Trumpi išmintingi pasakojimai

446 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Greta vienas kito ant derlingos pavasario žemės gulėjo du grūdeliai. Pirmasis grūdelis tarė: „Aš noriu užaugti! Aš noriu įleisti šaknis į dirvą, esančią po manim, ir išleisti daigus virš žemės... Aš svajoju išsiskleisti švelniais žiedais ir visiems pranešti apie pavasario atėjimą... Aš noriu pajusti šiltus saulės spindulius ir rasos lašelius savo trapiais lapais!“ Grūdelis išaugo ir virto gėle.

Antras grūdelis tarė: „Aš bijau. Jei įleisiu šaknis į žemę, tai dar neaišku su kuo jos ten tamsoje susidurs. Jei išleisiu gležnus daigus, tai juos gali kažkas pažeisti… Užsimezgusius pumpurus gali apkramtyti kokie nors vabzdžiai, o išsiskleidusius žiedus gali tiesiog kažkas nuskinti ar sutrypti kojomis… Na jau ne, geriau aš palauksiu kol ateis saugesnis laikas“. Antrasis grūdelis liko laukti. Višta vaikštinėjusi šalimais ir ieškojusi maisto pastebėjo grūdelį ir jį sulesė.

--------------

Tuos, kas bijo rizikuoti, judėti pirmyn, gyvenimas tiesiog „sules“.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nežinomybės baimė

 

Vienas žmogus nusikalto. Jį sugavo ir atvedė pas karalių į teismą. Už jo veiklą grėsė mirties bausmė, bet karalius jam pasiūlė pasirinkti savo likimą: arba būti pakartam, arba patekti už didelių baisių juodų durų. Nusikaltėlis pagalvojo ir pasirinko kartuves.

Kai ant kaklo užnėrė kilpą, jis staiga ištarė:

- Man tapo smalsu: o kas ten, už durų?

Karalius nusišypsojo:

- Supranti, įdomus dalykas gaunasi... Aš visiems siūlau šį pasirinkimą, ir visi renkasi kartuves.

- O už durų kas? Aš jau vis tiek niekam nepasakysiu, - pridūrė nusikaltėlis, rodydamas į virvę.

Kiek patylėjęs, karalius atsakė:

- Ten laisvė. Bet žmonės taip bijo nežinomybės, kad renkasi virvę...

 

 (internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą žmogus kalbėjosi su Dievu ir jo paklausė:

- Viešpatie, aš norėčiau sužinoti, kas yra Rojus ir kas yra Pragaras.

Dievas nuvedė jį prie dvejų durų, vienas atidarė ir įvedė žmogų vidun. Ten buvo milžiniškas apvalus stalas, kurio viduryje stovėjo didžiulis indas, pilnas labai gardžiai kvepiančio maisto. Žmogus pajuto, kaip burna prisipildė seilių. Žmonės, sėdintys aplink stalą, atrodė alkani ir ligoti. Rodės, kad jie visi miršta iš bado. Visi turėjo po šaukštą su be galo ilgais kotais, pritvirtintais prie jų rankų. Jie galėjo pasiekti pilną maisto indą ir pasisemti valgio, bet kadangi šaukštų kotai buvo per ilgi, jie negalėjo jų prinešti prie burnos.

Žmogus buvo sukrėstas nelaimingųjų vaizdo. Dievas tarė: „Tu ką tik matei Pragarą”.

Paskui Dievas ir žmogus nuėjo prie kitų durų. Dievas jas atidarė. Scena, kurią pamatė žmogus, buvo identiška jau matytai. Čia buvo toks pat milžiniškas stalas, toks pat didžiulis indas su maistu, nuo kurio burnoje rinkosi seilės. Žmonės, sėdintys aplink stalą, laikė tokius pat šaukštus su ilgais kotais. Tik šį kartą jie atrodė sotūs, laimingi ir panirę į malonius pokalbius vienas su kitu.

Žmogus Dievui pasakė: „Aš nesuprantu”.

„Tai paprasta”, - atsakė Viešpats, - „Šitie išmoko pamaitinti vienas kitą. Anie gi galvoja tik apie save”.

------------------

Rojus ir Pragaras sutverti vienodai. Skirtumas – mumyse.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vilkiukas tupėjo ant kalvos ir staugė prieš mėnulį. Prie jo priėjo mama ir švelniai nosimi bakstelėjo šoną.

- Sūneli, tu visai nebežaidi su kitais vilkiukais. Jie bus stipresni už tave ir tu netapsi gaujos vedliu...

- Mama, aš nenoriu būti vedliu. Aš noriu skraidyti.

 Ji tyliai atsiduso ir grįžo į guolį pas savo seną žilą draugą.

- Jis vėl kaukia prieš mėnulį. O tu nieko nedarai. Vietoj to, kad sūnų nukreiptum į teisingą kelią, tu visą vakarą guli savo guolyje. Tu jo visai nemyli, tiesa?

- Aha! Tiesiai į tašką. Dievinu tave už tokius klausimus. Visame būryje jo pats gražiausias ir stipriausias balsas. Šiuo staugimu jis galės nurodyti kelią pasiklydusiems jauniems vilkams, kurie įsijautė į medžioklę. Arba išgelbėti gyvybę žmogui, kuris iš toli supras, kad čia geriau neiti. Iš kur mes žinome jo kelią, jeigu net savojo nežinom. Kodėl jis mums gimė? Galbūt į jo balsą atsilieps vilkė iš kito būrio ir jų vaikai bus patys išmintingiausi ir geriausi medžiotojai? O gal kartą jis nušoks nuo kalno ir taps vieninteliu vilku, kuris skraidė. Tu labai daug galvoji, ir todėl tau taip sunku. Geriau pasirūpink, kad rytoj, po medžioklės, jam atitektų riebiausias kąsnis.

   Jis lyžtelėjo ją ir užsimerkė, bandydamas užsnūsti...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žemė apvali

Kartą žurnalistas paklausė fermerį, ar jis galėtų pasidalinti savo kukurūzų, kurie metai po metų laimi visus kokybės konkursus, paslaptimi. Fermeris atsakė, kad visa paslaptis tame, kad geriausias burbuoles jis išdalina sėjai visiems savo kaimynams. 

- Kam gi išdalinti geriausius grūdus kaimynams, jeigu jie nuolat kartu dalyvauja visuose konkursuose ir tampa konkurentais?

- Matote, - nusišypsojo fermeris, – vėjas nuneša žiedadulkes iš mano laukų į kaimynų laukus, ir atvirkščiai. Jei pas kaimynus bus blogesnės veislės nei mano, tai greit ir mano pasėliai ims blogėti. O kaip kiekvienas iš mūsų rūpinasi savo pasėliais – tai kitas klausimas.

--------

Panašiai vyksta ir žmonių gyvenime. Tas, kuris nori būti sėkmingu, turi rūpintis artimaisiais ir padėti jiems siekti sėkmės. Nes kuo geriau gyvena žmonės aplink, tuo geriau tau pačiam. Mes visi šiame pasaulyje tarpusavyje surišti.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lakštingalos giesmė

 

Kartą varlė išgirdo lakštingalos giesmę ir buvo sužavėta. Lakštingalos juk tikrai neblogai čiulba, šito net varlės negali nepastebėti.

„Būtų puiku, - pagalvojo ji, - jei ir kiti paukščiai taip mokėtų! O tai visame miške nė vieno tikro giesmininko: vieni klykauja, kiti karkia, treti ūbauja, o kad už širdies griebtų – tokių nėra. Kaip gaila!”

