Su kaukėmis susiduriame ir mūsų dienomis ir ne tik teatre ar karnavaluose. Šiandien kaukės dažnai laikomos savojo „Aš” slėpimo po dirbtiniu veidu simboliu. Šiandieninės „kaukės” – tai vaidmenys, kurių imamės įvairiose situacijose, tai mes tokie, kokius mus mato kiti žmonės. Bendraudami su nepažįstamaisiais, dažnai užsidedame „kaukę”. Atsargumo sumetimais mes neskubame jiems atsiverti. Ilgiau pabendravę ir pasijutę saugiai, „kaukes” nusiimame. Kaukė uždengia veidą, bet kartu parodo, kad ji nėra tikrasis veidas. Kas nori apgauti, stengiasi sudaryti iliuziją, kad rodoma kaukė yra tikrasis veidas. Pridengdamas kauke savo veidą, žmogus vaizduoja, vaidina kitą. Asmenys, patyrę daug atstūmimų, nusivylimų, bijo nusiimti „kaukę”, atsiskleisti. Pasaulis jiems atrodo priešiškas, o žmonės nedraugiški. Tokie asmenys tarsi suauga su savo „kauke”, gyvena jos nenusiimdami, susvetimėja, nežino, kas jie yra, ko siekia, trokšta ir vengia. Kaukė yra išorinis atsiliepimas į aplinkos žmonių, viešosios nuomonės spaudimą, t.y. prisitaikymas prie išorinių pageidavimų, skonių, elgesio normų. Žmogus su „kauke” sako žodžius, kuriuos reikia sakyti tam tikrose situacijose, bet pats nežino, ką jis iš tikrųjų mano. Būry žmonių gali atsirasti vienas, kuris visiems neleidžia nusiimti „kaukių”, t.y. jaustis saugiai, replikuoja, bando įgelti. Bendrauti tada nemalonu. Dažnai pykstame ant tokio žmogaus.
Prisegtukas: Kaukes.pps