Kėkšto darbas

Vis įkyresnis lietus, merkiantis jau nurudusią žolę, vis drąsesnis vėjas, įsimetantis medžiams į plaukus, prasiskverbiantis po praeivių drabužiais… Mūsų akis spalvomis kerėję medžių lapai šiugždėdami byra vienas po kito, vis labiau apnuogindami tikrąją viso to prasmę…

Skaityti toliau„Kėkšto darbas“

Tegu bus pakankamai

Sakoma, kad reikia vienos minutės, kad pastebėtum žmogų, valandos, kad jį įvertintum, dienos, kad jį pamiltum ir viso gyvenimo, kad jį pamirštum. Neseniai oro uoste netyčia išgirdau motinos ir dukters pokalbį. Kai paskelbė reisą, jos apsikabino ir atsisveikino…

Skaityti toliau„Tegu bus pakankamai“

Mano siela skuba

Mano Siela skuba. Man liko pernelyg mažai laiko. Jaučiuosi vaiku, kuris išlošė saldainių dėžutę: pirmuosius suvalgo su malonumu, bet kai lieka tik keletas – pradeda juos valgyti su malonumu ir mėgaudamasis.

Skaityti toliau„Mano siela skuba“

PMS

Pabundi rytą, truputį netobula, bet visai tinkama. Liesutė, bet su papukais, plaukai prie šaknų nenudažyti, bet taip net natūraliau, akiai maloniau. Tiesi rankeles į savo vyrelį, irgi, žinoma, ne alenasdelonas, bet kažkokiu rakursu gal net gražesnis, brutalesnis. Pabučiuoji jį į skruostą ir galvoji: kaipgi viskas puiku! – o čia ir šuniukas nubudo, uodega grindis daužo, parketą nagais caksi, primena, kad jau laikas į lauką. Lauke irgi grožis – lietus, sniegas, šūdai, kažkokį rėkiantį vaiką į darželį veda, o tu žiūri į pritūpusį šuniuką ir vėl džiaugiesi: kaip gerai, kad maniškiai jau užaugę, patys į mokyklą, patys iš mokyklos, tikra laimė! Grįžti namo, o ten jau kava garuojanti, kaip gerai, galvoji, kad tada tris dėžutes filtrų nusipirkom, tikra laimė!

Skaityti toliau„PMS“