Ir varlė ėmė mokytis iš lakštingalos. Kiekvieną vakarą atšuoliuodavo prie to medžio, kur lakštingala buvo įpratusi giedoti, ir rūpestingai kartojo jos treles – na, kaip mokėjo. Pradžioje nieko neišėjo. Bet praėjo keli mėnesiai ir jos atkaklumas buvo apdovanotas – varlė išmoko kelias gaidas. Ne visas, žinoma, tik dvi tris, bet pradžiai (ir dar varlei) tai buvo didelis pasiekimas.

Kadangi jai norėjosi kuo greičiau imtis darbo, tuojau pat nušokavo į mišką ir ten ėmė paukščius ir žvėris mokyti to, ko išmoko pati. Žinoma, mažai kas į ją žiūrėjo rimtai. Bet varlė nepasidavė, ji įkalbinėjo, įtikinėjo, įteiginėjo naujas idėjas į užsispyrusias miško gyventojų galvas, užkrėsdama juos savo pavyzdžiu... Ir jos atkaklumas buvo vėl apdovanotas. Praėjo keli mėnesiai, ir miške visi ėmė kvaksėti. Su pašvilpavimu...

 

Autorius: P. Mordkovič (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išminčiaus paklausė:

- Ar tu gali paaiškinti koks yra žmogaus gyvenimo tikslas?

- Negaliu, - atsakė jis.

Tada jo paklausė:

- Tai nors kokia gyvenimo prasmė?

- Nežinau, - atsakė išminčius.

- Tai ką tada apie gyvenimą žino tavo išmintis?

Išminčius nusišypsojo:

- Gyvenime nėra labai svarbu tikslas ir prasmė. Svarbiausia - jausti jo skonį. Juk geriau pyragą valgyti, o ne samprotauti apie jį.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą dukrelė, labai susižavėjusi tėčiu, pasakė, kad jis, tikriausiai, viską pasaulyje žino.

Jis nusišypsojo, paėmė popieriaus lapą ir ją paprašė nupiešti apskritimą.

- Štai, matai, – apskritimo viduje – viskas, ką tu žinai. O jo perimetras – tai, ko tu nežinai, bet žinai, kad nežinai, žinai, kad tos žinios egzistuoja. O toliau, viskas kas yra už tos linijos, – tai tos žinios, apie kurių egzistavimą tu net neįtari. Taip?

Mergaitė kurį laiką žiūrėjo į popierių, paskui sutiko.

- O dabar nupiešk, kiek tavo manymu, aš žinau, - tarė tėvas dukrai.

Dukra nupiešė didelį ratą, kuriame jos apskritimas beveik dingo.

Tėtis rodo į kraštus:

- Štai matai, kiek daugiau už tave aš NEŽINAU...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai mano sūnui buvo septyneri, mes visa, kol kas maža šeima važiavome kažkur į užmiestį. Užsukome į degalinę, nusipirkome ledų ir važiuojame sau patenkinti: vasara, karštis, ledai, žmona, sūnus, - tiesiog malonumas...

Staiga mano sūnus atidaro langą ir išmeta pakuotę. Greitis buvo nedidelis, aš sugebėjau labai greit susiorientuoti ir sustabdyti mašiną šalikelėje.

Tylėdamas išlipau, atidariau bagažinę, iš vieno maišelio išėmiau produktus, išlaipinau sūnų iš mašinos ir paprašiau surinkti visas šiukšles, esančias šalikelėje.

Sūnus pasipūtė, dar ir žmona pabandė užstoti...

Bet moterį nusiunčiau į mašiną klausytis muzikos, o sūnui paaiškinau, kad kol jis man neatneš pilno maišelio šiukšlių, toliau nevažiuosim, ir, savaime aišku, visų pažadėtų pramogų nebus.

Sūnus pradžioje su ašaromis, o paskui su kažkokiu azartu akyse nuėjo rinkti šiukšlių. Aš pasiėmiau kitą maišelį ir nuėjau kartu.

Per nepilną pusvalandį mes išvalėme nedidelę kelio atkarpą nuo mūsų žmonių gyvenimiškosios veiklos ir grįžome į mašiną.

Vėliau sūnui paaiškinau, kodėl jis ėjo rinkti šiukšles - todėl kad ši šalis yra jo Tėvynė, o Tėvynę reikia mylėti. Kalbėjau daug, nuobodžiai (taip nusprendė mano žmona), su pavyzdžiais, bet taip, kad jis suprastų.

Po visko sūnus paklausė:

- O kodėl tu ėjai rinkti su manimi?

- Tai, kad tu pakuotę išmetei per langą - pirmiausia, mano klaida. Aš kažką praleidau tavo auklėjime, todėl turėjau būti nubaustas kartu su tavimi.

Greit sūnui bus 13 metų, jis turi dvi mažas sesutes, ir vakar su malonumu stebėjau, kaip jis jas moko nešiukšlinti...

Ačiū mano tėvui - jo gyvenimiška išmintis auklėjant mus, dabar man labai padeda pamokyti savo atžalas.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavydas ir citrinos

 

Kartą žmona išsiuntė mane į parduotuvę citrinų. Na, gripas, suprantate. Ir pasakė – pirk dideles, nepapuvusias, kaip dažnai būna. Na, priėjau aš prie dėžės su citrinomis, rankioju. Visos kreivos, papuvę, storaodės.

Žiūriu akies krašteliu: man iš dešinės dar viena dėžė, ir joje kitas vyriškis po citrinas naršo. O ten citrinos didelės, prinokusios, apetitą žadinančios. Na, galvoju, dabar jis nueis – ten, dešinėj, akimirksniu citrinų prisirinksiu.

Taip, dėl vaizdo, žiūrinėju citrinas, o pats žvairuoju į vyriškio ranką – laukiu, kad jis pagaliau pasiims ko jam reikia ir nueis. O jis, bjaurybė, vis knaisiojasi ir knaisiojasi. Penkias minutes laukiau – tai tas jam nepatinka, tai anas, nors citrinos pas jį - rinktinės... Na neištvėriau aš – pasisuku į jį, kad pasakyčiau ką apie jį galvoju, o man iš dešinės... veidrodis.

 

V.Ivanov

----------------------

Niekada nelyginkite savęs su kitais ir nepavydėkite, kiekvienam savas kelias. Save lyginkite tik su pačiu savimi: koks buvote ir kokiu tapote! 

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Mokytojau, tu sakei, kad jeigu aš pažinsiu save, tai tapsiu išmintingu, bet kaip tai padaryti?

- Pradžiai atimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi.

- Kaip tai, mokytojau?

- Vienas tau pasakys, kad esi blogas, tu patikėsi ir nusiminsi. Kitas tau pasakys, kad esi geras, tu apsidžiaugsi. Tave giria arba peikia, tiki tavimi arba išduoda. Kol jie turi teisę spręsti kas tu esi, arba koks tu esi, tu nerasi savęs. Atimk iš jų šią teisę. Iš manęs irgi.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Štai kur skirtumas tarp vyro ir moters

 

Jos dienoraštis:

„Šįvakar mano vyras elgėsi labai keistai. Mes susitarėme pavakarieniauti mūsų mėgstamame restoranėlyje.

Aš visą dieną su draugėmis vaikščiojau po parduotuves ir truputį pavėlavau į restoraną, pagalvojau, kad jis nusiminė dėl to. Pokalbis nesiklijavo, aš pasiūliau persėsti į ramesnę vietą, kad galėtume ramiai pasikalbėti. Jis sutiko, bet nuo to netapo kalbesnis. Aš paklausiau kas nutiko, o jis atsakė, kad nieko. Paklausiau ar aš kalta, kad jis nusiminęs. Atsakė, kad nėra nusiminęs, kad aš niekuo nenusikaltau ir kad nėra dėl ko nerimauti.

