savo nuomonės.

Tai pavojingas žaidimas.

 

Bruno Ferrero

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Progresas

 

Pietų Amerikos tyrinėtojas keliavo Amazonės džiunglėmis. Ieškojo naftos telkinių ir labai skubėjo. Vietiniai gyventojai, kuriuos keliautojas buvo pasamdęs nešikais, pirmąsias dvi kelionės dienas taikstėsi su nervingu baltaodžio skubotumu. Tačiau trečios dienos rytą jie sustojo nebylūs, tarsi suakmenėję.

Buvo akivaizdu, jog neturėjo nė mažiausio noro žygiuoti toliau. Nekantrus tyrinėtojas ėmė baksnoti į laikrodį, duodamas nešikų vadovui suprasti, kad reikia kuo greičiau leistis į kelią, nes laikas bėga.

- Tai neįmanoma, – ramiu balsu atsakė vadovas. – Šie žmonės pernelyg skubėjo, todėl dabar laukia, kol juos pasivys jų siela.

------------

Mūsų epochos žmonės skuba vis labiau ir labiau. Jie neramūs, pasimetę ir nelaimingi. Nes jų siela liko kažkur toli už nugaros ir nebepajėgia jų prisivyti.

 

Bruno Ferrero

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vyras ir žmona kartu pragyveno 30 metų. Šios bendro gyvenimo sukakties dieną, kaip įprasta, žmona iškepė pyragėlį, - jinai kepdavo jį kas rytą, tai buvo tradicija. Prieš pusryčius ji perpjovė pyragėlį plokščiai, abi puses užtepė sviestu, ir kaip įprasta, duoda vyrui viršutinę dalį, bet pusiaukelėj jos ranka sustojo...

Ji pagalvojo: „Mūsų tridešimtmečio dieną noriu pati suvalgyti šią rausvai apskrudusią pyragėlio dalį, aš apie ją svajojau 30 metų. Galų gale, aš 30 metų buvau pavyzdinga žmona, išauginau jam puikius sūnus, buvau ištikima ir gera meilužė, tvarkiau ūkį, šitiek jėgų ir sveikatos paaukojau šeimai...”

Taip nusprendusi, ji paduoda vyrui apatinę pyragėlio dalį, o pačios ranka dreba - 30-metės tradicijos pažeidimas!

O vyras, paėmęs pyragėlį, jai sako: „ Kokią neįkainojamą dovaną tu man šiandien padarei, mylimoji! 30 metų aš nevalgiau savo mėgstamos apatinės pyragėlio dalies, nes maniau, kad ji teisėtai priklauso tau.”

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Palaima

 

Palaima – ne tikslas, kurio turime siekti.
Ji jau mumyse, mes gimstame su ja.
Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami patys sau nugarą..
Pats paprasčiausias dalykas – būti savimi.
Ir tam nereikia jokių pastangų: tu – jau esi tu!
Tereikia tik atsiminti... tik išsilaisvinti iš visų tų kvailų primestų idėjų ir šablonų.
Tai taip paprasta, lyg gyvatei išsinerti iš senos odos. Be jokio gailesčio – juk tai tik sena oda.
Jei tu tai supranti, toks suvokimas įvyksta per akimirką.
Ir tu atrandi savyje didžiausią lobį, kuris taip ilgai tavęs laukė!..

 

Ošo

***

Geros naujienos

 

Jie nespausdina
Gerų naujienų.
Geras naujienas
Kuriame mes -
Kiekvieną akimirką išeina nauja laida.
Ir viskas, ko reikia – tai tiesiog jas pamatyti.
Gera naujiena – tai, kad esi gyvas.
Ir kad liepos išgyveno po sunkios žiemos.
Gera naujiena – tai, kad tavo akys nuostabios
Ir jose atsispindi mėlynas dangus.
Gera naujiena – tai, kad tavo vaikas šalia
Ir tu turi rankas,
Kad jį apkabintum.
Jie rašo tik apie baimę ir kančią,
Bet mūsų specialiose laidose
Tik tai, kas iš tikrųjų yra gerai.
Šalia gatvės auga pienė,
Šypsodamasi savo saulėta šypsena.
Ji dainuoja amžinybės dainą.
Paklausyk! Tu gali ją išgirsti.
Pasilenk.
Įsiklausyk...

Kad pakiltum virš šurmulio ir kančios.
Kad pasijustum laisvas.
Ir paskutinė gera naujiena:
Tu gali tai padaryti!

 

Thik Nat Han

***

(skelbta ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nesielkite kvailai

 

Tada buvo pavasaris. Pora jaunuolių buvo laimingi, kartu leisdami laiką. Jie beprotiškai mylėjo vienas kitą. Neužtekdavo paros, kad galėtų atsidžiaugti vienas kitu.

Štai, kartą jie susitaria susitikti. Vaikščioja po parką apsikabinę, visą dieną praleidžia drauge. Net nepastebi kaip ateina vakaras, laikrodis rodo 23.30. Jis palydi ją iki namų, bučiuoja, linki ramios nakties ir nuvažiuoja taksi. Bet pakeliui namo vaikinas gauna žinutę su tekstu: „Aš turiu tau prisipažinti, kad mes nebegalime būti kartu. Tarp mūsų viskas baigta. Prašau, atleisk ir suprask mane. Pasistenk nepergyventi ir paprasčiausiai pamiršk mane!”

Gavęs žinutę vaikinas tuojau ima jai rašyti, skambinti. Bet viskas veltui - neatsako... Jis prašo taksistą grįžti atgal, prie jos namų. Jam rūpi išsiaiškinti, kodėl ji taip pasielgė. Buvo naktis, lijo lietus. Nelaimei, taksistas nesuvaldo mašinos ir išvažiuoja į priešpriešinę juostą: mašina į šipulius, vairuotojas žūva vietoje, o vaikinas vos vos kvėpuoja plūsdamas krauju. Aplink būriuojasi žmonės, bando padėti jį ištraukti, bet per vėlu - jis miršta. Staiga į jo telefoną ateina dar viena žinutė: „Su balandžio 1-ąja, mielasis! :)”.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą Mokytojas pripylė stiklinę šaltinio vandens ir pasiūlė savo mokiniui. Tas paėmė ir, kaip buvo įpratęs, ėmė paskubomis gerti. Staiga Mokytojas jį sustabdė ir paklausė:

- Ar tu jauti gyvenimo skonį, kai malšini troškulį?

- Ne, - nustebo mokinys, - paprasto šalto vandens skonis. Ir viskas. O kodėl jūs tai pavadinote gyvenimo skoniu?

- Vanduo - kaip gyvenimas, o gyvenimas - lyg vanduo. Štai žiūrėk: pradžioje buvo pilna stiklinė, o pabaigoje bus tik paskutinis lašas. Tu gali išgerti vienu užsivertimu ir net nepajusti skonio, o gali gerti pasimėgaudamas, ragaudamas kiekvieną gurkšnį. Taip pat gali neatsargiai viską išlaistyti ar išpilti, taip ir nenumalšinęs troškulio. Pasirinkimas tavo - stiklinė tavo rankose. Mano patarimas - saugok šį vandenį, neeikvok jo veltui. Na, o dabar pamėgink, pabaik gerti likutį, tik lėčiau, - pasiūlė Mokytojas, - įsivaizduok, lyg gertum paskutinį kartą.

