Viešpatie, sulaikyk mane nuo pavojingo įpročio manyti, kad privalau ką nors pasakyti bet kokia proga.
Išgelbėk mane nuo noro kištis į visų reikalus, kad kažką pagerinčiau.
Tegu būsiu mąstančiu, bet ne nuoboda. Naudingu, bet ne despotu.
Saugok mane nuo pagundos detaliai išpasakoti begalę smulkmenų.
Duok man sparnus, kad būdamas silpnas pasiekčiau tikslą.
Užkimšk man burną, jeigu noriu kalbėti apie ligas. Jų vis daugėja, o malonumas be galo apie jas pasakoti – vis saldesnis.
Nedrįstu tavęs prašyti pagerinti mano atmintį, bet padaugink manyje meilės žmonėms.
Sumažink mano pasitikėjimą savimi, kai mano sugebėjimas prisiminti susidurs su kitų atmintimi.
Vieno prašau, Viešpatie, negailėk manęs, kai turėsi progą man duoti puikią pamoką, įrodydamas, kad ir aš galiu klysti.
Jeigu mokėjau būti nuoširdus, išsaugok manyje šį gebėjimą.
Tiesa, aš nesiruošiu tapti šventuoju: kai kurie iš jų nepakenčiami artimiau bendraujant.
Tačiau ir pikto charakterio žmonės – aukščiausioji paties velnio kūryba.
Išmokyk mane atrasti gėrį ten, kur jo nesitikima, ir atpažinti netikėtus talentus kituose žmonėse.
(labai sena malda, vertimas)