Važiuojant namo pasakiau, kad jį myliu. Jis nusišypsojo ir toliau žiūrėjo į kelią. Nemoku paaiškinti jo elgesio, negaliu suprasti, kodėl jis neatsakė, kad ir jis mane myli. Kai grįžome namo, pajutau, kad jį visai praradau, kad jis su manimi nenori turėti nieko bendro. Jis tiesiog tyliai sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Ir toliau atrodė tolimas ir nepasiekiamas. Vis dar tvyrančioje tyloje pagaliau pasakiau, kad einu miegoti.

Po 15 minučių jis taip pat atėjo į miegamąjį. Jutau, kad jį kažkas neramina ir kad jo mintys sklando kažkur toli nuo čia. Jis užmigo, aš verkiau pusę nakties. Nežinau, kaip gyventi. Žinau, kad mintyse jis kažkur kitoje vietoje. Mano gyvenimas griūna...”

 

Jo dienoraštis:

„Motociklas taip ir neužsiveda, ir aš niekaip nesuprantu kodėl.”

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą fermerio asilas įkrito į seną šulinį. Kol fermeris galvojo kaip jam pasielgti, gyvūnas ištisas valandas skleidė gailius garsus. Pagaliau fermeris nusprendė, kad asilas jau vis tiek niekam tikęs, o šulinį reikėjo uždengti bet kuriuo atveju. Tiesiog nevertėjo eikvoti jėgas, traukiant seną asilą. Jis į pagalbą pasikvietė visus savo kaimynus, kad padėtų užkasti šulinį. Visi draugiškai ėmėsi kastuvų, ėmė kasti žemes ir mesti į šulinį. Asilas iškart suprato kas toliau bus ir ėmė siaubingai spiegti. Paskui, visų nustebimui, jis nutilo. Po kelių žemės kastuvų fermeris nusprendė pažiūrėti kaip ten apačioje. Jis buvo apstulbintas to, ką pamatė. Su kiekvienu kastuvu žemių, krintančių jam ant nugaros, asilas darydavo šį tą neįtikėtino. Jis nusipurtydavo ir atsistodavo virš numestos žemės. Kol fermerio kaimynai tęsė žemių metimą į šulinį, kaskart gyvūnas pakartodavo tą patį. Greit visi buvo nustebinti, nes pamatė, kaip asilas pakilo į viršų, peršoko šulinio kraštą ir pasileido tolyn lyg nudegęs!

------

Gyvenime sutiksite daug visokio purvo, likimas kaskart jums siųs vis naują ir naują porciją. Kiekvieną kartą, kai nukris žemių grumstas, nusipurtyk jį ir kilk į viršų, tik taip tu galėsi išsiropšti iš šulinio.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tai nutiko Indijos Pendžabo valstijoje. Du šuneliai įkrito į šulinį. Jų keturkojė mama lakstė aplink šulinį ir nesustodama lojo, tuo patraukdama šeimininko dėmesį. Jis priėjęs pažiūrėjo žemyn ir labai nustebo - dugne gulėjo karališkoji kobra, kuri negrasino mažyliams. Dar daugiau, reptilija tarsi prižiūrėjo šuniukus, neleido pereiti į kitą pusę, kur jie galėjo nuskęsti, kai šulinys prisipildys vandens.

Iš viso gyvūnai praleido šulinio dugne 48 valandas. Kai pagaliau atvyko pagalba iš miškų departamento, kobra nušliaužė į kitą šulinio pusę. Mažyliai nenukentėjo ir dabar jaučiasi gerai, gyvatę nuvežė į mišką ir paleido į laisvę.

-----------

Net patys mirtiniausi ir pavojingiausi gyvūnai žemėje žino, kas yra sambūvis ir tarpusavio pagalba. Gi žmonių giminė tuo klausimu smarkiai atsiliko nuo mūsų mažųjų brolių, ir tai mūsų didelis trūkumas.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą išminčius susitiko karalių.

- Iš kur eini? - klausia karalius.

- Iš pragaro, - atsako išminčius.

- Ką gi ten veikei? - nustebo karalius.

- Man reikėjo ugnies, - paaiškino išminčius. - Aš paklausiau, ar jie nepasidalintų su manimi ugnimi. Bet jų vadas man pasakė, kad jie nelaiko ugnies. Na, aš nustebau - kaip gi taip? O jis man atsakė: „Sakau tau, čia nėra ugnies, čia kiekvienas ateina su savąja.”

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas jaunuolis atėjo pas savo dvasinį vadovą ir tarė:

- Mokytojau, jūs man patarėte mintyse kartoti sakinį: „Aš priimu džiaugsmą į savo gyvenimą”. Aš jį kartoju kiekvieną dieną daug kartų, o džiaugsmo mano gyvenime kaip nebuvo, taip ir nėra; aš toks pat vienišas, koks ir buvau... Ką gi man daryti?

Išminčius tylėdamas prieš jaunuolį padėjo po ranka papuolusius daiktus - šaukštą, puodelį, žvakę - ir paprašė:

- Sakyk, ką iš jų tu renkiesi.

- Šaukštą, - atsakė jaunuolis.

- Pasakyk tai penkis kartus... - paprašė senolis.

- Aš renkuosi šaukštą, - pasakė jaunuolis penkis kartus.

- Štai matai, - tarė mokytojas, - kartok tu nors ir milijoną kartų per dieną, kad renkiesi šaukštą, jis netaps tavo. Reikia ištiesti ranką ir jį paimti. Reikia padaryti judesį...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Stiklinė vandens

 

Profesorius paėmė stiklinę vandens, ištiesė ją į priekį ir paklausė savo mokinių:

- Kaip manote, kiek sveria ši stiklinė?

Auditorija ėmė gyvai diskutuoti.

- Apie 200 gramų! Ne, gal 300 gramų! O gal ir visus 500! – pasipylė atsakymai.

- Aš tikrai tiksliai nesužinosiu, kol jos nepasversiu. Bet dabar to nereikia. Mano klausimas toks: kas atsitiks, jei aš taip laikysiu stiklinę keliolika minučių?

- Nieko!

- Tikrai, nieko baisaus nenutiks, - tęsė profesorius. – O kas bus, jei aš laikysiu stiklinę ištiestoje rankoje, pavyzdžiui, dvi valandas?

- Jums ims skaudėti ranką.

- O jei visą dieną?

- Jūsų ranka nutirps, sutriks raumenų veikla ir gali ištikti paralyžius. Gali būti, kad teks važiuoti į ligoninę, - pasakė vienas studentas.

- Kaip manote, ar pasikeis stiklinės svoris nuo to, kad aš ją visą dieną tiesiog laikysiu?

- Ne! – sutrikę atsakė studentai.

- O ką reikia daryti, kad viską ištaisytume?

- Tiesiog padėkite stiklinę ant stalo! – linksmai patarė vienas studentas.
- Teisingai! – nudžiugo profesorius. – Tas pats ir su visais gyvenimo sunkumais. Pagalvok apie kokią nors problemą keliolika minučių, ir ji atsidurs šalia tavęs. Pagalvok apie ją kelias valandas, ir ji pradės tave užvaldyti. Jei galvosi visą dieną, ji tave paralyžiuos. Apie problemą galvoti galima, bet yra taisyklė, - tai neduos naudos. Jos „svoris” nesumažės. Susidoroti su problema leidžia tik veiksmas. Spręsk ją arba padėk į šalį. Nėra prasmės nešiotis sieloje sunkius akmenis, kurie tave paralyžiuos.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kodėl gyvūnai gyvena trumpiau nei žmonės?