Mokinys į stiklinę pažvelgė kitomis akimis, ir, atsargiai keldamas ją prie lūpų, ėmė pasimėgaudamas skanauti kiekvieną lašą. Kai baigė gerti, tvirtai tarė:

- Taip, Mokytojau, jūs teisus. Šaltinio vanduo - tikras stebuklas. Jis švarus ir šviežias, jis gali numalšinti bet kokį troškulį. Štai dabar aš jaučiu gyvenimo skonį!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Net tamsoje

 

Tai, kad esi palaužtas, dar ne priežastis manyti, kad palaužta viskas.

 

Retai matomas augalas, vešintis vandenyno dugne, - baltoji plunksnuotoji plukė, vandenų žiedas. Tai tarsi baltų nėrinių puokštė, siūbuojanti tamsiose gelmėse, išsiskleidžianti tarsi aplieta saulės šviesos, nors saulė labai toli.

Juk tai ir yra išlikimo, gero gyvenimo paslaptis, ar ne: justi saulę net tada, kai tamsu.

Nepamiršti tikrovės net tada, kai ji išnyksta iš akių. Vis tiek augti.

Žinoti, kad vanduo tebėra, tai kas, kad dabar esame ištroškę.

Žinoti, kad meilė egzistuoja, nors dabar esame vieniši.

Žinoti, kad yra ramybė, net tada, kai kenčiame.

Nė vienas iš šių dalykų nepanaikina mūsų skausmo, tačiau suteikia jėgų grįžti į šviesą.

 

Mark Nepo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie medžius

 

Miško aikštelėje vienas šalia kito augo du maži riešutmedžiai. Kai rasa ar lietaus lašai krisdavo ant vieno iš medžių lapijos, kai saulės spinduliai apšviesdavo jo viršūnę, jis sugerdavo tik mažumėlę, galvodamas:

- Kuo daugiau pasiimsiu aš, tuo mažiau liks kitiems.

Jo kaimynas, nieko negalvodamas, su pasimėgavimu gėrė visą vandenį, visą šilumą ir saulės šviesą, kuriuos jam dovanojo gamta.

Ėjo metai... Pirmasis medelis paaugo vos vos, šakelės jo buvo plonutės, lapeliai maži, vaisiai skurdūs. Nei saulės spinduliai, nei lietaus lašai, neprasibraudami pro gretimų medžių šakas, jo

 nepasiekdavo.

 - Aš visada viską atiduodavau kitiems, o dabar likau be nieko, - skundėsi pirmasis riešutmedis.

Antrasis riešutmedis tapo gražuoliu medžiu, kurio šakos rudenį būdavo apkibę daugybe vaisių.

- Dėkoju tau, Viešpatie! Tu tiek daug man davei šiame gyvenime. Todėl dabar noriu pasielgti taip, kaip elgiesi Tu - atiduoti tai, ką turiu. Man visada norėjosi dovanoti žmonėms savo vaisius, priglausti pakeleivius savo šakų šešėlyje. Dabar, dėkoju Tau, nes aš turiu galimybę įgyvendinti savo troškimus, - taip kalbėjo antrasis medis.

------------

Troškimas - būtent nuo jo prasideda bet koks dalykas!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KUR JIS GYVENA?

 

Kartą per kaimą ėjo vienuolis. Visi to kaimo gyventojai buvo netikintys. Pamatę vienuolį, apsupo jį, ėmė tyčiotis ir reikalauti, kad jis įrodytų  jog Dievas egzistuoja, parodydamas kur yra jo buveinė. Vienuolis nesutrikęs pasakė, kad jis tai padarys, tik tegu jam atneša puodelį pieno.

Žmonės dar labiau įsiaudrino, ėmė juoktis, o kažkas nubėgęs atnešė puodelį pieno.

Kai padavė vienuoliui, tas, užuot išgėręs, pasistatė puodelį ir ėmė susikaupęs į jį žiūrėti.

Pradžioje žmonės tylėdami jį stebėjo, bet tai tęsėsi taip ilgai, kad kai kurie prarado kantrybę ir ėmė piktintis. Vienas priėjo prie atsiskyrėlio ir, palietęs jo petį, pareikalavo atsakyti į užduotą klausimą.

- Palaukite minutę, - atsakė vienuolis, toliau įdėmiai žiūrėdamas į pieno paviršių. - Man sakė, kad piene yra sviesto, bet kaip besistengčiau, niekaip jo neįžiūriu šiame puodelyje.

Žmonės ėmė juoktis:

- Naivus tu žmogus! Kokias kvailas išvadas darai. Juk kiekviename pieno laše yra mažytė sviesto dalelė, bet kad ją iš pieno paimtum, reikia leisti pienui pastovėti, nuo paviršiaus nugriebti grietinėlę, suplakti, tada sviesto dalelės išplauks į paviršių, susijungs tarpusavyje ir taps vienu gabalu.

- Ak štai kas!... - nutęsė vienuolis. - Na dabar man bus lengviau jums paaiškinti, kur gyvena Dievas. Jūs žinote, kad piene yra sviesto, tačiau, kiek bežiūrėtumėte į pieno paviršių, sviesto nepamatysite. Taip pat, kaip kiekviename pieno laše yra dalelė sviesto, visame, kas mus supa, yra dalelė Dievo. Jis kiekvienoje būtybėje, kiekviename daikte, kiekvienoje smiltelėje, kiekviename atome. Kiekviename mūsų yra dalelė, kibirkštėlė Dieviškosios meilės. Ir tas, kas pūs tą kibirkštėlę, kas gyvens pagal Jo įstatymus, laikui bėgant savo sieloje pajus ir pamatys Dievą. Tas žmogus supras, kad kiekvieno žmogaus siela ir yra Dievo buveinė. O pamatyti Dievą paprasta akimi taip pat neįmanoma, kaip neįmanoma pamatyti sviestą piene.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą jaunuolis, būdamas labai sutrikęs, atėjo pas tėvą ir su mažiausiomis smulkmenomis ėmė pasakoti, kad bankas, kuriame jis laikė savo santaupas, pasiskelbė bankrutavęs. Daugiau nei valandą sūnus skundėsi, apgailestavo, pergyveno, o tėvas kantriai klausėsi. Staiga pagyvenęs vyriškis atsistojo, nuėjo prie šaldytuvo, paėmė butelį pieno ir išpylė į kriauklę.

Sūnus nustebęs pažiūrėjo į tėvą, o jis paklausė:

- Kaip manai, ar galima ką nors padaryti, kad pienas grįžtų į butelį?

- Žinoma ne! - nesupratęs atsakė sūnus.

