Reikia drąsos ne tik mylėti, bet ir leistis mylimam…

vakaras„Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą gyvenimą nebuvo girdėję nei Asilas, nei fleita.

Nesuprasdami, kas pasidarė, – mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, – kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per jų liūdną gyvenimą“… Ar gyvenime mes nebūnam panašūs į pamestas fleitas ir pasimetusius asilus?.. (PPS autorius Minde)

Prisegtukas: Reikia_drasos_myleti.pps

Ir dar apie kaukes…

kaukėSu kaukėmis susiduriame ir mūsų dienomis ir ne tik teatre ar karnavaluose. Šiandien kaukės dažnai laikomos savojo „Aš“ slėpimo po dirbtiniu veidu simboliu. Šiandieninės „kaukės“ – tai vaidmenys, kurių imamės įvairiose situacijose, tai mes tokie, kokius mus mato kiti žmonės. Bendraudami su nepažįstamaisiais, dažnai užsidedame „kaukę“. Atsargumo sumetimais mes neskubame jiems atsiverti. Ilgiau pabendravę ir pasijutę saugiai, „kaukes“ nusiimame. Kaukė uždengia veidą, bet kartu parodo, kad ji nėra tikrasis veidas. Kas nori apgauti, stengiasi sudaryti iliuziją, kad rodoma kaukė yra tikrasis veidas. Pridengdamas kauke savo veidą, žmogus vaizduoja, vaidina kitą. Asmenys, patyrę daug atstūmimų, nusivylimų, bijo nusiimti „kaukę“, atsiskleisti. Pasaulis jiems atrodo priešiškas, o žmonės nedraugiški. Tokie asmenys tarsi suauga su savo „kauke“, gyvena jos nenusiimdami, susvetimėja, nežino, kas jie yra, ko siekia, trokšta ir vengia. Kaukė yra išorinis atsiliepimas į aplinkos žmonių, viešosios nuomonės spaudimą, t.y. prisitaikymas prie išorinių pageidavimų, skonių, elgesio normų. Žmogus su „kauke“ sako žodžius, kuriuos reikia sakyti tam tikrose situacijose, bet pats nežino, ką jis iš tikrųjų mano. Būry žmonių gali atsirasti vienas, kuris visiems neleidžia nusiimti „kaukių“, t.y. jaustis saugiai, replikuoja, bando įgelti. Bendrauti tada nemalonu. Dažnai pykstame ant tokio žmogaus.

Klausydami muzikos bei žiūrėdami į gražias Venecijos karnavalo kaukes pamąstykime, kodėl bendraudami žmonės užsideda „kaukes“? Kas atsitinka, jei žmogus ilgai nenusiima „kaukės“?..

Prisegtukas: Kaukes.pps

Užgavėnės: tradicijos, papročiai ir valgiai

UŽGAVĖNĖS – sena tradicinė ne tik lietuvių, bet ir daugumos Europos šalių gyventojų šventė. Ji švenčiama likus 46 dienoms, t.y. 7 savaitėms iki Velykų.

Užgavėnių kaukė

Kaukės ir Užgavėnių persirengėliai

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais, pasislėpti po kauke.
Pagal veikėjus persirengėlių kaukės skirstomos į dvi grupes: vienose pavaizduoti žmonių, o kitose – gyvulių bruožai. Ypač dažni buvo „žydai", „čigonai", „vengrai", „arkliai", „ožiai", „gervės", „velniai", „raganos", „giltinės", „ubagai". Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas.
UŽGAVĖNIŲ VEIKĖJAI

Dėmesio centre buvo MORĖS vežiojimas. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė. Šie pavadinimai buvo paplitę Žemaitijoje, o šiaurės ir vidurio Lietuvoje vežiojamos pamėklės buvo vadinamos Čiučela, Diedeliu, Gavėnu.
LAŠININIS ir KANAPINIS

Tarp Užgavėnių persirengėlių tai vieni, tai įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius slankioja Lašininis su Kanapiniu.
Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis turėtų būti storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali.
Lašininis po kautynių paprastai pabėga.
Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų.
PASIVAŽINĖJIMAS IR LAISTYMASIS VANDENIU

Visoje Lietuvoje gyvas paprotys per Užgavėnes daug važinėti. Sakoma, kad kuo daugiau kelio nukeliausi, tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni. Paprotys apvažiuoti laukus ir kelis kartus pasivolioti sniege ne šiaip sau, bet tikima, kad tuomet derlius bus geresnis ir linai storesni.
Važinėjama rėkaujant, triukšmaujant, dainuojant. Važiuojančius, kas nori, gali aplieti vandeniu. Laistymasis vandeniu, reiškia gyvybės žadinimą, jos skatinimą gausesniam derliui ir apskritai krikšto, t.y. naujo pradžią.

Kiemuose visi turi pasiruošę vandens, kad suspėtų važiuojantį aplieti ar šlapiu sniegu apmėtyti, o važiuojąs turi mokėti išsisaugoti vandens ir kitus aplieti arba ilgu botagu užtvoti per šonus, jei kas mėgina jį aplieti.
Juokų krėtimas ir kaimynų lankymas Užgavėnėse yra būtini.

Per Užgavėnes daromos sūpuoklės ir einama suptis. Kur supynės, ten juokas ir linksmybės.

ATEITIES SPĖJIMAI

Užgavėnių ateities spėjimai susiję daugiausiai su vedybomis ir būsimu derliumi. Jie labai panašūs į Kūčių nakties būrimus.
Per Užgavėnes mergaitės, nugraužusios kaulą, muša juo į kiemo vartus ir klausosi, iš kurio krašto išgirs šunis lojant – iš ten reikia laukti per Velykas piršlių. Vakare reikia sušluoti iš visų kertelių šiukšles, išnešus išpilti ir klausytis, iš kur šunyss loja, – iš tos pusės bus piršliai.
Užgavėnių vakare merginos eina iš kiemo malkų glėbio atnešti. Parnešusios skaičiuoja pagalius: jei būna poros, tai tais metais ištekės.
Mergaitės paima tris lėkštes: į vieną įpila žemių, į antrą įdeda žiedą, o į trečią – rūtų vainiką. Užriša vienai akis ir paveda toliau. Paskui ji turi sugrįžti ir rinktis lėkštę. Jei nutvers už lėkštės su žiedu, tai po Velykų ištekės, jei su vainiku, tai liks senmergė, o jei už lėkštės su žeme, tai po Velykų mirs.
Rytą, prieš saulės tekėjimą, reikia pelenus sijoti, paskui juos paslėpti, o kopūstams augant jais kopūstus apibarstyti – tada vabalai kopūstų neės.
Kad vasaros darbus dirbant – pjaunant ar šienaujant – neskaudėtų pusiaujo, reikia pusiaunakty, 12 val., bažnyčios varpams skambinant, persiversti tris kartus per galvą.
Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti.
Jei – ne koks oras ir drėgna, tą metą gerai augs javai ir bet kur pasėti.
Jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniegas, tai ir Velykos bus su sniegu.

VALGIAI

Senosios Užgavėnės tęsdavosi savaitę. Buvo nusistovėjusi tam tikra valgymo, užsigavėjimo tvarka. Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį. Jį vadino „riebusis ketvergas" ir valgydavo keturis kartus. „Riebųjį penktadienį" seniau mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus penkis kartus per dieną. „Riebųjį šeštadienį" – šešis kartus, „riebųjį sekmadienį" – septynis kartus, „riebųjį pirmadienį" – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – „riebųjį antradienį" – devynis kartus. Valgydavo daugiausiai riebius mėsiškus patiekalus.
Dabar populiariausias Užgavėnių valgis yra blynai. Anksčiau svarbiausias valgis būdavo šiupinys, kurį virdavo iš kruopų, žirnių, pupų, lašinių ir mėsos. Šiupinyje būdavo ir kiaulės uodega.

UŽGAVĖNIŲ MĮSLĖS

(Pateikė Tautkos Leuons. 1911 m. lėipas 22­23 dėinuoms ožrašė Končios Ėgnė)

Tor šiaudus ­ nejied, tor kuojės – nein, tor plunksnas – nelek, dūšė tor, bet ne vėsumet. (Luova)

Kas pri vėskuo pritink? (Vards)

Negīvs gīva velk. (Šokas, tinklos)

Kas ein pėrmo žmuogaus? (Krīžios)

Kas īr ož dongo aukštiesnis? (Šv. Juona ronka)

Balta bačkelė be lonkū, be šolū, vuo vėdurie ­ dvejuops alos. (Kiaušis)

Galė lauka poudielis verd. (Skruzdielīns)

Nupjaun galva, ištrauk širdi, doud gertė, lėip rokoutėis ė rokoujės. (Žousėis plunksna)

Mēsuos poudė gelžės verd. (Pažabuots arklīs ­ žāslā nasrūs)

Suraizgīts, sumazgīts, lauka galė pastatīts. (Žombis)

 

Parengė A. M. pagal R. Ambraziejienės straipsnį iš

Kauno tautinės kultūros centro leidinio

„Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė",

V dalis – „Pavasario virsmo šventės.

Užgavėnės. Velykos" (2001 m.)

Gyvenimo instrukcija

1. Įvertink tai, kad didžioji meilė ir didieji pasiekimai visada lydimi didelės rizikos.
2. Kai ką nors prarandi, neprarask ir pamokos.
3. Vadovaukis trimis taisyklėmis:
Gerbk save,
Gerbk kitus ir
Būk atsakingas už visus savo veiksmus.
4. Prisimink, kad negauti to, ko norisi, kartais yra laimė.
5. Išmok taisykles, tai žinosi, kaip tinkamai jas laužyti.
6. Neleisk nedideliam konfliktui sugadinti puikių santykių.
7. Kai tik supranti, kad suklydai, iš karto imkis veiksmų, kad pataisytum klaidą.
8. Kiekvieną dieną praleisk šiek tiek laiko vienas.
9. Būk atviras pokyčiams, tačiau neprarask savo vertybių.
10. Prisimink, kad tyla kartais būna pats geriausias atsakymas.
11. Nugyvenk gerą, garbingą gyvenimą. Tuomet, kai pasensi, galėsi pažvelgti atgal ir dar kartą pasidžiaugti.
12. Gyvenimo pagrindas – meilė tvyranti tavo namuose.
13. Sprendžiant nesutarimus su mylimais žmonėmis žvelk tik į esamą situaciją. Nesidai-ryk į praeitį.
14. Dalinkis savo žiniomis. Tai būdas tapti nemirtingu.
15. Rūpinkis žeme.
16. Kartą metuose nuvyk ten, kur dar nebuvai.
17. Prisimink, kad geriausi santykiai tie, kuriuose meilė vienas kitam didesnė nei poreikis vienas kito.
18. Kritiškai įvertink sėkmę, kurios pasiekimui teko atsisakyti ko nors.
19. Meilę ir valgio gaminimą traktuok su nerūpestingu laisvumu.

Gėlių horoskopas moterims

frezijaKiekviena moteris yra tarsi gėlė…

Pavyzdžiui, jei gimėte šiomis dienomis, tai jūs pagal gėlių horoskopą esate amalas (vasario 1-10 d.). Šioji gėlė – moteris pasižymi lengvabūdiškumu ir netikėtu elgesiu. Ji gali nesunkiai nuginkluoti net geriausiai apie save galvojantį vyriškį. Turi nemažą polinkį sportui. Galva prikimšta įvairiausių idėjų.

Jei įdomu, kokia gėlė esate, pasižiūrėkite…

Prisegtukas: Geliu_horoskopas_moterims.pps

Pasaka nepasaka apie Tikrumą

Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.

Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. "Pavasaris"- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.

Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…
Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. "Gana," – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – "Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji."

Klajoti žydinčia upelio pakrante, juk daug įdomiau, nei skaityti kažkada parašytas protingų žmonių mintis. Palikusi languotą užtiesalą ir didžiulę, storais viršeliais knygą (kažkodėl atrodo, kad visos protingos knygos būna būtent šitokios), ji lenktyniaudama su zuikiu, pasileido ieškoti Žaliosios.
Didelių klevų pavėsyje, tuoj už užtvankos, kur vanduo kriokliu sruvo žemyn ir vis labiau įsibėgėdavo, jau seniai buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų. Nuojauta ir šįkart neapgavo Mėlynosios – Žalioji sūpavosi minčių sūpuoklėse. Akys švietė ramumu, o ji pati atrodė taip, tarsi visomis suknelės klostėmis bandytų pagauti švelniai odą kutenantį vėjelį. Kartais valiūkiškai šyptelėdavo, sūpuoklėms pakilus aukščiau, arba tyliai aiktelėdavo, leisdamasi žemyn. Mėlynoji klestelėjo ant pievutės netoliese ir šypsodamasi žvelgė į seserį. "Įdomu apie ką ji dabar mąsto" – galvoje sukirbėjo mintis.

<

p align=“justify“>Staiga tamsios minties gūsis sustabdė minčių sūpuokles. Žalioji, vis dar svajingu žvilgsniu, apsidairė aplink, tada priėjo prie sesers ir prisėdo šalia.
– Apie ką galvojai mieloji? – tyliai paklausė Mėlynoji.
– Mąsčiau apie daugybę įvairiausių dalykų. Žinai, daugelis dalykų pasidaro tikri ne iš karto. Kartais reikia netekti kažko, kad tai suprastum. Žiūrėk, – vaikui padovanoji meškiną: jis gražus, su žibančiomis akimis ir švelniu kailiuku. Tačiau tai tik žaislas. Jį gali padėti ant lentynos, numesti po lova ir pamiršti arba gali jį mylėti. Bėga dienos… Vaikas auga, kartu nešiojasi žaislą. Kailiukas nuskalbtas, akys praradę žibėjimą, ausis prisiūta vilnoniu siūlu. Vaiko akyse žiba meilė žaislui ir jose jis jau TIKRAS. Taigi nors prarandi naujumą ir žvilgesį, tuo pačiu kažkieno akyse tampi tikras.
Taip būna ne tik su žaislais – su žmonėmis, knygomis, su viskuo kas mus supa. Blogiausia, kad viskas tampa tikra ne iš karto. Tačiau… juk ne viskas yra taip, kaip atrodo. Juk net tai, kas atrodo neteisinga, iš tikro yra pamoka mums. Nepelnytos ašaros, padrąsinanti šypsena ar karti nuoskauda yra pamokos. O jos gali būti visokios – linksmos, malonios, liūdnos ir keistos. Ką jose įžiūrėsim ir gausime priklauso tik nuo mūsų. Palikime susimąsčiusias raganas senųjų klevų pavėsy… Lai mąsto…

Senus laikus prisiminus…

seni laikai - geri laikai?

Dažnas nenustembam išgirdę, kad va prie rusų tai buvo gerai! Neretai ir patys taip papostringaujam: ir mokėmės, ir darbą pagal paskyrimą gaudavom ir butą… o kas dabar? ką dabar turim? ką dabar gaunam?..

Taip bemąstydami pažiūrėkime ir prisiminkime tuos senus (gal) gerus laikus… Ir nepamirškime, kad dabar turime daug daugiau – laisvę ir atsakomybę. Ką pasiekėm – pasiekėm patys, ir apkaltint kažko kito, išskyrus save, nebelabai ir galim (nors, aišku, kaltinam)…
Šiandien siekim daugiau ir pasieksim; svajokim apie daugiau – ir svajonės taps realybe; mylėkim daugiau – ir gyvenimas taps daug gražesnis… Negyvenkime praeitimi, nes tai jau istorija…
Geros dienos! (PPS autorius nežinomas)

Prisegtukas: Prisiminimai.pps

Vanduo

Vanduo visuomet buvo ir liks žmogaus gyvybės šaltinis. Todėl branginkime kiekvieną jo lašelytį ir nelaistykime veltui…
Grožėdamiesi nuostabiais kriokliais kartu paskaitykime L. da Vinčio pasakojimą apie vandenį…
„Vanduo linksmai pliuškeno gimtojoje jūros stichijoje, bet kartą jam šovė į galvą pašėlusi mintis pasiekti patį dangų. Jis kreipėsi pagalbos į ugnį. Savo karšta liepsna ji pavertė vandenį smulkiausiais šilto garo lašelyčiais, kurie pasirodė esą lengvesni už orą…“

 

Prisegtukas: vanduo.pps