 

Vakar girdėjau tokią istoriją. Kaimynė dirba veterinare, ji pasakojo, kad vakar  pas ją į kliniką atvežė seną 10 metų šunį, kuris sirgo vėžiu ir jau ruošėsi mirti. Šeimininkai nusprendė jį užmigdyti, nes gyvūnas labai kankinosi. Jie manė, jog reikia, kad šioje procedūroje dalyvautų ir jų šešiametis sūnus. Moteris buvo labai nustebinta, kad migdant gyvūną, mažyliui neišriedėjo nė viena ašara. Tuomet paklausė, ar jis žino, kodėl gyvūnai gyvena daug trumpiau, nei žmonės. Atsakymas ją sujaudino iki širdies gelmių. Berniukas pasakė:

- Žinoma, žinau. Žmonės ateina į šį pasaulį, kad išmoktų mylėti. O šunys tai moka jau iš karto, todėl jiems nereikia tiek daug laiko.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gražuolės bučinys

(Adygėjos gyventojų sakmė)

 

Gyveno nežemiško grožio mergina, bet neturėjo nei vyro, nei sužadėtinio. Problema buvo ta, kad šalia jos gyveno išminčius, kuris kartą pasakė:

- Tas, kas išdrįs pabučiuoti gražuolę - numirs!

Visi žinojo, kad išminčius niekada nėra suklydęs, todėl šimtai drąsių džigitų į merginą žiūrėjo iš tolo, nedrįsdami net prieiti.

Ir štai kartą atsirado jaunuolis, kuris iš pirmo žvilgsnio, kaip ir visi kiti, įsimylėjo gražuolę. Jis akimirksniu perlipo tvorą, priėjo ir pabučiavo merginą.

- Ak! - sušuko džigitai. - Dabar jis numirs!

Bet jaunuolis merginą pabučiavo dar kartą, ir dar kartą. Ir ji tuoj pat sutiko tapti jo žmona.

- Bet kaip gi taip?! - šaukė kiti džigitai. - Tu, išminčiau, pranašavai, kad bet kuris, pabučiavęs merginą - numirs?!

- Taip ir bus, - atsakė išminčius. - Bet aš niekada nesakiau, kad tai atsitiks tuojau pat. Jis numirs kada nors, kai po daugybės laimingo gyvenimo metų ateis jo laikas.

----

Taigi, mielieji! Jeigu jums kažko iš tiesų reikia - išdrįskite, ir būsite apdovanoti!

Tai tikroji gyvenimiška išmintis, prisiminkite ją.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Turtingumas

 

Budos laikais kartą su juo susitiko vienas vargšas.

Jis Budos paklausė:

- Pasakykite, kodėl aš toks neturtingas?

Buda atsakė:

- Todėl, kad tu nepraktikuoji dosnumo.

Vargšas iškart pagalvojo, kad turėtų būti labai turtingas, jog praktikuotų dosnumą.

Jis pasakė:

- Buda, bet kaip gi man praktikuoti dosnumą, juk aš neturiu ką atiduoti kitiems.

Į tai Buda atsakė:

- Tu turi penkis objektus, kurių pagalba tu galėtum praktikuoti dosnumą, bet tu to nedarai.

Vargšo akys tapo didelėmis ir jis ėmė prašyti:

- Prašau, pasakykite man, kas tie penki objektai?

Buda pasakė:

- Savo veidu tu gali kitiems dalinti šypsenas, bet tu to nedarai. Savo akimis tu gali į kitus žiūrėti meilės ir rūpesčio žvilgsniu, bet tu to nedarai. Savo burna tu gali kitiems pasakyti ką nors gero, bet tu to nedarai. Savo širdimi tu gali kitiems linkėti laimės, bet tu to nedarai. Ir savo kūnu tu gali ką nors gero daryti kitiems, bet tu to nedarai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Gerai, kai tave visi myli! - entuziastingai pareiškė Mokinys.

- Ne, tai blogai, - pataisė jį Mokytojas.

- Nejaugi geriau, kai tavęs visi nekenčia?!

- Tai irgi blogai. Būtų geriau, jei tave pamiltų geri žmonės, ir imtų nekęsti blogi...

***

Kai laimingą žmoną paklausė:

- Nuo ko prasidėjo jūsų šeimos laimė? Kada vyras ėmė jus taip palaikyti ir globoti? Kaip jis tapo tokiu atsakingu ir jautriu žmogumi?

Ji atsakė:

- Nuo to laiko, kai aš tvirtai ir visiems laikams nusprendžiau palaikyti jį viskame, ką jis bedarytų.

***

Vieną vienuolį paklausė:

- Ką daryti, jei jūsų nebemyli?

- Pasiimti savo sielą ir išeiti, - atsakė jis.

***

- Ir ilgai tu skraidysi debesyse?!

- Kol nesibaigs dangus...

***

- Viskas bus gerai.

- O jeigu nebus?

- O „jeigu” - nebus!

***

- Ir ką aš tau galiu duoti? Mašinos neturiu, buto neturiu...

- Tu gali man duoti sparnus, tegu visi važiuoja, o aš skrisiu...

***

- Močiute, o kaip tu taip laimingai ištekėjai?

- Matai, anūkėle... dėmesį rodančių buvo daug... bet tik vienas paklausė: „Ar tu šiandien valgei? O šiltus batus žiemai turi?”, - štai už jo aš ir ištekėjau!

***

- Jei aš išeisiu, tu mane paleisi?

- Taip.

- Kaip galima paleisti mylimą žmogų?

- Mylimo žmogaus paleisti nereikės, jis niekada neišeis.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neleisk pavogti svajonę

 

Kai Mončiui buvo 16 metų, mokykloje liepė parašyti rašinėlį apie tai, ko jis norėtų, kai užaugs. Montis ilgai kankinosi ir praleido daug valandų, aprašydamas savo svajonę. Jis norėjo kada nors tapti rančos valdytoju. Jis prirašė 7 puslapius, su mažiausiomis smulkmenomis aprašydamas 200 akrų ploto rančą, nupiešė visų statinių, arklidžių ir kelių išdėstymo planą. Jis netgi nubraižė išsamų 300 m² ploto namo, kurį pastatys, planą. Kitą dieną Montis savo rašinį atidavė mokytojui.

Po dviejų dienų mokytojas grąžino rašinį, parašęs riebų raudoną dvejetą ir prirašęs: „Pasilikti po pamokų“.

Po pamokų berniukas, turintis svajonę, priėjo prie mokytojo ir paklausė, kodėl jis gavo dvejetą. Į tai mokytojas atsakė;

- Todėl, kad tokia svajonė neįgyvendinama tokiam berniukui, kaip tu. Tau reikia daug, labai daug pinigų, kad įsigytum tokią rančą. O kiek tu turi pinigų? Nė kiek. Tu juk iš labai neturtingos šeimos. Nėra jokių galimybių tau įgyvendinti svajonę. Ji neįgyvendinama. Štai ką tau pasakysiu. Eik namo ir parašyk kitą rašinį, aprašyk kitą, realesnę svajonę ir aš tau parašysiu kitą pažymį.

Berniukas grįžo namo ir paprašė tėvo patarimo. Štai ką jis išgirdo:

- Sūnau, bijau, kad čia aš tau ne pagalbininkas. Aš manau, kad tai turi būti tik tavo sprendimas. Bet aš turiu nuojautą, kad tai bus iš tikrųjų tau svarbus sprendimas.

Montis visą savaitę galvojo apie tėvo žodžius. Pagaliau jis grąžino mokytojui tą patį rašinį ir pasakė:

- Jūs galite sau pasilikti dvejetą, o aš sau pasiliksiu svajonę.

Praėjo daug laiko, Montis seniai baigė mokyklą, tapo suaugusiu.

Papasakojęs šią istoriją, jis pasisuko į grupę jo klausančių žmonių ir tarė:

- Aš jums pasakoju šią istoriją, nes jūs sėdite mano 300 m² ploto name, mano 200 akrų ploto rančos viduryje. O tas rašinys kabo rėmeliuose virš židinio.

Montis tęsė:

- Labiausiai stebėtina šios istorijos dalis, kad prieš porą metų, vasarą, tas pats mokytojas čia atvežė 30 mokinių ir jie savaitei įsikūrė stovykloje mano rančoje. Prieš išvažiuodamas, mokytojas man pasakė: „Klausyk, Monti, dabar galiu tau tai  pasakyti. Kai buvau tavo mokytojas, aš buvau savotiškas svajonių vagis. Man dabar labai gaila, kad tada pavogiau daugybę vaikiškų svajonių. Bet aš labai džiaugiuosi, kad tu savyje radai drąsos pakovoti už savo svajonę.“

-------------------

Neleiskite niekam pavogti jūsų svajonę. Ką jums besakytų – klausykitės tik savo širdies!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas žmogus keliavo po pasaulį ir netyčia atsirado prie troškimų išpildymo medžio. Apie jo stebuklingas galias jis, žinoma, nežinojo. Pavargęs po kelionės jis užmigo medžio šešėlyje.

Pabudęs, žmogus pajuto nežmonišką alkį. Jis pagalvojo: „Koks aš alkanas... Būtų gerai kokio nors maisto“, - ir netikėtai atsirado įvairiausių skanėstų. Žmogus, nemąstydamas apie tai, iš kur atsirado maistas, ėmė valgyti.

Kai pavalgė, užsinorėjo gerti. Ir vėl jo noras tuoj pat išsipildė - prieš jį atsirado ąsotis su švarutėliu vėsiu vandeniu.

Žmogus atsigėrė, ir staiga apstulbo: „Iš kur atsirado maistas ir vanduo? Greičiausiai, tai piktosios dvasios. Jos tyčiojasi iš manęs!“

Ir aplink žmogų ėmė suktis baisios bekūnės baidyklės, kurios tyčiojosi ir vaipėsi.

Žmogus išsigandęs pagalvojo: „Jos juk nori mane nužudyti!“

Ir dvasios žmogų nužudė.

-----------

Moralas: mintis - materiali. Mes formuojame savo gyvenimą savo mąstymu. Įsikalk į galvą taisyklę: apie save - tik gerai!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Užaugo ant obels obuolys - didelis, rausvašonis, sunku akis atitraukti! Apsidairė jis, pažiūrėjo į kaimynus: vienas - sukirmijęs, kitas - neprinokęs, o trečias taip pernoko, kad tuoj tuoj nukris.

- Aš gražiausias iš visų! - džiugiai pagalvojo gražusis obuolys. - Reikia tik tvirčiau prie šakos prisitvirtinti ir prisipildyti sulčių, kad būčiau dar gražesnis!

Bet netikėtai pakilo stiprus vėjas, pasipylė lietus. Neišsilaikė gražusis obuolys ant šakelės ir šleptelėjo į purvą. O tada priėjo kiaulė ir, kriuktelėjusi, jį suėdė.

------------------

Bet kokio dvasinio nuopolio pagrindinė priežastis - puikybė.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lieptas virš bedugnės

 

Turistas kreipėsi į aukštai kalnuose gyvenantį išminčių:

- Klausyk, kodėl tu taip lengvai pereini siaurus, slidžius ir siūbuojančius lieptus virš bedugnės, kai tuo tarpu aš, eidamas tiesiog drebu iš baimės ir jaučiu, kad tuoj iššoks širdis?

Išminčius nusijuokė:

- Viskas labai paprasta: kai einu į aną pusę, aš einu vandens. Be jo ir aš, ir mano šeima žūsime nuo troškulio. O kai grįžtu, aš taip noriu kuo greičiau pamatyti savo šeimą, kad net negalvoju apie bedugnę apačioje.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą mokiniai atėjo pas išminčių ir paklausė:

- Kodėl blogi polinkiai lengvai užvaldo žmogų, o geri – sunkiai ir išlieka jame trapūs?

- Kas bus, jei sveiką sėklą paliksime saulėje, o silpną užkasime į žemę? - paklausė išminčius.

- Gera sėkla, kuri palikta be dirvos, žus, o bloga sėkla sudygs, duos silpną daigą ir prastą vaisių, - atsakė mokiniai.

- Taip elgiasi žmonės: vietoj to, kad paslapčia darytų gerus darbus ir giliai sieloje augintų gėrio užuomazgas, jie juos demonstruoja viešai ir taip pražudo. O savo trūkumus ir nuodėmes, kad nepamatytų kiti, slepia giliai viduje. Ten jie auga ir žudo žmogų pačioje jo širdyje. 

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra tokia problemėlė, kurią turi daug žmonių: kaip užmigti?

Egzistuoja vienas paprastas metodas. Jis tinka neužmiegant iš vakaro ir prabudus naktį, kai nepavyksta išjungti minčių. Padės ir prieš konkursą, egzaminą ar kitą svarbų gyvenimo įvykį.

Verta pabandyti.

Jį lengviausia įsiminti, pavadinus 4-7-8.

Viskas, ką reikia padaryti:

1. Ramiai per nosį įkvėpti per 4 sekundes.

2. Sulaikyti kvėpavimą 7 sekundes.

3. Paskui, neskubant, per 8 sekundes iškvėpti pro burną.

Šis kvėpavimo pratimas sulėtina širdies ritmą ir nuramina protą, kūnas atsipalaiduoja. Ir tai įvyksta greit – tik po kelių pratimo pakartojimų. Atrodo per daug paprasta, bet sako - veikia.

Šį metodą nagrinėjo Harvardo medicinos mokslų daktaras Andrew Weil. Jis išsiaiškino, kad ši praktika jau kelis amžius žinoma indų jogams.

 

Alina Gonzalez (lifter.com.ua)

(sutrumpintas vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas pirklys Afrikoje įsigijo didelį, balandžio kiaušinio dydžio, deimantą. Bet akmens viduryje buvo įskilimas. Juvelyras, kuriam deimanto savininkas parodė akmenį, sužavėtas palingavo galva ir pasakė:

- Šį akmenį galima perskelti į dvi dalis, kurios taptų dviem puikiais briliantais, kurių kiekvienas bus daug kartų brangesnis už deimantą. Bet neatsargus smūgis šį gamtos stebuklą gali sudaužyti į saują smulkiausių akmenukų, kurie kainuos grašius. Aš nesiimu rizikuoti...

Taip pat kalbėjo ir kiti. Bet kartą pirkliui patarė kreiptis į seną juvelyrą iš Londono, auksinių rankų meistrą. Tas apžiūrėjo akmenį ir taip pat ėmė kalbėti apie riziką. Pirklys paaiškino, kad šitą istoriją jau moka atmintinai. Tada juvelyras sutiko padėti, įvardijęs nemažą kainą už darbą.

Kai pirklys sutiko, juvelyras pakvietė savo jauną pameistrį. Vaikinukas padėjo akmenį ant delno ir kartą trinktelėjęs plaktukėliu, sudaužė jį į dvi lygias dalis.

Apstulbęs deimanto šeimininkas paklausė;

- Kaip seniai jis pas jus dirba?

- Tik trečią dieną. Jis nežino tikrosios šio akmens vertės, todėl jo ranka buvo tvirta...

------

Moralas: Kuo ilgiau svarstome klausimą, tuo sudėtingiau priimti sprendimą. O kartais viskas, ko reikia - 10 sekundžių. 10 sekundžių beprotiškos drąsos. 10 sekundžių nejaukios narsos. Vieno muilo burbulo gyvenimo laikas... Veikite, ugdykite savyje tvirtumą ir atkaklumą. Juk kliūtys mums atrodo didelės tik tada, kai tingiai prieš jas klūpome...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„...Pažinojau jaunutę panelę, kuri su malonumu dainuodavo svečiams; ji buvo labai graži, todėl visi ją liaupsino ir kėlė iki debesų.

Tik vienas jaunuolis visada tylėjo.

- Na, o jūs? - pagaliau ji neištvėrė. - Jums nepatinka kaip aš dainuoju?

- O, anaiptol! - atsakė jis. - Jei dar ir balsą turėtumėte, tai būtų tiesiog nuostabu.

Štai už jo ji ir ištekėjo.”

 

(Andre Morua)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienoje mažoje itališkoje konditerijos parduotuvėlėje kasdien pasikeisdami dirbo du broliai. Kai dirbo vienas brolis, parduotuvėlė nuolat buvo pilna vaikų, o kai ateidavo antrojo pamaina - vaikai stengėsi neiti. Abu broliai buvo teisingi ir niekada pirkėjų neapsverdavo. Bet vienas brolis visada ant svarstyklių dėdavo truputį mažiau saldainių ir paskui vis pridėdavo, o antras - paimdavo su atsarga ir paskui nuimdavo. O vaikams atrodė, kad pirmasis jiems duoda daugiau saldumynų.

-------------

...Toks mažas skirtumas veiksmuose, ir tokie skirtingi rezultatai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno du vaikinai. Jie buvo labai geri draugai ir prisiekė nepalikti vienas kito nelaimėje.

- Mano tėvas labai drąsus. Aš visas į jį. Tu su manimi neprapulsi, - kalbėjo vienas.

Antrasis tylomis išklausė savo draugo ir gerai įsiminė jo žodžius.

Kartą jiedu ėjo per mišką. Staiga pamatė priešais atbėgančią mešką. Pirmasis akimirksniu atsidūrė medyje. Antrasis krito ant žemės ir apsimetė mirusiu. Meška priėjo, apuostė veidą ir nupėdino tolyn – mirusių meškos neliečia. Pirmasis palaukė kol meška nueis, išlipo iš medžio ir paklausė draugo:

- Ką tau sakė meška?

- Ji pasakė: niekada neik į mišką su draugu, kuris galvoja tik apie save.

Nuo to laiko atsirado patarlė: „Draugą pažinsi nelaimėje“.

 

(internetas, vertimas)

***

Draugai atpažįstami ne tik nelaimėje, bet ir džiaugsme. Tie žmonės, kurie negali už tave nuoširdžiai pasidžiaugti, nėra tavo draugai.

 

Ošo (Indijos dvasinis mokytojas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tekėjo upė. Nusileido nuo kalno, nučiurleno per mišką, prašliaužė per pievą, perkirto stepę, pasiekė dykumą. Čia ir susimąstė: kaip jai pereiti karštą dykumą? Paklausė Saulės:

- Tu švieti iš aukštybių, viską matai. Ar aš sugebėsiu įveikti dykumą?

- Tu negali. Išdžiūsi. Aš visą dykumą savo karščiu išdeginau - ir tave sudeginsiu. Dykuma upei - mirtis.

Upė klausė Vėjo:

- Tu greitas, skraidai kur nori. Viską matai, viską žinai. Pasakyk, ar bent vienai upei pavyko prasibrauti per dykumą?

- Mačiau dykumoje išdžiūvusias upių vagas, - atsakė Vėjas. - Nė viena upė nesugebėjo perkirsti dykumos. Dykuma upei - mirtis.

Susimąstė upė. Staiga prie jos prišliaužė juoda gyvatė:

- Žinau, - šnypštė, - kaip tavo norą išpildyti. - Numirk - ir pereisi dykumą. Leisk man tau suleisti savo nuodų. Tavo vanduo taps nuodingu, nei Saulė, nei Vėjas jo nepalies. Taip ir nutekės nuodingi vandenys iki dykumos krašto.

Bet upė nusprendė:

- Jei man lemta mirti - geriau mirsiu nuo šviesios Saulės spindulių, nei nuo juodos gyvatės nuodų, - ir, taip nusprendusi, upė ėmė tirpti Saulės spinduliuose, pavirsdama baltu debesiu. O kai ištirpo, Vėjas ją pernešė į kitą dykumos kraštą, kur iš debesies pasipylė lietus. Lietaus vandenys susijungė į srautą ir upė ėmė tekėti toliau.

 

Sufijų išmintis (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą gražioji princesė vyko į svečius pas gražuolį princą.

Ji užsimovė nėrinių pirštines, pasikvėpino rinktiniais kvepalais ir pakeliui vartė Tenesio Viljamso pjesių tomelį, kuriame nagrinėjamas dvasinio ir kūniškojo pradmenų konfliktas.

Kai ji atvažiavo, gražusis princas džiugiai pliaukštelėjo jai per užpakalį ir pasakė, kad juodu eis žiūrėti futbolo ir gerti alaus.

Gražioji princesė visą vakarą rėkė: „Įvartis“, beldė bokalu į baro stalą ir patyrė gausybę malonumo.

------

Moralas: įvairiapusis asmenybės vystymasis - laimingo gyvenimo pagrindas.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra toks prietaras...

 

Seniai seniai, kai su būsimuoju vyru neturėjom bendrų mašinų, namų ir planų atostogoms, jis man atnešė gėlių. Tokią paprastą puokštę ne pirmo šviežumo, paskubom degalinėj nupirko.

- O tu žinai, - pasakiau jam, tiesindama sulamdytas rožes, - yra toks prietaras: kuo ilgiau laikosi padovanotos gėlės, tuo tvirtesni bus santykiai.

Vargšas gerbėjas atvažiuodavo kiekvieną vakarą, apuostydavo ir apžiūrinėdavo puokštę, kuri didvyriškai laikėsi tris savaites. Po to jis nuolat man tempė gėles iš degalinės, ir visos jos žydėjo ilgai, prabangiai ir truputėlį pagyrūniškai.

Paskui mes važiavome atostogauti, pastojau, gimė duktė, nusipirkome namą, persikraustėme, ir jis man atskleidė baisią paslaptį, kad štai po tų ištvermingų gėlių jis suprato - tai ir yra likimo ženklas, ir niekas nesutrukdys, nei amžius, nei vaikai, nei skirtingi interesai, nei mano bjaurus charakteris, ir viskas mums pasiseks.

O aš, savo ruožtu, prisipažinau, kad kiekvieną dieną keičiau vystančias rožes šviežiomis. Laksčiau į degalinę ir pirkdavau.

Yra toks prietaras - kuo tiki, tas ir veikia.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Anūkas atėjo aplankyti senelį. Senelis ėmė klausinėti kaip jam sekasi, bet anūkas buvo nekalbus.

- Tu atrodai pavargęs, lyg būtum pragyvenęs sunkų gyvenimą, - pastebėjo senelis.

- Tu teisus, mano gyvenime nėra nieko gero, - atsiduso anūkas.

- Aš tau turiu dovaną, kad išsklaidyčiau tavo liūdesį, - tarė senelis. – Bet padėjau į dėžutę rašomojo stalo stalčiuje ir pamiršau kur.

Senelio rašomasis stalas buvo senovinis, su daugybe durelių.

- Nieko tokio, aš greit surasiu, - nusijuokė anūkas ir vienas po kitų ėmė atidarinėti dureles.

Greitai dovana buvo surasta, o po ja gulėjo raštelis: „Gyvenime daug durų, ir už vienų iš jų – likimo dovana“.

------

Išmintingieji sako: reikia pabelsti į septynerias duris, kad vienos atsidarytų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas jaunuolis niekaip negalėjo sau išsirinkti gyvenimo palydovės: tai jam atrodė veidas ne pakankamai simpatiškas, tai figūra nepakankamai patraukli, tai per liesa, tai per stora...

Bet kartą jam pasisekė – jis sutiko burtininką, kuris pažadėjo padėti išspręsti problemą.

- Štai tau degtukas, - pasakė burtininkas, paduodamas jį jaunuoliui. – Kai tik būsi pasiruošęs, sulaužyk jį prie bet kokios merginos, ir ji pamažu taps tokia, kokios nori.

Ir štai jaunuolio draugai ir giminaičiai pastebėjo, kad jis ėmė susitikinėti su mergina. O ta kasdien darėsi gražesnė ir gražesnė. Greit jie susituokė.

Bet po metų visi ėmė pastebėti, kad mergina pradėjo prastai atrodyti. Ir jos veidui kažkas nutiko, ir figūra tapo nebe tokia patraukli. Labiausiai tuo nusivylė jaunuolis.

Jis susirado burtininką, kuris jam kažkada davė degtuką, ir ėmė piktai šaukti:

- Tu mane apgavai! Burtai nustojo veikti! Kodėl?!

- Jie nenustojo veikti, - atsakė burtininkas. – Tavo išrinktosios išorė tiksliai atitinka tavo troškimus. Tiesiog tu pradėjai joje ieškoti trūkumų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Daugelyje šamaniškų bendruomenių, kai žmogus ateidavo pas šamaną ar žiniuonį, skųsdamasis tuo, kad yra nusivylęs, nusiminęs arba serga depresija, jam užduodavo vieną iš keturių klausimų:

- Kada nustojai šokti?

- Kada nustojai dainuoti?

- Kada nustojo dominti ir užburti istorijos?

- Kada maloni tyla nustojo būti komfortiška?

Tada, kai nustojame šokti, dainuoti, žavėtis istorijomis ar mėgautis tyla, - yra tas metas, kai mes išgyvename sielos praradimą.

Šokis, dainavimas, istorijų pasakojimas ir tyla - tai keturi universalūs gydomieji balzamai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Koks neteisingas gyvenimas, - pasiskundė mokinys.

- Kodėl taip nusprendei? – gudriai nusišypsojo mokytojas.

- Aš visada perku pieną iš vienos prekeivės. Pienas visada šviežias, riebus ir nebrangus. Vakar rytą, pakeliui į turgų, apie kažką užsigalvojau ir mano kumelė pasuko ne į tą skersgatvį. Paskui teko ilgai iš ten krapštytis. Kvailas gyvulys užsispyrė ir nenorėjo eiti greičiau. Aš pergyvenau, kad pavėluosiu, todėl reikėjo pasiskubinti ir bėgti pačiam. Žinoma, pieną jau išpirko. Bet aš norėjau būtent šito pieno, kitų prekeivių prekės manęs nedomino, todėl ėmiau bėgti paskui poną, nupirkusį paskutinį ąsotį, ir perpirkau iš jo pieną tris kartus brangiau.

- Tavo troškimas išsipildė, tai kodėl gyvenimas neteisingas? – nustebo mokytojas.

- Pienas buvo neskanus, be kita ko man visą naktį skaudėjo skrandį, - nedrąsiai sumurmėjo berniukas.

- Supratau, - ėmė juoktis mokytojas. – Tu gavai, ko norėjai, bet likai nepatenkintas rezultatu. Ir visas pasaulis pasirodė kaltas, nors atkakliai bandė tave atitraukti nuo to pirkinio. Išmok pamoką ir savo protingai kumelaitei nupirk skanesnių avižų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaulis tau siunčia kažkokį žmogų, gerą arba blogą, prašyti pagalbos arba suteikti pagalbą – nesvarbu. Tame turi būti kažkokia prasmė?

Tas žmogus, kurį tau pasaulis pasiuntė, labai svarbus įvykis tavo gyvenime. Gali būti, kad jis tau išbandymas, o gali būti – paslaptis, kurią tu turėsi atverti. Bendraudamas su juo, galbūt sužinosi kažką svarbaus tau, arba kažką apie tave patį, ko anksčiau net nepagalvojai. Visa tai tau pasaulis duoda per jį! Šio atsitiktinio susitikimo dėka tu gali tapti stipresniu, protingesniu, didesniu, subtilesniu, gilesniu... Visa tai pakeis tave!

Viskas, ką tu darai, ir viskas, kas su tavimi vyksta, tai dovana! Tu nuolat gauni dovanas! Arba tu tai matai ir esi laimingas, arba ne – tada visas tavo gyvenimas virsta kančia, prisipildo vienatvės ir praranda bet kokią prasmę...

 

Anchel de Kuatje

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kiekvienas žmogus žemėje – tai kažkieno problemos sprendimas, - kartą pasakė mano išmintinga močiutė.

Aš buvau nustebinta jos žodžių.

- Tu – kažkieno problemos sprendimas, - pakartojo ji.

Ir paaiškino:

- Dovanos, kurios tau duotos, galbūt nereikalingos visiems, bet jos neabejotinai tiesiog būtinos kažkam – tavo šypsena, tavo meilė, tavo jėga.

 

(internetas, vertimas)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prie kelio augo nedidelis kreivas medis.

Kartą naktį pro šalį bėgo vagis. Jis iš toli pamatė kažkokį siluetą ir iš baimės pagalvojo, kad prie kelio stovi policininkas, todėl išsigandęs pabėgo.

Vieną vakarą pro šalį ėjo įsimylėjęs jaunuolis. Jis iš toli pamatė liekną siluetą ir nusprendė, kad jo laukia mylimoji. Jis nudžiugo ir ėmė eiti greičiau.

Kartą pro medį ėjo mama su vaiku. Mažylis, prisiklausęs baisių pasakų, pagalvojo, kad prie kelio tyko vaiduoklis ir ėmė garsiai verkti.

Bet... medis visada buvo tiktai medis.

Pasaulis aplink mus - tai tik mūsų pačių atspindys.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietingą dieną viena gyvenimu besidžiaugianti mergina, apsirengusi prabangiu baltu paltu, su puikiu makiažu ir nepriekaištinga šukuosena, prisidengusi skėčiu ėjo miesto gatve. Nežiūrint į drėgną orą, jos nuotaika buvo puiki. Staiga pro šalį važiavęs automobilis įvažiavo į balą ir taip aptaškė ją purvinu vandeniu, kad sausos vietos neliko. Mergina kuriam laikui sustingo, kol atsipeikėjo. Viskas buvo sugadinta: makiažas, šukuosena, baltas paltas.

Kitoje gatvės pusėje stovėjo žmonės, jie slėpėsi nuo lietaus po autobusų stotelės stogeliu. Jie buvo šios scenos liudininkai ir visi kaip vienas apmirė, užjausdami merginą. Jie tikėjosi, kad mergina po tokio nemalonaus įvykio arba ims keiktis, arba pravirks, o greičiausiai padarys ir viena, ir kita. Tačiau mergina, kiek atsigavusi, ėmė juoktis. Ji taip užkrečiančiai kvatojo, kad žmonės, stovėję stotelėje, pritariančiai sušurmuliavo, tarsi fanai, sveikinantys laimėjusią savo komandą.

Mergina sulankstė skėtį, kurio jai nebereikėjo, ir nuėjo šypsodamasi. O žmonės ją palaikė plodami. Ir, žiūrėdami jai pavymui, kiekvienas staiga suprato: „Tikrai, kai faktas jau įvykęs ir nieko pakeisti nebegalima, geriau iš problemos tiesiog pasijuokti.”

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą mokinys paklausė Išminčių:

- Kaip man išmokti suprasti žmones – kuo nepasitikėti ir ko saugotis?

- Pradžiai pasakysiu, ko reikia saugotis, - pasakė Išminčius. – Saugokis to, kuris atrodo nuolankiausias! Kai pastebėsi, kad kas nors prieš tave nuolat lankstosi, vis apkabina tave ir demonstruoja ypatingą savo palankumą, to ir saugokis – labiau už visus!

- Kodėl gi taip, Išminčiau? – nustebo mokinys. – Paaiškink man!

- Todėl, kad jis pirmas ir išduos tave! – atsakė Išminčius ir atsiduso.

- Tai kuo man pasitikėti? – paklausė mokinys.

- Pasitikėk tais, kurie su tavimi paprasti ir tau sako tiesą, kokia jinai bebūtų, šie žmonės pirmieji ateis tau į pagalbą!

----------

Senasis Išminčius dar pasakė:

- Tikrasis nuolankumas visada nepastebimas, todėl jį sunku surasti; bet kai surasi, tavęs niekada neišduos.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš žinau tik tai, kad nieko nežinau

 

Vieno literatūrinio vakaro metu žinomas rašytojas ir poetas skaitė savo kūrybą, o paskui atsakinėjo į raštelius, kuriuos jam perduodavo iš salės. Publika su malonumu klausėsi atsakinėjančio, nes rašytojas buvo protingas, turėjo subtilų humoro jausmą. Tačiau dalis raštelių liko neatsakyta. Po kurio laiko iš salės pasigirdo balsas;

- O kodėl jūs atsakinėjate ne į visus raštelius?

Rašytojas šyptelėjo ir atsakė:

- Atsakysiu posakiu: „Neįmanoma aprėpti neaprėpiamą.” Jeigu žinočiau atsakymus į visus klausimus, gyvenimas man taptų neįdomus! Juk žmogus gyvena pilnavertį gyvenimą ir tobulėja iki tol, kol jo gyvenime yra klausimų, į kuriuos jis nežino atsakymo. Kuo daugiau sužinau, tuo labiau sutinku su Sokratu, kuris sakė: „Aš žinau tik tai, kad nežinau nieko.”

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mudu su vyru stovėjome kavinėje prie baro ir gėrėme kavą. Vyras buvo jaunas ir gražus, aš jį mylėjau. Buvau apsivilkusi seną paltą, kuris man gadino visą gyvenimą. Mane kankino nepilnavertiškumo jausmas ir aš nekenčiau to palto, kuris ne šildė, o tik bjaurojo mane. Kavinė buvo prasta, o kava neskani. Ir aš svajojau, kad kada nors mes gersime gerą kavą gražiame restorane, o aš būsiu madingai apsirengusi. Vyras žiūrėjo į mane švytinčiomis akimis, jis mane mylėjo ir nežinojo, dėl ko aš liūdžiu...

Jis numirė jaunas, o aš likau. Paskui mano gyvenime buvo daug įvairių kavinių ir kavų, ir daug madingų paltų. O jo nebuvo. Aš labai dažnai prisimenu tą epizodą, kai turėjau viską, bet to nežinojau.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VĖLINĖS

 

Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis. Štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.
Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį.
Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė…

 

 Rėjus Bredberis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas klausimas, kuris pakeitė Styvo Džobso (Steve Jobs) gyvenimą

 

Nuo „Apple“ kompanijos įkūrimo 1976 m. kompiuterių genijus Styvas Džobsas beveik visą savo laiką skyrė mėgstamam darbui. Jis dalyvavo kiekviename pasitarime ir tik kartą gyvenime praleido svarbų dalykinį susitikimą. „Priežastis, tikriausiai, turėjo būti svari? – pagalvosite. - Kaip gi toks atsidavęs savo darbui žmogus pasitarimą iškeitė į kažką kita?“ Viskas gana paprasta: Džobsas praleido šį susitikimą dėl pirmojo pasimatymo su puikia mergina, kuri vėliau tapo jo žmona.

Kartą Styvas universitete skaitė paskaitą. Tada auditorijoje sėdėjo jo būsimoji žmona, Lauren Powell. Mergina Styvui patiko ir jis nusprendė po paskaitos su ja susipažinti. Jie pasikeitė telefonų numeriais. Styvas nenorėjo ilgai laukti ir jau tą pačią dieną merginai pasiūlė kartu papietauti.  Bet, kaip dažnai būna, buvo viena kliūtis – suplanuotas dalykinis susitikimas. Sėsdamas į mašiną, Styvas sau uždavė labai svarbų klausimą: „Ką aš daryčiau, jei tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena?“ Neilgai svarstęs, jis paskubomis sugrįžo į universitetą, susirado Lauren ir išsivedė su savimi. Nuo to momento jie niekada nesiskyrė.

------

Suprasti, kad viskas ne amžina, - tai ir yra išmintis. Ir jei žmogus tai prisimena, jo sieloje per akimirką įsižiebia aistra, atsiranda drąsos rizikuoti ir visiškai pasinerti į žaidimą, kurį mes įpratome vadinti gyvenimu. Užduokite sau šį klausimą dažniau.  Jis jums padės susikoncentruoti į esminį ir svarbiausią dalyką. Darykite tai, kol dar ne vėlu! Štai, tiesiog dabar, ką jūs darytumėte, jei tai būtų paskutinė jūsų gyvenimo diena?

 

 Iš Walter Isaacson „Steve Jobs“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sakmė apie erelį

 

40 metų amžiaus erelio nagai tampa per daug ilgi ir lankstūs ir jis jais negali sugriebti grobio. Jo snapas tampa per daug ilgas, lenktas ir trukdo jam lesti. Sparnų ir krūtinės plunksnos tampa per tankios, sunkios ir trukdo jam skraidyti. Dabar erelis turi pasirinkti: arba mirtis, arba ilgas ir skausmingas pasikeitimo laikotarpis, trunkantis 150 dienų...

Jis skrenda į savo lizdą, esantį ant kalno viršūnės ir ten ilgai daužo snapą į uolą, kol snapas nesudūžta ir nenukrenta... Paskui jis laukia, kol ataugs naujas snapas, kuriuo jis nuplėšia savo nagus... kai atauga nauji nagai, erelis jais išpeša per sunkias plunksnas nuo savo krūtinės ir sparnų... Ir tada, po 5 mėnesių skausmo ir kančių, su nauju snapu, nagais ir plunksnomis erelis vėl atgimsta ir gali gyventi dar 30 metų...

--------

Labai dažnai tam, kad gyventume, mes turime pasikeisti, kartais šį procesą lydi skausmas, baimė, abejonės... Mes atsikratome prisiminimų, įpročių ir praeities tradicijų... Tik išsilaisvinimas nuo naštos mums leidžia gyventi ir mėgautis dabartimi bei paruošti save ateičiai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kam reikalingi puodeliai iš brangaus porceliano? - pasidomėjo ji, apžiūrinėdama paauksuotus raštus. - Mama sakė, kad iš jų negalima gerti. Bet kažkam juk jie reikalingi?

- Juose galima ką nors laikyti, - pasiūlė Lapiukas.

- Taip, - sutiko Adelė. - Pavyzdžiui, nutrūkusius karolius!

- Arba gražias sagas, - pagavo mintį žvėrelis.

- Saldainių atsargas!

- Ir paslaptis.

- O galima ten laikyti blogą nuotaiką? - susimąstė mergaitė. - Jei jos tau nereikia?

- Ko gero, galima, - nusprendė Lapiukas. - Ir netgi reikia. Bloga nuotaika ten pagulės ir taps gera. Ir kokią lietingą dieną ją bus galima vėl išsiimti...

 

N. Jasminska (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 4 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žinojimo riba

 

Trys drugeliai, priskridę prie degančios žvakės, ėmė svarstyti apie ugnies esmę.

Vienas, priskridęs prie liepsnos, grįžo ir pasakė:

- Ugnis šviečia.

Kitas priskrido arčiau ir nusidegino sparnus. Grįžęs atgal, pasakė:

- Ji degina!

Trečias, priskridęs labai arti, dingo ugnyje ir negrįžo. Jis sužinojo tai, ką norėjo sužinoti, bet jau negalėjo apie tai papasakoti likusiems.

----------

Gavusieji žinių netenka galimybės kalbėti apie jas, todėl žinantis tyli, o kalbantis nežino.

 

Persų sakmė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai