Pasaka nepasaka apie Tikrumą

Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį - na tą, kur jau manėme niekad nepražys - tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.

Senus laikus prisiminus...

seni laikai - geri laikai?

Dažnas nenustembam išgirdę, kad va prie rusų tai buvo gerai! Neretai ir patys taip papostringaujam: ir mokėmės, ir darbą pagal paskyrimą gaudavom ir butą... o kas dabar? ką dabar turim? ką dabar gaunam?..

Taip bemąstydami pažiūrėkime ir prisiminkime tuos senus (gal) gerus laikus... Ir nepamirškime, kad dabar turime daug daugiau - laisvę ir atsakomybę. Ką pasiekėm - pasiekėm patys, ir apkaltint kažko kito, išskyrus save, nebelabai ir galim (nors, aišku, kaltinam)...

Vanduo

Vanduo visuomet buvo ir liks žmogaus gyvybės šaltinis. Todėl branginkime kiekvieną jo lašelytį ir nelaistykime veltui...
Grožėdamiesi nuostabiais kriokliais kartu paskaitykime L. da Vinčio pasakojimą apie vandenį...
„Vanduo linksmai pliuškeno gimtojoje jūros stichijoje, bet kartą jam šovė į galvą pašėlusi mintis pasiekti patį dangų. Jis kreipėsi pagalbos į ugnį. Savo karšta liepsna ji pavertė vandenį smulkiausiais šilto garo lašelyčiais, kurie pasirodė esą lengvesni už orą..."

 

Dešimt dalykų, kurių neklaus Dievas...

Dievas neklaus, kokią mašiną vairuoji. Jis klaus, kiek žmonių tu pavežei.
Dievas neklaus, koks tavo namo dydis. Jis klaus, kiek žmonių yra laukiami tavo namuose.
Dievas neklaus, kiek drabužių tavo spintoje, Jis klaus, kiek tu aprengei.
Dievas neklaus tavo profesijos pavadinimo. Jis klaus, kaip tu atlikai savo darbą.
Dievas neklaus, kiek draugų turėjai. Jis klaus kiek yra žmonių, kurie laikė tave draugais...
Pamąstykime kartu...

Saulėlydžiai...

Nors po Kalėdų dienos ir pradėjo ilgėti, bet saulės tikrai nematom taip dažnai, kaip norėtume... Vis dažniau lyja, drėgna... O taip norėtųs, kad pašaltų; kad žemė sniegu girgždėtų; kad saulė šviestų, nors ir ne taip aukštai kaip vasarą - bet nutvieksdama ir nublizgindama visus miesto šaligatvių nešvarumus... ir priverstų mus - mažus šios žemės gyventojus - nusišypsoti... Viskas bus gerai, saulyte... Viskas bus gerai... Pasigrožėkim ir nors sekundei pamiršę visus rūpesčius klausydami ramios muzikos - nurimkim ir nusišypsokim Smile (PPS autorius Tonny)

Kuo geriau pažįstu vyrus, tuo labiau myliu savo katiną :)

katinas

Subartas katinas tyliai tūno kamputyje. Jis nedemonstruoja blogos nuotaikos garsiai bambėdamas ir netranko durų.
Katiną galima išmokyti švaros.
Katinas neatsikalbinėja - arba aš vis tiek nesuprantu, ką jis sako.
Katinas nepasisavina pusės virtuvės rykų, neva reikalingų garaže.
Katinas supranta, kiek daug laiko reikia skirti kailiuko priežiūrai.
Katinas prisikišęs neapžiūrinėja kiekvieno mano spuogelio.
Katinas puikiai žino, kada verčiau nesipainioti man po kojomis.
Katinui aš visada graži - net susivėlusi iš ryto!..

Puslapiai

Susiję įrašai