Romanas 2014 metų romantinės literatūros festivalyje apdovanotas už geriausią istorinį romaną.
Tikrai labai žavingas romanas, kurį skaitant nuolat landžiojau pasižiūrėti į internetą aprašomų dailininkų, jų darbų. Susiradau ir Pablo Pikaso paveikslą „Gernika“, kurį pagrindinė knygos herojė Aliksė apžiūrinėjo kartu su savo nemėgiamu vaikinu Seržu ir jam tai pasirodė tikra makalynė, kurią „galėtų nuterlioti ir 2 metų vaikas…“ Tačiau herojės akys mato ir supranta daug giliau, daug plačiau… Ji turi pajautimą grožiui bei detalėms. Tai labai juntama viso romano metu…
Yra dalykų, kurie egzistuoja išskirtinai tam, kad su jais darytum kažką ypatingo ir jaukaus. Prie kažko panašaus ateina kiekvienas – savo laiku, kai pajunta, kad kažkur, tuose dalykuose, iš tiesų yra sava žavi tiesa. Kažkas iš juodai-balto kino pasaulio…
Pažvelkime į Londoną talentingo fotografo akimis. Jis mėgsta fotografuoti miestą – jo peizažus, gatves, pastatus, architektūrą.
Autorė – tinklaraščio 
Jaučiate? Kaip jūsų širdis grakščiai susispaudžia ir atsileidžia. Kaip jūsų kraujas audringu srautu teka į gyslas. Kaip neuronai jūsų smegenyse gimdo naujas mintis ir idėjas. Kaip iš jūsų akių sunkiasi švelnumo ašaros… 
Sunkiausia gyvenime – suprasti kurį tiltą reikia pereiti, o kurį – sudeginti.
– Kas čia, atsakyk man? – Karžygys numetė ant stalo sulūžusį kardą.
Ji oficiali naminių gyvūnų portretistė. Kai lankydavosi miesto archyve, jai atrodė, kad ten kažko trūksta. Vėliau suprato, kad nepristatomi naminiai gyvūnai. Įtikinusi archyvo vadovus, kad jie ten privalo būti, pagal užsakymą ėmėsi fotografuoti augintinius. 
Žmonėms būdinga dairytis atgal, vertinti savo poelgius, džiaugtis sėkmėmis ar liūdėti dėl nesėkmių. Dėl nesėkmių žmonės nusimena labai stipriai ir kartais įsivaizduoja, kad jei būtų galimybė, tai jis pasielgtų kitaip. Ar tikrai?
Kedras buvo laimingas, kiekvieną pavasarį žvilgčiodamas į Eglę. O Eglė, įsidrąsinusi, kartais mėtydavo į jį kankorėžius. Miške laikas slinko lėtai ir vienodai. Bet kartą į jų ramų gyvenimą įsiveržė galingas uraganas.