- Teisingai, - tarė tėvas. - Kad ir kaip pergyventume, kentėtume, skųstumėmės, - grąžinti pieną į butelį negalime. Tai kam veltui eikvoti energiją? Šioje situacijoje teisingiausia būtų priimti tai, kas įvyko, su tuo susitaikyti, padaryti reikiamas išvadas ateičiai ir gyventi toliau, nesekinant savęs prisiminimais ir nekankinant kitų savo skundais ir dejonėmis.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Eidamas keliu ir besigrožėdamas pavasarį pražydusiais medžiais, išminčius pamatė žmogų, sulinkusį po didžiuliu nešuliu.
- Kodėl tu save pasmerki tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
- Aš kenčiu, kad mano vaikai ir anūkai būtų laimingi, – atsakė jam žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kentėjo, kad senelis būtų laimingas. Senelis kentėjo, kad mano tėvas būtų laimingas. Ir aš visą gyvenimą kentėsiu, kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi.
- O ar buvo tavo šeimoje bent vienas laimingas žmogus? – paklausė išminčius.
- Ne, bet mano vaikai ir anūkai tikrai bus laimingi! – atsakė nelaimingas žmogus.
- Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis, tūnantis po žeme, neišmokys paukščio skraidyti! – atsakė jam išminčius, – išmok visų pirma būti laimingu pats, o tada suprasi ką reikia daryti, kad ir tavo vaikai bei anūkai taptų laimingais. Ir tai bus pati vertingiausia dovana, kurią tu jiems galėsi padovanoti.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Besivaikydamas triušius, senas dobermanas nuklydo iš mišką ir suprato, kad pasiklydo. Ir čia jis pamato jauną panterą, kuri skuodžia tiesiai į jį ir ne šiaip sau, bet papietauti (ne su juo, bet juo). Senas dobermanas suprato, kad dabar jis jau tikroje bėdoje. Tačiau šalia pamato senų kaulų likučius ir tučtuojau pradeda juos graužt, garsiai aikčiodamas: ak, kokia skani pantera buvo... o gal dar kur netoli kita laksto?... Tai išgirdusi, pantera iš karto skuodžia į šoną, galvodama, kad vos vos paspruko ir išsigelbėjo iš dobermano nagų.
Tuo metu voverė iš medžio viską stebi ir galvoja, kad susitarus su pantera, tai galima panaudot savo apsaugai. Ji nubėga pas panterą ir papasakoja, kaip iš tikro buvo su tais kaulais... Jauna pantera įsiutusi pasiūlo voverei šokti ant jos nugaros ir pažiūrėti, kaip viskas baigsis savim pasitikinčiam senam šunpalaikiui.
Dobermanas mato panterą su vovere ant nugaros ir galvoja, ką gi dabar daryt... Vietoj to, kad bėgtų, šuo atsisėda nugara į ateinančius, apsimesdamas, kad jų nemato, ir kalba:
- Na, ir kur gi ta voverė? Jau gera valanda, kai aš pasiunčiau ją atvesti man kitą panterą!
--------
Tai koks gi istorijos moralas?
Neprasidėk su senimu. Amžius ir patirtis visada bus aukščiau jaunystės ir veržlumo.
Išmintis ateina tik su amžiumi ir patirtimi.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vieną gražią dieną penki vikšrai savo asmeninės metamorfozės išvakarėse pamatė skrendantį drugelį.

Vikšras - ortodoksalus konservatorius pasipiktino:

- Tai neteisėta ir amoralu! Reikia areštuoti šitą neatsakingą būtybę ir pasodinti už grotų. Tegul šliaužioja žeme, kaip ir mes visi!

Vikšras - technokratas pažvelgė į drugelį, sunkiai atsiduso ir liūdnai ištarė:

- Aš niekada netapsiu vienu iš jų!

Vikšras - progresyvus liberalas retoriškai riktelėjo:

- Kaip šis lengvabūdiškas padaras išdrįso skraidyti, kai kiti vikšrai to negali?.. Laisvę ir teisę skraidyti vikšrams!

Vikšras - budistas reikšmingai pratęsė “OM” ir atsiribojęs teištarė:

- Man nereikia sparnų, kad skraidyčiau. Pakanka atsisėsti į lotoso pozą, ir aš išskrendu į astralą...

O vikšras - krikščionis persižegnojo ir priekaištingai pareiškė:

- Jei Viešpats pageidautų, kad vikšrai skraidytų – duotų jiems sparnus!

...Atėjo laikas ir – visi vikšrai virto drugeliais...

O kai jie išskleidė sparnus ir pasileido į pirmą savo skrydį – visiškai pamiršo savo ankstesnius klaidingus įsitikinimus ir net tai, kad jie kažkada šliaužiojo žeme...

 

Pagal T. Liry alegoriją

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mergaitė miške rado sergantį ežiuką.

Girdė jį pieneliu, maitino, gydė.

Ežiukas pasveiko, paaugo, sustiprėjo.

Atėjo ruduo, ežiukas ėmė mesti spygliukus, jam išdygo sparnai. Šūkaudamas "kurly-kurly" ežiukas išskrido pro langą ir prisijungė prie gervių trikampio.

Mergaitė žiūri, verkia, skruostus ašaromis vilgo: "Tai buvo ne ežiukas! Tai kažkokia nesąmonė!"

----------

...Štai tokia smagi sakmė... Bet tai netrukdo jai būti gilia - juk tikra tiesa: mūsų iliuzijos taip dažnai priverčia mus verkti...

----------

Prisiminkite savo "ežiukus" - ir paleiskite juos. Tegu sau skrenda...

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokymas būti laimingu

 

Vienas žmogus atėjo pas Išminčių ir ėmė maldauti pagalbos:

- Aš neviltyje. Aš išprotėsiu. Mes visi gyvename viename kambaryje: vaikai, žmona, giminaičiai. Mūsų nervai ties riba, visi šaukia, rėkia vienas ant kito. Ne namai, o pragaras!

- Ar pažadi padaryti viską taip, kaip pasakysiu? - pagalvojęs paklausė Išminčius.

- Prisiekiu, padarysiu viską, ko tik reikia.

- Puiku. Kiek turi gyvulių?

- Karvė, ožka ir šešios vištos.

- Pasiimk juos visus pas save į kambarį. O po savaitės vėl ateik.

Žmogų apėmė siaubas. Bet juk turi ištesėti pažadą! Jis parsivedė gyvulius namo.

Po savaitės žmogus vėl atėjo pas Išminčių: graudu buvo į jį žiūrėti.

- Aš daugiau negaliu. Purvas! Smarvė! Triukšmas! Mes visi ties išprotėjimo riba.

- Eik namo, - tarė Išminčius, - ir išvesk gyvulius atgal.

Visą kelią namo žmogus bėgo.

Kitą dieną jis vėl atėjo pas Išminčių: jo akys švietė džiaugsmu.

- Koks puikus gyvenimas! Gyvulių nėra. Tylu, švaru, erdvu! Ne namai, o rojus!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavargęs nuo triukšmingo ir neramaus miesto, kur viskas trukdė medituoti ir susikaupti, žmogus nusprendė rasti tykią ramią vietą.

Jis nuėjo į mišką, kur nebuvo nė vieno žmogaus, bet ten negalėjo susikaupti, nes jam trukdė žiogų ir cikadų čirškimas. Žmogus patraukė gilyn į mišką, bet ten labai garsiai čiulbėjo paukščiai, trukdydami kontaktui su vidiniu "aš". Ieškodamas tylos, žmogus įlindo į urvą, ten buvo labai tylu, bet jį erzino lašančio vandens garsai.

Tada jis sau pasistatė mažą namuką su garso izoliacija, užsidarė visus langus ir duris, bet visiškoje tyloje vis garsiau ir garsiau girdėjosi "tik-tak, tik-tak...". Tada jis nuplėšė laikrodį nuo rankos ir sviedė į sieną.

Atsisėdo, nusiramino, giliai atsiduso patenkintas, kad štai dabar, pagaliau, bus tylu, tačiau...

"Tuk, tuk, tuk...", - širdis jo krūtinėje plakė vis garsiau...

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą gyveno berniukas, kuris kasdien paslapčia kelioms minutėms išbėgdavo į mišką.

