„Viskas praeis“

pyktis_emocijosGyveno kartą karalius Saliamonas. Jis buvo labai išmintingas, bet jo gyvenimas nebuvo lengvas.Vieną kartą jis nusprendė kreiptis pagalbos į išminčių.
-Padėk man – labai daug kas gyvenime mane išveda iš pusiausvyros, mane dažnai valdo aistros….
Išminčius tarė:
-Žinau, kaip tau galiu padėti. Imk šį žiedą ir užsimauk jį. Ten iškalta frazė: ,,Viskas praeis", Kai tave užvaldys pyktis, ar labai stiprus džiaugsmas, pažvelk į šį užrašą ir tai tau padės.
Saliamonas paklausė patarimo. Bet vieną kartą, kai jį suėmė stiprus pyktis, jis kaip visada, pažvelgė į žiedą, bet tai dar daugiau jį įsiutino. Jis nusiplėšė žiedą ir norėjo jį numesti, bet pamatė, kad vidinėje žiedo pusėje yra dar kažkoks užrašas. Jis pažiūrėjo ir perskatė: ,,Ir tai praeis"…
Laikas – geriausias gydytojas….

Apie melą

JėzusBaigdamas tarnavimą sekmadienio mišiose, kunigas pasakė:
– Kitą sekmadienį norėčiau pakalbėti plačiau apie melą, todėl, prašau iki to laiko perskaityti 17 Evangelijos pagal Matą skyrių.
Atėjus sekmadieniui, prieš mišias, kunigas paklausė:
– Pakelkite rankas tie, kurie perskaitėt 17 Mato evangelijos skyrių?
Beveik visi pakėlė rankas.
-Vat, būtent su tais, kurie pakėlėte rankas, aš ir noriu pakalbėti apie melą. Mato evangelijoje nėra 17 skyriaus…

BET JUOS MATĖ TIK TIE, KAS MYLĖJO, ARBA Pasaka apie Duodančias Rankas

kopėčios_į_dangų

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulisbuvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…" – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų…
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo… Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad
tai yra gera.
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?" – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis", – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai". „Kažkur tai jau girdėjau", – pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas vairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio
melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai 🙂
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo
karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad
galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo…

Skiriu Mortai, Monikai, Elenytei, Bernadetai ir Motiejui – savo tikriesiems turtams.
Autorė – mokytoja Eglė

 

Gyvenimo spalvos

drugelis_ant_žydinčios_obels

 

„Jei nemylim savęs per daug, reiškia nemylim savęs pakankamai“.
Besiklausydami žavios prancūziškos dainos, pasigrožėkime pavasariškais, spalvingais vaizdais.


PPS autorius – nežinomas

 

 

Prisegtukas: Gyvenimo spalvos.pps

Labas (Lionel Richie „Hello“)

Lionel_Richie1984 m. ši daina ilgai skambėjo Amerikos ir Didžiosios Britanijos populiariausių radijų muzikos dešimtukuose. Vėliau jai buvo sukurtas video klipas, kuriame filmavosi pats dainos kūrėjas. Tai istorija apie dėstytoją, įsimylėjusį aklą menų mokslo studentę ir vis tikintį, kad mergina irgi apie jį svajoja…
Istorijos pabaigoje dėstytojas pamato savo biusto skulptūrą, kurį mergina sukūrė matydama dėstytoją vien savo vaizduoteje…
Nuostabi istorija ir muzika…

PPS autorius nežinomas

 

Prisegtukas: Hello_Lionel_Richie.pps

Pažink save

ratas_centras

 

 

Pasižiūrėkite ir pasitikrinkite, ar Jums dar nereikia poilsio nuo visų darbų.
Tereikia judėti vaizdo link ir atgal. Svarbu žiūrėti į vaizdo centrą. Viskas ima judėti? Hm…

PPS autorius-Akmena

 

 

 

Prisegtukas: Tyrimas.pps

Automobilių paroda

zaz_kabrioletasSako, kad apie žmogų galima spręsti iš jo draugų, o apie vyrą iš jo automobilio Ir kokių tik mašinų nebūna…

PPS autorius – MANIA

 

 

Prisegtukas: masinu paroda.pps