Tėvas pradėjo jaudintis. Ką berniukas kasdien ten galėtų veikti?

Vieną kartą tėvas jį paklausė:

- Kodėl tu tiek daug laiko praleidi miške?

Berniukas atsakė:

- Kad būčiau arčiau Dievo.

- Na, - su palengvėjimu atsiduso tėvas, - dėl to tau nereikia eiti į mišką. Dievas visur. Miške Dievas ne kitoks, nei bet kurioje kitoje vietoje.

- Taip, tėti, - nusišypsojo berniukas, - bet miške aš tampu kitokiu.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena mergina mokėsi išsiugdyti savyje meilę ir gerumą. Po kasdienės meditacijos savo namuose, ji įprastai eidavo į turgų, kur ją nuolat nepadoriomis replikomis įžeidinėdavo vienas prekeivių.

Nors ji iš visų jėgų stengėsi visiems gyviems padarams jausti meilę, šioje situacijoje kantrybė buvo ties riba.  

Kartą mergina taip supyko, kad gatvėje, mosuodama virš galvos skėčiu, puolė vytis tą chamą.

Staiga akies krašteliu ji pastebėjo, kad kita gatvės puse eina jos mokytojas ir ramiai stebi šią sceną.

Degdama iš gėdos, ji priėjo prie jo, kad paaiškintų kas nutiko. Mergina pasakė, kad jaučiasi patyrusi nesėkmę mokyme kaip reikia mylėti žmones.

Jos mokytojas savo įprasta ramia ir širdinga maniera atsakė, kad kitą kartą, jei nutiks kas nors panašaus, jai reikėtų sukaupti visą didžiulę meilę savo širdyje, ...o paskui paimti skėtį ir gerokai trinktelėti niekšui per galvą.

-------

Mūsų toškimas mylėti žmones nereiškia, kad mes turime tapti kilimėliu kažkieno kojoms.

Meditacijos mokytojas tai žinojo.

 

Patricija Spodaro „Menas gerbti save”

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prieš daug metų velnias nusprendė parduoti visus savo amato instrumentus. Jis kruopščiai juos išdėliojo stiklo vitrinoje, kad visi galėtų apžiūrėti. Kokia tai buvo kolekcija! Čia buvo blizgantis Pavydo durklas, o šalia jo puikavosi Pykčio kūjis. Kitoje lentynoje gulėjo Godumo ir Troškimo lankas, o šalia jo dailiai įsitaisė užnuodytos Geidulingumo ir Pavyduliavimo strėlės. Dar ten buvo Baimės, Išdidumo ir Neapykantos ginklai. Visi jie buvo puikiai išeksponuoti, su etiketėmis ir nurodyta kaina.

O gražiausioje lentynoje, atskirai nuo kitų instrumentų, gulėjo mažas, neišvaizdus ir gerokai padėvėtas medinis pleištas, kurio etiketėje parašyta „Nusiminimas”. Keista, bet šio instrumento kaina buvo didesnė, nei visų kitų, kartu sudėjus.

Vienas lankytojas paklausė velnią, kodėl jis taip brangiai vertina šį keistą pleištuką ir jis atsakė:

- Aš tikrai jį vertinu labiausiai, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu pasitikėti, jei visi kiti pasirodytų esą bejėgiai.

Ir jis švelniai paglostė medinį pleištuką.

- Jei man pavyksta šį pleištuką įkalti žmogui į galvą, - tęsė velnias, - jis atveria duris ir visiems kitiems instrumentams.

Jis nusišypsojo ir pridūrė:

- Nėra nieko labiau mirtino už nusiminimą.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DVI PUSELĖS

 

 Filosofas mestelėjo ant delno obuolį, pasukiojo, apžiūrėdamas iš visų pusių, ir giliamintiškai ištarė:

- Žmonės mano, kad jų sielos panašios į obuolį.

- Kaip suprasti? - susidomėjo mokinys.

- Tiksliau, į jo puseles, - pasitaisė filosofas. - Štai taip panašiai. Jis rūpestingai perpjovė obuolį į dvi dalis ir padėjo ant stalo. - Jie įsitikinę, kad kiekvienam žmogui egzistuoja ideali pora...

Mylintys vienas kitą žmonės tampa vienu: kartu džiaugiasi gyvenimu ir kartu priima likimo smūgius, mokosi suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, palaikyti ir paraginti siekiant sėkmės. Laikui bėgant, kai kurios poros netgi perima vienas kito įpročius, tampa panašūs charakteriais ir harmoningai papildo vienas kitą... Reiškia, antromis puselėmis ne gimstama, o tampama.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jūs sakote, kad mylite lietų,

bet kai lyja, jūs vaikštot su skėčiu.

Jūs sakote, kad mylite saulę,

bet kai ji šviečia, slepiatės šešėlyje.

Jūs sakote, kad mylite vėją,

bet kai jis pučia, uždarote langą.

Štai kodėl aš bijau,

kai sakote, kad mylite mane...

 

P. Coelho

***

Išminčiaus paklausė:

- Kiek yra draugystės rūšių?

- Keturios, - atsakė jis. - Yra draugai, kaip maistas - kiekvieną dieną tau jų reikia. Yra draugai, kaip vaistai, jų ieškai, kai tau blogai. Yra draugai, kaip liga, jie patys ieško tavęs. Bet yra draugai kaip oras - jų nesimato, bet jie visada su tavimi.

****

Išminčiaus paklausė:

- Kas svarbiau: mylėti ar būti mylimam?

Išminčius atsakė:

- O kas paukščiui svarbiau: dešinysis ar kairysis sparnas?

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kaip Žiurkėnas skendo

 

Ėjo Žiurkėnas pakrante, užsisvajojo ir nepastebėjo, kaip pasuko ir nuėjo iki pusės upelio.

Pamatė jį Barsukas ir ėmė šaukti:

- Atsipeikėk, Žiurkėne, vandeniu eini!

Atsipeikėjo žiurkėnas ir ėmė skęsti.

- Gelbėkite, gelbėkite! - šaukė jis.

Barsukas nubėgo šauktis pagalbos. Iš vandens išlindo Varlė.

- Ko rėki? - pasakė. - Čia net man iki kelių.

Pasižiūrėjo Žiurkėnas: teisybė, Varlei iki kelių. Ir nustojo skęsti.


Kaip Žiurkėnas ruošėsi į svečius

 

Kartą Žiurkėnas ėjo į svečius pas Ežį. Ėjo, ėjo ir prisiminė, kad pamiršo užmušti musę, kuri tupi namuose ant sienos.

Grįžo namo, žiūri: musė tupi toje pačioje vietoje ir net nesiruošia nuskristi.

- Jei ji nesiruošia nuskristi, tai galiu ją užmušti kai grįšiu iš Ežio, - nusprendė Žiurkėnas ir vėl išėjo į svečius.

Ėjo, ėjo ir ėmė gailėtis, kad neužmušė musės.

Musė gali nutūpti ant pyrago su uogiene, įkristi į pieną, ir iš viso nežinia kas jai šaus į galvą.

- Užmušiu musę, o paskui su ramia sąžine eisiu į svečius, - nutarė Žiurkėnas ir nubėgo namo.

Musė tupėjo toje pačioje vietoje.

Žiurkėnas įjungė šviesą ir pamatė, kad musė - sudžiūvusi, seniai negyva.

- Štai taip, dėl padvėsusios musės praradau visą dieną ir pas Ežį nenuėjau, - piktinosi Žiurkėnas. - Kada dabar į svečius ištrūksiu?

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Galėjo būti blogiau

 

Ant Žiurkėno užgriuvo medis. Didelis senas uosis. Taip jam niekada nebuvo nutikę! Net nežinojo, baimintis jam ar džiaugtis. Juk jo net stagarėliu neužkliudė, net šakele nesubraižė! Nusprendęs, kad reikia džiaugtis, Žiurkėnas ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir įsistatė ant kaktos guzą.


Žinomumas

 

"Ką čia tokio padarius, kad apie mane visi sužinotų?" - mąstė Žiurkėnas.

Nuėjo į lauką, lygų lygų, be jokio kupstelio, ir vidury lauko įkalė kuolą.

Kuolas iš visur matomas, žvėrys bėga prie jo, sužinoti nori: kas tai yra? O ant kuolo parašyta: "Šį kuolą įkalė Žiurkėnas."

Ir pasklido miške:

- Ar matėte? Girdėjote? Ten Žiurkėnas kuolą įkalė!

Apie tai sužinojo Lokys. Šito miške dar nebuvo. Skaudu jam pasidarė, kad ne jis pirmas sugalvojo kuolą įkalti.

Ėmė ir įkalė rąstą, o Žiurkėno kuolą numetė miške.

- Kam Lokiui tas rąstas? - nustebo žvėrys ir apie rąstą daugiau nė žodžio, o į Žiurkėną visi rodė pirštais ir kalbėjo: "Tai Žiurkėnas, kuris įkalė kuolą."

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mažoji Greta su mama atėjo prie jūros.

- Mama, ar galiu pažaisti smėlyje?

- Ne, brangioji. Išsitepsi savo drabužėlius.

- Mama, ar galima vandenyje pasitaškyti?

- Ne. Tu sušlapsi ir peršalsi.

- Mama, ar galiu pažaisti su kitais vaikais?

- Ne, tu paklysi minioje.

- Mama, nupirk man ledų.

- Ne, tau skaudės gerklę.

Mažoji Greta ima verkti. Motina pasisuka į netoliese stovinčią moterį ir sako:

- Viešpatie švenčiausias! Ar kada matėte tokį nervingą vaiką?!

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KAUKĖS

 

Paplūdimy susitiko Grožis ir Negražumas.
„Šokime į jūrą maudytis”, - pakvietė vienas kitą.

Nusirengę paniro į bangas. Netrukus Negražumas išlipo iš vandens ir apsivilkęs Grožio drabužiais nužingsniavo savais keliais.
Grožis, išlipęs į krantą, nerado savo drabužių, tačiau buvo labai drovus ir nenorėjo likti nuogas. Tad apsivilko Negražumo apdarus ir nuėjo savais keliais.
(Kahlil Gibran)
---------
Dar ir šiandien žmonės juos painioja.
Vis dėlto esti mačiusių Grožio veidą ir jį atpažįstančių, nepaisant jo drabužių. Ir esti tokių, kurių neapgauna žvilgantys jo apdarai ir jie atpažįsta Negražumo veidą.

 

Bruno Fererro

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasirinkimas

 

„Žmogus laimingas tol, kol jis nori būti laimingas, ir niekas negali jį sustabdyti. ” (Aleksandras Solženycinas)

------

Senas Mokytojas ruošėsi mirti...

Jis gulėjo mirties patale, o aplink stovėjo nuliūdę mokiniai. Per visą kartu praleistą laiką, jie nė karto nematė Mokytojo su bloga nuotaika, net ir dabar senolio lūpose žaidė lengva šypsenėlė.

Vienas mokinių kreipėsi į jį:

- Mokytojau, aš nustebęs. Per visą laiką, kurį jus pažįstu, nė karto nemačiau jūsų liūdno ar susierzinusio. Atskleiskite mums paslaptį, kaip jums tai pavyksta?

- Prieš daug metų, kai buvau toks jaunas, kaip jūs dabar, aš tokį pat klausimą uždaviau savo Mokytojui, - tyliai pasakė senolis. - Man buvo aštuoniolika, aš buvau nelaimingas, o mano Mokytojas, kuriam buvo beveik devyniasdešimt, visada buvo geros nuotaikos ir džiaugėsi gyvenimu, atrodė be jokios priežasties. Jis man tada taip atsakė: - Ir aš buvau jaunas, ir aš liūdėjau ir kentėjau dėl kiekvieno menkniekio, bet kartą man nušvito: juk tai MANO gyvenimas, ir AŠ turiu pasirinkti, koks jis bus. Ir tą pasirinkimą daro kiekvienas iš mūsų, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę. Todėl, nuo to laiko, rytą atmerkdamas akis, aš užduodu sau klausimą: kokia norėčiau kad būtų nauja diena: džiugi ar liūdna. Ir džiaugsmas nugali, renkuosi jį.

------

„Galų gale, mes patys formuojame savo gyvenimą, formuojame save. Šis procesas niekada nesibaigia, jis tęsis iki tol, kol numirsime. Už tą pasirinkimą, kurį mes darome, visada patys esame atsakingi.” (Eleonora Ruzvelt)

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Keliautojas klausia piemens:

- Koks šiandien bus oras?

Piemuo atsako:

- Toks, koks man patinka.

- Iš kur jūs žinote, kad oras bus būtent toks, koks jums patinka?

- Supratęs, kad neįmanoma visada gauti to, kas tau patinka, aš išmokau mėgti tai, kas bus. Todėl aš absoliučiai įsitikinęs, kad bus toks oras, koks man patinka...

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Žinai, - sako vienas, - šiuo metu draugauju su 5 moterimis. Man tai atsibodo, bet pasirinkti vieną man nepavyksta. Kaip man jas atrinkti?

- Atrink atvirumu, - pataria draugas.

- Kaip tai - atvirumu?

- O taip: pasijusk esąs visiškai laisvas ir kiekvienai papasakok viską apie kitas.

- Bet kaip tai padės?

- O tu pabandyk.

Draugai susitinka po pusmečio.

- Na ir kaip, pasinaudojai mano patarimu?

- Geras patarimas. Ačiū. Kai tapau atviras, dvi iš mano moterų iškart atsisakė su manimi bendrauti. Na ir gerai. Tai, galima sakyti, buvo grubi atranka. Liko trys. Ir tada prasidėjo pats įdomumas. Aš greit supratau, kad man nepavyksta su visomis trimis būti vienodai atviram. Vienai galėjau pasakoti viską, kitai pusę to, trečiai iš viso nieko. Tuo pačiu, apie vieną galėjau pasakoti viską, bet pasakoti apie kitą man nesiversdavo liežuvis. Baigėsi tuo, kad supratau, jog vienai galiu pasakoti viską, bet apie ją man su niekuo nesinorėjo atvirauti.

- Tai ji pas tave ir liko, - pasufleravo bičiulis.

- Būtent. Įdomu, kad toks paprastas būdas taip gerai veikia.

- Jis veikia todėl, kad atvirumas - tai jausmų rodiklis. Jis labai greit atsijoja nereikalingus žmones. Tarp kitko, tai tinka visiems gyvenimo atvejams. Aš visada nutraukiu santykius su to, su kuriuo negaliu būti atviras, ir lieku su tuo, apie kurį negaliu plepėti.

-----------

Atvirumas - jausmų rodiklis.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą karalius atėjo į savo sodą ir pamatė, kad jame medžiai, krūmai ir gėlės miršta. Ąžuolas paaiškino, kad miršta todėl, kad niekaip negali užaugti toks aukštas kaip Pušis. Karalius rado Pušį palūžusią: ji sulinko nuo minčių naštos, kad negali duoti derliaus kaip Vynuogė. O Vynuogė žuvo, nes negalėjo žydėti kaip Rožė. Rožė verkė, nes negalėjo būti tokia stipri ir galinga kaip Ąžuolas.

 

Chorche Bukaj (Jorge Bucay)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nuoskauda - tai toks mažas žvėrelis. Iš išvaizdos visai nekaltas. Jei su juo teisingai elgiamasi, jis niekam nekenkia. Nuoskauda, jei nebandoma ją prisijaukinti, puikiausiai gyvena laisvėje ir niekada nieko neliečia. Bet visi bandymai ją užvaldyti, padaryti sava, visada baigiasi liūdnai...

Šis žvėrelis labai mažas ir vikrus. Jis gali atsitiktinai patekti į bet kurio žmogaus kūną. Žmogus tai iškart pajunta. Jis įsižeidžia. Tai žvėrelis žmogui šaukia:

- Aš netyčia papuoliau! Išleisk mane! Man čia tamsu ir baisu! Noriu į laisvę!

Bet žmonės seniai nebemoka suprasti žemės padarų kalbą, ypač tokių mažų žvėrelių... Yra tokių, kurie iškart paleidžia nuoskaudą. Bet yra ir tokių, kurie nė už ką nenori jos paleisti. Jie iškart ją pavadina sava ir tamposi su ja, lyg su ubago terba. Nuolat apie ją galvoja, rūpinasi... O nuoskaudai vis tiek nepatinka žmoguje, ji sukasi, ieško išėjimo, bet pati niekada nesuranda kelio... Toks štai nevykėlis žvėrelis. Bet ir žmogus nevykėlis... Susigūžė visas ir nė už ką nepaleidžia nuoskaudos... Slepia savyje... O žvėrelis tai alkanas, valgyti jam norisi... Štai ir pradeda jis pamažu žmogų ėsti iš vidaus... Ir žmogus tai jaučia. Tai ten suskausta, tai čia... Bet neišleidžia žmogus iš savęs nuoskaudos... Nes priprato prie jos. Na, ir ji po truputį pripranta prie savo šeimininko. Valgo, auga, tunka ir nustoja judėti... Randa žmogaus viduje ką nors skanaus, prisisiurbia ir čiulpia, ryja...

Ir galų gale priauga nuoskauda prie ko nors žmogaus kūne ir tampa jo dalimi... Silpsta žmogus, sirgti ima, o žvėriūkštis viduje vis storėja...

Nesupranta žmogus, kad tik tiek tereikia - imti ir paleisti nuoskaudą! Tegu sau gyvena savo malonumui! Ir jai be žmogaus geriau ir žmogui be jos lengviau gyventi.

------

Nuoskauda - tai toks mažas žvėrelis... Jei staiga netyčia pasigausi - paleisk ją, tegu bėga!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šeimoje kitos taisyklės.

 

Viena mergina nuo vaikystės įsiminė taisyklę: „Elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi”. Ji stengėsi vadovautis šia taisykle visą gyvenimą, ir visada atgal gaudavo tai, ko norėjo.

Bet kai mergina ištekėjo, ši taisyklė kažkodėl nustojo veikti. Kai norėjo sulaukti vyro rūpesčio, ji pradėdavo rūpintis juo, o jis tik priimdavo rūpestį. Kai jai norėjosi dėmesio, kai norėjosi pasidalinti savo išgyvenimais, ji imdavo apie reikalus klausinėti vyrą. Tas su džiaugsmu jai pasakojo apie save, bet visiškai nesidomėjo kaip jai sekasi.

Tada mergina nuėjo pas savo močiutę patarimo. Močiutė išklausė ir pasakė:

- Anūkėle, ši taisyklė šeimoje neveikia, nes vyras ir moteris - nėra vienodi, jų paskirtis nevienoda. Vyras sutvertas tam, kad pildytų moters troškimus. Kai tu pradedi juo rūpintis, jis supranta, kad tai ir yra tavo troškimas, ir tau sudaro tam visas sąlygas. Vyras niekada neišmoks skaityti tavo mintis, jis tik mato poelgius ir girdi žodžius. Todėl, jei nori rūpesčio, tai pasakyk jam apie tai, o jei nori kažkuo pasidalinti, nelauk klausimų, tiesiog papasakok.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Berniukas ėjo miško taku. Švietė saulė, čirškavo paukščiai, oras buvo pripildytas užburiančio miško augalų kvapo. Pušys stiebėsi aukštai į dangų, skleisdamos savo stebuklingą, aitrų spyglių aromatą. Berniuko širdis buvo pripildyta džiaugsmo, Gyvenimo džiaugsmo!

Ir staiga jis užkliuvo už kažkokios šaknies ir pargriuvo. Džiaugsmo neliko, kelis nubrozdintas iki kraujo, o deginantis skausmas užtemdė vasaros spalvas.

- O Dieve! - šūktelėjo berniukas. - Na kodėl kelyje tu man pakišai šitą šaknį? Koks gi tu saugotojas, jei leidai man taip skaudžiai užsigauti..? - įsižeidęs kalbėjo jis.

Pakilo ir, lengvai šlubčiodamas, pasuko kitu takeliu. Skausmas pamažu nurimo.

Berniukas buvo per daug geras, kad prisimintų skriaudas, jis vėl linksmai nukeliavo naujai pasirinktu keliu. Gerokai pavargęs, jis nusileido prie upelio, kviečiančio numalšinti troškulį ir atstatyti prarastas jėgas.

Atsigėrė. Bet kai ropštėsi šlaitu, vedančiu nuo upelio, vėl paslydo ir atsitrenkė į netoliese gulėjusį akmenį.

- O Dieve, na kodėl man taip nesiseka! Vėl tu mane pamiršai ir nepadedi man eiti savo keliu!

Kol jis kėlėsi ir apžiūrinėjo įbrėžimus ir rakštis, netoli jo griuvo nuo senumo sutrešęs didelis medis, vos jo neužkliudydamas.
Takelis perėjo į platų kelią, ir berniukas vėl linksmai pasuko juo.

Nežinojo berniukas apie tai, kad kai pargriuvo pirmą kartą, netoli jo prašliaužė nuodinga gyvatė. Jei nebūtų pargriuvęs, būtų ją užmynęs ir atsisveikinęs su gyvenimu.

Antrą kartą, kai kildamas šlaitu užsigavo į akmenį, jo laukė neišvengiama mirtis - būtų užmušęs virsdamas galingas medis.

Kelias išvedė į didelę pievą. Bet staiga apsiniaukė, papūtė stiprus vėjas ir prasidėjo audra. Iš pradžių smulkūs lietaus lašai virto dideliais, paskui dar didesniais ir lietus virto liūtimi.

Berniukas nubėgo tikėdamasis pasislėpti po dideliu medžiu, kuris matėsi miško pakraštyje, bet vėl pargriuvo ir susilaužė ranką. Ir ėmė jis nekęsti savo Dievo.

- Netikiu daugiau, kad tu esi! - šaukė nusivylęs berniukas. - Neisiu aš tais keliais, kuriuos tu nurodai, - toliau šaukė vaikas, gūždamasis nuo skausmo.

Nežinojo berniukas, kad į tą didelį medį trenks žaibas, kad jo pargriuvimas stebuklingai išgelbėjo jam gyvybę.

--------------

Atmink: ne viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesėkmė, ji ir yra. Gal būti, kad tavo kritimas, tavo nelaimė tau yra Didysis gėris! Neskubėk keikti Likimą, galbūt jis tau labai palankus.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Leisk išeiti.


Kartą vieno vyriškio žmona nusprendė, kad jos niekas nemyli. Supykusi ant šeimos, susirinko daiktus ir išėjo nežinoma kryptimi.

Sūnus, sužinojęs apie tai, tuoj pat atbėgo pas tėvą:

- Kaip tu galėjai taip paprastai paleisti mamą? Kur ji galėjo nueiti? O jei kas nors jai atsitiks? Kodėl tu jos nesulaikei? Tu jos iš tikrųjų nemyli?

Vyriškis truktelėjo pečiais:

- Aš galėjau ją sulaikyti, - atsakė jis. - Bet jos siela vis tiek nenustotų skaudėti, irti. O dabar jinai, galbūt, suras tą savo dalį, kurią dėl kažkokios priežasties pastaruoju metu prarado. Ne veltui atsiskyrėliai išeidavo į tolimas vietas. Kelyje jie surasdavo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, išgydavo ir grįždavo į pačius save. Mylėti juk nereiškia pririšti prie savęs. Žymiai svarbiau sugebėti laiku paleisti...

Po kurio laiko moteris grįžo, ir jie kartu pragyveno ilgą ir laimingą gyvenimą.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

10 klasė

Ji stovėjo prie suolo visa nuliūdusi. Aš priėjau ir paklausiau kas atsitiko. Pasirodo, kad ji nesupranta matematikos, savaime aišku, aš jai pasisiūliau padėti! Ji nusišypsojo, pabučiavo mane į skruostą ir pasakė, kad esu pats geriausias draugas pasaulyje. O aš bijau jai pasakyti, kad ją myliu...

11 klasė

Ji paskambino man ir paprašė atvažiuoti. Ją paliko vaikinas ir jai sunku vienai būti namuose. Mes sėdėjome pas ją ir žiūrėjome filmą, vėlai vakare ji susiruošė miegoti. Prieš tai pabučiavo mane į skruostą ir pasakė, kad esu pats geriausias draugas pasaulyje. Aš ją myliu, bet kodėl taip bijau prisipažinti!
12 klasė

Ji priėjo prie manęs ir paprašė su ja eiti į išleistuvių pokylį, nes jos vaikinas susirgo, o viena eiti nenori. Aš sutikau. Ji pabučiavo mane į skruostą ir pasakė, kad esu pats geriausias draugas pasaulyje. O aš ją myliu, bet labai bijau jai prisipažinti...
rugpjūčio 5-oji

Ji pribėgo prie manęs, pabučiavo į skruostą ir pasakė, kad esu pats geriausias draugas pasaulyje... Ir štai ji eina prie altoriaus... Kokia ji graži su ta vestuvine suknele! Tikiuosi, ji myli jį, juk man svarbiausia, kad jai būtų gerai, nes aš ją myliu, bet labai bijau jai prisipažinti, nes tada ją prarasiu!
Praėjo daug metų.

Aš stoviu laidotuvėse. Praėjo tiek daug metų, o aš vis tiek ją myliu... Žiūrinėju jos daiktus, randu dienoraštį ir skaitau jame vieną vienintelį sakinį: "Jis pats geriausias draugas pasaulyje, niekas manęs nesupranta, tiktai jis! Kiek kartų jis mane gelbėjo. Guodė, kai palikdavo vaikinai, net nuėjo su manimi į išleistuvių pokylį... Aš taip jį myliu, bet labai bijau jam prisipažinti, nes bijau jį prarasti!"

 

KAD BŪTŲ LAIMINGI, VIENAM IŠ JŲ REIKĖJO PASAKYTI 3 ŽODŽIUS...

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas žmogus iškeliavo pasivyti horizontą. Jis ėjo, o horizontas tolo. Jis darydavo žingsnį, ir horizontas darydavo žingsnį, toldamas nuo jo. Jis bėgo, ir horizontas bėgo pirmyn. Žmogus šuoliavo ant žirgo, lėkė mašina, skrido lėktuvu, o horizontas liko toks pat tolimas, kaip kelio pradžioje.

Žmogus buvo įsitikinęs, kad horizonte slypi kažkokia paslaptis, kurios gamta dar niekam neatvėrė.

Žmogus savo kelyje sutiko daug išmintingų žmonių. Daug ką pažino ir suprato. Daug paslapčių sužinojo, bet horizontas nepriartėjo nei per žingsnį.

- Veltui eikvoji laiką ir jėgas, - žmogui aiškino patys išmintingiausi žmonės. - Horizontas nepasidavė net galingiausiems burtininkams.

Bet žmogus nepasidavė. Ėjo metai. Žmogus apėjo visą žemę ir grįžo ten, iš kur pradėjo kelionę. Jis sustojo ant kalvos, kur dažnai žaisdavo vaikystėje, kur pirmą kartą pamatė horizontą. Ir staiga viską suprato.

Horizontas visur! Kiekviename žingsnyje.

Ir iškart prie pat ausies išgirdo nerimastingą, viliojantį į nežinomus tolius balsą. Žmogus laimingas nusišypsojo, užsimerkė, ištiesė į priekį rankas ir pajuto, kaip ant delnų nusileido lengva, vėsi, virpanti vėjyje gija.

Dabar jis aiškiai suprato: viskas, kas gražu, nepaprasta ir pasakiška visada buvo šalia.

- Bet kaip aš visa tai būčiau supratęs, jei būčiau sėdėjęs vietoje? - ištarė jis.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viename kaime, nedidelėje pakelės trobelėje sergantis žmogelis gulėjo lovoje ir ruošėsi mirti. Jis visai nebuvo senas, bet nežinoma liga pričiupo jį ir prikaustė prie lovos. Giminaičiai jau nustojo tikėti, kad jis pasveiks ir galvojo tik apie ramią mirtį. Tačiau gretimos trobelės gyventojas staiga prisiminė, kad netoli kaimo gyvena senas atsiskyrėlis ir, pasak gandų, pagydo "neišgydomas" ligas. Jis nubėgo pakviesti išminčių.

Senas, bet iš išvaizdos stiprus žmogus su chalatu įėjo į kambarį pas miegantį ligonį ir ėmė jam kažką šnabždėti į ausį. Greitai žmogelis pabudo ir kurį laiką jie šnabždėjosi dviese. Paskui senasis išminčius atsistojo ir netaręs nė žodžio išėjo pro duris.

Žmogelis ėmė sveikti ir jau po keleto dienų, visų kaimo gyventojų nuostabai, atsikėlė iš lovos ir buvo visiškai sveikas. Nuo to laiko, kai tik jį klausdavo: "Ką gi tau pasakė senas išminčius, kad tu taip lengvai nugalėjai savo ligą?" - jis visada atsakydavo: "Nebandyk ją įveikti. Pamilk ją."

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra toks pasakojimas apie medžiotoją, pasiklydusį džiunglėse. Tris paras jis vienišas klaidžiojo gyvame labirinte ir, pagaliau, susidūrė su tokiu pat nelaiminguoju. Vyrai apsikabino ir kurį laiką abu buvo neapsakomai laimingi. O paskui vienas kito paklausė, ko taip džiaugiasi. Pirmasis pasakė:

- Aš paklydau ir buvau praradęs viltį ką nors susitikti.

Antrasis atsakė:

- Aš irgi klaidžiojau ir tikėjausi sutikti vedlį. Bet jei mes abu nežinome kelio, nėra ko džiaugtis. Dabar klaidžiosime kartu.

-----

Moralas: laimė dviese galima tik tada, kai žmonės moka būti laimingi po vieną. Priešingu atveju jie vienas kitą padaro dar nelaimingesnius.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vaistinė. Nedidelė eilė. Prie langelio vidutinio amžiaus sutuoktinių pora. Moteris šio to paprašė, paskui atsisuko į vyrą:

- Brangusis, ar aš nieko nepamiršau nupirkti?

- Tu nenupirkai tamponų...

Visi ėmė kikenti... žiūrėkit, koks rūpestingas, tamponus primena...

O vyras tęsia:

- Tik pirk kokius pigesnius...

Čia visi užsikvatojo visa gerkle, pasigirdo replikos:

- Jis ne tik rūpestingas, bet dar ir taupus!

Vyras išraudo, sutriko ir žmonai sužnabždėjo:

- Aš palauksiu gatvėje...

Kai vyras išėjo, žmona pasiėmė savo pirkinius, pasisuko į besijuokiančius ir tarė:

- Mano vyras - specbūrio karininkas, rytoj jis vyksta į komandiruotę, į karo veiksmų zoną. O tamponais jie vienas kitam užkamšo skyles nuo kulkų sužeidimų, kad nenumirtų per pirmąsias minutes... labai juokinga, tiesa?

-----------

Deja, šiais laikais tokie sarkastiški ir kvaili žmonės... Jie kišasi į svetimas problemas, galvodami, kad yra patys protingiausi ir labiausiai patyrę visame pasaulyje, nors dažnai nieko nežino apie žmogų, kuriam taip įnirtingai bando duoti "gyvenimiškai svarbius" patarimus...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Sveiki, ar tai jūs išnuomojate kambarį savo viduje? Aš norėčiau išsinuomoti.

- Taip. Užeikite. Susipažinkite su savo naujaisiais kaimynais. Kambaryje dešinėje nuo jūsų gyvena mažas, išgąsdintas ir įvarytas į kampą laimės kamuoliukas. Toliau koridoriumi eikite atsargiau, čia visos grindys nusėtos sudaužytos vilties skeveldromis.

- Kodėl jūsų vonia pilna ledo?

- Ten guli siela. Ledas stabdo jos irimo procesą. O štai kambarys, kurį išnuomoju. Jis ištuštėjo visai neseniai.

- O kas joje gyveno?

- Svajonė.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą vyras su žmona nusprendė niekam neatidaryti durų. Rytą juos pažadino skambutis, pažiūrėjo per durų akutę - vyro tėvai.

- Neatidarysim durų!

Vyro tėvai nuėjo...

Po kurio laiko vėl skambina, pažiūri - žmonos tėvai. Vėl norėjo neatidaryti durų, bet žmona ėmė verkti, vyras jos pagailėjo ir atidarė.

Praėjo nemažai laiko... Jiems gimė 4 sūnūs, o penktoji - duktė. Vyras suruošė didelę šventę ir labai džiaugėsi! Draugai jo klausė:

- Ko tu taip džiaugies? Juk kai gimdavo sūnūs tu taip nesidžiaugei?

O jis nusišypsojo ir atsakė:

- Gimė ta, kuri atidarys man duris!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dideliame akvariume apgyvendino lydeką. Pradžioje ji plaukiojo po visą akvariumą. Bet paskui vieną jo dalį atitvėrė storu skaidriu stiklu, ir dabar lydeka negalėjo ten patekti. Ji pertvaros nematė, tik kiekvieną kartą, kai bandė plaukti į kitą akvariumo dalį, susidurdavo su kliūtimi. Lydeka ilgai kankinosi vis bandydama pralaužti nematomą pertvarą. Ir štai, kai beveik apleido jėgos, ji atsitraukė. Mokslininkai išėmė stiklą. Bet lydeka daugiau NIEKADA nebandė patekti į kitą akvariumo dalį. Ji plaukiojo mažoje erdvėje, kai iš tikro galėjo naudotis visu erdviu akvariumu, ir nė karto nepabandė patekti į kitą savo vandens būsto dalį.

----

Pamokantis eksperimentas, tiesa?

Priverčia susimąstyti, gal mūsų gyvenime irgi seniai nėra kliūčių, bet įgyta patirtis, įsišaknijusi giliai galvoje, neleidžia judėti pirmyn ir tobulėti? Galbūt verta padaryti tik vieną žingsnį į priekį ir gauti pastangų vertą atlygį.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Koks upelis esi tu?

 

Penkerių - šešerių metų berniukas, su tėvais vaikščiodamas miške, pamatė švarų upelį. Jis atsigėrė gaivaus vandens, o paskui - dėl pramogos - paėmė šakelę ir ėmė drumsti upelio vandenį. Upelio dugnas buvo žemėtas, todėl tuoj pat į paviršių pakilo smėlis, medžių lapai ir visokios šiukšlės. Prieš tai buvęs skaidrus vanduo tapo netinkamas gerti. Vaikui greit pabodo spoksoti į purviną upelio vandenį. Jis įmetė šakelę ir nubėgo pas mamą.

O kažkur aukštai kalnuose kitas berniukas taip pat žaidė su kalnų upeliu. Jis irgi norėjo sudrumsti vandenį šakele. Bet upelio dugnas buvo akmenuotas, jis tik sulaužė šakelę ir nubėgo nieko nepešęs. Srovė buvo švari kaip anksčiau.

----

Kai kurie žmonės iš išorės atrodo geri ir jautrūs, kaip skaidrus upelio vanduo. Bet pabandyk netyčia įžeisti tokį žmogų ir pamatysi, kaip iš sielos dugno išplauks savimyla, smulkmeniškumas, pasipūtimas ir senos skriaudos, - panašiai kaip dumblas miško upelyje.


 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 2 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą susiginčijo du mokytojai. Pirmasis sakė, kad jei ir labai stengtumeis padėti kokiam nors žmogui, kažkas jame pačiame gali sutrukdyti tokiai pagalbai. Antrasis manė kitaip. Pirmasis mokytojas ėmėsi įrodyti savo žodžius. Jis liepė ties liepto viduriu padėti maišelį su auksu. Tada liepė atvesti vieną nelaimingąjį, kuriam labai trūko pinigų, ir paprašė jį pereiti lieptą, paaiškinęs, kad pakeliui gali pasitaikyti jo problemų sprendimas.

Antrasis mokytojas ir kiti liudininkai įsitaisė kitame liepto gale. Žmogus perėjo lieptą, ir antrasis mokytojas jo paklausė:

- Ką tu matei liepto viduryje?

- Nieko, - atsakė žmogus.

- Kaip tai?! - nustebo liudininkai.

- Kai tik užlipau ant liepto, man į galvą atėjo mintis: va imsiu ir pereisiu lieptą užsimerkęs. Taip ir padariau!

 

(internetas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai